Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Andrius Navickas. Mokyklos krizė

Tekstas skelbtas žurnale Ateitis 2013 m. Nr. 5

Prieš kurį laiką garsiai suskambo pavojaus varpai, skelbiantys: naujausi tyrimai atskleidė, kad  grimztame į raštingumo krizę. Jaunoji knygnešių tautos karta esą vis sunkiau sugeba rišliai ir taisyklingai reikšti mintis raštu, nevertina knygų, o į skaitymą žvelgia kaip į bausmę, o ne malonumą.

Lietuvoje netrūksta mėgstančių skelbti pavojų įvairiais klausimais. Įprastai sukuriama kurioje nors ministerijoje komisija, įvyksta skubus biurokratų pasitarimas, parodomos kelios TV laidos, radijo klausytojai raginami skambinti ir išsakyti savo įspūdžius, o paskui  susidomime kitų pavojaus varpų skambesiu. Štai ir neraštingumo problemą netrukus išstūmė diskusija, ar valstybinis matematikos egzaminas turi būti privalomas abiturientams.

Deja, problema neišnyksta, kai apie ją nustoja kalbėti politikai ar žurnalistai. Na, o atskleistas neraštingumo virusas, mano įsitikinimu, tėra itin pavojingos ligos, kuri jau seniai įsimetusi į mūsų mokyklas, simptomas.

Kodėl moksleiviams turėtų būti svarbu rūpintis taisyklingu ir rišliu minčių dėstymu? Juk jau daug metų aiškinama, kad pagrindinis jų tikslas  – atitikti darbo rinkos poreikius, padaryti karjerą.  Ar verslininko bei politiko Viktoro Uspaskicho karjerai reikėjo taisyklingos lietuvių kalbos? Ar Radži, kitiems televizijos „blizgučiams“ labai reikalingas raštingumas?

Jei moksleiviams nuolat kartojama, kad svarbiausia – sėkminga integracija į darbo rinką, gerai apmokamas darbas, o ne emocinė ir intelektualinė branda, savęs suvokimas, vertybinio pamato nuliejimas, tai natūralu, kad šių dienų mokyklos medis nokina būtent tokius vaisius.

Iš inercijos mokyklos baigimo diplomai vis dar vadinami brandos atestatais, tačiau tiksliau būtų juos įvardyti kaip pažymėjimą, kad mergina ar vaikinas įvykdė normatyvą ir sugebėjo įveikti mokytojų sukonstruotą kliūčių ruožą. Asmenybės branda kažkodėl prilyginta sugebėjimui „nuryti“ didžiulį kiekį informacijos ir orientacijai į „perspektyvias“ profesijas. Įvairiausių ataskaitų, žinynų pildymo pelkėn įtraukta mokykla paprasčiausiai nebeturi nei laiko, nei motyvacijos rūpintis tokiais „menkniekiais“, kaip  psichologinis raštingumas – gebėjimas atpažinti savo emocijas, tikruosius poreikius, brandžiai ir kūrybiškai reaguoti, išklausyti kitą; pilietinis raštingumas – savo teisių ir pareigų įsisąmoninimas, pagarba kitam žmogui, gebėjimas pažaboti egocentrizmą; pagaliau kalbinis raštingumas – kalbos vaizdingumas, gebėjimas rišliai ir taisyklingai reikšti mintis raštu, teksto suvokimas, argumentavimo menas. Tiesa, formaliai visa tai įvardijami kaip svarbūs nūdienos mokyklos tikslai, tačiau tikrovėje daugiausia dėmesio skiriama tam, ką galima išmatuoti testais, ir  kiekvienam mokiniui duodama aiškiai suprasti, jog aukštosios matematikos pagrindų įsisavinimas yra kur kas svarbiau nei psichologijos, filosofijos ar tikybos pamokos. Pastarosios yra laiko gaišimas ar, geriausiu atveju, atokvėpis tarp „rimtų“ pamokų.

Tad nieko keisto, kad moksleiviai labai greitai prisitaiko prie jiems pasiūlytų žaidimo taisyklių, o žodis „vertybės“ užrakinamas  strategijų, deklaracijų bei ataskaitų lapuose. Štai ir tradiciškai kasmet skelbiami gimnazijų reitingai sudaromi pagal neginčijamą kriterijų – kiek mokinių įstojo į aukštąsias mokyklas. Kitaip sakant, mokykla – tai tėra pasiruošimo fazė gyvenimui, tiksliau, karjerai, ir svarbiausias jos tikslas – padėti pasirengti abitūros egzaminams.

Būtų galima apsiriboti ironija ir džiaugtis, kad jauni žmonės sugeba bręsti, nepaisant mokyklų mėsmalės, tačiau bėda ta, kad šiandien jaunas žmogus patiria kur kas didesnį stresą, nei jo ar jos tėvai ar seneliai. Gyvename informacijos pertekliaus situacijoje, kai labiausiai trūksta ne naujos informacijos, bet gebėjimo nepaskęsti jos sraute. Šiuolaikinis gyvenimo būdas kiekvieną įmeta į santykių džiungles, kuriose labai lengva pražūti. Tuo labiau kad šeima, šimtmečius buvusi svarbiausia asmenybės ugdymo vieta, šiandien patiria vis didesnius sunkumus, tėvai paprasčiausiai nebeturi laiko ar net nebemoka bendrauti su vaikais ir pastarieji jaučiasi itin nesaugūs ir aplipę įvairiais kompleksais. Šioje situacijoje ypač svarbu kuo daugiau dėmesio skirti  pamatiniams klausimams, padėti jaunam žmogui suvokti save patį, savo jausmus, poreikius, ugdyti atsakomybę ir solidarumą.

Ar  mokykla šiandien sugeba ne tik instaliuoti informaciją, bet ir būti sąžiningu ir patikimu bendrakeleiviu? O gal šiandien verta labai rimtai susirūpinti ne tuo, ką moka ir ko nemoka moksleiviai, kurie egzaminai turi būti privalomi, o kuriuos galima rinktis, bet tuo, ar neišklydome į ugdymo šunkelius ir šiandien svarbiau ne kuo greičiau žengti į priekį, bet atrasti drąsos grįžti  į kelią, iš kurio išklydome.

Viena žymiausių XX amžiaus krikščionių, svarbus autoritetas visų pasaulėžiūrų žmonėms buvo albanė vienuolė Motina Teresė, visas jėgas ir laiką skyrusi pagalbai tiems, kurie atsidūrė socialiniame dugne.  Motina Teresė buvo veiklos, o ne rašto žmogus. Ji liudijo gyvenimu, o ne žodžiais. Tačiau ji yra palikusi daug svarbių įžvalgų apie tai, kas vertinga žmogaus gyvenime, o kas tėra piktžolės, kurias derėtų išravėti. Jei atvira širdimi įsiklausytume į Motinos Teresės žodžius, tikiu, jie galėtų tapti postūmiu esminiams pokyčiams vyraujančioje ugdymo filosofijoje (ne toje, kuri įrašyta deklaracijose ir strategijose, bet toje,  kuri atsiskleidžia praktiškai bet kurios mokyklos kasdienybėje).

 Kai mergina, susižavėjusi Motinos Teresės pasiaukojančia veikla, parašė jai laišką, kuriame siūlėsi atvykti į  Kalkutą padėti, ši  atsiuntė trumpą atsakymą: “Kiekvienas turime atrasti savo Kalkutą.”

 Motina Teresė kartodavo: Dievas nereikalauja, kad būtum vykęs, bet prašo, kad būtum ištikimas.

 Motina Teresė dažnai girdėdavo klausimą, kodėl Dievas leidžia žmogui kentėti? Ji  atsakydavo: “Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino. Taip atsitiko dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam ar jai reikėjo.”

 Paklausta, ar jos negniuždo tas skurdas, kurį tenka matyti kasdien, Motina Teresė atsakė: “Didžiausią skurdą matau tarp šio pasaulio turtingųjų.”

 Motina Teresė yra pateikusi  laimingo gyvenimo rekomendaciją: “Skirk laiko mąstymui, tai – stiprybės šaltinis, skirk laiko maldai, tai – didžiausia jėga žemėje, skirk laiko juokui, tai – sielos muzika. Skirk laiko žaidimui, tai – amžinos jaunystės paslaptis, skirk laiko mylėti ir būti mylimam, tai – Dievo duota privilegija. Skirk laiko duoti. Diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Skirk laiko skaitymui, tai – išminties fontanas, skirk laiko draugiškumui, tai – laimės kelias, skirk laiko darbui, tai – sėkmės kaina. Skirk laiko gailestingumui. Tai – raktas į Dangų.“

 Esu įsitikinęs, jei mes daugiau kalbėtume vaikams apie ištikimybės, įsipareigojimo grožį, o ne apie sėkmės svarbą, labai daug kas pasikeitų. Jei mes drįstume jiems pasakoti apie tai, kad kiekvienas žmogus turi misiją, kuria yra Kūrėjo apdovanotas, ir šios misijos vykdymas pripildo gyvenimą tikrojo džiaugsmo, jiems būtų kur kas lengviau išlikti savimi, o ne kopijuoti menkaverčius „sėkmės receptus“. Jei mes dažniau primintume vaikams, kad ne galia ir pinigai yra gyvenimo tikslas, kad didžiausias pralaimėjimas yra laimėti visą pasaulį, bet prarasti save, tikiu, jie būtų laimingesni ir ne tokie įsitempę. 

Tačiau pirmiausia patys mokytojai ir tėvai turi patikėti, kad Motina Teresė, Maksimiljonas Kolbė (sutikęs nacių konclageryje numirti už kitą pasmerktąjį), vyskupas Jurgis Matulaitis (tiek daug jėgų skyręs barikadų tarp Lietuvoje gyvenančių tautų griovimui) yra tikrieji  “sėkmės mokytojai”, o ne tie, kurie  pardavinėja lengvo, nerūpestingo ir  neįpareigojančio gyvenimo iliuziją.

Sunku tai pripažinti, bet kiekviena krizė yra kartu ir dovana. Kaip rašė Bruno Ferrero, paprastai Viešpats nupjauna šaką, į kurią laikėmės atkakliai įsikibę,  kad patikėtume, jog turime sparnus. Dabartinė švietimo sistema vis labiau klimpsta problemų pelkėje. Gal tai paskatins pripažinti, jog pasiklydome, o tai jau pirmas žingsnis,  įveikiant apgailėtiną susidvejinimą  švietimo srityje tarp skambių tikslų ir kur kas nykesnės tikrovės.