Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Urdu kalba – poezijos kalba, gimusi karo stovyklose

Lietuvoje vis didėjant susidomėjimui Azijos kultūra ir retomis neeuropinėmis kalbomis, Vilniaus universiteto Orientalistikos centre planuojama dėstyti ir dar vieną Azijos kalbą – urdu, kuri prieš keletą metų jau buvo įtraukta į dėstomų kalbų sąrašus.

Istorijos vingiuose

Paslaptingi ir susipynę žmonių, kultūrų, tautų, civilizacijų ir kalbų likimai.  Nenuspėjami ir painūs vingiai, paveikti laikotarpio ir ideologijos. Urdu kalbos kelias irgi nepaprastas – nuo atsiradimo karo stovyklose, įsikūrusiose Delio sultonate XIII amžiuje, iki dabartinės formos.

Industano pusiasalio regionai, kur urdu kalba yra oficiali arba viena iš oficialių kalbų

Šiuo metu urdu kalba yra valstybinė – lingua franca – Pakistano Islamo Respublikos kalba. Ji taip pat plačiai vartojama Indijoje, kur yra viena iš 22 oficialų kalbų. Ja kalbama Džamu ir Kašmyro, Andhra Pradešo, Delio, Biharo, Uttar Pradešo ir Uttarkhando valstijose. Pasaulyje šnekančiųjų urdu kalba skaičius siekia 70 milijonų, o bendra urdu ir hindi kalba, dar vadinama hindustani, – 490 milijonų (ketvirtoji pagal vartotojų skaičių kalba pasaulyje).

Išties, šių dviejų giminingų kalbų likimus būtų sunku išskirti: nuo pat susiformavimo prieš apytiksliai 1000 metų iki dabar, kai tiek Pakistano, tiek Indijos (ypač šiaurinių ir centrinių regionų) gyventojai gali suprasti vienas kitą ir susišnekėti tarpusavyje.

Šnekamuoju lygmeniu urdu ir hindi kalbos neįtikėtinai panašios. Sutampa jų gramatinės, fonetinės ir sintaksinės struktūros, bendrinis žodynas, o skiriasi jos savo rašto sistemomis ir literatūriniu žodynu. Hindi kalba paveldėjo sanskrito devanagari raidyną (devanāgarī: deva „dieviškas“ + nāgarī „miestas“), urdu kalboje vartojamas nasta’liq raštas – vienas iš persų ir arabų kalbų rašmenų stilių, bei dominuojantis persų kaligrafijos stilius.

Nasta‘liq rašto pavyzdys

Nasta’liq raštas išsirutuliojo Irane aštuntame–devintame amžiuje ir iki šių laikų plačiai vartojamas Irane, Pakistane ir Afganistane poezijai ir kaligrafijos menui. Rašybai naudojamas supaprastintas nasta’liq variantas. Rašoma iš dešinės į kairę, kaip ir arabų kalboje. Hindi literatūrinėje kalboje – shudh hindi – apstu žodžių, paveldėtų iš sanskrito kalbos, o urdu literatūrinės kalbos žodyną sudaro žodžiai, atkeliavę iš persų ir arabų kalbų. Daugelis lingvistų urdu ir hindi kalbas laiko standartizuotomis vienos kalbos formomis, skirtumų problematiką aiškindami sociolingvistinėmis aplinkybėmis, nors keletas vis dėlto šias kalbas traktuoja kaip visiškai skirtingas.

Urdu kalbos pavadinimas yra tiurkų kilmės – ordū – „karo stovykla“, iš kurio kilęs ir anglų kalbos žodis horde – „orda, rinktinis pulkas“. Jau pats pavadinimas atskleidžia kalbos atsiradimo aplinkybes: zabān-e Urdu-e mo’alla – „teismo kalba“ arba zabān-e Urdu زبان اردو – „karo stovyklos kalba“. Šiaurinius ir centrinius Indijos regionus užkariavusios musulmonų dinastijos bendravimui su vietiniais gyventojais pradėjo vartoti tarsi kalbų mišinį, pagrįstą vietiniais dialektais, bet jame buvo gausu persų, arabų ir tiurkų kalbų žodžių. Rašoma buvo persų raštu.

Taigi, urdu ir hindi policentrinė kalba, dar kitaip vadinama hindustani, hindavi, dehlavi, rekhta, pradėjo rutuliotis Delio dialekto khari boli pagrindu (kuris savo ruožtu išsirutuliojo iš atitinkamo regiono senųjų indoarijų prakrit ir vidurinių indoarijų apabramsha formų – apytiksliai III–XIII amžiuose) Delio sultonato egzistavimo metu (1206–1527) ir visiškai susiformavo Mogolų dinastijos valdymo metais (1526–1858). Mogolų imperijos pradininkai, būdami mongolų kilmės, kalbėjo čagatajų kalba (uzbekų ir uigūrų kalbų pirmtakė, tiurkų kalbų šeima) ir vartojo persų kalbą, bet, užkariavę dalį Industano pusiasalio, kad įtvirtintų savo valdžią ir susišnekėtų su vietiniais gyventojais, buvo priversti vartoti indoarijų kilmės vietinę kalbą. Būtent ši kalba, rašoma persų raštu, 1837 metais, Indijoje įsigalėjus britams, pakeitė administracinę Mogolų imperijos persų kalbą ir tapo oficialia kalba (šalia anglų kalbos).

Nasta‘liq abėcėlė su pavadinimais lotyniškais ir devanagari rašmenimis

Po ilgai trukusio bendro raidos etapo Britų Indijos padalijimo ir nepriklausomybės paskelbimo metu hindi ir urdu kalbų likimai išsiskyrė: urdu tapo musulmonų ir oficialia Pakistano kalba, o hindi – indų ir Indijos nacionaline kalba.

Urdu kalbos dialektai

Urdu kalboje yra keletas oficialiai pripažintų dialektų: šalia standartinės urdu tai rekhta ir dakhni. Dakhni dialektas (taip pat vadinamas dakani, deccani, desia, mirgan) yra vartojamas Pietų Indijos Dekano regione: Maharaštroje, Andra Pradeše, Karnatakoje. Iš kitų dialektų jis išsiskiria žodynu, pasiskolintu iš vietinių kalbų – marathi ir konkani.

Pakistane vartojamas urdu kalbos variantas skiriasi nuo indiškojo. Čia apstu žodžių, pasiskolintų iš vietinių kalbų ir dialektų: puštūnų, pandžabų, sindhų. Kalba formalesnė, vartojama labai daug persų ir arabų kilmės žodžių.

Rekhta arba rekhti – tai urdu poezijos kalba. Ja kūrė garsūs urdu poetai: Mirza Ghalib, Mir Taqi Mir, Muhammad Iqbal.

Formalumo lygiai ir mandagumo taisyklės

Dėl susiklosčiusių sociopolitinių aplinkybių ir plataus žodyno urdu kalboje yra keletas formalumo lygių. Dažnai vartojamų žodžių etimologija nusako, kiek kalba yra formali ir mandagi. Pavyzdžiui, sinoniminių žodžių porų پانی pānī ir آب āb – „vanduo“ ar آدمی ādmi ir مرد mard – „žmogus“, pirmieji žodžiai yra hindustani kilmės ir vartojami šnekamojoje kalboje, o antrieji kilę iš persų kalbos ir vartojami formalioje ar poezijos kalboje.

Urdu kalbos leksikoje ir sintaksėje taip pat skiriami trys mandagumo lygiai – ādāb. Dėl mandagumo ir deramumo sureikšminimo urdu kalba užima iškilesnę, aristokratiškesnę poziciją tarp kitų artimų kalbų ir iki šių dienų dažnai yra dainų ir poezijos kalba (pvz., Holivudo filmuose).

Šią kalbos mandagumo lygių sistemą vaizdingai iliustruoja veiksmažodžių vartojimas. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai bolnā بولنا –„kalbėti“ ir baiţhnā بیٹھنا – „sėdėti“ turi net penkias liepamosios nuosakos formas. O jei dar pridėsime nemažai pagalbinių veiksmažodžių ir pasakymų, kurie, vartojami atitinkamose situacijose, gali išreikšti dar subtilesnius prasminius niuansus!

Taigi pažiūrėkime,kokios gali būti veiksmažodžių „kalbėti“ ir „sėdėti“ imperatyvo formos:

Nemandagus [tu] bol! تو بول [tu] baiţh! تو بیٹھ

Neformalus ir intymus [tum] bolo. تم بولو [tum] baiţho تم بیٹھو

Mandagus ir intymus

(laikytinas gramatiškai netaisyklingu ir retai vartojamas) [āp] bolo آپ بولو [āp] baiţho. آپ بیٹھو

Formalus, bet intymus [āp] bolen آپ بولیں [āp] baiţhen. آپ بیٹھیں

Formalus ir mandagus [āp] bolīye آپ بولیئے [āp] baiţhīye. آپ بیٹھیئے

Labai oficialus ir ceremonialus [āp] farmaīye آپ فرمایئے [āp] tašrīf-rakhīye. آپ تشریف رکھیئے

Tokia pat formų kaita būdinga ir daiktavardžiams: pasakymas „jo mama“ gali būti pavartotas taip:

formalus – uskī vālida-mohtarmā, mandagus – uskī vālida, neformalus – uskī ammī bei nemandagus ir net žeminantis – uskī mān.

Urdu literatūra

Urdu literatūros kelias neatsiejamas nuo urdu kalbos raidos istorijos. Urdu ir hindi literatūrinės tradicijos, kaip ir urdu ir hindi kalbos, glaudžiai susijusios tarpusavyje. Urdu literatūroje nuo pat jos atsiradimo (apytiksliai XIII amžiaus) iki XVIII–XIX amžiaus dominuoja poezijos žanras. Būtent dėl to išsivystė daug poezijos formų (ghazal, masnavi, qata, rubai, do-beti ir t. t.), iš kurių gražiausia ir labiausia paplitusi – ghazal Urdu poezijai artima sufijų pasaulėžiūra. Todėl meilės lyrika čia užima ypatingą vietą.

Pirmasis žymus industani (bendros hindi ir urdu kalbos) poetas – Amir Khusrow (1253–1325). Jis rašė tiek persų, tiek hindavi kalbomis ir iki šių dienų yra labai populiarus ir Pakistane, ir Indijoje:

ख़ुसरो दरिया प्रेम का, उलटी वा की धार,
जो उभरा सो डूब गया, जो डूबा सो पार.

Khusro dariya prem ka, ulṭī vā kī dhār,
Jo ubhrā so ḍūb gayā, jo ḍūbā so pār.

Khusro! Nenuspėjama meilės upės tėkmė:
Kas bando iškilti – nuskęs, kas skęsta – išplauks.

Savo apogėjų urdu poezija pasiekė XVIII–XIX amžiuje, kai kūrė poetai Mir Taqi Mir, Mirza Ghalib ir kiti. Šis laikotarpis atvėrė duris į grakščios poetinės formos ir gilios poetinės įžvalgos pasaulį:

بازیچۂ اطفال ہے دنیا مرے آگے
ہوتا ہے شب و روز تماشا مرے آگے

bāzīchah-e atfāl hai dunyā mire āge
hotā hai shab-o-roz tamāshā mire āge

Tik vaikų žaidimas – pasaulis šis, jau matytas
Spektaklis, dieną naktį prieš mano akis.

(Ghalib) 

Kristina Dolinina
VU Orientalistikos centras