2013 06 21

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kun. Aušvydas Belickas: alkoholikui padeda ne moralizavimas, o tiesa ir meilė

Pexels.com nuotrauka

Po trečiadienio įvykio sostinės palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, kai Mišias aukojo girtas kunigas, kviečiame skaityti tekstą iš Bernardinai.lt archyvų. 

Alkoholizmas – sunki liga, neaplenkianti ir katalikų šeimų ar bendruomenių. Paradoksalu, tačiau, užuot sulaukę tinkamos pagalbos iš pačių artimiausių žmonių, priklausomybėn patekę asmenys dažniausiai yra atstumiami, niekinami ir kaltinami dėl negebėjimo pasikeisti. Akivaizdu, kad net ir bažnytinėje aplinkoje vis dar trūksta adekvataus šio reiškinio supratimo.

Ką turėtume žinoti apie vartojantį žmogų – 2013 m. interviu su kunigu AUŠVYDU BELICKU.

Kaip turėtume žvelgti į priklausomą žmogų? Ką apie tai mums sako krikščionių tikėjimas? Ar tiesa, kad tai moraliai sugedę, bevaliai ir piktavaliai asmenys? Kokie žmonės yra labiau pažeidžiami?

Priklausomybė yra liga, kuri dar tik neseniai buvo įtraukta į ligų kvalifikaciją, lygiai kaip ir narkomanija. Liga nesirenka žmogaus nei pagal lytį, nei pagal tikėjimą, kerta labai įvairiems žmonėms. Beje, mūsų dienų žmogus pasižymi menku atsparumu priklausomybėms, ypač – alkoholiui. Pagal pasaulinę statistiką vertinama, kad mūsų platumų žmonės – slavai, baltai, dar, pavyzdžiui, airiai yra labiausiai pažeidžiami. Pažeidžiamiausi yra vaikai, paaugliai ir moterys, kurioms priklausomybė išsivysto lengviau.

Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus genetikos: vienas vartoja alkoholį nuolat, bet tai jam nesukelia ryškios priklausomybės, o kitam ji išsivysto labai greitai. Greitai kyla rimtų rūpesčių ir problemų šeimoje, darbovietėje .

Tikėjimas moko, kad ligonio reikia gailėtis, jį mylėti – taip dažniausiai ir būna. Šeimos nariai sergantįjį pakenčia ir kantriai neša savo kryžių.

Vartojantis žmogus yra egocentriškas, jis pats save įtikinėja ir kitiems sako, jog myli savo artimuosius, kad jie jam – patys svarbiausi, tačiau iš tiesų alkoholizmo atveju svarbiausia žmogui yra alkoholis. Šeimos nariai – antrame plane.

Kiti žmonės vartojančiajam apskritai reikalingi vien tiek, kiek padeda gerti. Sukurta įvairių mitų, neva, jeigu negeriu vienas, tai dar viskas gerai, būtinai stengiamasi susirasti kompaniją. Tačiau iš tiesų ta kompanija nėra svarbi, – nebus alkoholio, nereikės ir kompanijos.

Per ilgesnį vartojimą formuojasi alkoholinis mąstymas. Jis daro didžiulę įtaką žmogaus pasaulėžiūrai, jausmams, elgesiui – keičia visą asmenybę. Vystosi vadinamasis netikrasis žmogaus „aš“, nes daugelis dalykų yra paremta melu, neteisingu požiūriu į pasaulį, į žmones, į save. Be abejo, šeimos nariams – tai didžiulis iššūkis.

Kun. Aušvydas Belickas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip elgtis savo artimoje aplinkoje susidūrus su priklausomu žmogumi? Kiek čia gelbsti ar kenkia moralizavimai, tikėjimas pažadais pasitaisyti ir pan.? Ką gali ir ko negali tolimesni giminaičiai ar draugai, norintys padėti šeimai susidoroti su problema?

Kiek man tenka susidurti kunigo praktikoje, matau, kaip, pavyzdžiui, tėvai labai kantriai neša šią naštą ir labai greitai pasiduoda alkoholiko manipuliacijoms. Natūralu, viena vertus, jie gailisi ir myli savo artimą žmogų, kita vertus, nežino, kaip tinkamai reaguoti. Alkoholikas yra puikus manipuliatorius – stengiasi visomis gyvenimo aplinkybėmis kontroliuoti jį supančius žmones ir daryti jiems įtaką. Toks elgesys tampa jo gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, šeimos narys grįžta girtas namo, be abejo, ne jis taikosi prie namiškių, bet jie priversti taikytis prie jo būklės. Per ilgesnį laiką, jie patys tampa priklausomi nuo alkoholizmu sergančiojo: keičiasi jų pačių mąstymas ir gyvenimo būdas. Todėl sveikimo procese organizuojamos specialios grupės taip pat ir artimiausios aplinkos asmenims, šeimos nariams, kad jie išsivaduotų iš alkoholinio mąstymo.

Tad kaip turėtų elgtis šeimos nariai? Jie turėtų padėti alkoholikui suvokti savo būklę: ne maskuoti, dangstyti, bet tiesiai šviesiai įvardyti. Alkoholikas į tokią tiesą, žinoma, reaguoja labai emociškai, tačiau svarbu ją pasakyti su nuoširdžia meile ir gailestingumu. Jokiu būdu ne su pykčiu, priekaištais ar pamokymais! Visų šitų dalykų jis nepriima. Alkoholikas neigia savo tikrąją būklę, meluoja sau ir kitiems, kad yra pajėgus susitvarkyti, kad jo vartojimas dar kontroliuojamas, dar nėra kritiškas, kad šeimos nariai sutirština spalvas… Bandymus atskleisti tiesą lydi neigimas, teisinimasis, išsisukinėjimas – tad reikia daug kantrybės.

Gana gerai pasiteisina praktika, kai organizuojamos intervencinės grupės: pakviečiamas artimas alkoholiko šeimos narys; geras draugas, kuriuo jis dar pasitiki; atstovas iš Anoniminių alkoholikų grupės, turintis sveikimo stažą, ir jeigu asmuo dar nėra praradęs darbo, taip pat ir darbdavys ar darbovietės atstovas. Visi kartu jie kalbasi su sergančiuoju, aptariamos aplinkybės, tiesiai įvardijamos pasekmės, išreiškiant tikrą nuoširdų susirūpinimą jo likimu, kartu siūlant bei patariant sveikimo kelią. Vienas iš tų sveikimo kelių – tai Anoniminių alkoholikų 12 žingsnių programa ir savipagalbos grupės.

Moralizavimas nepadeda, nes alkoholikas jį priima kaip agresiją ir prievartą prieš jam svarbų gyvybišką poreikį. Nėra taip, kad alkoholikas yra ištvirkęs ar pagedęs dėl moralinio sugedimo, jis vartoja, nes to reikalauja organizmas. Tad bandyti įtikinti negerti, mesti, būtų panašu kaip suviduriavusiam žmogui sakyti: „Liaukis!“ Moralizavimas nepadeda, padeda tiesos atskleidimas ir tikrai nuoširdžios meilės parodymas.

Kitas dalykas – artimieji turėtų padėti alkoholikui greičiau pasiekti dugną. Sakoma, kol žmogus nepasiekė savo gėrimo dugno, kur toliau jau nėra kur eiti, jis neturi į ką atsispirti. Tą dugną pakylėti – reikštų liautis dangstyti gėrimo faktą, leisti žmogui pajusti tokio elgesio pasekmes savo kailiu. Kaip minėjau, alkoholikas yra didelis manipuliatorius: jis žino, kad per sunkias pagirias jam bus parūpinta alkoholio ar kitu būdu palengvinta, – kurgi dėsis! Ir valgyti bus paruošta, sutvarkyta, ką jis buvo prigadinęs išvakarėse, jį apskalbs, turės pastogę, kur ateiti… Čia, žinoma, kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai ir ieškoti optimalaus sprendimo, nėra vieno bendro recepto. Reikia atsižvelgti į šeimos galimybes, išmintingai įvertinti sąlygas.

Neretai manoma, kad tikėjimas, pavyzdžiui, Santuokos sakramentas „gali“ automatiškai apsaugoti nuo skyrybų, tad ir nuo kitų blogybių, pavyzdžiui, alkoholizmo. Ką atsakytumėte į tai? Kokia tikroji dvasinio gyvenimo reikšmė?

Malda, be abejo, yra labai svarbus dalykas. Galima melsti ir stebuklo, tačiau stebuklingo pasveikimo supratimas dažnai būna labai primityvus. Pasveikimas įvyksta, tačiau jis nėra momentinis veiksmas, tai – procesas. Meldžiant pasveikimo iš alkoholizmo reikia prašyti, kad alkoholikas pats norėtų sveikti, juk sveikimas neįmanomas be jo asmeninio noro ir sutikimo. Čia atsiskleidžia svarbūs ir įdomūs dalykai – Dievas neveikia be žmogaus pritarimo, juk pats davė jam laisvą valią. Dievas tiesia pagalbos ranką, rodo daug būdų ir kelių, kaip tvarkytis su kylančiomis problemomis, ir, eidamas tuo keliu, žmogus patiria gydomąjį Dievo veikimą.

Pačioje 12 žingsnių sveikimo programoje – tikėjimas yra labai svarbus. Programa nėra konfesinė, ji tinkama kiekvieno tikėjimo žmogui. Svarbu, kad žmogus pripažintų, jog egzistuoja Dievas, arba bent jau „aukštesnė galia“, turėtų bent kokią Dievo sampratą. Juk sveikstama remiantis ne vien žmogaus pastangomis, bet Dievo malone.

Kitas kertinis dalykas – žmogaus dėmesys sutelkiamas į tai, ką jis turi atlikti. Kadangi alkoholizmas yra psichofizinė socialinė liga, ji pažeidžia žmogaus kūną, psichiką, santykį su aplinka, su savimi ir su Dievu. Atkuriant tą santykį, atsigręžiame į žmogaus vidų, keičiasi jo mąstymas, vidinės nuostatos, jausmai. Žmogus susitelkia į specifinių priemonių taikymą, į dabartį, o ne į ateitį ir svajones apie rytojų. Tad sveikstančių alkoholikų maldoje yra prašoma Dievo pagalbos suprasti, ką žmogus gali savo jėgomis atlikti ir ko negali. Tai, ko negali – atiduoda į Dievo rankas, o kitkas – yra jo darbo laukas.

Žmogus stojasi Dievo ir savęs paties akivaizdoje, – iškyla baimės, gėdos jausmai. Dievas dažnai įsivaizduojamas kaip smerkiantis teisėjas, nes žmogus atsineša nuodėmingų darbų bagažą… Tačiau labai svarbu suvokti, kad Dievas yra Meilė, jo tikslas nėra pasmerkti ar pažeminti, nubausti, o atkurti gėrį, kurį žmogus turėjo. Dievui svarbi žmogaus gyvenimo kokybė, tačiau tam reikalingas žmogaus sutikimas. Žmogus visada atsako, kad nori pasveikti, bet slapta tikisi, jog Dievas viską pats ištaisys. Tada Dievas klausia: ar darysi, kad būtų kitaip? Jeigu viduje šie dalykai susidėlioja, žmogus pradeda eiti sveikimo keliu, ir tas stebuklas įvyksta – vienam greičiau, kitam lėčiau.

Prisiminkime, jog Jėzus darydavo stebuklus tik įsitikinęs, kad žmogaus viduje vyksta rimti vidiniai pokyčiai. Jeigu žmogus nenori keistis, nenori keisti savo gyvenimo būdo, bet tikisi Dievo stebuklo, tokių žaidimų Dievas nežaidžia.

Alkoholizmo atveju sprendžiamas žmogaus likimas – gyvybės arba mirties klausimas. Ką žmogus renkasi? Žmogus yra laisvas ir labai gyvai tai patiria. Blogis niekada neneša gerų vaisių. Žmogus gali tęsti savo gėrimą, ir jo niekas nesustabdys: nei šeimos nariai, nei kas kitas. Jis iš akmens išspaus alkoholį, jeigu jam labai jo reikės. Tik laiko klausimas, kada ateis mirtis. Jeigu žmogus renkasi gyvenimą, jis į jį sugrįžta, toks žmogus, sveikstantis alkoholikas, išties turi aukso vertės gyvenimo patirtį, kurios kiti neturi. Jis žino, ką reiškia gyventi, nes žino, ką reiškia mirti.

Nuo priklausomybės neapsaugotas nė vienas. Skaudu, kai ji sugriauna šeimos ar net visos bendruomenės gyvenimą. Ką patartumėte, pavyzdžiui, parapijiečiams, kurie pastebi, kad jų parapijos kunigas yra vartojantis asmuo? Kokia laikysena padeda, o kokia žlugdo?

Kaip minėjau, alkoholis kerta visus vienodai. Beje, dvasininkai yra įvardijami tarp aukščiausios rizikos susirgti alkoholizmu profesijų greta gydytojų ir policininkų – nežinau, kodėl.

Tokių liūdnų atvejų, nors nelabai daug, bet būna. Žinoma, parapijiečiai būna sutrikę, dažniausiai žiūri su užuojauta ir tikrai nuoširdžia meile, bet nežino, ko griebtis.

Nėra geras dalykas viešinti spaudoje, kaip tai kartais pasitaiko. Žiniasklaida tokių problemų neišsprendžia. Ypač geltonoji žiniasklaida, kuri, deja, vyrauja Lietuvoje ir kuriai svarbiau yra skandalas, o ne žmogaus likimas. Kuo ilgiau skandalas tęsiasi, tuo jai geriau!

Tokiais atvejais labai gerai, jeigu keli parapijiečiai labai nuoširdžiai, labai atvirai, be smerkimo, teisimo ar moralizavimo įvardytų problemą tiesiai pačiam kunigui – kaip minėjau šeimos atveju. Be abejo, reikia užsiminti ir apie sveikimo galimybes.

Antras dalykas, jeigu gėrimas įgyja kraštutinių formų, tampa pavojingas ir pačiam žmogui, ir parapijiečiams, be abejo, reikia informuoti vyskupą. Nereikia to vertinti kaip skundimo ar kenkimo kunigui. Vyskupas yra ganytojas, kuris šias problemas gerai supranta ir žino, kaip tokiais atvejais pasielgti.

Pirmoji vyskupo reakcija paprastai būna pastangos nukreipti kunigą sveikimo keliu, pagelbėti. Dažniausiai tai būna pati veiksmingiausia priemonė.

Toliau visa bendruomenė paremia savo malda, gerumu, supratimu. Man neteko sutikti žmonių, kurie smerktų savo kunigą, kuris sveiksta. Priešingai, jie labai palaiko ir remia, nes daugelio jų pačių šeimos ar artimieji yra nukentėję nuo alkoholizmo, ir jie tikrai džiaugiasi, matydami prisikeliantį žmogų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kasdien aukodamas Mišias, kunigas vartoja alkoholį, ar tai nėra pavojinga sveikstančiam dvasininkui?

Alkoholio kiekis nėra didelis. Kita vertus, Mišiose vartojamas vynas yra vynuogių vaisių gėrimas. Šiuo metu vartojami tam tikri vynuogių vaisių gėrimai, kurie yra Šv. Sosto leisti ir kuriuos kunigas gali vartoti, gavęs vyskupo leidimą.

Išties alkoholis yra labai klastingas ir gudrus priešas. Beje, kaip žinoma, liga nėra išgydoma, ji tik sustabdoma, kol žmogus nevartoja, bet ji progresuoja. Tad jeigu žmogus pavartoja minimalų kiekį alkoholio, labai greitai gali atkristi, ir liga gali net pasunkėti. Skonio receptorių dirginimas ir nesvarbu kokio alkoholio kiekio patekimas į organizmą savo darbą atlieka. Alkoholis yra cheminė medžiaga, kuriai patekus į organizmą vyksta cheminės reakcijos – nori žmogus to ar ne. Tad atsargumas, kad viduje tūnanti liga labai greitai gali gauti sau maisto ir suaktyvėti, yra pagrįstas.