Sigitas Jegelevičius: „Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius“ (I)

Pradėkime nuo Birželio sukilimo priežasčių. Kas jį išprovokavo?

Vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų.

Kada prasideda Birželio sukilimas, regis, daugelis žinome, tačiau kada jis baigiasi, ne visai aišku.

Sukilimas Lietuvoje prasidėjo birželio 23 dieną. Tačiau baigėsi jis skirtingu metu skirtingose Lietuvos vietose. Prieš ką buvo nukreiptas Birželio sukilimas? Jau minėjome, jis buvo nukreiptas ne prieš Vermachtą, bet prieš sovietus, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Todėl sukilimas NN vietovėje galėjo vykti tik tol, kol į ją neatėjo Vermachtas. Kaune sukilėlių nuginklavimas prasidėjo birželio 26 dieną ir užtruko iki birželio 28-osios. Periferijoje sukilėlius nuginklavo vos persiritus frontui. Panevėžyje – birželio 27 dieną, Zarasuose ir Obeliuose vėliausiai – birželio 28–29 dienomis.

Į vietovę NN ateina Vermachtas, sukilėliai sudeda ginklus ir sukilimas baigiasi?

Birželio 26 dieną Šiaurės armijų grupės vadas gavo vyriausiojo Sausumos kariuomenės vado feldmaršalo Valterio von Brauchičo direktyvą, pagal kurią „smulkūs ginkluoti lietuvių padaliniai ir policija“ turėjo būti nuginkluoti, o jų nariai sutelkti konclageryje. Pirmoji plano dalis buvo įvykdyta, tačiau į konclagerį buvusių sukilėlių uždaryti nesiryžta. Vokiečiai buvo suinteresuoti bendradarbiauti su lietuviais ūkiniais klausimais, todėl pradžioje stengtasi jų labai nesuerzinti. Sukilėlius nuginklavus, Lietuvoje ėmė veikti vokiečių karinė okupacinė administracija, kurią antroje liepos pusėje pakeitė civilinė okupacinė administracija.

Sukilimą Lietuvoje organizavo Lietuvos aktyvistų frontas (toliau – LAF). Kai kurių autorių – vietos ir užsienio – ši organizacija vertinama ne vienareikšmiškai. Kaip ji ir trys štabai – Kaune, Vilniuje ir Berlyne – atsirado?

Jūsų klausime ataidi sovietmečio požiūris. Tokį diktuoja ir kai kurie autoriai šiandien, dalis jų gyvenantys ne Lietuvoje. Sukilimo brendimas prasideda be LAF’o. Būtent tai rodo lietuvių sukilimo autonomiškumą ir nepriklausomybę. Sukilimas Lietuvoje ima bręsti dar 1940-ųjų liepą, po pirmųjų areštų bangos prieš vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus (kai po nakties dingo apie du tūkstančius žmonių) ir antros areštų bangos jau po rinkimų, kurių rezultatai, švelniai tariant, nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Tada dingo dar du tūkstančiai. Po šių represijų net tie, kurie džiaugėsi birželį nusikratę autokratinio Smetonos režimo (o tokių buvo nemažai), susimąstė, kas gi čia vyksta iš tikrųjų. Lietuvos sovietizacija vyksta pasiutišku greičiu, liepos 21 dieną šalyje jau skelbiama sovietų santvarka! Būtent tada prasideda pasipriešinimas, ir prasideda jis – nuo pasišnekėjimų, peraugusių į pilietinį pasipriešinimą, ir galų gale – ginkluotą kovą, aukščiausią pasipriešinimo formą.

Prieš atsakydami į klausimą, kaip pasipriešinimas tapo organizuotas, turėtume visų pirma paklausti: o kas galėjo tą pasipriešinimą organizuoti? Egzilinė vyriausybė, pasitraukus Antanui Smetonai, nebuvo sudaryta, buvę tautininkai (kaip ir kitų partijų elitas) vietoje pritilo, nes matė, kad juos semia, likę senieji lyderiai, kurie būtų galėję imtis organizuoti pasipriešinimą, suprato, kad jis būtų užgniaužtas jau pačioje pradžioje dėl tos pačios priežasties – į tokius asmenis sovietai kreipė ypatingą dėmesį. Trumpai tariant, Lietuvoje neliko politikų, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą. Šias aplinkybes mes neretai užmirštame ir imame lengvabūdiškai kalbėti, kad susirinkę vyrai ėmė nei šį, nei tą išdarinėti, užsiimti saviveikla.

Kas vyksta toliau? Šaulių sąjunga kartu su Pavasarininkais (gausiausia Nepriklausomos Lietuvos organizacija), kaip ir visos kitos, netrukus uždraudžiamos, tačiau žmonės, priklausę šioms organizacijoms, lieka. Jie stebi aplinką, bendrauja tarpusavyje ir svarsto, kaip elgtis. Dalis šaulių išslapsto savo ginklus. Ypač tose Lietuvos vietovėse, kur šaulių sandėliuose atsidūrė daug iš internuotų Lenkijos kariškių surinktų ginklų, nes suregistruoti ne visus suspėta. Tai 1940-ųjų liepa ir rugpjūtis. Kur dar LAF’as?!

Toliau – jaunimas. Rugpjūčio pabaigoje po atostogų į miestus grįžta moksleiviai ir studentai. Mes dažnai neįvertiname jaunimo religinio bei dorovinio ugdymo pasekmių. Tarp moksleivių ir studentų būta daug ateitininkų, kurie turėjo ne visai legalaus darbo patirties, mat Ateitininkų sąjunga mokyklose Smetonos laikais buvo uždrausta. Būta antisovietinio sujudimo ir daugelyje studentų korporacijų, kuriose bene aktyviausiai veikė būtent ateitininkai. Štai kur pasipriešinimo pradžia! Ir tik 1940 metų spalio 9 dieną Kaune susirenka būrelis žmonių, tarp kurių Adolfas Damušis, vienas iš Ateitininkijos šulų, filisterių, kurie sutaria sukurti pasipriešinimo organizaciją, turėjusią apimti visą Lietuvą.

Tai turėjo būti nelegali antisovietinio pasipriešinimo organizacija, gerai konspiruota, veikianti be narių sąrašų, rašytinių statutų ir nuostatų. Šie žmonės dėjo daug vilčių į realią tautos jėgą – šaulius, kurie mokėjo naudoti ginklą, paklusti įsakymams ir buvo patogiai susiorganizavę teritoriniu principu. Tuomet tarp dar bevardės pogrindžio organizacijos kūrėjų buvo įvairių žmonių, vienas iš jų – Leonas Prapuolenis, antiautoritariškai nusiteikęs asmuo, Klaipėdoje Smetonos laikais subūręs Lietuvos aktyvistų sąjungą, leidusią žurnalą „Žygis“. Būtent L. Prapuolenis atneša „Lietuvos aktyvistų“ pavadinimą, kuris ima palaipsniui prigyti. Štai jums ir LAF’o užuomazga. Tačiau tai dar ne tas LAF’as, apie kurį jūs klausiate…

Iš Lietuvos per tą laiką per „Žaliąją sieną“ į Rytų Prūsiją prasmukdavo vienas kitas kariškis, vienas kitas inteligentas, kurie po trumpos apklausos Vokietijos pusėje ir filtracijos stovyklos vykdavo gilyn į šalį, paprastai į Berlyną, kur gyveno paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys – Kazys Škirpa, turėjęs ten ryšių. Spėju, jog kažkas jam nunešė žinią, kad Lietuvoje kuriasi rimta pogrindinė organizacija. Matyt, kažkuris iš tų keturių organizacijos steigėjų nutekino informaciją…

K. Škirpa iš politinių pabėgėlių lapkričio 17 dieną savo bute sušaukė 20 asmenų pasitarimą, kuriame pasiūlė oficialiai įkurti Lietuvių aktyvistų frontą. Pasitarimo dalyviai pasirašė organizacijos kūrimo deklaraciją, ir K. Škirpa įdėjo ją į savo seifą. Tačiau kur tas LAF’as buvo? Kaip toks jis egzistavo tik popieriuose. Pasipriešinimo pogrindis buvo ne Berlyne, bet Lietuvoje, ir jis apie LAF’o buvimą išgirdo tik pavasariop. Absoliuti dauguma pasipriešinimo dalyvių netgi organizacijos pavadinimo nežinojo, nes vadovybė nesišvaistė LAF‘o vardu. Konspiracija.

Ar LAF’o steigimas Berlyne buvo derinamas su A. Damušiu ir L. Prapuoleniu? Ar jie tik pamėtėjo „Lietuvos aktyvistų“ idėją, K. Škirpa ją perėmė, idėjas tvarkingai surašė popieriuje, surinko žmones, kurie pasirašė steigimo deklaraciją?

Ne. K. Škirpa 1940 m. rudenį dar nieko nežinojo nei apie A. Damušio, nei apie L. Prapuolenio veiklą antisovietiniame pogrindyje. Ir apskritai K. Škirpa su niekuo nederino savo kūrybos. Netgi neprasminga sakyti, kad anie pogrindžio organizavimo įkvėpėjai pamėtėjo K. Škirpai „Lietuvių aktyvistų“ idėją. Tikėtina, kad kažkas per „Žaliąją sieną“ nunešė į Berlyną pavadinimo idėją. Tiek Berlyne, tiek ir Lietuvoje buvo aiški pasipriešinimo idėja – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tam tikslui lapkričio 17-ąją K. Škirpa savo bute surinko grupę aktyvesnių lietuvių politinių emigrantų, kurie ir pasirašė LAF‘o steigimo deklaraciją, nes jautė tokio vadovaujančio centro reikalingumą.

K. Škirpa turėjo savitą supratimą, kaip organizuoti pasipriešinimą Lietuvoje. Jis matė, kad draugystė tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos ilgai nesitęs. Todėl manė tokioje situacijoje esant pragmatiška orientuotis į Vokietiją. Jo akimis, tik ji galėjo suteikti šiokį tokį šansą okupuotai Lietuvai. Politinius pabėgėlius K. Škirpa klausdavo informacijos ne šiaip sau, informaciją jis perduodavo Vokietijos karinei žvalgybai. Sakysite, bendradarbiavimas su naciais, tačiau K. Škirpa niekuomet nebendradarbiavo nei su gestapu, nei su SD (nacių saugumo policija – Z. V.). O sukauptos karinės ar politinės informacijos perdavimas trečiajai pusei, tikėtinam savo priešo priešui, buvo visai normalus dalykus. Manau, kad ir šiais laikais panašiai būna.

Klausėte apie štabus. Noriu pabrėžti, kad LAF’o štabų iki 1941 metų birželio 23 d. ryto nebuvo. Buvo trys LAF’o vadovaujantys centrai. Nors jie savęs nevadino štabais ar centrais nei Kaune, nei Berlyne, nei Vilniuje, kuriame LAF’o centras įsikūrė vėliausiai – gruodį. Sakydavo, „mes – LAF’as“.

Kokia buvo nacių įtaka LAF’ui? Neretai teigiama, žvilgtelėkime kad ir į Roberto von Voreno neseną knygą „Neįsisavinta praeitis“, jog ši įtaka buvusi didelė.

O ar Jums neatrodo, kad nacių įtakos ar net didelės įtakos LAF‘ui mitą sukūrė ir tebeplatina tos jėgos, kurios norėjo, kad taip būtų buvę, arba bent suvokė, jog tai idealus ginklas kovai su „lietuviškaisiais buržuaziniais nacionalistais“ (kurį laiką sovietų propagandoje netgi buvo terminas „lietuviškai vokiški nacionalistai“), ginklas kovai su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja ir jos puoselėtojais? Gal taip nusitaikoma ir į 1990 metais atkurtą Lietuvos nepriklausomybę? Sovietinių istorikų teiginius, po 1990 metų staiga pradėtus atkartoti užsieniuose, geriausiai atkartojo dr. Peisachas Freidheimas užsienyje parašytoje ir 2008 metais Lietuvoje išleistoje knygoje su daug žadančia paantrašte „Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį“. Jo „naujo požiūrio“ esmė – atnaujintas ir padailintas sovietinis požiūris, kad Lietuvos antisovietinis pogrindis nebuvęs patriotinis, nes buvo nacistinės Vokietijos inspiruotas. Tai gal von Vorenas visai neoriginalus?

Dar kartą noriu pabrėžti, jog LAF’o centrai kūrėsi ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad nesuformavus egzilinės vyriausybės Lietuvoje nebuvo kam vadovauti pogrindžiui. Daug kas būtų buvę kitaip, jei A. Smetona būtų pasitraukęs su vyriausybė į Šveicariją ar ten suformavęs egzilinę vyriausybę ir persikėlęs su ja į Prancūziją ar Britaniją bei iš ten dirigavęs. Tačiau to nebuvo padaryta.

Kiek įtakos berlyniškiam LAF’ui turėjo „voldemarininkai“, provokiškai nusiteikę Lietuvos nacionalistai?

Nemažai jų buvo nusiteikę netgi pronaciškai. Kai kurie istorikai dabar kalba apie Lietuvos nacius, tačiau nacių kaip tokių Lietuvoje nebuvo. Buvo pronacistinių pažiūrų žmonių, t. y. dalį nacių postulatų jie priėmė, tačiau ne visus. Kad ir keista, tarp voldemarininkų buvo daug lakūnų, kurie laikyti Lietuvos kariuomenės elitu ir Kaune akivaizdžiai fetišizuoti. Būtent lakūnai susitelkė į A. Voldemaro iniciatyva sukurtą pogrindinį „Geležinį Vilką“, norintį Lietuvą pasukti kitu – ryšių su Vokietija – keliu. Jo nariai – tai nuolatiniai pučų prieš Smetoną dalyviai. Po paskutinio nepavykusio pučo 1934 metais nemažai lakūnų buvo atleisti iš tarnybos, jiems pažeminti laipsniai, perduoti teismui ir įkalinti. Tai negalėjo nesukelti jų įniršio, todėl nenuostabu, kad dalis jų 1940 m. pabėgo į Vokietiją. Tarp politinių pabėgėlių Berlyne voldemarininkai sudarė nemažą dalį. Iš 20-ies LAF’o steigimo aktą pasirašiusių žmonių jų buvo veik pusė. Todėl jų buvimas negalėjo nedaryti įtakos ir pačiam K. Škirpai. Tuo atžvilgiu, jog pastarasis negalėjo leisti, kad organizacija skiltų. Kas atsitiktų, jei vis dėlto tai įvyktų, klausė jis savęs? Organizacija suirtų, o dalis buvusių jo narių iškart nueitų pas SD. Jo požiūriu, tai buvo neleistina.

Tačiau ar voldemarininkai jau iki tol nebuvo „pas SD“? Be to, nuo pat pradžių buvo galima nekviesti voldemarininkų ir nebūtų buvę kam skilti. Kaip manote?

LAF’o centrą norėta sukurti iš įvairių politinių srovių. O kad voldemarininkai darys darbus, kurie dar ir dabar verčiami pačiam K. Škirpai, jis to, matyt, neįžvelgė. Savo pažiūromis pronaciškai nusiteikę LAF’o steigiamojo susirinkimo dalyviai gal K. Škirpos ir nepaveikė (jis buvo tvirtas savo nusistatymu), tačiau savo veikla kompromitavo Berlyno centrą. Tas kompromitacijos šleifas iki šiol velkasi paskui K. Škirpos vardą. Neabejoju, kad voldemarininkų nepakvietus LAF‘o Berlyne steigimo signatarais, šie nuo pat pradžios būtų puolę K. Škirpą ir jo kūrinį. Su nacių spec. tarnybų pagalba LAF Berlyno centras būtų sukompromituotas ir sužlugdytas. Pogrindis Lietuvoje būtų netekęs vienintelio informacinio langelio, esančio už sovietų kordono. Negalime paneigti, kad ir iki tol voldemarininkai nesiganė „pas SD“.

Vis dėlto teiginiai, jog LAF’ą įsteigę naciai, kad jie jį kontroliavę, yra specialiai sovietinės propagandos sugalvotas dalykas, kad moraliai suniekintų LAF’ą ne tiek Lietuvos, kiek pasaulio akyse. Pasaulinė diversija, jeigu norite.

Galima suprasti (ir netgi sveikinti) norą sukurti centrą iš įvairių srovių, tačiau, sutikite, kai centre apie pusė narių priklauso vienam blokui (voldemarininkams), tai jau nėra „įvairios politinės srovės“. Ar galėjo K. Škirpa nenumatyti tokios situacijos komplikuotumo ir ar tiek daug voldemarininkų nepateko būtent dėl nacių spaudimo? Kad ir netiesioginio?

Nėra netgi netiesioginių užuominų, kad K. Škirpai buvo daromas spaudimas voldemarininkų naudai. Ir pats K. Škirpa nepaliko tokios informacijos. Viena vertus, K. Škirpa nebendradarbiavo su SD, nes tik ši tarnyba galėjo proteguoti voldemarininkus. Kita vertus, K. Škirpa bendravo su vokiečių karine žvalgyba, o Abveras ir SD toli gražu nesibičiuliavo. Ir dar. LAF‘o steigiamasis susirinkimas buvo sukviestas be nacių įstaigų žinios. Tai vyko privačiame bute. Taigi ir šiuo atžvilgiu nacių tarnybos negalėjo daryti įtakos būsimų signatarų sudėčiai. Lietuvos ir jos ateities laimei, kad vien tik voldemarininkai Berlyne nesukūrė kažką panašaus į lietuvių pogrindžio vadovaujantį centrą. Tai būtų buvęs lietuviškas SD padalinys.

Kodėl K. Škirpa nemanė esant pragmatiška orientuotis į demokratines Vakarų valstybes? Didžiąją Britaniją, JAV?

Viena vertus, mums nežinoma, ką manė K. Škirpa. Kita vertus, ar įmanoma įsivaizduoti, kad Berlyne svečio teisėmis sėdintis K. Škirpa pradeda intensyviai bendrauti su demokratinėmis Vakarų valstybėmis. Tai ne jo jėgoms ir galimybėms. Bene problematiškiausias būtų ryšių klausimas. Po mėnesio kito K. Škirpa neišvengiamai būtų atsidūręs Moabito kalėjime. Turėtume dar vieną kankinį, tik realiai nieko nuveikti nespėjusį. Tokį uždavinį galėjo mėginti (!) tik egzilinė Lietuvos vyriausybė. Taigi tokios neturėjome. Demokratinės Vakarų valstybės 1940 metais apsiribojo protestais dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Ir praktiškai paliko Lietuvą vienui vieną akis į akį su dviem priešais. Tai kas abejoja lietuvių tautos teise sukilti, siekiant nepriklausomybės? Ir kas turi teisę, praėjus vos ne 100 metų nurodinėti, kaip ir su kuo lietuvių tauta turėjo kovoti, siekdama nepriklausomybės atkūrimo?!

Minėjote, kad LAF’as egzistavo labiau popieriuose nei realybėje. Kokia prasmė buvo statyti piramides iš oro? Ar čia būta kokio nors gudraus sumanymo?

K. Škirpa buvo štabo karininkas, jis mėgo norminius dokumentus ir schemas, todėl Berlyne, turėdamas daug laisvo laiko, nemažai jų prirašė. Ir gana didelės apimties. Supraskime, naciams jis norėjo pateikti rimtą pogrindžio vaizdą, todėl tą tekstinę organizacijos piramidę jiems ir parodydavo. Daugelis tų norminių dokumentų buvo padauginti labai mažu tiražu ir tik keliolika egzempliorių atnešti į Lietuvą. Vartant juos, gali susidaryti įspūdis, kad tai buvo galinga, centralizuota, kariškais pagrindais sutvarkyta, visą Lietuvą apimanti organizacija. Būta ir susireikšminimo, tačiau tai irgi suprantama, kas su tavimi kalbės Užsienio reikalų ministerijoje (ten K. Škirpą kartais įsileisdavo) ar karinėje žvalgyboje, jei nesi reikšmingas. Nemažai jo kūrybos Lietuvos apskritai nepasiekė. Kai kurių jo tekstų į Lietuvą buvo atnešta tik keli ar keliolika egzempliorių, nes tai buvo labai sudėtinga. Kita vertus, voldemarininkai iš Berlyno į Lietuvą atgabeno savo atsišaukimų ar „pataisytų“ K.Škirpos tekstų.

Jau mano minėtoje R. Von Voreno knygoje teigiama, kad sukilimui didelę įtaką turėjo LAF’o atsišaukimai, tarp kurių dalis buvo antisemitiniai. O ir pats antisemitizmas buvęs neatskiriama LAF’o ideologijos dalis. Kiek tokia propaganda galėjo turėti įtakos sukilimui? Ir kiek LAF’o oficialiuose dokumentuose būta antisemitinio momento?

Ar tinka kalbėti apie kažkokius LAF‘o oficialius dokumentus su antisemitiniu momentu, kurių nebuvo? O ar nepanašu, kad antisemitizmo mitą LAF‘o ideologijoje kažkas specialiai sukūrė ir tebepuoselėja? Maskvai anais laikais nepatiko, o ir dabar nepatinka tiesa apie Lietuvoje buvusį aktyvų antisovietinį pasipriešinimą, lietuvių kova už nepriklausomybės atkūrimą. Lengviausia kompromituoti, pasitelkus kaltinimus antisemitizmu? Tai kas galėtų paneigti?..

Be to, turėkime omenyje, kad Vilniaus ir Kauno centrai 1941 metais jokių atsišaukimų dauginti negalėjo, nes jų vadovybė savo nariams griežtai draudė rašinėti, dauginti ir kabinti visokius atsišaukimus. Jie kaupė jėgas sukilimui ir nenorėjo dėl popiergalių sukelti grėsmę visai organizacijai. Norėčiau dar kartą pakartoti, jog berlyniškis LAF’as savo programos į Lietuvą nesiuntė, nes tai buvo tik projektas, išdalintas LAF‘o centro Berlyne steigiamojo akto signatarams, kurie, kaip žinoma, pagal savo pažiūras galėjo vienaip ar kitaip pakoreguoti.

O atsišaukimai su nacistine frazeologija pasirodo Kaune tik naciams užėmus miestą, birželio 26 dieną. (Visi žinome, „Brangūs lietuviai“ pasirašo LAF’as.) Akivaizdu, kad jis spausdintas ne Lietuvoje, bet atvežtas. Tikėtina, Tilžėje ar Karaliaučiuje. Panagrinėkite jo tekstą: sukilimas jau įvyko, viešai deklaruotas nepriklausomybės atkūrimas, iškelta sukilimo LV, tačiau atsišaukime visa tai neminima, kalbama vien apie žydus ir bolševikus. Su kovo 19-osios atsišaukimu – kažkokia mistika. Daug kas kaltino K. Škirpą, kad jis tą atsišaukimą (jo paties parašytą), leisdamas savo atsiminimų knygą, perredagavęs. Tačiau labai tikėtina (tam reikia papildomų tyrimų), kad šį tekstą bus perdirbę voldemarininkai. Kažkas tame dokumente suvelta, nesutampa numeracija, o ir kai kurie atsišaukimo punktai (atsimenate, ten rašoma apie tai, kad kiekvienas lietuvis vyras turėtų nušauti bent vieną žydą), nelyg svetimkūnis tekste. Manau, jog jei atsišaukimai ir turėjo kokią nors įtaką, tai tik tiems, kurie su pasipriešinimo pogrindžiu neturėjo nieko bendra, kurie jau turėjo nusistatymą eiti prieš žydus, juos apiplėšti ar/ir žudyti. Tokie kriminalinių nuostatų žmonės paprastai neprisideda prie sukilimų, jie laukia, kur link pakryps įvykiai ir, pasitaikius progai, imasi juodų darbų.

Kalbino ir parengė Zigmas Vitkus