2013 06 26

Kristina Urbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Ekslibris.lt“. Kaip atgimsta knygų žymėjimo menas?

Evgenios Levin nuotrauka

Tikriausiai ne vienam yra tekę savo knygų lentynoje aptikti knygų, kurios nėra jūsų nuosavybė, ir kelti klausimą – kieno gi jos? Tada atsiranda ir poreikis ženklinti savo turtą, kad būtų galima atskirti jį nuo svetimo: „atklydėles“ knygas iš savų lentynų grąžinti savininkams, o iškeliavusias laimės ieškoti – į namus.Štai su tokiomis mintimis verslą kurti pradėjo „Ekslibris.lt“ – kultūros istorikė Neringa Jarmalienė ir grafikė Jūratė  Kemeklytė Bagdonienė.

Tai – tik vienas iš būdų, kam galima pritaikyti asmeninius antspaudus. Kaip pasakojo J. Kemeklytė-Bagdonienė, mažo personalizuoto antspaudo funkcija dabar prasiplėtusi: „Tokie antspaudai jau spėjo tapti ne tik žmonių logotipais, tapatumo ženklais, kuriuose įprasminami žmogaus pomėgiai, darbas, profesija, veiklos… Atsiranda žmonių, kurie užsiima rankdarbiais ir ieško, kaip juos nuoširdžiau ar įdomiau pažymėti, yra kolekcionierių, norinčių surasti būdų, kaip paženklinti visą savo kolekciją, ypač jei ji skolinama muziejams, galerijoms.“

Evgenios Levin nuotrauka

Taigi dabar antspaudai naudojami saviraiškai, ženklinti knygoms ar rankdarbiams, kolekcijoms – ką tik fantazija leidžia įsivaizduoti.

Ištakos – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių raštų antspauduose

„Ekslibris.lt“ savo darbų istoriją sieja su pačiais seniausiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dokumentais, valdovų raštais. „Anksčiau naudoti antspaudai garantavo, kad dokumentas – tikras, kad nepadirbtas, o laiškas – nepraplėštas ir neapžiūrėtas: naudojant vašką ir antspauduojant jis būdavo „užrakinamas“, o pamatyti, kas parašyta, buvo galima tik sulaužius antspaudą“, – pasakojo J. Kemeklytė-Bagdonienė.

Evgenios Levin nuotrauka

Antspaudai liudijo ne tik tikrumą, bet ir statusą: aukščiausias – valdovas, sėdintis soste, žemesnis, jei pavaizduotas sėdintis ant žirgo, dar žemesnis rangas – stovintis karys. „Savo antspaudą turėjo ir Lietuvos karalius Mindaugas, tačiau nėra žinoma, ar jis buvo specialiai Mindaugui kurtas, ar tik jo naudotas. Kunigaikštis Vytautas – turėjo asmeniškai jam kurtą antspaudą“, – sakė N. Jarmalienė.

Nepaisant visko, antspaudai buvo gražūs ir puošnūs – tikri meno darbai, kuriuos kurdavo tuometiniai juvelyrai – auksakaliai.

Masinė knygų gamyba „išranda“ ekslibrisą

Evgenios Levin nuotrauka

Vėliau, kai 15 amžiuje Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, atsirado techninės prielaidos spausdinti knygas masiškai. Tada antspaudo pradėjo reikėti ir didikui, ir miestiečiui, kaupiančiam ir pildančiam savo biblioteką, norinčiam sužymėti knygas.

„Tada ir pradėti kurti ekslibrisai – maži grafikos darbeliai, skirti klijuoti į knygas. Jie turėjo savo tiražą, būdavo atspaudžiami ar atspausdinami, o vėliau – naudojami knygų nuosavybei žymėti“, – pasakojo J. Kemeklytė-Bagdonienė.

Evgenios Levin nuotrauka

Tiesa, ekslibrisas – ne tas pat kaip antspaudas. Atspaudas ir toliau išlaikė savo funkciją dokumentų patikimumui užtikrinti, o štai ekslibrisas jau buvo skirtas konkrečiai knygoms žymėti. Anot Jūratės, „istoriniai šaltiniai rodo, jog įvairios gildijos, bendruomenės turėjo savo tapatybės ženklus, kurie buvo įprasminti ir antspauduose, ir ekslibriso kūriniais. Priklausomai nuo žymėjimo paskirties, buvo naudojami abu.“

„Tarybiniais laikais ekslibriso žanras Lietuvoje ypač paplito, mat visi antspaudai pradėti kontroliuoti, nustatinėta, kokie simboliai jame gali būti naudojami. Be to, paprastam žmogui antspaudo nebuvo galima turėti“, – pasakojo J. Kemeklytė-Bagdonienė. Negana to, mažieji grafikos darbai paplito ir kaip kolekcinė vertybė, mat žmonės jais keisdavosi, siųsdavo vienas kitam, kaupdavo ištisas jų kolekcijas.

Siekia grąžinti tradiciją

Evgenios Levin nuotrauka

Šiandien ir antspaudai, ir ekslibrisai yra šiek tiek atitolę nuo savo paskirties ir nuo kasdienio gyvenimo: kaip pasakojo kūrėjos, ekslibrisai dažniausiai kuriami labiau ne knygoms žymėti, o parodoms, o antspaudus turi tik registruotos įmonės. Tam daug įtakos turėjo sovietiniai metai, kurie, jų nuomone, sunaikino didelę dalį gražios tradicijos. Dėl to Jūratė bei Neringa su bendraminčiais sugalvojo ją atgaivinti ir kiekvienam norinčiajam siūlo turėti savo atspaudžiamą ženklą – antspaudą, skirtą knygoms ar kitiems daiktams žymėti. Kaip pasirodė, antspaudą galima naudoti ne tik ant popieriaus lapų, specialiais dažais galima ženklinti ir žmogaus odą ar audinius.

Evgenios Levin nuotrauka

Nuo antspaudo paskirties ir prasideda jo kūrėjų klausimai. Antspaudų kūrėjos stengiasi suprasti, kokiam tikslui žmogus nori turėti šį daiktą, kur jį naudos. O galbūt yra kokia nors proga, kuriai šis antspaudas ir yra skirtas: galbūt kažkas švenčia jubiliejų, vestuves, o gal gaminasi sau ar savo brangiam žmogui svarbiai datai paminėti.

Kaip teko suprasti, puošnius antspaudus užsako ne tik pavieniai žmonės, tačiau ir organizacijos ar renginių organizatoriai. Tarkime, antspaudai buvo gaminami „Vilniaus knygų mugei“ ar „Kauno dienoms“. „Kauno dienų“ antspaudas sujungė viską, kas asocijuojasi su Kaunu. Jis – Hanzos miestas, taigi centre pavaizduoti pirkliai, taip pat matyti upių santaka, Rotušė, Kauno pilis…“, – apie antspaudo kūrimo principus pasakojo Neringa Jarmalienė.

Evgenios Levin nuotrauka

Panašiu principu kuriami ir antspaudai žmonėms: „Pokalbio metu bandome, kiek tai įmanoma, pažinti žmogų: klausinėjame, kaip jis gyvena, kas jam svarbu, koks jo gyvenimo būdas, kokia profesija. Jis ir pats pareiškia savo norus ir pageidavimus, vis dėlto tai – jo tapatybės ženklas“, – pasakojo N. Jarmalienė.

O Jūratė pridūrė, kad „žmonės nustemba gavę štai tokių klausimų. Mat tikrai ne kasdien pagalvoja, su kuo tapatintis, kokie ženklai galėtų jį apibūdinti. Antspaudo kūrimas padeda geriau pažinti žmogų, kuriam jis yra skirtas.“

U. K.