2013 06 28

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Sibylle Lewitscharoff: „Literatūra yra būdas išsivaduoti nuo realybės“

Rašytoja Sibylle Lewitscharoff. Nuotraukos šaltinis www.wikipedia.org

Svarbiausia ir svariausia Vokietijos literatūrinė Georgo Büchnerio premija 2013 m. skirta bulgarų-vokiečių kilmės prozininkei Sibyllei Lewitscharoff (g. 1954), pasak žiuri, fantazija ir išradingumu verčiančiai tikrovės sienas.

Kritikų teigimu, ji stovi toje pačioje barikadų pusėje kaip Thomas Bernhardas, Peteris Sloterdijkas, Hansas Blumenbergas ir Peteris Weissas – tarp kompromisų nepripažįstančių autorių, paslaugiai nelaikančių į pasaulį atsukto veidrodžio, o kuriančių savąjį jo modelį.

Zeit“ žurnalistė Elisabeth von Thadden su rašytoja kalbasi apie europietiško romano ir šiuolaikinės kalbos kontūrus.

Akivaizdu, kad pastarųjų metų Europos literatūra nutyli naujausias ekonomines dramas. O gal tai klaidingas įspūdis?

Iš esmės literatūra reaguoja po kurio laiko – mes ne aktualijų zuikiai, akimirksniu besimetantys į kurią nors pusę.Žinoma, literatūrine prasme pastariesiems dešimt metų buvo būdinga tai, kad mus pasiekė Rytų Europos pasauliai, turėję apmąstyti kitus baisumus ir praeitis nei svyruojantis kursas. Iš to atsirado didinga literatūra.

Ar tai nėra būdingiau 10-ajam dešimtmečiui?

Neturiu galvoje tokių vyresnių autorių, kaip Esterházy arba Kertészas, po 1989 m. formavusių Europos literatūrą. Mano numylėtiniai yra jaunesni – pavyzdžiui, neįtikėtinai stiprus entuziastas rumunas Mircea Cărtărescu, pilnas tamsios išradingumo energijos, taip pat niūrusis vengras Lászlá Davarsi, fantasmagoriškomis kompiliacijomis neriantis į patį juodžiausią dugną, arba ukrainietis Jurijus Andruchovyčius – aistringas europietis, norintis matyti savo šalį Europos išgelbėtą nuo skurdo.

Kas Jums yra šiuolaikinės europietiškos literatūros įvykis?

Neapsiriboju vien europiečiais, skaitau naujas knygas iš viso pasaulio. Tik su šiais Rytų europiečiais išniro grupė talentų, kurie kęsdami įtampą dėl savo padėties tikrai kažką padaro. Literatūrine prasme tai prilygsta griausmui, koks kadaise nuaidėjo 8-ajame dešimtmetyje – kai staiga tapo skaitomi lotynų amerikiečiai. Rytų Europoje pastaruoju metu atsiranda literatūrinio piktybiškumo, kuris skiriasi nuo L’art puor l’art ir Vakarų Europos pornografinių bandymų.

Kuriuos romanus perskaitėte pirmiausia?

Pirmiausia didžiuosius – Musilio, Dodererio, Prousto. Studijų metais atėjo eilė prancūzams, Franciui Ponge, Raymondui Queneau – tai buvo prabudimas. Mano tėvai, tipiški pokario skaitytojai, krimto savo Camus ir Sartre’ą. Aš peršokau egzistencializmą. Tada atsirado lotynų amerikiečiai. Nuo ankstyvojo 10-ojo dešimtmečio Europos literatūra prarado aiškius kontūrus.

Kas juos nublukino?

Nesiliaujanti viso pasaulio šalių įtaka ir galybė vertimų nutrynė kontūrus, tačiau išryškino tendenciją glaustis prie amerikiečių literatūros. Vis dėlto literatūrai reikia įžeminimo, santykio su savo šalimi, savos kalbos. Priešingu atveju ji ištirpsta išmonės godulyje.

Įžeminimas – koks jis privalo būti?

Stiprioje literatūroje susiduria abu dalykai: rašytojo dvasinis nerimas ir konfliktiškas jo šalies nerimas. Kalboje jie sukuria ypatingą ryšį, tačiau pagunda prarasti kalbinį savitumą ir įsirašyti į pasaulio literatūrą yra didelė.

Filosofė Julia Kristeva mano, kad Europos gimtoji kalba yra vertimas. Ar europiečiams tikrai stinga išradingumo?

Ne. Europa išlaiko laisvingą kūrybingumo teisę skristi virš svetimos teritorijos, tačiau tai nėra kažkas ypatingo – išradingumu paremta ir lotynų amerikiečių bei indų literatūra. Literatūra visur reiškia dar ir išsivadavimą nuo realybės.

Ką Jūs įvardytumėte kaip realybę, kuriai turime iš visų jėgų priešintis nuo 2000 m.?

Tikrumo išnykimą visuose menuose. Tada sunkiai įveikiamą žmonių iš viso pasaulio antplūdį ir iš to kylantį sunkumą naujai apibrėžti tautinę tapatybę.

Neminite Rugsėjo 11-osios, vertybinių popierių rinkos žlugimo, klimato kaitos, Fukušimos atvejo?

Šie dideli sukrėtimai neišvengiami ir net sukeldami daugeliui žmonių sielvartą teigiamai veikia literatūrą. Jie staiga nevirsta knyga, tačiau pralaužia ledus. Mane pačią taip paveikė 1989 m. sukrėtimai.

Nuo 2000 m. naujosios medijos išplėtė Jūsų įtakos zonas visuotiniu mastu. Ar vertinate tai kaip vieną iš dešimtmečio sukrėtimų?

Požiūrį į perversmą lemia ir amžius. Mane jis gąsdina. Ekrano blykčiojimas man reiškia nesibaigiančio išsiblaškymo pavojų. Buvau auklėjama pagal priešingą programą: „Žmogau, susikaupk!“ Tačiau tai paseno.

Kodėl? Praėjusį dešimtmetį žymi augantis ritalino vartojimas ir kova prieš dėmesio sutelkimo sutrikimą. Kaip tai siūlo spręsti literatūra?

Ji gali parodyti, kad pasitelkus kūrybos aktą įtampą galima panaudoti ne išsieikvojimui ir nuosmukiui, o prasmių prisodrintam kosmosui kurti. Net jei atrodo, kad romanas liudija dužimą, jis neigia prasmės išsisklaidymą.

Jūsų kolega, vengras Péteris Esterházy rašo, kad XXI a. kalba yra vilties kalba anapus vilties. Kalba, kurioje kažką reikštų kasdienė 20 000 vaikų mirtis, nes šiandien tai nereiškia nieko.

Europietiškas romanas privalo turėti kruopelę vilties. Nenoriu skaityti to, kas visiškai neguodžia. Kalbant apie alkstančius vaikus – paskutiniajame dešimtmetyje nuolatinę veiklą pradėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas. Užmojis domėtis skausmu ir kančiomis tolimuose pasaulio kraštuose yra brangus palikimas.

Literatūrinė pykčio energija taip pat yra geras europietiškas palikimas. Ateityje norėčiau perskaityti knygą, kurioje antikiniai epai ir biblinės temos – pasakojimai, vedę Europą į priekį – būtų įausti į modernų apdarą. Tačiau ne taip lengva iš purvinos, užterštos jūros iškviesti Afroditę, nepaverčiant jos juokinga.

Parengė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.