Donatas Puslys. Apie aklumą, idealus ir priesaką gerbti savo tėvą ir motiną

Tekstas skelbtas žurnale ATEITIS 2013 m. Nr. 5

 Akli yra beširdžiai

 Žvelgiu į savo mėgstamiausio dailininko Pieterio Bruegelio paveikslą „Aklasis veda akluosius“. Niūrokame  kaimiškame peizaže, kuriame išsiskiria tik keli namai, mūrinė bažnyčia ir gana skurdi augalija, apsupta nederlingos išsausėjusios žemės, regime grupelę aklų vyriškių, kurie kažin kur klibikščiuoja, vorele įsikibę į vienas kito lazdas. Takas, kuriuo žengia aklieji, netikėtai atsimuša į kliūtį – siaurą užpelkėjusį upeliūkštį. Regime grupės vadeivą, griūvantį aukštielninką, ir galime jausti tarp sekėjų kylantį sąmyšį. Jie kliuvinėja vieni už kitų ir, rodos, akivaizdu, kad ir jie paskui savo vadeivą užbaigs žygį panirę į vandenį.

„Visada ženk išmintingai, būk ištikimas, nepasitikėk niekuo, išskyrus Dievą“, – skelbia XVI amžiaus flamandų patarlė. Šiame kontekste paveikslą galime suvokti kaip perspėjimą, kas gali nutikti, jei nesivadovausime šia išmintimi, jei pernelyg aklai pasitikėsime pasaulietiniais lyderiais, kurie patys dažnai esti akli, jei išduosime savo moralinius principus vardan siekio žengti bandoje, jei žmogumi tikėsime labiau nei Dievu. Aklas sekimas aklu neabejotinai atves į aklavietę, tarsi byloja šis P. Bruegelio darbas. Akivaizdu, kad dailininkas čia kalba ne apie fizinį aklumą, o veikiau apie aklumą pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Jo paveikslas gali būti suvokiamas ir kaip kritika aklų pasaulietinių bei dvasinių vadovų, ir kaip kritika tų, kurie aklai seka jais. Šį kūrinį skirtingais laikotarpiais gyvenantys žmonės interpretuoja skirtingai. Pasaulio aklumas, kaip ir kvailybė, skirtingais amžiais reiškiasi skirtingai, ateina pasislėpęs po skirtingomis kaukėmis. Tad ką gi reiškia P. Bruegelio kritikuojamas aklumas šiandien?

 Prisimenu „Mažąjį princą“ ir lapės žodžius apie tai, kad tai, kas svarbiausia, yra nematoma akimis, tik širdimi. Tokiu atveju aklas yra ir tas, kuris nesugeba į pasaulį žvelgti širdimi, kuris nepastebi artimojo skausmo ir jo neužjaučia. Materialistas yra neabejotinai aklas, nes dvasinė tikrovė jam yra nematoma.

Aklas yra tas, kuris į kitą žmogų žvelgia ne kaip į subjektą, ne kaip į asmenį, ne kaip į Dievo kūrinį, o tik kaip į objektą, kuris pasidaro svarbus ir reikalingas tik tuomet, kai gali prisidėti prie asmeninių troškimų patenkinimo.

Aklas tas, kuris mato visumą, tačiau nemato dalies. Kiek daug ideologų dar ir šiandien kalba apie socialines klases, tautas, darbo išteklius ir pan., tačiau pamiršta žmogų. Pamiršta tai, ko moko tiek Šv. Raštas, tiek Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas. Juk parašyta, kad ne žmogus yra sukurtas šabui, o šabas žmogui, tad ir visų socialinių ar ekonominių santykių epicentras turi būti ne kas kitas, tik žmogus.

Aklas yra tas beširdis, kuris mano, jog ne ekonomika sukurta tam, kad tarnautų žmogui, o tam, kad žmogus būtų jai pavergtas. Prisiminkime Aldouso Huxley „Puikų naująjį pasaulį“, kuriame rinka buvo sudievinta, o krikščionybė paprasčiausiai uždrausta kaip nepakankamą vartojimą skatinanti ideologija.

Aklas yra tas, kuris nuolat kalba apie tautą ir žmogui geriausiu atveju palieka koralinio rifo vaidmenį, bylojantį apie tai, kad žmogus neturi jokios savaiminės vertės ir ją įgyja tik įsijungęs į visumą. Tokia tautiškumo samprata veikiau pavergia asmenį, o ne sudaro prielaidas jo asmenybei vystytis ir tobulėti. Lygiai taip pat aklas ir tas, kuris tą tautiškumą radikaliai atmeta nesuprasdamas, kad žmogui svarbus yra priklausomybės jausmas, įsišaknijimas, nes jis yra iš prigimties bendruomeniškas.

 Akli yra visi fanatikai, kurie, anot Gilberto Keitho Chestertono, sugeba rimtai žvelgti tik į savo pačių nuomonę, o visas kitas nuomones skuba nurašyti, jų deramai nė neišklausę.

Akli tie, kurie mano, jog tikslas pateisina priemones ir netgi gerų dalykų galima siekti blogomis priemonėmis. Galima čia kalbėti tiek apie ideologinius, tiek apie religinius fanatikus – tokius, kuriems yra svetimi ieškojimai, kuriems svetima bet kokia abejonė, atvirumas, gailestingumas, tokius, kurie mano, kad visas spalvingas ir įvairus pasaulis gali būti paaiškintas, pasitelkus kelias nuvalkiotas ideologines klišes, kurie yra įsitikinę, kad jau iki galo pažino Dievą ir perprato Jo mintį taip, kad dabar Jis visas telpa siaurose jų galvose. Fanatikas yra tas, kuris mano, kad gali išsemti jūrą mažyte kriauklele. Toks yra aklas, nes neįžvelgia nei jūros ploto, nei gylio.

 Akli nepažįstantys istorijos

 Prisimenu ir George‘o Santayanos žodžius, bylojančius, kad istorijos nepažįstantys žmonės yra pasmerkti ją kartoti, t.y. kartoti tas pačias klaidas, eilinį kartą lipti ant to paties grėblio, kaip ir P. Bruegelio paveiksle vaizduojami neregiai kas kartą rinktis kelią, galiausiai atvedantį į aklavietę prie pelkės. Taigi istorijos nepažįstantis žmogus taip pat yra jei ne aklas, tai bent trumparegis. Tačiau ar užtenka istoriją vien pažinti? Koks turėtų būti mūsų santykis su praeitimi? Galima klausti ir dar kitaip: kaip suvokti vieną iš dešimties Dievo įsakymų, įpareigojantį mus gerbti savo tėvą ir motiną? Taip, siaurąja prasme galime teigti, kad šis įsakymas įpareigoja mus gerbti ir mylėti mūsų gimdytojus – žmones, kurių dėka užsimezgė mūsų gyvybė. Vis dėlto vien tokio paaiškinimo neužtenka. Štai Jonas Paulius II savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ kalba, kad būtent iš šio įsakymo kyla ir patriotizmo jausmas, nes tėvynė su savo kalba, istorija, tradicijomis ir papročiais taip pat tam tikra prasme yra tarsi motina.

 Umberto Eco knygos „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ veikėjas socialistas Granjola taip pat nesutinka, kad šis įsakymas kalba tik apie vaiko santykį su gimdytojais. Jis šiame įsakyme įžvelgia užslėptą valdančiųjų norą išlaikyti dominuojančią savo padėtį, įtvirtinti esamą politinę ir socialinę tvarką. Viename dialogų, kalbėdamas apie dešimtį Dievo įsakymų, jis teigia: „Iš tų dešimties įsakymų yra keturi, įsidėmėk, ne daugiau kaip keturi, kurie pataria gerus dalykus, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Nežudyk, nevok, melagingai neliudyk ir negeisk savo artimo moters. Paskutinis skirtas vyrams, kurie supranta, kas yra garbė, jis liepia nestatyti ragų savo draugams ir saugoti šeimą.“ Kuo gi šiam socialistui neįtinka ketvirtasis Dievo įsakymas? „Tylėk, nebandyk sakyti, kad tėvų reikia klausyti, tai pasakos vaikams. Gerbk savo tėvą ir motiną reiškia: laikykis senolių minčių, nesipriešink tradicijai, nebandyk keisti bendruomenės gyvenimo būdo. Supratai?“ – aiškina Granjola. Jam šis įsakymas reiškia paprasčiausią praeities dominavimą dabarties sąskaita, skatinimą vergiškai paklusti, atsisakyti mąstyti savo galva. Tačiau ar toks žmogus nėra aklas? Juk aklas paklusnumas nėra krikščionio skiriamasis bruožas. Taip, paklusnumas krikščioniui, be abejo, yra svarbus, tačiau tik tuomet, kai yra įsisąmonintas, kai yra suvoktas ir kai yra laisvas, o ne prievartinis.

 Pagarba nereiškia aklo paklusnumo

Ne viskas, ką paveldime, yra vertinga. Kai kas netgi žalinga. Štai pažvelkime į puikų lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus tapybos darbų ciklą „Simbolių mirtis“, iš kurio akivaizdu, kad praeitis turi ir žalojantį poveikį. Šis žalojantis poveikis atsiskleidžia ne tik fizine žmogaus destrukcija, bet ir jo asmenybės sunaikinimu. Regime totalitarinių režimų simbolių išniekintus ir deformuotus veidus, regime žmones, kritusius po kūju ir pjautuvu. Visa tai kalba apie dvasinį žmogaus pavergimą, kuris puikiai regimas ir šių dienų Lietuvoje. Darbe „Pabėgimas iš rojaus“ regime, kaip komunistinė šmėkla, pjautuvu užkabinusi žmogų pančiojančią virvę, neleidžia jam žengti į priekį. Ir iš tiesų tas pusšimtis metų, kai kelios kartos buvo auginamos melo, propagandos, baimės, neapykantos, žmogaus asmenybės visiško nuvertinimo ir nepasitikėjimo atmosferoje, neleidžia mums šiandien tvirtu žingsniu žengti į priekį kuriant valstybę, kurioje dominuotų viltis, meilė, pasitikėjimas, pagarba kiekvieno žmogiškajam orumui. Praeitis mus vis dar laiko užkabinusi savo raudonu pjautuvu. Tačiau juk nuo tokios praeities reikia bėgti neatsigręžiant, reikia iš jos vaduotis, o ne jai paklusti.

Reikia vaduotis nuo tokios praeities, kokia aprašoma Šekspyro „Romeo ir Džuljetoje“, kur dviejų žmonių meilei kliudo neslūgstanti šeimų tarpusavio neapykanta. „Akis už akį, dantis už dantį, motina už brolį, brolis už motiną“, – teigia vienas iš kroatų dramaturgo Matės Matišičiaus kūrinio „Pirma laidojami sūnūs“ herojų. Tokiai praeičiai, kuri yra paženklinta kraugeriško karo ir skatina vadovautis ką tik cituotu imperatyvu, taip pat reikia priešintis norint išsivaduoti iš neapykantos rato, kuris atrodo tarsi užburtas ir neleidžia ne tik paskiroms šeimoms, bet ir ištisoms Balkanų regiono valstybėms kurti geresnę ateitį.

Veikti idealų šviesoje

Tad kokia gi yra priesako gerbti savo tėvą ir motiną prasmė? Cituotas U. Eco knygos herojus socialistas Granjola argumentuoja, kad ketvirtasis Dievo įsakymas iš esmės įtvirtina praeities, tradicijų, papročių diktatūrą, t.y. tai, ką būtų galima įvardyti kaip mirusiųjų tironiją, o G. K. Chestertonas kalba apie mirusiųjų demokratiją. Pirmoji reikalauja aklo paklusimo, o antroji savo ruožtu reikalauja, kad, anot paradoksų meistru vadinto G. K. Chestertono, teisė balsuoti iš žmogaus nebūtų atimta jam mirus. Dažnai klaidžiojame tarp dviejų kraštutinumų – raginimo aklai paklusti praeičiai, nes tradicija a priori esanti gera, ir visiško praeities kartų ignoravimo, dažnai kylančio iš infantiliško įsitikinimo, kad esame daug protingesni ir sumanesni vien todėl, jog gyvename vėliau už savo protėvius. Tokią nuostatą dažnai skatina įsitikinimas nuolatine pažanga, kuri dažnai apsiriboja vien sparčia technikos raida ir materialinių gėrybių gausėjimu, visiškai pamirštant dvasinę sritį, kurioje įrodyti šią neabejotinos pažangos idėją būtų nepalyginamai sunkiau.  

Įsakymas gerbti nereikalauja aklo paklusimo. Gerbti, vadinasi, sutikti išklausyti, pasistengti suprasti, įvertinti argumentus. Gerbti, vadinasi, leistis į dialogą su tradicija, o gerbti tėvą ir motiną plačiąja prasme reiškia gerbti protėvius, kurių pastangų dėka tu gavai pasaulį tokį, koks jis dabar yra. Vadinasi, pagarba yra neatsiejama nuo dėkingumo. Dialogas su praeitimi taip pat reiškia ir nenorą pasiduoti šiandienos madų diktatui arba tai, ką G. K. Chestertonas pavadino kaip šiuo metu atsitiktinai žeme vaikštančiųjų diktatūra. Demokratija jam yra neatsiejama nuo tradicijos, nes šiandienai įtaką savo balsais daro ir buvusieji prieš mus. Ne viską, kaip minėta, iš jų turime priimti. Krikščioniška pozicija ragina visą mus pasiekiantį paveldą įvertinti amžinų idealų šviesoje. Šie idealai, apie kuriuos kalbama tiek dešimtyje Dievo įsakymų, tiek pagrindiniame įsakyme mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą kaip save patį, tiek septynių dorybių sąraše, yra tas antlaikiškas matas, skirtas tai pačiai tradicijai, istoriniam paveldui įvertinti. Gerbti, vadinasi, ne nuolaidžiauti ir veidmainiauti, o esant reikalui ir griežtai pasakyti, kur buvo padarytos klaidos, nurodyti nuodėmes, kurių toleruoti paprasčiausiai negalima. Gerbti reiškia būti atviram ir sąžiningam.

„Konservatizmas grindžiamas idėja, jog išlaikyti esamą padėtį – tai nieko nedaryti ir nekeisti. Tačiau taip nėra. Kai nutari neliesti kokio daikto, palieki jį permainų viesulams. Jeigu ilgai neliesime balto stulpo, jis taps juodas. Jeigu norite, kad jis būtų baltas, turite jį kartais perdažyti; tai reiškia, turite nuolatos kelti revoliucijas. Iš piliečių reikalaujama kone nenatūralaus budrumo, nes žmogaus sukurti institutai sensta bauginančiai greitai“, – savo „Ortodoksijoje“ rašo G.K.Chestertonas. Taip, daug dalykų mus šiandien pasiekė pajuodavę, o gal derėtų sakyti paraudonavę, t. y. smarkiai pažeisti tarybinio pelėsio. Taip laisvė buvo apipančiota valstybinio paternalizmo voratinkliu, asmeninė atsakomybė apaugo vergiškumo pelėsiu, drąsą ir iniciatyvumą ėmė graužti prisitaikėliškumas, individualizmą buvo bandoma ištirpdyti kolektyvizmo rūgštyje. Šiandien kyla užduotis ir toliau valyti šiuos idealus nuo minėtų rūdžių, be to, neleisti rastis ir naujoms. Užduotis nelengva. Viena vertus, ją reikia atlikti su pagarba, kad kartais bevalant tas rūdis nebūtų sunaikintas ir pats idealas. Kita vertus, šiems darbams reikia įkvėpimo, o iš kur jo daugiau pasisemsi, jei ne iš tos pačios praeities, ne iš tų žmonių, kurie sunkiausiame estafetės ruože nešė mums laisvės, orumo, tikėjimo, vilties ir meilės deglą, neleisdami jam užgesti? Tokių būta net tamsiausiais laikais – prisiminkime partizanus bunkeriuose, prisiminkime tėvynės net ir Sibire nepamiršusius tremtinius, prisiminkime tuos, kurie, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gynė artimo meilės ir žmogaus orumo idealą. Jie stengėsi, kad idealų šviesa neužgestų. Jie mums tam tikra prasme yra ir tėvai, ir motinos, nes mylėjo ir rūpinosi mumis, ateities kartomis, kad mums netektų gimti ir gyventi tamsoje.

Taigi ketvirtasis Dievo įsakymas kalba ne tik apie mūsų pareigą gimdytojams, bet ir apie būtinybę atviros ir nuoširdžios akistatos su savo istorija. Ši akistata turi vykti idealų šviesoje.