Bendruomenė, panaši į Dangaus karalystę

Vitos Tamoliūnės nuotrauka

2013 m. „Artuma“ Nr. 7-8

Turbūt visi norėtume matyti daugiau džiugių, ramybe dvelkiančių veidų visuomenėje, mūsų bendruomenėse ir bažnyčiose. Tačiau kas padėtų patirti, išgyventi džiaugsmą? Kanos šeimų bendruomenė (apie ją išsamiai rašėme „Artumoje“ dar 2007 m. Nr. 7/8) – tai vieta, kur šeimos sutinka Jėzų ir leidžia Jam gyvenimo kasdienybės vandenį pakeisti į brangiausią santuokos vyną. Tai bendruomenė, šiek tiek panaši į Dangaus karalystę, nes čia ateini, kad nesijaustum vienišas, kad galėtum įgyvendinti savo talentus ir atskleisti dovanas, kad giedotum ir žaistum su to paties pašaukimo žmonėmis. Čia Viešpaties veikimu ilgus metus trukę nesusipratimai, barniai, neatleidimas, priešiškumas, nesusišnekėjimas palaipsniui virsta draugiškumu, šiltais santykiais, įsiklausymu, pastangomis priimti kitą tokį, koks jis yra, o laikas, praleistas bendroje maldoje, suteikia prasmę santuokai bei skatina dalytis šiais stebuklais su kitais. Sutuoktiniai savo jėgą ypač išbando vasaros stovyklose-rekolekcijose. Apie Kanos pobūdį ir veiklą geriausiai byloja jos narių liudijimai – štai keletas jų.

Neseniai supratau, kad kiekvieną kartą, kai svarstome, ar dalyvausime savo bendruomenės vasaros stovykloje-rekolekcijose, turime atsakyti į labai paprastą klausimą – dalysimės ar nesidalysime? Pirmiausia – ar dalysimės laiku, trumpu ir brangiu vasaros atostogų laiku, kurį galėtume prasmingai praleisti su vaikais arba atlikti kokį seniai eilės laukiantį didesnį namų ūkio darbą…

Praėjusi vasara mūsų porai buvo ketvirtoji, kai savaitę tarnavome Kanos šeimų bendruomenės stovykloje. Jokios patetikos. Visada žinome, kad važiuojame dirbti ir melstis. Išmintinga bendruomenės praktika, kad, nežiūrint tarnystės, į kurią būtume kviečiami (ar globoti vaikų, ar palydėti naujų sutuoktinių porų, ar vesti mokymo), vyras ir žmona visada darbuojasi kartu. Štai čia ir prasideda įvairovė ir netikėtumai!

Atrodo, seniai pažįstu savo žmogų, o staiga atrandu tokias jo būdo savybes, tokius sugebėjimus ar, liūdniau, sužeidimus, kad esu apstulbinta! Arba štai situacijoje, kai tikrai būčiau „paskandinusi“ bendrą reikalą, vyras tyliai ir paprastai taip viską „išrišo“, kad net nesitikėjau! Nors imk ir įsimylėk kasdien iš naujo! Tai – galutinis rezultatas. O procese visko būna.

Kanos šeimų stovykla – tikrai neromantiškas pasivaikščiojimas dviese gražiame pušyne, nors pušynas ir labai gražus. Susirenkame tokie, kokie esame: kartais pavargę, kartais susipykę ar įkliuvę į tokias problemas… Atsivežame lyg ir ne kažin ką tam pasidalijimui, kartais patys netikime, kad galėtume ar norėtume būti kam naudingi, ir žiū – tokia geranoriškumo, kūrybiškumo, artimo meilės puota prasideda!

Šią vasarą ir vėl žavėjomės kiekvienu bendruomenės broliu ir sese. Kaip džiaugsmingai kiekvienas stengėsi! Visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis triūsė savo darbų baruose ir kokiais talentais žėrėjo! Ir padedantys vaikus prižiūrėti savanoriai, kurie, sakyčiau, neturėtų būti užsikrėtę Kanos bendruomenės „infekcija“, su tokiu entuziazmu ir jautrumu įsisuko į bendrą veiklą, tarsi koks reikiamos krypties vėjas stovyklos burėse…

O savi vaikai? Jie irgi puikiausiai tilpo ir klestėjo, kiekvienas kaupdamas sau reikalingą patirtį. Du vyresnieji savanoriavo, jaunesniosios lavinosi vaikų grupelėse.

Toks tas dalijimosi stebuklas – visada gaunu daugiau negu būnu atidavusi. Lyg grodama orkestre: įsiklausydama į kitus, stengiuosi kaip sugebėdama geriau atlikti paprastutę savo partiją, už tai dovanai galėdama gėrėtis orkestro šedevru. Tik esant vienai sąlygai – kad kūrinys būtų Tas ir dirigentas – Tas. (Daliuta ir Arturas)

* * *

Mūsų šeima vyko į stovyklą dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, esame Kanos šeimų bendruomenės nariai ir norėjome pasitarnauti naujoms sutuoktinių poroms. Vasaros stovykla – mūsų vaikų visų metų svajonė ir prašymas, – jiems ten tiesiog gera. O galiausiai vykome ten todėl, kad duodami patys gauname šimteriopai.

Matydami pasikeitimus naujų porų veiduose ir širdyse, buvome patys, kaip sutuoktiniai, dar labiau sustiprinti ir praturtinti. Tokių dalykų niekur negausi, nenusipirksi ir neišmoksi. Tai gavome dovanai iš Viešpaties ir iš naujų porų. Kiek pavargome, bet grįžome labai laimingi ir jau kuriame planus, kaip galėtume dalyvauti kitąmet. (Marija ir Petras)

* * *

Kanoje esame nuo 2009 metų vasaros rekolekcijų. Nesitikėjau, kad rekolekcijos, į kurias važiavau prikalbintas žmonos, taip išjudins mano vidų, suteiks naujo džiaugsmo ir noro likti su bendruomene. Būčiau tiesiog sau ir gyvenęs su žmona, šeima, nes man tai visai patiko, kol nesužinojau, kaip į savo tarpą pasikviesti Jėzų, ką duoda malda dviese, kaip „vandenį paversti vynu“.

Turbūt todėl ir nebaugina toji tarnystė ir atsakomybė dalyvaujant bendruomenės gyvenime, nes čia apstu Dievo pagalbos, ir kiekvienas veikia su ja, nors kartais ir neprisiruošiame jos paprašyti. Praeitose rekolekcijose nebuvo lengva ,,šeimininkų“ atsakomybė, bet vis tiek jaučiausi kaip „laimės saloje“, nes čia per žmones veikia Dievas, čia net rūpesčiai, abejonės ar pykčiai virsta laimingomis akimirkomis, duoda jėgų, stiprina tikėjimą ir dvasią.

Šiose rekolekcijose labiausiai įstrigo tai, kaip mane kažkas traukė dalyvauti naujų porų Dvasios krikšte, kaip Dievas suvedė su nuostabiais užtarėjais Virgilijum ir Danute, kaip kartu su jais meldžiantis užtarimo malda Viešpats veikė mano mintis ir jausmus, manyje kirbėjo vaizdiniai, maldos žodžiai ir kalbos. Man atrodė, kad savo giliomis (ir ne visai) intencijomis užtarimo maldos prašę naujokai keitėsi tiesiog akyse.

Visiškai suprantu Jėzaus tiesą, kad būdamas ištikimas mažuose dalykuose būsi patikimas ir dideliuose (plg. Mt 25, 23). Bet piktasis vis dar nepaleidžia, tiesiog nenori, kad aš keisčiausi, neleidžia pajausti Dievo stebuklų ir malonių, grąžina į senąjį gyvenimą. Dažnai atrodo, kad gaunam ir duodam tik smulkmenas, bet Dievas daro savo darbą, apipila malonėmis, kai esame poroje, šeimoje ir bendruomenėje. (Edmundas ir Dalytė)

* * *

Patirtis, kurią išgyvenome Kanoje, pakeitė mūsų tiek santuokinį, tiek asmeninį gyvenimą. Kana padėjo mums įtvirtinti krikščioniškąsias vertybes, pajusti bendruomenės, maldos jėgą. Kana padėjo mūsų širdyse apsigyventi Jėzui. (Jūratė ir Aidas)

Kas yra Kana?

Kana, šiuo metu gyvuojanti daugiau nei 50 pasaulio šalių, yra tarptautinės Chemin Neuf („Naujojo kelio“) bendruomenės šeimoms skirta misija. Chemin Neuf bendruomenė, šįmet Prancūzijoje per Sekmines šventusi 40-metį, priklauso Katalikų Bažnyčios Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimui, siekiančiam dialogo tarp įvairių krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių. Dauguma narių yra katalikai, tačiau kartu gyvena, meldžiasi bei dirba ir kitų konfesijų krikščionys.

Chemin Neuf bendruomenės pagrindą sudaro ignaciškasis dvasingumas ir atvirumas Šventosios Dvasios veikimui. Bendruomenės tikslas – jaunimo ir sutuoktinių evangelizacija, dvasinio gyvenimo ir maldos gilinimas, supažindinimas su Šventuoju Raštu ir gyvenimu bendruomenėje. Misija šeimoms – sutuoktinių tarnystė, pavadinta „Kanos brolija“ (prancūziškai – La Fraternité CANA), o Lietuvoje registruota kaip Kanos šeimų bendruomenė.

Kana vienija sutuoktinių poras, siekiančias puoselėti savo pašaukimą šeimai ir gyventi Evangelijos dvasia. Bendruomenė didžiausią dėmesį skiria poros santykiams ir ragina vyrą ir žmoną nebijoti pasikviesti į savo tarpą Jėzų – Viešpatį ir Gelbėtoją. Tad poros kviečiamos įsipareigoti asmeninei maldai, dėmesingam Dievo žodžio skaitymui ir nuolatinei maldai dviese. Kartą per mėnesį sutuoktiniai susitinka mažose grupelėse, meldžiasi bei kalbasi su šeimos gyvenimu susijusiomis temomis.

Kartą per metus rengiamos rekolekcijos, pavasarį ir rudenį vyksta du teminiai savaitgaliai. Kasmet organizuojama vasaros stovykla-rekolekcijos naujoms sutuoktinių poroms. Stovyklos programa sudaryta taip, kad daugiausia laiko vyras ir žmona galėtų skirti vienas kitam, atnaujintų ar pagilintų tarpusavio santykius, atkurtų santykį su Dievu, pabūtų vienumoje.

Kanoje kiekviena pora, aktyviai dalyvaudama bendruomenės jai siūlomoje veikloje, auga ir tvirtėja. Dalydamasi savo patirtimi, tarnaudama kitoms poroms per 3–4 metus formaciją užbaigia ir gali keliauti dvasingumo keliu tolyn, įsitraukdama į kitas bendruomenės misijas.

P. S. Jei susidomėjote Kana, kreipkitės į Aliną Urbutienę, tel. 8 655 47497,
el. p.: [email protected]

Parengė Kanos šeimų bendruomenė