Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Antanas Gailius. Deja, krikščionys

2013 m. „Artuma“ Nr. 7-8

Patyręs, kad „Artuma“ gana rimtu veidu klausia, ar mes buvome pakrikštyti laisva valia, ar per prievartą, nejučia šyptelėjęs prisiminiau anekdotą, seniai seniai skaitytą viename tuometinėje Rytų Vokietijoje išleistame Rytų Europos žydų anekdotų rinkinėlyje. Šioje istorijukėje pasakojama, kad jaunas žydas, banko tarnautojas, susiruošia krikštytis ir klausia savo kolegą krikščionį patarimo, kaip jam derėtų tokia proga apsirengti. „Kad nė nežinau, – atsako kolega. – Mūsų šeimoje tokia proga įprasta dėvėti vystyklus.“

Paskui dar galvon atėjo nesena ir, mano galva, taip pat truputį juokinga istorija apie grupę žmonių, prieš metus ar dvejus ėjusių į Vilniaus arkivyskupijos kuriją reikalauti, kad būtų išbraukti iš pakrikštytųjų sąrašų.

Ir tarp krikščionių esama tokių, kurie mano, kad Krikštą žmogus privalo priimti tik tada, kai iš tikrųjų suvokia, kas per jį įvyksta. Tačiau tokių yra mažuma – ir, ko gera, ne todėl, kad manoma, jog suvokti čia nieko nebūtina, o todėl, kad pripažįstama tėvų (ir krikštatėvių) teisė atstovauti savo vaikams ne tik visuose šio pasaulio, bet ir – ir net juo labiau – dangiškuosiuose reikaluose. Krikštas, kaip ir kiti sakramentai, krikščionių yra suvokiamas kaip Dievo malonė, kurią kiekvienas iš mūsų galime ir priimti, ir nepriimti. Kol patys apsispręsti negalime, už mus ir apsisprendžia tėvai ar – kaip Lietuvos ar Žemaičių Krikšto atvejais – kiti autoritetai. O kai jau galime apsispręsti patys, nėra reikalo bėgti pas vyskupą Krikšto atšaukti. Suteiktosios malonės niekas neatšauks, o pareikšti Dievui, kad jo malonė nepageidautina, galima juk ir be jokių tarpininkų. Dėl to ta grupelė žmonių ir tokia juokinga – juk jie nė kiek ne daugiau už kūdikį supranta, kas per Krikštą įvyksta.

Bet, žinoma, nesunku numanyti, kad klausimas, ar buvome pakrikštyti laisva valia, ar per prievartą, „Artumai“ kyla ne dėl tokių istorijų. Minint Žemaičių Krikšto 600-ąsias metines, šis klausimas atsiranda viešojoje erdvėje kaip politikos, o ne tikėjimo klausimas. Ir man regisi, kad jis kur kas reikšmingesnis už minėtosios grupelės maištą, kuris, aišku, irgi buvo politinis.

Mat nors praėjo 600 metų nuo Žemaičių Krikšto, kai kuriems mūsų vis dar regisi, kad tasai Krikštas kažką iš mūsų atėmė.

Šis keistas, gal ir gražiai romantiškas, bet tikrai nekrikščioniškas požiūris reiškiasi taip plačiai, kad mes kartais nebežinome, ar esame krikščionys lietuviai, ar, veikiau, lietuviai, bet, deja, krikščionys. Ir kalbu čia ne vien apie keistokus mėginimus atgaivinti pagonybę. Šį požiūrį reguliariai skleidžia žiniasklaida kad ir didžiųjų krikščioniškų švenčių – Kalėdų, Velykų – proga. Taip ir neaišku, ar mes švenčiame žiemos saulėgrąžą, ar Atpirkėjo gimimą, ar gamtos atgimimą, ar Kristaus prisikėlimą, kuris juk krikščionišku požiūriu turėtų būti laikomas apskritai visų reikšmingiausiu pasaulio istorijos įvykiu.

Nežinau, ar esu visai teisus, bet man regisi, kad XIX šimtmetyje ir pirmojoje XX šimtmečio pusėje mūsų krikščionybė buvo aiškesnė. Tiesa, tautininkų valdymo metais būta mėginimų romantizuoti pagonybės laikus, bet man sunku įsivaizduoti, kad anuomet kokių aštuonių dešimčių metų senutė, stropiai kalbanti rožinį, būtų galėjusi pasisakyti, kad ji sykiu esanti ir pagonė – aš tą visai neseniai išgirdau per televiziją.

O kad ir pats Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus. Jis galėtų ir, mano nuomone, turėtų būti švenčiamas ne vien Bažnyčios. Šis jubiliejus – tai ir didelės Lietuvos dalies įsiliejimo į Vakarų krikščioniškąją kultūrą jubiliejus, taigi ir politinis įvykis. Bet politikai apie jį vengia kalbėti. Kokiais tik metais nėra paskelbti šie metai – ir Tarmių, ir Sveikatingumo, ir dar kažin kokiais. Kai kitąmet minėsime Donelaičio jubiliejų, tai irgi greičiausiai išvis neprisiminsime, kad jis buvo krikščionių pastorius ir kad jo „Metai“ – didžiai krikščioniškas veikalas.

Kodėl taip yra, mėgino aiškintis Nerija Putinaitė, rašydama knygą „Šiaurės Atėnų tremtiniai“. Man visai nekeista, kad daugeliui mūsų ši knyga net labai nepatiko. Juk mes iš pačių aukščiausių tribūnų vis dar girdime pasididžiavimo kupiną pasigyrimą, kad buvome paskutiniai Europos pagonys.