2013 07 16

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dvi popietės su skulptoriumi Kęstučiu Dovydaičiu: formos beieškant

Kęstutis Dovydaitis. Be pavadinimo. Bronza, akmuo, 2012 m. Vido Venslovaičio nuotrauka

Liepos 19-ąją, penktadienį, 17.00 val. Šakių „Žiedų“ galerijoje bus atidarytas skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio antrasis parodų ciklas „Origamis skulptūroje“. Šį kartą lankytojų lauks ne tik menininko kūriniai, bet ir vizualizacijos įvairiose miesto erdvėse. Paroda veiks iki rugpjūčio 1 d. Pirmoji ciklo paroda truko tik tris valandas, todėl ne visi meno mėgėjai turėjo galimybę tyrinėti Kęstučio kūrinius. Kviečiame visus, norinčius pamatyti origamio eleganciją ekspozicijoje.

Prologas

Su Kęstučiu susipažinome vieną popietę Kaune, muziejuje. Simboliškoje vietoje, nes būtent ten susitinka tapyba ir skulptūra, prabangūs prancūziški gobelenai ir elegantiškas porcelianas, dailininkai ir menotyrininkai. Susitikome ir mes. Menininkas pasakojo apie origami ir skulptūrą. Prisipažinsiu, nuo vaikystės buvau retai besišypsanti įtari. Todėl į kalbas apie metalo lankstymą į paukštelius reagavau skeptiškai. Bet tik iš pradžių. Kęstutis plačiau papasakojo apie techniką. Savo akimis pamačiau, kaip ilgai, kruopščiai, sudėtingai vyksta kūrybos procesas, ir supratau, kad visa tai yra nuostabu. Susitikome antrą kartą pakalbėti apie kūrybą, origamį, skulptūrą, žodžiu, apie meną.

Popietė Nr. 2: faktūros beieškant

Kaip save apibūdintum? Su kuo susitapatini?

Skulptorius Kęstutis Dovydaitis. Dariaus Pavalkio nuotrauka

Meno mokykloje esu mokytojas, o kūryboje – skulptorius, dar tiksliau, esu jaunas skulptorius, dirbantis pedagoginį darbą.

Kada, kur ir kaip prasidėjo tavo kūrybinis kelias?

Vaikystėje daug piešdavau, labai mėgau lipdyti, todėl būdamas maždaug dešimties pradėjau lankyti Šakių meno mokyklą. Lankiau keramiką, skulptūros programos nebuvo. Meno mokykla ir buvo ta vieta, kurioje supratau, kad ateitį siesiu su menu. Kai stojau į skulptūros specialybę Dailės akademijoje, nelabai žinojau, kas tai yra. Nebuvo žmonių, kurie papasakotų, patartų, supažindintų su technikomis. Pažintį su skulptūra iš esmės padėjo užmegzti Dailės akademijos dėstytoja prof. Daliutė Matulaitė.

Po studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžai į gimtuosius Šakius. Dauguma jaunų menininkų lieka sostinėje. Juk ten daugiau galimybių, judesio. Tavo atvejis kitoks. Kodėl?

Nemėgstu didelių miestų, nes esu įsitikinęs, kad kurti galima visur. Be to, norėjau grįžti į Šakius. Gerai, kad čia atsirado galimybė dirbti meno mokykloje ir taip prisidėti prie vaikų dailės ugdymo. Galiu jiems parodyti, kaip dirbti su įvairiomis medžiagomis, ne vien tik su moliu. Man svarbiausia, kad vaikai gautų tai, ko aš negalėjau gauti.

Kas tavo įkvėpėjai? Mūzos? Kur ieškai įkvėpimo?

Aplinka, žmonės, politika… viskas. Būna vidury nakties gimsta idėja, puolu užsirašyti. Man idėjos dažniausiai gimsta spontaniškai, tačiau pačios idėjos brandinimas – ilgas procesas. Pavyzdžiui, origami parodą plėtojau trejus metus.

Skulptūroje svarbiau forma ar turinys, idėja?

Be abejo, svarbi forma. Ji turi būti skulptūrinė, suvaldyta, išgryninta. Aišku, svarbi ir idėja. Nors idėja pati savaime, mano manymu, yra tik farsas. Šiuolaikinis menas dažniausiai remiasi tik idėja, bet man svarbu, kad ji būtų apčiuopiama ir skulptūriška. Juk negalima pastatyti stačiakampę kartoninę dėžę, diskutuoti apie ją tris valandas ir laikyti visa tai tikru menu. Gerai skulptūrai reikalinga tinkamai parinkta medžiaga, reikia daug kruopštaus darbo. Visa tai turi sudaryti visumą.

Ar priskirtum savo kūrinius tendencijai, srovei?

Man pačiam būtų įdomu sužinoti, kokia čia ta tendencija! Nors pats nepastebiu, bet kiti sako, kad vaikai iš manęs perima kūrybinius bruožus. Braižas gali atspindėti kūrybą. Mėgstu proporcijas, faktūras, remiuosi klasikine skulptūra.

Susipažinau su dviem tavo kūriniais – „Skausmas“ ir „Atlantas“, kuriuose dominuoja žmogaus, laikančio sunkų nešulį, figūra. Kaip atsirado šie kūriniai? Ką jie reiškia tau?

Kęstutis Dovydaitis. „Atlantas“. Bronza, akmuo, 2013 m.

Skulptūrą „Skausmas“ sukūriau dar studijų metais. Tai kūrinys, gimęs iš emocijų. Kūrinio „Atlantas“ istorija įdomesnė. Prisiskaičiau mitų apie Atlantidos salą ir jos gyventojus atlantus, kurie buvo aukšti, raumeningi, gražūs, stiprūs. Jie iš akmenų formuodavo šventyklas, apeiginius ratus. Tačiau atlantai ėmė laikyti save dievais, todėl užrūstino aukščiausiąjį, kuris juos prakeikė ir paskandino salą. Skulptūra „Atlantas“ kalba apie kančią, virsmą būtybėmis, uolomis, išnykimą. Iš pradžių išliejau 20 kilogramų svorio skulptūrą, o tik po to akmens jai ieškojau. Vaikščiojau su ta skulptūra ir ieškojau, kuris akmuo tiks, kol galiausiai radau tinkamą. Skulptūra pati rado savąjį akmenį.

Pereikime prie origamio. Seki Rytų tradicija? Juk Lietuva ir Japonija tolimos šalys tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Kaip gimė ši idėja?

Origamis nėra toks tolimas reiškinys. Jis paplitęs visame pasaulyje ir Lietuvoje. Dar vidurinėje mokykloje reikėjo prikurti įvairių papuošimų. Aš sugalvojau išlankstyti paukštį. Tokia ta mano orgamio pradžia. Grįžęs po studijų, supratau, kad origamio technika man vėl įdomi. Kilo mintis juos paversti skulptūromis, nes tai buvo techniškai įdomus ir aštrus sprendimas.

Kiekvienas origamio lankstinys turi du kūrėjus. Vienas yra lankstinio kūrėjas, kuris sugalvojo formą, ją ištobulino. O antrasis – tas, kuris lankstinį atkartojo. Kaip yra su tavo origamiu?

Esu vieną sugalvojęs pats. Išėjo tokia įdomi paukščio variacija. Origamio pagrindas jau seniai sukurtas, galima tik imti ir interpretuoti ar abstrahuoti jau esamas formas.

Kaip vadinasi origamio skulptūroje technika?

Idėja naudoti skulptūrinę medžiagą – bronzą man kilo spontaniškai. Tam įgyvendinti reikia daug laiko, naudoju vakuuminę juvelyrinę liejimo techniką.

Būti skulptoriumi prabanga. Kūrybos procesas sunkus, ilgas, medžiagos brangios, didelė konkurencija. Kartais būna sunkiau, kad nesu jokios menininkų sąjungos narys. Tačiau esu nepriklausomas. Vienam yra sunkiau, bet aš darau, ką noriu.

Parengė Simona Rybakovaitė ir Kęstutis Dovydaitis