2013 07 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Irena Petraitienė. Žemaičių vyskupas grafas Jurgis Tiškevičius

Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Lelijos herbo grafas, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius(1596–1656) savo dvasia ir darbais rikiuotinas didžiųjų Žemaičių vyskupų eilėn.

Diecezijos įstatymų kūrimo pagrindai

„Jo mylysta Jurgis Tiškevyčia, vyras garsingas, turtingas ir dievobaimingas“, – taip M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ pristatė mirusio Merkelio Elijaševičiaus Geišos įpėdinį, kuris 1633 m. karaliui Vladislovui Vazai pageidaujant ir Šv. Tėvui Urbonui VIII leidžiant, paskirtas Žemaičių vyskupu. Vykdamas į Varnius J. Tiškevičius jau turėjo nemenką ganytojiško ir pastoracinio darbo patirtį.1622 m. jis įšventintas kunigu, dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, vėliau pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglovkų parapijos klebonu.1627 m. gegužės 17 d. paskirtas Metonės vyskupu ir Vilniaus sufraganu. Jo rūpesčiu Vilniuje pastatyta vargšų ligoninė.

„Netrukdamas aplankė kiaurai visas bažnyčias ištisos vyskupystės.“ Pastebėjęs, kad kai kuriose jos dalyse yra dar labai reta bažnyčių, skatino didikus statyti ten naujas. Jo paveiktas Mikalojus Sapiega 1634 m. pastatė bažnyčią Kartenoje. Ne be vysk.Tiškevičiaus rūpesčio ir paskatinimo buvo pastatytos Surviliškio, Kulių, Laukžemio, Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Sudargo ir Židikių koplyčios. „Jeronimas Volavyčia, storasta, pastrūnijo bažnyčią Nemakščiuose, kurią per karalių Vladislovą turtais apdovanotą, vyskupas prakavija apveizėjo.“ Taip pat geriau beneficijomis aprūpintos Skirsnemunės ir Viekšnių parapinės bažnyčios. Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą ir „mažne į kūtę apverstą“. Sužinojęs, kad liuteronai šventomis dienomis katalikus vaiko, tuojau uždraudė protestantams taip elgtis ir atsiuntė į Tauragę kunigą, „kurs papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti“.

„Besivažiodamas vyskupas pasergėjo vyskupystėj nekuriuos dalykus taisytinus ir nepriderančius papročius išnokintus…“ Todėl 1636 m. šaukdamas Žemaičių vyskupijos susirinkimą, sinodą, išleido „versolą“, kad kovo 25 d. kunigai į Varnius atvažiuotų. Sinodas prasidėjo iškilmingomis Mišiomis, lotyniška vyskupo prakalba: „Tiškevyčia, melsdamas pagalbos nuo dvasios švenčiausios, įdavė susirinkimui lig laiku surašytus dalykus, kad, kiekvienas perkratęs, ar priimtų, ar atmestų.“

1638 m. vasarą vyskupas Jurgis Tiškevičius, kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys, lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII. Šv. Tėvas ne tik pagyrė vyskupo norą sušaukti antrą susirinkimą, bet ir suteikė būtinus atlaidus visiems, kurie susirinkimui vykstant, Varniuose išpažins savo nusidėjimus. 1639 m. sausio 17 ir 18 d. vykstant antrajam vyskupijos sinodui, daugybė susirinkusių žmonių atlaidus pelnė. Trečias sinodas 1643 m. tris dienas vyko Alsėdžiuose. Ketvirtajame sinode 1647 m. liepos 14 d., vyskupui Tiškevičiui Varnių katedroje laikant giedotines Mišias, kanauninkas Jurgis Kochas „parodė aukštumą kunigystės ir orumą kunigų susirinkimų“.O vyskupo nuodėmklausys jėzuitas Adomas Sabolevskis „atsispirdamas gyrė Tiškevičiaus darbumą ir uždegimą širdies ant garbės Dievo, primetė taipogi žodelį kanauninkams ir kitiems kunigams.“

Visų keturių, vyskupaujant J. Tiškevičiui, sinodų nuostatai buvo išleisti atskirai, o vėliau vysk. K. Paco rūpesčiu šių susirinkimų nutarimai išleisti viename leidinyje „Collectanea constitionum synodalium diecesis Samogitiensis“.

Sinoduose priimtuose nutarimuose pažymėta: kad prie visų parapinių bažnyčių būtų įsteigtos artojų globėjo šv. Izidoriaus vardo brolijos, kad kunigai geriau pasiruoštų ir gražiau sakytų pamokslus bei dėstytų katekizmą, kad neloštų kortomis, nemedžiotų, kad neaugintų barzdų, kad neturtinguosius laidotų nemokamai, kad klebonai turėtų vikarus, kad kasmet lankytų savo parapijiečius, kad bažnyčios dokumentus padėtų saugoti Varnių katedros archyvan, kad diecezijos kunigai ir vienuoliai darniai bendradarbiautų pastoracijos darbe, kad uoliau būtų kovojama prieš burtininkavimą ir raganavimą, kad klebonai pasirūpintų prie bažnyčių pastatyti prieglaudas, kad vikarai duotų kasmet vyskupui apyskaitą iš savo pastoracinio darbo ir t. t.

Sinodų nuostatai turėjo didelės reikšmės religiniam atgimimui, davė gaires kunigams, dirbantiems pastoracinį darbą, padėjo pagrindus kurti diecezijos įstatymus.

Kuriant Naująją Jeruzalę

Žemaitijoje XVII a. pirmoje pusėje daugiausia maldininkus sutraukdavo trys –Tverų, Šiluvos ir Zapyškio – bažnyčios, kuriose buvo šventi, stebuklais garsėjantys atvaizdai. Daugiau dieviškos malonės išskirtų šventovių nebuvo. „Žemaičių vyskupystėje“ M. Valančius rašė: „Vyskupas Jurgis Tiškevyčia , žinodamas, jog per minėjimą kančios Viešpaties Jėzaus širdys žmonių veikiai gali užsidegti meile Dievo, išsimanė Garduose įsteigti kalvariją.“ Norėdamas įkurti vietą, tikintiesiems skleidžiančią išganymo malonę, kurios „ieškantys pasaulyje vargiai rasdavo“, 1938 m. pasikvietė du žymius Lietuvos jėzuitų ordino vienuolius: ispaną Benediktą de Soksą ir žemaitį Mykolą Ginkevičių, vėliau prisidėjo jėzuitas Jonas Jaknavičius. Atvykę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmių metu, jie viešėjo Garduose buvusiame vyskupo dvare ir apžiūrėjo vietovę, būsimą Kristaus kančiai pašvęstą Kalvariją. Vietovės gamtovaizdis atitiko tokiam kompleksui keliamus reikalavimus – priminė kalvotą Jeruzalės peizažą su teritoriją kertančia Kedrono (Pagardenio) upe.

Varnių katedroje, kur vykdavo kapitulos posėdžiai, pagal jėzuitų tradiciją buvo surengta vieša diskusija. Susirinkime apsispręsta dėl Kryžiaus kelio ansamblio vietos ir pobūdžio. Jau kitą dieną vyskupas „įsakė kryžiais pažymėti Gardų kalnų kraštutines ribas: tai bus vieta, kur spindės ženklai žuvusio Išganytojo.“

1639 m. vyskupas su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia „pats pirmą kartą kalnus vaikščiojo ir daugel vietose keliais eidamas barstė žemę šventą, iš Jeruzolimos parvežtą“.

Tais pačiais metais vyskupas pranešime-realicijoje rašė: „Pagal septynių bažnyčių mieste modelį reikia steigti septynis altorius tik įkurtoje Kalvarijoj“, pranešdamas, jog vyksta didelės statybos ir siekiama, kad apeigų iškilmingumas „nenusileistų apeigoms, kurios Kalvarijos kalne Lenkijoje su didžiule nauda pamaldumui yra vedamos ir atliekamos“. J. Tiškevičius Kalvariją Garduose kūrė lygiuodamasis į Lenkijos Zebrzydowe( apie 1600 m.) statytos Kalvarijos pavyzdį. Rengiant Kalvarijos planą remtasi visoje Europoje populiariu olandų biblisto ir geografo Kristijono Adrichomijaus veikalu apie Jėzaus laikų Jeruzalę „Ierusalem sicuti tempore Christi floruit“ (1584), kuriame buvo ne tik detalių miesto aprašymų, bet ir žemėlapis su pažymėtomis Kryžiaus kelio stotimis nuo Paskutinės vakarienės iki Golgotos.

Tarp pirmųjų, aplankiusių kuriamą Kalvariją ir rėmusių jos statybą, buvo LDK rūmų maršalka, vėliau pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, būsimasis Žemaičių seniūnas Alfonsas Lackis ir Palangos seniūnas Stanislovas Vaina. Kryžiaus kelio koplyčios buvo statomos iš medžio, puošiamos meniškais altoriais, paveikslais ir skulptūromis.

Vysk. J.Tiškevičius, būdamas Romoje, išsirūpino kad jo steigiama Kalvarija turėtų priderančias tokiai vietai atlaidų privilegijas, kurias suteikė popiežius Urbonas VIII šešioms koplyčioms: Paskutinės Vakarienės, Maldos Alyvų Sode, Nuplakimo, Erškėčiais vainikavimo, Nukryžiavimo ir Palaidojimo. Kalvarijos gaudavo tokius pat atlaidus, kaip ir Jeruzalės vietos. Naujosios Jeruzalės formavimuisi didelės reikšmės turėjo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ir jo giminaičio Jonušo Tiškevičiaus dėka iš Liublino dominikonų vienuolyno gauta nemaža dalis garsiosios šv. Kryžiaus relikvijos. Ji 1645 m. buvo įdėta į prabangų gryno aukso relikvijorių, kurį užsakė Kijevo vaivada Jonušas Tiškevičius, žymus valstybės veikėjas, Maltos ordino kavalierius, bažnyčių, vienuolynų fundatorius.

1649 m. didžiulė procesija Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventės oktavoje, relikviją iškilmingai įnešė į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią. Šv. Kryžius nuo pat pradžių, kaip vyskupo buvo sumanyta, tapo neatsiejama Kryžiaus kelio liturgijos dalis ir iškilmingų procesijų akcentas.

Kviečių varpomis ir vynuogienojais puošta monstrancija. Abiejų Tautų Respublika, 1649–1655 m. Aktyvus katalikiškos reformos puoselėtojas Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius monstranciją skyrė Vilniaus katedros lobynui. Tai vienas brangiausių ir istorine-memorialine prasme vertingiausių šio lobyno liturginių indų.

1644 m. birželio 8 d. popiežius Urbonas VIII patvirtino Kalvarijos steigimo privilegiją. Garduose įsteigtas Kryžiaus kelias su 20 koplyčių tapo vienu pagrindinių religinių centrų Žemaitijoje, pralenkusių tikinčiųjų seniau lankytas vietas. Pats vysk. J. Tiškevičius 1646 metais pranešime, siųstame į Romą, vardydamas garsiausias vyskupijos šventoves, rašė: „Bet Naujoji Jeruzalė, mano naujai įsteigta […] yra tiek garsesnė, kiek daugybė tūkstančių žmonių bet kurį mėnesį ir nustatytu laiku, ypač Didžiojo Pasninko metu ir Šventąją savaitę, į mūsų Išganytojo kančioms skirtas pamaldas čia susirenka, kur savo nuodėmes išpažindami […] gauna daugybę dieviškų malonių. Visa tai paskirtų raštininkų yra aprašoma, kad savo laiku būtų paskelbta. Tų religingų žmonių pamaldumo užsidegimą ir Dievo garbės aukštinimą daugelis geradarių savo aukomis paremia.“

 Įkurdinti dominikonai, karmelitai, benediktinės, kotrynietės

„Žemaičiuose jezavitams su bernardinais jau esant, nebuvo dar dominikonų, – M. Valančiaus rašyta „Žemaičių vyskupystėje“. – Jurgis Tiškevyčia, vyskupas, norėdamas, kad ir tų tarnų Dievo netrūktų, pasikvietė juos į Gardus. Gardai buvo ta soda, vyskupams prideranti, katroj ant aukšto kalno senovėj kana kas pastatė bažnytėlę Šv. Jono Krikštytojo… Tą pačią bažnyčią su visu jos turtu, kanauninkams neprieštaraujant, pavedė domininkonams…“ Nuolatinei Kalvarijos priežiūrai ir Kryžiaus kelio pamaldumui stiprinti įkurtas aktyviai pamokslaujantis ir sielovadai pasišventęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gerai žinomas Dominikonų ordinas. Vyskupo fundacijos akte paminėta, kad jis garsus Švč.Jėzaus Vardo ir Švč. Mergelės Marijos garbinimu. 1642 metais jiems paskirta vieta naujam mediniam vienuolynui ir bažnyčiai ręsti, o senoji Gardų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia paversta viena Kryžiaus kelio stotimi. Netrukus iškilo nauja Švč. Mergelės Marijos Užmigimo (Dormitionem Beatae Mariae Virginis) titulo bažnyčia, o jos altoriuje pakabintas dominikonų iš Romos atsigabentas ir malonėmis jau pradėjęs garsėti Dievo Motinos paveikslas 1646 m. pranešime-reliacijoje į Romą J. Tiškevičius vertino vyskupijoje besidarbuojančius dominikonus: „Jie gi sąžiningi ir teisingi skelbdami Dievo žodį, teikdami sakramentus ir rūpindamiesi sielomis taip elgiasi, kad aš juos pelnytai pripažįstu esant mūsų ir parapijiečių paguoda bei parama. Uoliai ir rezultatyviai Dievo vyninėje darbuojasi skurde gyvendami ir kovodami po saldžiu Viešpaties tikėjimo jungu.“

„Lygia dalia Jurgis Tiškevyčia, skaitydamas zokaninkus už reikalingus, įsteigė dominikonams klioštorių Raseiniuose“, – pažymėjo M. Valančius apie čia 1642 m. įkurdintus dominikonus, kuriems Žemaičių vyskupas buvo iškėlęs sąlygą pamokslus sakyti vietos, lietuvių, kalba. Vyskupo palankumas ordinui visoje Lietuvos dominikonų provincijoje buvo ilgai atmenamas, o Žemaičių Kalvarijos konvento bažnyčioje kabėjo, kaip fundatoriaus, jo portretas.

Taip pat jo buvo pakviesti ir įkurdinti karmelitai Kudirkos Naumiestyje ir Linkuvoj. Linkuvos senosios regulos karmelitų vienuolyną 1634 m. fundavo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. Prieš jam atvykstant į Žemaitiją, čia nebuvo dar nė vieno moterų vienuolyno. Vyskupo pastangomis 1643 m. buvo įkurtas seserų benediktinių vienuolynas Kražiuose: „Susirinko daug diduomenės, vyskupas 18 dienoj sausio didžias Mišias atlaikęs, padėjo zokaninkių bažnyčioj kaulelius šventųjų Viktoro, Benedikto ir Sergijaus, su didžia iškilme padarė įvedlybas.“

1645 m. karaliaus nurodymu vysk. Tiškevičius, pirmininkaudamas katalikų ir protestantų suvažiavime Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus ir protestantus, susipažino su viena Šv. Kotrynos vienuole, pasak M. Valančiaus „zokanininke, katrai ir įsakė į Žemaičius atvyktų. Ta įkandin Tiškevyčios atvažiavo į Varnius, o vyskupas, išdirbęs Krakėse medžio bažnyčią su kliuštorium, anai atidavė. Dar daleido keletą mergaičių į zokaną priimti, o kanauninkams neprieštaraujant, atidavė joms 13 margų žemės, vyskupams priderančios.“

Jurgiui Tiškevičiui vadovaujant, Žemaičių vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus, išplėsta kunigų seminarija. Daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą – mokestį už žemę pinigais. 1635 metais Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t. y. savivaldą).

1649 metais grafas Jurgis Tiškevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradiniame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, jis buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Mirė 1656 metais Karaliaučiuje. Apie XVIII amžiaus vidurį vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičių Kalvariją ir palaidoti rūsyje po didžiuoju altoriumi, o vėliau – perkelti į Varnius.