Mt 12, 14–21 „Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela“

Išėję iš sinagogos fariziejai susimokė Jėzų pražudyti.

Tai žinodamas, Jėzus pasitraukė iš ten. Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė, bet įspėdavo, kad jo negarsintų. Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai:

„Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš suteiksiu jam savo dvasios, ir jis skelbs tautoms tikrąją tiesą. Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol neatneš teisybei laimėjimo; o jo vardas teiks viltį tautoms!“

Kiti skaitiniai: Iš 12, 37–42; Ps 136

---

Evangelijos skaitinio meditacija

„Jis nenulauš palūžusios nendrės, kol nenuves į pergalę teisingumo.”

Kiekvieno gyvenime pasitaiko svarbių momentų ar esminių posūkių, kurie lemia tolesnę kryptį. Iškilusi konfrontacija tarp Jėzaus ir fariziejų buvo lemtinga. Dėl savo išankstinių nusistatymų dvasiniai vadovai tapo nepakantūs. Nuo šiol kad ir ką Jėzus sakytų ar darytų, jų akyse tai būtų neteisu. Jie ne tik priešinosi Jėzui ir ginčijosi su Juo, bet dar ir rezgė planus jį sunaikinti. O Jėzus drąsiai ir ryžtingai sutiko kilusią opoziciją, pasiryžęs vykdyti savo Tėvo valią. Jis pasinaudojo krize pamokyti apaštalus karalystės kelio į sėkmę ir pergalę. Vienintelis kelias į šlovę dangaus karalystėje veda per kryžių – kentėjimo ir nuolankumo kryžių, kurį Jėzus ištvėrė vardan mūsų išganymo. Mes irgi esame kviečiami imti savo kryžių kiekvieną dieną: mirti nuodėmei, savanaudiškumui, pavydui, puikybei, kivirčams bei neapykantai ir atiduoti savo gyvenimus tarpusavio meilei bei nuolankiai tarnystei. Taip, kaip Jėzus darė mūsų labui.

Evangelistas Matas pacitavo Izaijo pranašystę apie kenčiantį tarną, kad paaiškintų, kaip jis įvykdys savo misiją. Būtent, pasitelkęs ne triuškinančią galybę, o meilę ir pasiaukojančią tarnystę (plg. Iz 42, 1–4). Vietoj sosto jis pasirinko žengti ant kryžiaus ir nešioti erškėčių vainiką. Nėra didesnio Dievo meilės mums įrodymo kaip ši Jo vienatinio Sūnaus pasiaukojanti mirtis mūsų ir mūsų išganymo labui (plg. Jn 3, 16). Jėzus mirė ne tik už žydus, bet ir už visas pagonių tautas. Prieš šimtmečius Izaijas pranašavo, kad Mesijas atneš teisingumą pagonims. Graikų manymu, teisingumas reiškė atiduoti Dievui ir žmonėms tai, kas jiems priklauso. Jėzus išmokė savo apaštalus, kaip elgtis su Dievu ir su kitais žmonėmis t.y. atiduoti Dievui ne tik kas priklauso, bet dar daugiau – mylėti Jį be jokių apribojimų, kaip ir Jis besąlygiškai mus myli.

Jėzus atneša dieviškos meilės ir gailestingumo sutramdytą Dievo karalystės teisingumą. Jis nežeidžia silpnųjų ir neniekina jų, bet vietoj to parodo supratimą. Jis neatima drąsos iš silpnavalių, bet paskatina juos, suteikia vilties ir stiprybės ištverti sunkumuose. Jokie išmėginimai, trūkumai ar silpnybės negali užkirsti kelio Jėzaus gailestingumui ir pagalbai, kuriuos Jis teikia kiekvienam prašančiam. Kad ir koks beviltiškas ar silpnas žmogus, Viešpats Jėzus visad pasirengęs atnešti savo gydančią meilę, viltį ir padrąsinimą. Ar pasikliauji Dievu, Jo gailestingumu ir teisingumu?

Viešpatie Jėzau, Tavo meilė ir gailestingumas neturi ribų. Suteik man jėgų, kai esu silpnas; vilties, kai drąsa mane apleidžia; ramybės, kai rūpesčiai apninka; paguodos, kai liūdžiu; ir supratimo, kai būnu suglumęs. Padaryk mane savo vilties įrankiu, kad galėčiau drąsinti į bėdas pakliuvusius ir netekusius vilties.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė 

Bernardinai.lt archyvas