2013 07 23

Inesa Rinkevičiūtė

Pašvaistė

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Paryžiaus žemaitis, arba Kelionė laiko įspaustomis pėdomis (I)

Skulptorius Antanas Mončys (1921–1993). Šeimos archyvo nuotrauka

Autorė yra Kretingos Pranciškonų gimnazijos absolventė, respublikinio jaunųjų filologų konkurso laureatė.

...tik tak, tik tak... Garsiai, taip garsiai, kad net girdžiu jį pro kambaryje skambančius balsus, tiksi laikrodis. Turbūt neatsitiktinai jis atkreipė mano dėmesį – tapo netikėtos, tačiau malonios vasaros kelionės simboliu. Laik-rodis... Lyg savotiška laiko mašina: ji sugrąžina tai į saulėtas praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio vasaras Lietuvos kaime, tai į mano gimnazijos klases nepriklausomos Lietuvos laikais, net nukelia į Paryžių – menininkų ir įsimylėjėlių miestą. Tą „laikrodį“ savo namuose Palangoje „sukinėja“ Birutė Turauskienė, žymaus Lietuvos skulptoriaus Antano Mončio sesuo.

Pranciškonų gimnaziją, tarpukariu įkurtą Kretingoje, baigė daug garsių, visoje Lietuvoje žinomų žmonių, tačiau labiausiai mane suintrigavo Antano Mončio biografijos detalės, sužavėjo jo asmenybės bruožai: užsispyrimas, ištikimybė gimtajai tarmei, dvasios stiprybė – tvirtas tikro žemaičio charakteris… Galbūt todėl, kad jo asmenybė turi keistos, kažkuo patraukiančios charizmos, ir leidausi kelionėn, norėdama šį nepaprastą, išskirtinį menininką pažinti geriau.

Kuo jis išskirtinis? Atsakymas paprastas: Antanas Mončys nesiekė nei turto, nei šlovės, kūrė taip, kaip diktavo širdis. Jam nereikėjo pripažinimo dailės galerijose (išvis jų nemėgo), jis nekūrė populiariojo meno – XX a. antroje pusėje itin madingų abstrakcijų. „Visa mano kūryba – tai figūriniai darbai, tik vis kuo papildyti – tai švilpiais, kaukėmis, tai perkomponuojamomis skulptūromis Nežiūrėjau į jokius „izmus“ Iš jų darė biznį. Nubėgo jie nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo Lietuviška dvasia – mano Angelas Sargas… Veikė gimtos žemės nostalgija. Ji – pagrindinis kūrybos stimulas. Ji nepraeina,“1 – yra prisipažinęs skulptorius. Antanas Mončys kūriniuose pirmiausia siekė akcentuoti dvasią, vidinę jėgą, o ne apčiuopiamus dalykus. Vienas japonas, apsilankęs jo parodoje Cite Universitaire Paryžiuje, taip nusakė iš skulptūrų sklindantį poveikį: „Gili ramybė – jėgos pripildyta ramybė.“2 Lietuvių liaudies kūryba („švilpiai“ – švilpynės, „liečynos“ – kaukės), paprasti darbo įrankiai („kalvaratas“ – verpimo ratelis) – skulptoriaus kūrybos šaltiniai. Kurti „švilpius“ Antaną sugundė vaikystės prisiminimai: giliai atmintyje įstrigę moliniai arkliukai, ožiukai, gaidukai, kuriuos tėvai parveždavo vaikams grįždami iš turgaus (jo sukurtais „švilpiais“ galima išgroti visą gamą!..). Dar būdamas vaikas, Antanas mėgo žiūrėti, kaip verpia senelė. Jo akis traukė ratelio pakulų ar vilnų kuodelį prismeigiantis smeigtukas su grandinėle. Jau pusamžiui vyrui kilo idėja sukurti perkomponuojamas skulptūras, remiantis smeigtukų ir grandinėlės principu: išlaisvinti ir palikti kartu. To dar nebuvo daręs nė vienas Vakarų skulptorius…

Žingsniuodama birželio saulės nutviekstomis, tačiau vis dar nekurortinėmis, keistai tyliomis Palangos gatvėmis, įsivaizduoju susitikimą su moterimi, iškylančia iš nuotraukų, matytų Tomo Sakalausko knygoje Ketvirtoji dimensija. Graži, maloni, inteligentiška – lyg aukštuomenės dama… Širdyje sukirba nerimo gaidelė: o kas, jeigu būsiu nelaukta viešnia, galbūt per daug naivi, įkyri, per daug norinti išgirsti, sužinoti? Tačiau smalsumas ir noras susipažinti su garsaus menininko seserimi stipresnis – veriu jos kiemo vartelius, beldžiuosi į namų duris…

Nuspaudusi durų skambutį, laukiu… Buvau įspėta, kad gali praeiti keletas minučių: į devintą dešimtį įkopusiam žmogui reikia laiko įleisti svečią. Kai tik durys prasiveria, jaudulys ištirpsta: iškart padvelkia jaukumu, dvasine šiluma – toks giedras ir šviesus Birutės Turauskienės, buvusios pradinių klasių mokytojos, veidas. Maloniai pakvietusi užeiti vidun, per nedidelę virtuvę ji vedasi svetainėn. Čia akį patraukia (kaip vėliau paaiškėja) brolio Antano paveikslas, sesers Stasės austos juostos… Užkaitusi kavą, moteris patogiai įsitaiso krėsle ir pradeda paslaptingą kelionę laiku. Žemaičių tarmę keičia bendrinė lietuvių kalba, ją – ir vėl žemaitiškas žodis; vis išgirstu raginimą: „Kousk saldainielį, gurkštelk kavelės…“ Toks įspūdis, kad svečiuojuosi pas tetą ar krikšto mamą…

***

Birutė praveria duris į vaikystės pasaulį. Pasaulį, kuris žmogui, užaugusiam naujųjų technologijų amžiuje, yra labai jaukus ir netgi šiek tiek mistiškas. Tas pasaulis tilpo viename kieme, viename kaime, vos keliuose kilometruose, pavadintuose Mončių vardu. Mončių kaime nuo seno gyveno Antano protėviai. Ši vietovė netoli Grūšlaukės kaimo, Kretingos rajone.

Kelionė į tą pasaulį prasideda nuo Mončių genealoginio medžio. Antanas – pirmagimis ir vienintelis sūnus Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Pasaulį jis išvydo 1921- aisiais. Pasak sesers Birutės, mama vyresnėlį – „Ontosielį“ – mylėjo labiausiai. Galbūt todėl, kad ir išvaizda, ir būdu buvo į ją labai panašus… Po trejų metų prasidėjo trijų seserų „era“: šeimą papildė sesuo Bronė, dar po tiek pat laiko gandras atnešė Birutę. Jauniausia šeimoje – Stasė, lygiai dešimčia metų jaunesnė už brolį. Nepaisant amžiaus skirtumo, nuo mažens vaikai sutarė labai gerai (pasak Birutės, visa šeima – kaip kumštis), nors, kaip įprasta vyresniesiems, Antanas nepraleisdavo progos paerzinti jaunesnių seserų.

„Kumpu snapu pelieda, į Birutę pavieda (panaši)…“ Broliui užtraukus tokią dainelę, sesutė apsiašarojusi skuosdavo pas draugę Magdę, kad ši įvertintų jos „panašumus“ su paminėtu paukščiu, – ramybės mergaitei nedavė truputį lenkta nosis. Tokie maži „pasikandžiojimai“ neardė vaikų draugystės – labai mylėjo vienas kitą.

Antanas nuo mažens buvo išdykęs – menininkas. Berniukas labai nenoriai eidavo į laukus dirbti: jam geriau buvo piešti ant mamos austų lininių drobių ar akmenukais ant žemės. Jau nuo penkerių pradėjo drožti iš pušies tošies, lipdyti iš griovio molio, mėgdavo išpjaustyti bulves, jas „mandrai“ išskaptuoti. Seserys dažnai nekantriai laukdavo grįžtančio iš mokyklos brolio, nes šis iš kartoninių dėžių iškirpęs parnešdavo joms „lėlių“.

Pasak Birutės, menininko talentą Antanas turbūt paveldėjo iš mamos brolio: „Juk kokią spintą mamos kraičiui padarė – šedevras!“ Tiesa, ir mama, kuri gražiai ausdavo, megzdavo, ir tėvas, drožęs iš medžio, matyt, menams taip pat nebuvo svetimi. „Tokių šaukštų kaip tėvo nieks nepadarydavo“, – tikina Birutė.

Moters atmintyje iškyla skausmingos vasaros, kai tėvas atidarė krautuvę ir užsiėmė nauju – „graborystės“ – verslu, kuris, deja, prabėgus keleriems metams, sužlugo. „Parsiveždavo paprastus medinius karstus ir liepdavo mums, vaikams, juos nušlifuoti, vėliau – išpiešti. Kruvinos panagės būdavo po tokių vasarų, nes ir laukuose dirbdavom, ir daržus ravėdavom… Galvojom, kaip gerai mergaitėms, kurios mieste auga, nieko daryti nereikia – žaidi, ir tiek.“

Mončių namuose visuomet buvo griežta tvarka. Moters galvoje dar ir dabar skamba įsakmus tėvų prašymas: „Lovas pasitaisykit kaip Marija Pečkauskaitė.“ Sekmadieniai – šventas šeimos ritualas. Būtent šią dieną (bent kartą per savaitę!) nė vienas negalėjo dirbti jokių darbų. Didžiausia bausmė už neatliktas pareigas jiems buvo „užgynimas“ eiti į bažnyčią. Parėję iš Dievo namų ir užkandę, vaikai su mama dažnai žingsniuodavo apie tris kilometrus ypatingojo Ąžuolo link. Mama pirmąkart ir atvedė savo atžalas prie Mončių šeimą vis traukiančio medžio: prieš 400 metų, anot legendos, toje vietoje apsireiškusi Mergelė Marija, tad į medį jai pagerbti įkelta koplytėlė; šeimyna visuomet čia nusinešdavo ir gėlelę. Kol mama su vaikais lankydavo Ąžuolą, tėvas dažnai namuose ramiai skaitydavo laikraščius – jų Mončių šeimoje netrūkdavo. Aplankęs Ąžuolą Antanas dažnai sėsdavo ant dviračio ir skuosdavo pas mokslo draugą Nainį (vėliau jis tapo garsiu gydytoju, profesoriumi), gyvenantį netoliese. Susirinkęs pulkelis berniukų susigalvodavo įvairių žaidimų, praskaidrinančių jų kasdienybę. „Ko jau ko, o draugų Antanas niekada nestokojo“, – prisimena Birutė.

Visuomet prieš kur nors išeidami, – ar tai būtų darbų pradžia, ar tolima kelionė, – Mončiai persižegnodavo „lakunkoje“ (inde, pakabintame priemenėje šalia durų) esančiu šventu vandeniu, kad Dievas visur juos lydėtų ir laimintų. Šios šeimos namuose dažnai prisiglausdavo klajojantys elgetos – jie gaudavo nakvynę ant suoliuko šalia „lakunkos“. Tam reikalui Antano Mončio tėvai net čiužinį buvo įsitaisę… Antanas ir Barbora Mončiai buvo tikintys, gailestingi ir labai dori ūkininkai.

Vaikai, nors ir griežtai auklėjami, buvo labai mylimi. Trobos palubėje kabojo rykštelė, bet, pasak Birutės, iš ten ji niekuomet taip ir nebuvo ištraukta. Užtekdavo tik užsiminti apie ją ir visi vaikų ožiai bemat išgaruodavo. Tėvas rūpinosi doru atžalų elgesiu – net mergoms, tarnaujančioms namie, buvo prisakęs: „Kad prie vaikų bjaurių žodžių negirdėčiau.“ Vaikai visuomet į tėvus kreipdavosi „tamista“, o mama dažnai į tai atsakydavo: „Nu, baikit jūs tamistuot.“ Net ir suaugę tėvus taip vadino. Birutė akcentuoja: „Tuomet visai kita pagarba tėvams buvo…“

Nesavanaudiškos, itin gilios meilės pavyzdį vaikams rodė tėvas. Birutė gerai pamena, kokiomis meilės kupinomis akimis tėvas žvelgdavo į mamą… Jis visuomet liepdavo vaikams atrastą žemuogę ne patiems suvalgyti, bet mamai atiduoti, o vakare, poterėlius sukalbėjus, jai ranką pabučiuoti… Jokia paslaptis, jog tais laikais buvo įprasta, kad moterys teka už tėvų įpirštų jaunikių. Jauna, neturtinga mergina Barbora Piktuižytė, tėvų spiriama, ištekėjo už Antano Mončio. Tačiau ar įmanoma neįsimylėti žmogaus, kuris tau atiduoda visą širdį, kuris su tavimi elgiasi lyg su šventąja?.. Barbora neatsispyrė šiltiems vyro jausmams ir tapo labai laiminga moterimi… Kartą, pasak Birutės Turauskienės, tėvui sunkiai susirgus, mama nuo jo nesitraukė nei dieną, nei naktį… Gydęs daktaras stebėjosi, kad tokių rūpestingų, mylinčių žmonų dar yra… Ir amžininkai liudija, kad Barbora ir Antanas Mončiai puikiai sutarę, viešumoje dažnai vaikščiodavę susikibę už rankų. Grūšlaukės kapinėse jų kapą puošia sūnaus sukurtas paminklas – iš akmens iškaltos sunertos rankos, – nuoširdžios, besąlygiškos meilės simbolis…

Birutė užbaigia nerūpestingiausią, linksmiausią kelionę laiku ir suka „laikrodį“ keleriais metais pirmyn – nukelia į Antano ir savo mokyklinius metus.

Antanas Mončys, „Švilpis“ (1985 m.). Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotrauka

Kiekvieną dieną vaikštant Pranciškonų gimnazijos koridoriais, sunku įsivaizduoti dar paauglius Birutę, Antaną, krėtusius pokštus mokytojams; pranciškonų vienuolius, mokiusius vaikus čiuožti ant tvenkinio ledo… Kiek istorijų, pasakojimų jau tais laikais buvo sukurta apie mokytojus!.. Įdomu klausytis Birutės, kai ji pasakoja apie to meto Pranciškonų gimnazijos mokytojus: „Šulcas, dailės mokytojas, visada piešdavo susikaupęs, prisimerkęs, buvo labai inteligentiškas. Kelnės visuomet išlygintos, batai nublizginti, nors turbūt ir aulinių jam prireikdavo, kol iki mokyklos atklampodavo, juk gyveno kaime. Gal persiaudavo?.. Matematikos mokytojas Gedgaudas mums, mergaitėms, buvo ypač geras, sakydavo: „Kam jums, mergaitės, tos matematikos reiks…“ Lietuvių kalbos mokytojas Jurgis Macelis, jau dirbęs vokiečių okupacijos laikais, buvo ypatingas: sugebėdavo išaiškinti pamoką taip, kad visi suprasdavo. Iš jo sužinojome apie „žemaičius-dzūkus“. „Mona kacė oudegą pastacė,“ – taip, pasak mokytojo, buvo kalbama apie Gargždus… Mylimas mokytojas anksti liko našlys, vienas užaugino dukrą Bronę. Mokinės dažnai jį įsimylėdavo… Macelis taip ir nevedė – liko ištikimas mirusiai žmonai.“ Vienoje klasėje tais laikais, ketvirtą praėjusio amžiaus dešimtmetį, mokėsi apie 60 mokinių, todėl sukti galvą dėl kontrolinių reikėdavo labai retai, mat mokytojai jų beveik neduodavo: nusirašyti būtų buvę per daug lengva…

Antanas Mončys buvo ketvirtosios Kretingos pranciškonų gimnazijos laidos abiturientas. Čia mokytis jis pradėjo 1932 metais. Mama nuo pat Antano gimimo norėjo, kad pirmagimis sūnus taptų kunigu, turbūt todėl visai suprantama, kodėl vyriausioji Mončių atžala mokėsi katalikiškoje privačioje gimnazijoje.

Iš pradžių Antanas mokėsi visai neblogai, tačiau vyresnėse klasėse buvo paliktas kartoti kurso… „Visokie išmislai jam į galvą lįsdavo… Sugalvojo su draugais radiją pasidirbt, batų tepalą išsivirt – vos bendrabučio nepadegė… Labai mėgo ir piešt – laiko mokytis visai neliko… Tėvas dėl to labai supyko, žadėjo mušt brolį, o mes, sesės, vis maldavom, kad to nedarytų. Nemušė. Pasamdė mokytoją, padėjo dėdė…“ Ir pats Antanas Mončys eseistui Tomui Sakalauskui yra prisipažinęs, jog tuo metu tapo aplinkos stebėtoju, tyrinėtoju, jį traukė krintanti šviesa, prieblanda, medžio rievės, spalvos, bet ne skaičiai ar raidės…

Mokydamasis Pranciškonų gimnazijoje, Antanas gyveno pas dėdę, mamos brolį, Stanislovą Piktuižį. „Kuklūs tais laikais buvo žmonės. Ir labai geri. Mamos brolis tuo metu dirbo Kretingos kooperatyve, gyveno viename kambaryje su kitu kooperatyvo darbuotoju – vietos buvo labai mažai, bet savo sūnėną priėmė kartu gyvent. Tėvams, gyvenusiems kaime, nereikėjo Kretingoje Antanui buto nuomoti. Kartą brolis, nuėjęs į tualetą, pamatė 10 litų, įkritusių į tualeto skylę… Išsilankstęs vielą, tą banknotą ištraukė – 10 litų buvo didelis pinigas!.. Spėkit, ką su tais pinigais padarė?.. Ogi nunešė dėdei ir abu pasitarę nusprendė pinigus atiduoti labdarai, nors ir patiems jų labai trūko…“

Mokydamasis gimnazijoje, vaikinas patiria ir pirmą stiprų meilės jausmą. „Viskas pasaulyje praeina – pasilieka vien tik meilė“, – šie Antano žodžiai skirti jaunystės meilei Elenai Puškuriovaitei, žaviai merginai, šokusiai baletą. Antrojo pasaulinio karo metais, jau bėgdamas nuo rusų, jis dviračiu dar užvažiuoja pas išrinktąją, kviečia vykti kartu, tačiau ši atsisako, nes nenori palikti sergančios motinos. Antano mintyse mergina lieka net ir jam esant toli nuo tėvynės… „Tačiau vėliau, kai grįžo į Lietuvą ir ją sutiko po daugybės metų, prasitarė man, kad tas jausmas išblėso. Prabėgęs laikas, patirti išgyvenimai daug ką pakeitė… „Nebe ta Lilė, nebe ta“, – tąkart tarė brolis.“

Vidurinioji Antano sesuo Birutė į Pranciškonų gimnaziją atvyko 1939-aisiais, kai buvo atidaryta mergaičių klasė. Jos mokėsi šalia gimnazijos esančiuose šv. Antano rūmuose, tais laikais vadintais „Amerikonų nameliu“. „Didžiausia pramoga mokinėms būdavo pertraukos, kai koridoriuose prie kilimus audžiančių moterų (jau nepamenu, kodėl jos čia gyveno) išsirikiuodavo visas mergaičių būrys, trokštančių padalinti audėjoms siūlus… Buvo nepaprasta atmosfera, visur švaru, tvarkinga, sunku apsakyti žodžiais tą jausmą… Buvome labai laimingos, galėdamos mokytis – reti tėvai leisdavo savo dukras į mokslą“, – tikina Birutė.

Sujungus berniukų ir mergaičių klases, pokštų tais laikais mokiniai, ko gero, iškrėsdavo dar daugiau nei dabar. Visiems žinomas pokštas „trintukas vietoj kreidos“ neprilygtų išdaigai, iškrėstai prieš 70 metų. „Klasės vaikinai iš namų atsinešė du žadintuvus. Vieną padėjo vienam klasės gale, kitą – kitam. Iš pradžių įsijungė žadintuvas klasės gale. Mokytojui pašokus iš išgąsčio pažiūrėti, kas ten vyksta, pradėjo čirkšti kitas. Visa klasė leipo juokais…“ Gyvenimas mokykloje buvo linksmas, bet mokytis reikėjo ne ką mažiau – mokslas kainavo brangiai, reikalavimai buvo dideli.

Antanas Mončys, „Vandens nešėja“ (1977 m.). Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotrauka

Laikas bėga greitai. Skausmingiausias Mončių šeimos laikotarpis – Antano pasitraukimas iš Lietuvos. Pabaigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Deja, studijos truko tik vienerius metus – 1943 metais studentai buvo priversti palikti universitetą. Pėsčiomis parėjęs iš Kauno į Kretingą, Antanas, norėdamas apsisaugoti nuo priverstinių darbų reiche, padedamas to paties dėdės Stanislovo, pas kurį gyveno, įsidarbina Kretingos policijos nuovadoje – registruoja laiškus, vertėjauja (žmonės labai jį mėgsta, giria už pagalbą, geraširdiškumą). Lietuvoje politinė padėtis keičiasi greitai: lietuvius pasiekia žinia, jog artinasi rusai. Išsigandęs dėl savo gyvybės, nes manė neliksiąs sveikas dirbęs tokį darbą, be to, paragintas tėvo, Antanas pasitraukia į Vakarus. Tai įvyko 1944-aisiais. Sūnui išvykus, tėvas net nusprendė barzdos nesiskusti tol, kol jo nepamatys. Deja, tėvas ir sūnus nebesusitiko. Pirmoji po daugybės metų apie Antano likimą sužinojo mama – išgirdo per Amerikos radiją, kad „skulptorius Antanas Mončys gyvena ir kuria Paryžiuje“. Jis su viena iš šeimos narių – seserimi Birute – susitiko tik beveik po keturiasdešimties metų, 1982- aisiais. Birutė pasakoja, kad tąkart jai vienai iš visų šeimos narių pavyko gauti vizą į Prancūziją. „Važiavau į Paryžių traukiniu iš Maskvos. Jau buvau pranešusi Antanui, kaip būsiu apsirengusi. Jis man taip pat parašė, kaip atrodys. Būtume praėję vienas pro kitą, jeigu tų detalių nebūtume žinoję… Iš pradžių jaudinausi, galvojau, kaip aš čia susikalbėsiu, bet brolis patikino: jei žemaitiškai gerai kalbi – neprapulsi. Jam ši tarmė buvo viskas, ir laiškus rašė tik žemaitiškai, teigė esąs šimtaprocentinis žemaitis“. Mamą jis dar išvydo, kai pats 1989-aisiais grįžo į tėvynę…“

Nors Antanas Paryžiuje draugų turėjo ne vieną ir ne du, tačiau vis vien jautėsi labai vienišas. Seseriai paklausus, kaip jam „paryžietiškas-vakarietiškas“ gyvenimo būdas, brolis atsakęs: „Mano gyvenimas toks: iškišu, iškišu galvą ir niurkt vėl…“ Sunku jam buvo dėl įvairiausių priežasčių: kūrė nekomercinį meną, ilgą laiką vienas augino sūnų (dėl jo aukojo ir savo karjerą – nenorėjo vaiko palikti), labai ilgėjosi Lietuvos… „Jis visuomet ja gyveno“, – pabrėžia Birutė.

Ypač intriguoja jos pasakojimas apie romantišką brolio meilę žaviai prancūzei Florence. Būtent ta meilė kiek apmaldė Antano skausmą netekus tėvynės, namų, šeimos… Viename šokių vakarėlyje jaunuolis susipažino su prancūzų skulptoriaus Jeano Martelio dukra Florence. Tėvas dukrai jau seniau buvo išreiškęs norą, kad ši ištekėtų už skulptoriaus. Turbūt tinkamas Florence pasirodė Antanas. Nepraėjus nė mėnesiui nuo jų pažinties dienos, prancūzė ir lietuvis susituokė, po metų susilaukė sūnaus. Deja, nenustygstanti vietoje Florence buvo visiška Antano, ramaus, besitenkinančio tuo, ką turi, priešingybė, todėl jų vedybos truko neilgai, nors aistra buvo stipri. Moteris nesuprato vyro noro kurti tai, kas jam įdomu, prasminga, o ne tai, kas būtų liaupsinama žmonių ir pelninga. „Tačiau draugais jie liko visąlaik“, – sako Birutė.

„Skyrybas su Florence Antanas išgyveno labai giliai. Jis taip ją mylėjo, kad, netekęs mylimos moters, net susirgo… Po daugelio metų skulptorius susipažino su vokiete Margrit. Ji tapo jo sužadėtine, vėliau – ir žmona, tačiau taip stipriai kaip Florence menininkas jos nesugebėjo pamilti… Antano gyvenimas – lyg melodrama. Jau susižadėjęs su Margrit, jis sulaukė Florence skambučio. Ši apsiverkusi žadėjo išsiskirti su savo gyvenimo draugu, kad galėtų vėl būti su Antanu, net siūlė būti paveldėto dvaro šeimininku, tačiau kelio atgal nebebuvo, be to, juk dėl netikėtos moters užgaidos visko nemesi“, – pasakoja Birutė.

Kai Birutė viešėjo pas brolį (du mėnesius), kartą sulaukė Florence kvietimo atvykti į jos paveldėtą dvarą keli šimtai kilometrų nuo Paryžiaus. Pirmoji Antano Mončio žmona į svečius pakvietė ir savo buvusį vyrą bei sūnų. Birutė Turauskienė prisipažino, kad iš pradžių šiek tiek sutriko, mat Florence buvo ištekėjusi, bet brolis ją greit nuramino – buvusios žmonos vyras Ulfas esąs visai „neblogas tipas“… Be to, juk kartu vyks jo ir Florence sūnus Žanas Kristupas. Antano sesuo net prityla prieš pradėdama pasakoti apie savo viešnagę pas pirmąją brolio žmoną.

„Jau ką, ką, bet linksmintis jie tikrai moka… Prisimenu vakarienę sename dvare: kokia vaišinga, maloni buvo Florence! Pasibaigus vakarienei, aš stojuosi nurinkti indų, mat nuo mažens taip įpratusi, tačiau dvaro šeimininkė mane sustabdo, sako, kad tarnaitė ryte viską sutvarkys. Man vis tiek kažkaip nejauku, tad, nuėjus visiems miegoti, kartu su Žanu Kristupu nunešėm visus indus virtuvėn ir suplovėm. Ryte išsipusčiusi Florence atstriksi savo aukštakulniais bateliais ir pasakoja, kaip miegojo… Man nuėjus virtuvėn, – negaliu aš be darbo sėdėti, – ji ateina, lyg jau imasi kažką daryti, man padėti, tačiau greit paaiškina, kad turi trumpam išvažiuoti, ir pradingsta… Nepratusi ji buvo prie jokio darbo… Antanas, jiems gyvenant kartu, ir maistą gamino, ir namus tvarkė, ir sūnų užaugino jis… Ach, tos prancūzės!..“

Apie prancūzių puoselėjamą moteriškumą, pomėgį puoštis byloja ir kitas įvykis. Kartą Birutei, brolio namuose lupant silkes, užėjo geras Antano bičiulis Algirdas Julius Greimas – garsus semiotikos specialistas. Jis, nustebintas vaizdo virtuvėje, perėmė iš moters darbo įrankius. „Tai ne moterų, o vyrų darbas. Įsivaizduokit, lupsit silkes, o kas nors ateis ir norės ranką pabučiuoti…“ Birutė svečiavosi pas brolį du kartus: 1982-aisiais ir 1987-aisiais; 1989 metais jau pats Antanas galėjo grįžti Lietuvon ir jo mama apkabino savo „Ontosielį“ po keturiasdešimt penkerių metų!..

Antanas Mončys, „Begalinis“ (1970 m.). Kęstučio Stoškaus / A. Mončio namų-muziejaus nuotrauka

Antanas Mončys yra sakęs, kad jį, kaip menininką, formavo prisiminimai ir tai, ką jis matė Paryžiuje. Dar tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius kūrybos link, jau buvo aišku, kad vyriausio Mončių vaiko laukia „sakytojo“ lemtis. Nors Antanas netapo kunigu, bet mamos noras iš dalies išsipildė: jis savo skulptūromis „sakė“ žmonėms pamokslus; jo pamokslai – „iš medžio išskobti, iš akmens iškalti“3. Menininko skulptūros itin taupios, grynos formos – nieko nereikalingo, kaip ir tikro žemaičio charaktery… Lietuvoje jo darbų galime pamatyti Palangoje – čia įsteigtas Antano Mončio muziejus; jam vadovauja skulptoriaus dukterėčia Loreta Birutė Turauskaitė, Birutės Turauskienės dukra.

***

Antanas Mončys mirė 1993-iaisiais. Su Žanu Kristupu, menininko sūnum, kuriam jau greit šešiasdešimt, Birutė susitinka beveik kiekvieną vasarą Palangoje – jis atvažiuoja prie Baltijos jūros pailsėti, aplankyti artimųjų, tėvo darbų. Florence ne itin norėjo, tėvas irgi nevertė (juk gyveno už geležinės uždangos), kad sūnus kalbėtų lietuviškai, tačiau vyras jaučia stiprias lietuviškas šaknis, šiek tiek susikalba gimtąja tėvo kalba, net Žano Kristupo žmona ir jo vaikai stengiasi pramokti lietuviškai. Jiems susitikus, Birutė vadovaujasi tuo pačiu, kaip ir prieš trisdešimt metų, principu: ji kalba žemaitiškai, o šie – prancūziškai, ir… puikiai vienas kitą supranta, net kartu žemaitiškai uždainuoja.

…tik tak, tik tak… Garsus laikrodžio tiksėjimas sugrąžina į birželio saulės nutviekstą svetainę. „Kousk saldainielį“, – ragina Birutė. Auksiniai spinduliai žaidžia moters veide. Kelionė laiko įspaustomis pėdomis baigiasi.

O gal tik prasideda?..

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1 T. Sakalauskas. Ketvirtoji dimensija. – Alma littera, Vilnius, 1998, p. 145.

2 T. Sakalauskas. Išmintingųjų puota. – Spindulys, Kaunas, 1992, p. 151.

3 T. Sakalauskas. Ketvirtoji dimensija. – Alma littera, Vilnius, 1998, p. 30.