Laiškai iš kaimo. Vasaros dienų pusiausvyra

Birželio 26-oji

Mašinų srautus Baltijos link Rimvydas Valatka pavadino „didžiaisiais Joninių manevrais“, kuriuose Lietuvos piliečiai sėkmingai dalyvavo. (Neapsieita, žinoma, be nuostolių, bet jie buvo žinomi iš anksto.)

Viskas gerai, bet ko gi ir šiandien vieškeliu pro Liškiavos parduotuvę taip lekia automobiliai. Ir visi labai skuba. Mano kaimynas, niūriai pažvelgęs, kiek bambalyje dar liko alaus, sako:

– Važuotau ir aš, jei mašiniukį turėtau.

Aš jam lyg ir pritariu:

– Neturiu ir aš, todėl toli nevažiuoju. Kai labai reikia, kas nors paveža. Ir gerai.

– Taip nesakyk, geriau jei turi savo. Aš norėtau in Seirijus nuvažuot…

– O kas ten?

– Draugelis. Dar nuo vaikystės, gal jau ir nepažintau.

Atsisveikinu su kaimynu ir važiuoju. Su dviračiu važiuoju, neskubu ir nepavydžiu tiems, kurie mane aplenkia.Gali būti, galvoju sau, kad kaimyno norą nukakti į Seirijus paskatino šitie vis dar nesibaigiantys „Joninių manevrai“.

O miško viensėdyje gyvenanti Kalpoko sesuo man yra pasakojusi, kad šitas rusvaplaukis, jau nebejaunas kaimynas labai panašus į savo tėvą, kuris buvęs toks pat namisėda, rudaplaukis ir lėtas. Užtat ir Bitinas, nors pavardė kitokia. Ir jo sūnus Bitinas. Bet lėtumas nėra yda. Visi žino, kad skubėti nemoki, ir nereikalauja iš tavęs to, ko negali.

O kiek yra darbų, kai skubėti tiesiog negalima. Darydamas tikrą alų, pavyzdžiui, būtinai užtruksi dvi savaites: nepaskubinsi nei salyklos dygimo, nei džiūvimo, nei misos rūgimo. Tie procesai todėl ir paslaptingi, kad lėti. Kaip ten sakė nemarusis Žaldokas – kai mikronizmai  veisiasi negalima kubilo judinti… Galėtų juk ir lėtapėdis Bitinas tikro alaus pasidaryti, nereiktų niūriai žiūrėti, kiek butelyje to drumsto fabrikinio gėralo liko. Tada tikrai galėtų protestuoti prieš visus skubančius, juk tos didžiulės alų vežančios mašinos irgi labai skuba…

Būtų įdomu, jei kas nors sugebėtų paklausti kiekvieno, plentu burzgiančio, kur jisai skuba. Neteko girdėti apie tokius sociologinius tyrimus, galiu tik įtarti, kad daugelį skubančių veja ne reikalas, o nuobodulys.

Tas nesibaigiantis žmonių migravimas primena gyvūnų ir paukščių keliones, kurios irgi yra mįslingos, kartais visiškai nepaaiškinamos. Didžiuliai lemingų pulkai, pavyzdžiui, sąmoningai juda į pražūtį. Ir niekas jų nesustabdo. Apie tai įtikinamai rašo Žoržas Blonas knygoje „Didžiosios klajonės“. Yra, žinoma, ir labai racionalių tolimų skrydžių. Laukines žąsis pavasarį kuo toliau į Šiaurę veda įgimtas instinktas – ten bus daug šviesos ir jaunų ūglių, kurie randasi greičiau nei vidurinėse platumose.

Atrodo, kad ši tolimųjų migrantų strategija yra harmonijoje su visos planetos sveikata: trumpas, bet aktyvus sparnuočių, vabzdžių, žinduolių ir graužikų gyvenimas Šiaurėje kuria salygas augalijai, ir nors rūšių skaičius ten nedidelis, nors visiškai nėra medžių, kai kurios uogos ir sėklos sunoksta puikiai. Amžino įšalo zonoje tai įmanoma tik todėl, kad atitirpstantį paviršinį dirvožemį ekskrementais praturtina visi tie tolimi migrantai.

Migruojantis varnėnų būrys Rūsingės laukuose liudija artėjantį vasaros vidurį. Brolių Černiauskų nuotrauka

Galima sakyti, kad migracija yra svarbi biosferos savybė, garantuojanti Gamtos pusiausvyrą. Pirmykštės žmonių gentys klajojo paskui migruojančius paukščius, žuvis ir žvėris. Tas instinktas, matyt, ir liko mūsų genuose, bet kaip nesunku jį sutaurinti, romantizuoti… O šmaikštuolis gali ir taip pasakyti: kelionė praplečia akiratį, bet paleidžia vidurius. Tame kalambūre yra tiesos: pabandyk staiga prisiderinti prie tradicinės Afrikos tautelių ar Indijos virtuvės – ir būsi ligonis. (Teko skaityti gana paviršutiniškus lietuvio turisto įspūdžius iš Indijos, ir ten svarbiausias patarimas yra toks: išsiruošęs į šią egzotišką šalį būtinai pasiimk lietuviškos trauktinės ir gruziniškų pipirų). Taigi analogija su migruojančiais paukščiais čia netinka. Būtų geriau, jei žmogus keliautų jausdamas saiką.

Turistinės ir egzistencinės migracijos yra ne tas pats. Lietuvių emigravimas į Ameriką – egzistencinis. Buvo tokių momentų mūsų istorijoje, kai jauni žmonės, jausdami jėgą ir ryžtą, tiesiog neišsiteko savo tėviškėje, o lėkdami už jūrų tikėjosi greitai sugrįžti ir nusipirkti žemės savo krašte. Taip ir buvo. Amerikoje galima uždirbti, emigrantai ten palaipsniui ir laisvės gauna daugiau (tavęs, pavyzdžiui, net paklausia, kokio norėtum prezidento), bet niekas nesugalvojo, kaip į tą didžiulę, turtingą šalį atsikelti bent dalelę savo Tėvynės… Didelės šalies piliečiai, keliaudami toli, jaučiasi truputį kitaip. Akivaizdžiausias pavyzdys – Sibiro kolonizavimas, prasidėjęs penkioliktajame amžiuje. Vėliau rusai ėjo dar toliau į rytus, nors neišvengė konfliktų su aborigenais, kinais ir japonais.

Sachalino sala – ypatingas puslapis carinės Rusijos istorijoje. Antono Čechovo apybraižoje „Sachalino sala“ (Ostrov Sachalin, pirmoji publikacija 1895 m.) įrodo, kad bandymas kolonizuoti ir prisijaukinti milžinišką salą Ramiajame vandenyne valstybei labai brangiai kainavo ir visiškai nepavyko. Rusijos valdininkų mintis į Sachaliną ištremti galvažudžius (iš salos nepabėgsi) buvo gal ir nebloga, bet kai tų nusikaltėlių atsirado labai daug, kai į salą atsikraustė nuteistųjų šeimos ir prasidėjo ūkinė veikla, viskas buvo daroma neteisingai. Pietiniame Sachaline puikiausiai auga daržovės ir javai, į upes iš vandenyno migruoja labai daug lašišinių žuvų, taigoje veisiasi brangiakailiai žvėreliai, kanopiniai žvėrys ir net meškos – visa tai turėjo pasitarnauti sėkmingai kolonizacijai, bet taip neįvyko.

Antonas Čechovas tai įrodo remdamasis savo stebėjimais ir savo statistika; jau tada buvo metodai, leidžiantys kalbėti apie naujų žemių prisijaukinimo sėkmę ar nesėkmę). O kokia tada buvo kelionė į tą tolimiausią vis besiplečiančios Rusijos pakraštį? Truputį geležinkeliu, šiek tiek garlaiviu, o Sibiro taigos traktu – arkliais. Keliavo žmonės ir į Amūro kraštą, ir į Jakutiją, ir į Sachaliną, lėkė tarsi migruojantys paukščiai, ieškodami geresnių gyvenimo salygų. Tie, kurie iš ten grįžo, vadino save nelaimėliais ir lengvatikiais.

Antonas Čechovas nupiešia tokį anų metų vaizdą: rašo katorgininkas laišką savo žmonai, giria Sachalino salą ir kviečia atvažiuoti, ir ji važiuoja kartu su vaikais, pardavusi visą turtą . Po ilgos ir labai sunkios kelionės naujoji kolonistė viską randa ne taip, kaip tikėjosi, keikia salą ir savo likimą. Katorgininkai sunkiai dirba, bet maistą gauna, o laisvieji atvykėliai privalo išgyventi purendami žemę, medžiodami bei žvejodami. Ir viso to naujo ūkio valstybė organizuoti nemoka. Salos aborigenai (giliakai) negali patarti, nes jie maitinasi tik mėsa ir žuvimi, jiems net tikėjimas draudžia valgyti augalinį maistą. O rusų agronomai, rašydami ataskaitas, gali tiktai apkaltinti naujuosius žemdirbius, kad jie nesugebėjo apsaugoti pasėlių nuo šalnų. Kai savarankiškas darbas laisviesiems salos gyventojams nesiseka, prasideda alkoholizmas, prostitucija, ligos…

Žiauri, bet teisinga yra Antono Čechovo knyga „Ostrov Sachalin“, ir kaip ji primena mums dabar lietuvių tremtinių katorginį darbą Sibiro platybėse bei Ledinuotojo vandenyno pakrantėse. Žemina žmogų ne tiktai priverstinis darbas svetimoje žemėje, bet ir labai prasta tokių darbų organizacija. Štai kodėl ir reikia tikėti, ką rašė Nikolajus Berdiajevas: ruso sielą slegia neaprėpiamos platybės, todėl jis ir nesugeba sukurti stiprios valstybės.

Atrodo, kad tokį nesugebėjimą gerai iliustruoja ir Vladimiro Korolenkos herojus Fiodoras Benamis (Bezprijutnyj), kuris trylika kartų bėgo iš tremties, buvo vėl ir vėl pagautas, ir sako, kad kitaip gyventi negali, nes tokia yra jo gyvenimo linija.

Arba įspūdingasis keltininkas Tiulinas iš apsakymo „Upė siaučia“ – tinginys ir girtuoklis, bet lemiamą akimirką vis dėlto suvaldantis savo gremėzdišką keltą. Ne tiktai keltas, o ir viskas aplinkui, rodos, griūva ir prapuola, ir vistiek kažkaip vėl atgyja, kažkaip tęsiasi tas mums nesuprantamas, o kartais ir visai svetimas gyvenimas… Užtat ir mūsų politikai dažnai kartoja tą chrestomatinę tiesą: protu Rusijos nesuprasi.

Liepa pavasarį Vilkiautinio laukuose. Brolių Černiauskų nuotrauka

Liepos 1-oji

Kai senaja Liškiavos gatve (seniau ji vadinosi Kosylos, o dabar Švento Dominyko) einame žydų kapinių link, galime atkurti seniausią kaimo istoriją, nes tebėra visi svarbūs orientyrai. Vasarą tie senovės ženklai ir yra ryškiausi, nes ir šimtamedžiai medžiai iškyla lyg šventiški kupolai, ir dar senesni nebeišlikusių namų pamatai nesunkiai surandami.

Iš asfaltuoto kelio pasukus į Švento Dominyko gatvę, pirmiausia reikia sustoti prie vešlaus Valentukevičiaus ąžuolo, kuris po penkiasdešimties metų jau gali būti toks pat didingas kaip ir Paklėštarės liepa. Toji liepa atrodo gana keistai, nes piramidinė figūra nebūdinga šiems medžiams. Bet dabar mes matome senosios liepos kelmines atžalas, kurios iš visų pusių išaugo gana simetriškai. Gi seniausią ir aukščiausią Paklėštarės liepą nulaužė vėtra jau seniai, gal prieš pusę amžiaus.

Marytė Šimkonytė-Valentukevičienė, užaugusi šalia to įspūdingo paminklinio medžio, mums pasakojo, kad 1959-aisiais, didžiojo potvynio metais Paklėštarės liepa dar buvo labai aukšta. Ir visi vyrai, praeinantys keliu pro Paklėštarę ir pro Bažnyčios kalną, vos tik prisiartinę prie liepos, nusiimdavo kepurę. Prie medžio buvo koplytėlė, bet jos nesimatė, todėl atrodydavę, kad žmonės šitaip sveikinasi su liepa.

Taip kalbėjo Marytė Šimkonytė-Valentukevičienė prieš penkeris metus, o tada jai buvo jau devyniasdešimt šešeri. Kokia senovė. Bet visi, kas nepatingi prasibrauti pro vešlias liepos šakas, nusvirusias iki žemės, dar gali tą senovę pajusti ir visais pasakojimais patikėti: senasis liepos kelmas, išlikęs viduje naujų atžalų, išsaugojo labai gilias karnos rieves. Gal tokia buvo ir Vinco Krėvės aprašyta Grainio liepa, apie kurios nukirtimą senasis skerdžius Lapinas pasakė: „Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, jei šitokį medį sunaikei“.

O visai čia pat, priešais Valentukevičiaus sodybą, kadaise stovėjo žydų karčema. Netoliese tebėra ir namas su didžiuliu akmeniniu rūsiu – čia buvo senoviška ledaunė. Švento Dominyko smėlėta gatvelė veda mus pro Liudos Petrauskienės pirkią, prie kurios prieš porą metų buvo surastos senosios Liškiavos kalvės ir dar senesnės geležies liejyklos iškalbingos detalės. Aišku, kad kalvė atsirado toje vietoje, kur senieji meistrai kadaise iš balų rūdos lydė geležį. Ta rūda irgi netoli – ryškiai rudi, net raudoni šaltiniai – virduokliai burbuliuoja prie Nemuno žiemą vasarą…

Švento Dominyko gatvė kyla į kalvą, pro buvusius žydų namus, čia pat matosi akmeniniai buvusios sinagogos pamatai, o kiek toliau, prie Krūčiaus upelio, tūno apsamanoję žydų mikvos (pirties) akmenys. Ant kalvos, netoli Juozo Uzdilos bityno, žydi Julės Markelevičienės šimtametės liepos, o kitoje gatvės pusėje dervuolių dūmu kvepia juodosios keramikos meistro Algimanto Kazlausko šachtinė krosnis…

Pro bičiulio Juozo Uzdilos bityną reikia eiti kiek susilenkus, bitės nepiktos, bet nemėgsta, jeigu kas netikėtai atsiranda jų skridimo take. Kelionė lyg ir šiek tiek pavojinga, bet kaip čia kvepia medumi. Netoli bityno prasideda ir senasis akmeninis grindinys, dar visai geras, nedaug paardytas. O paardė jį į pakalnę ant trijų ratų riedėjęs Markelevičiaus „Belarusas“. Matyt, sudužo ketvirtojo rato guoliai, ratas šliaužė ir arė grindinį, bet pakaušęs kolūkio traktorininkas šito nematė.

O grindinį dar prieš karą klojo senieji liškiaviškiai ūkininkai, nes į kalną vedantis smėlio kelias labai klampino sunkius mėšlo pakrautus vežimus. Dešinėje pusėje – senosios Liškiavos žydų kapinės. Tebėra paminklai ir užrašai. Užrašyta raidėmis, bet iš jų susidaro skaičiai ir pasako jie, kad laidota čia net 1840-aisiais metais.

Akmenimis grįsta Švento Dominyko gatvė, jau gerokai nutolusi nuo Liškiavos, išveda į atvirus žydinčių grikių laukus, kurie, beje, irgi slepia senąją garsaus kaimo istoriją: kai rudeninį arimą nuplauna lietus čia galima surasti mažų baltų pinigėlių – šilingų ir net senovinių turgaus antspaudų. Matyt, teisus istorikas Kęstutis Gudelionis, spėjantis, kad kadaise Liškiavoje gyveno aštuoni šimtai žmonių. Ir ant šitos kalvos tikriausiai kažkas buvo. O dabar čia auga ūkininko Rimo Stapčinsko grikiai.

Einu pasėlio pakraščiu, tokia šliūže, kur pavasarį iš arimų traktorius vilko didelį akmenį, ir jau iš tolo užuodžiu žydinčių barkūnų kvapą. Suvešėjo barkūnai lauko pakrašty, sugeltonavo ir smiltyniniai šlamučiai, raudonuoja ir paskutinės šios vasaros žemuogės. O ant pušelių šakų paslėpta bičių gaudyklė. Kol kas tuščia, jokia išsispietusių bitelų šeima dar nesuradi šios gaudyklės, kurią šiliniai dzūkai vadina vabiku. Rusiškas žodis vabik reiškia dūdelę paukščiams vilioti, o vobinimas ar vilbinimas yra bandymas prisišaukti vilką. Įdomu, kas tą vabiką čia paslėpė, kas tikisi pagauti ir į savo kiemą parsivežti klajojantį spiečių, apie kurį paprotinė teisė sako šitaip: jis yra niekieno. Bitės dūzgia barkūno žieduose, kvepia ir barkūnai, ir prieš saulę džiūstančios žemuogės, ir šlamučiai.

Čia, šitoje saulėtoje pamiškėje netoli Vaikšnoro Ravo, žvelgiant į netoliese žydintį grikių lauką, galima pajusti Gamtos ir žmogaus darbų harmoniją, kurią labiausiai ir priartina viduvasario rimtis. Bet aš žinau, kad visai netoli, jauname pušynėlyje yra pernykščių bulvienojų, obelų šakų ir supuvusių šiaudų kaugės, prie kurių jau želia aukšaūgės ruderalinės piktžolės. Ten jau nebus to šventadieniško bičių dūzgimo, to kvapo ir to pirmykščio kraštovaizdžio sakralumo, apie kurį senajame Liškiavos kaime byloja Paklėštarės liepa.

Iš vienos žydinčios liepos bitės surenka medaus daugiau nei iš vieno hektaro grikių. Brolių Černiauskų nuotrauka

Liepos 16-oji

Liepos žydėjo ilgai. Bet dabar liepžiedžiai jau ruduoja, o bitės dūzgia grikių laukuose. Grikių kvapas labai specifinis, nė kiek nepanašus nei į liepų, nei į barkūnų žiedų aromatą. Žydintis baltųjų barkūnų laukas man visada primena senoviškoje krosnyje iškeptą didelį meduolį, taip tie barkūnai kvepia medumi. O grikiai dabar dvelkia lyg ne pirmo šviežumo žuvys. Gal todėl ir tamsus grikinis medus ne visiems patinka.

Pražydo miškinės lelijos. Sugeltonavo dideli saulėgrąžų žiedynai. Sudžiūvę raudoni erškėčių vainiklapiai jau šviečia vaistažolių pakeliuose, o saulėgrąžos tik dabar pradeda žydėti.

Bitinų Balose dar baltuoja vandens lelijos, bet šalia šluotelinių viksvų jau ryškiai raudonuoja paprastosios raudoklės. Kai vakaro saulė pasislepia už Liškiavio paežerės juodalksnių, kai viskas pradeda rimti prieš naktį, ryškiai raudonus raudoklių žiedynus gražiai atspindi patamsėjęs vanduo.

Netoli žydinčios raudoklės tupi tulžys. Iš vandens iškilusi sausa pušies šaka yra puikus postas tam keistam ir estetiškam paukščiui Ilgai tupi tulžys, atrodo, kad miega, tik staiga suplasnoja prie pat vandens – ir vėl grįžta į savo postą snape suspaudęs žuvelę. Per žiūronus matyti, kaip iš tankiai sužėlusių varpotųjų plunksnalapių išplaukia didelės raudės ryškiai raudonais pelekais, bet tulžiui toks grobis nerūpi, jis vėl ramiai tūno ir laukia, kol atplauks mažas mekšriukas… Saulė dingsta, ir juodos plačialapių švendrų burbuolės darosi dar tamsesnės. O raudoklės atšvaitas vandeny vis toks pat ryškus. Ir laumžirgiai zuja vis taip pat virš vandens, matyt, gaudo uodus. Staiga kažkas kvykteli virš balų, ir visi nuščiūva. Pavojus, žinoma, netikras: pilkasis garnys lekia. Lyg ir norėtų nusileisti, bet kažko išsigandęs vėl kyla aukštyn ir nuplasnoja virš vakarėjančio pušyno.

Nutolsta dar viena viduvasario diena.