Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 07 29

Kristina Urbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Karolis Žibas. Imigranto gyvenimas neturėtų skirtis nuo lietuvio

Ar Lietuvoje vyksta tik emigracija, ar galime pasigirti ir imigracijos procesais? Kokiu pagrindu atvažiuoja į Lietuvą užsieniečiai? O ar yra grįžtančių tautiečių? Į šiuos klausimus sutiko atsakyti Etninių tyrimų instituto Jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas. Kėlėme ir tokį klausimą: ko reikia, kad „kitas“ taptų savu – žmogumi, kuris gali laisvai jaustis eidamas gatve, gyventi? 

Migracijos kreivė 2005-2008 m. šauna aukštyn,  vėliau – leidžiasi? Kaip galėtumėte apibūdinti migracijos tendencijas? Su kuo jas galima susieti, kokios pokyčių priežastys?

Kai kalbame apie imigracijos procesus, verta paminėti statistikos rinkimo metodologiją,  nes tam tikri  imigracijos tipai yra skaičiuojami skirtingai. Be to, skirtingos institucijos pateikia skirtingai metodologiškai paskaičiuotus statistinius duomenis. Tyrėjui, stebinčiam šiuos procesus, tai – didelis iššūkis.

Jei pažiūrėtumėme į pagrindines migracijos tendencijas, tai būtų galima išskirti bendrą migracijos srautą, į kurį patenka ir į Lietuvą grįžtantys tautiečiai, dėl to imigracijos srautas atrodo sąlyginai didelis.

Atskirai būtų galima išskirti darbo imigracijos procesą, kuris Lietuvos atveju dažniausiai susijęs su ekonominiais pakilimais ir nuosmukiais, nes darbo imigracijos politika Lietuvoje yra glaudžiai susieta su darbo rinkos pokyčiais ir jos poreikiais. Antroji imigracijos sritis – šeimos migracija. Trečioji sritis – pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai. Tai – asmenys, kuriems suteikiama papildoma apsauga. Derėtų paminėti ir studijuoti atvykusius užsieniečius, ar verslininkus.

Kuo skiriasi šie trys pagrindiniai imigracijos srautai?

Kaip jau minėjau, darbo imigracijos procesai yra susieti su darbo rinka. Taigi ekonominio pakilimo metais darbo imigracijos srautai didėjo, o štai ekonominio nuosmukio – staigiai sumažėjo. Nuo 2010 m. – ta pati situacija kaip ir 2005-2007 metais:  imigracijos mastai vis didėja. Jei per artimiausius metus nepatirsime ekonominio nuosmukio, matysime, kaip imigracijos srautai ne tik pasieks 2008 metų skaičius, bet ir viršys juos.  Neabejotinai, tuo pat metu didės ir iššūkiai, susiję su darbo migrantų pažeidžiamumu: išnaudojimu darbo rinkoje, jų atstovavimo trūkumu –, kalbant bendriau – su integracijos mechanizmų trūkumu.

Šeimos susijungimo  pagrindas (arba šeimos migracija) daugiausia susijęs su iki SSRS žlugimo vykusiais tarprespublikinės migracijos procesais Sovietų Sąjungoje ir, kartu, po Sovietų Sąjungos žlugimo prasidėjusiais tarptautiniais migracijos procesais posovietinėje erdvėje.
Neabejotinai, šeimos migracija yra kur kas kompleksiškesnė, todėl reikalauja nuodugnios analizės ir diskusijų. Šiuolaikinės šeimos imigracijos atveju (lyginant su darbo imigracija) svarbiais tampa visai kiti aspektai.

 Be to, labai daug įtakos turi ir imigrantų išsilavinimo lygis. Tarkime, liberalizuotas šeimos susijungimas galimas tik aukštesnės kvalifikacijos darbo migrantams.

Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai – dar viena specifinė sritis, kuri daugiausia reguliuojama Europos Sąjungos (ES) direktyvų, Ženevos konvencijos, kitų tarptautinių dokumentų. Kiekviena šalis taiko direktyvas ir skirtingai jas interpretuoja, taigi pabėgėlio statuso prašančių žmonių prašymų skaičius kiekvienoje valstybėje skiriasi. Lietuvoje pabėgėlio statusą 2011 m. turėjo 95 žmonės, 2010 m. – 110. Deja, mes nežinome, kiek jų lieka Lietuvoje, o kiek po metų ar pusės išvažiuoja į kitas šalis, tačiau žvelgiant į duomenis, galima daryti prielaidą, jog Lietuva pabėgėliams yra labiau tranzito nei tikslo šalis.

Bendras imigracijos srautas – apie 20 tūkst. Kaip jau minėjote, įskaičiuojami ir grįžtantys iš užsienio tautiečiai.

Taip, absoliuti dauguma imigrantų – grįžtantys Lietuvos piliečiai. Praėjusiais metais imigrantų priskaičiuota beveik 20 tūkst., 17 tūkst. jų – Lietuvos piliečiai ir tik 2.5 tūkst. – užsieniečiai, įskaitant ir ne ES piliečius. Taigi bendras imigrantų skaičius iš užsienio šalių – nedidelis, iki ekonominio nuosmukio didėjęs, po jo – sumažėjęs.

Žvelgiant į pačių lietuvių imigraciją, matome paradoksą: nors daugelis ekspertų prognozavo, kad nuosmukio metais emigracija turėtų mažėti, taip nenutiko. Lietuvoje tautiečių imigracijos duomenys gali suklaidinti, nes jau keletą metų skaičiuojami pagal emigracijos deklaravimą. Kyla klausimas, kiek 2010 m. emigraciją deklaravusių žmonių  išties emigravo, o kiek jų jau buvo emigravę prieš tai ir tais metais tik deklaravo savo išvykimą.  Be to, sunku suvokti, kiek jų deklaravo savo reemigraciją vien dėl to, kad susitvarkytų reikalus, susijusius su sveikata, vaikų švietimu ar nekilnojamuoju turtu. Be to, kas žino, kokia grįžtančiųjų dalis išvažiuos po metų ar pusės.

Vidinio ES mobilumo perspektyvoje yra laimėtojai ir pralaimėtojai, ir Lietuva laikoma pralaimėtoja. Ne tik dėl man nesuprantamų kalbų, kad prarandame savo populiaciją ar identitetą. Pats svarbiausias dalykas – klausimas, ką veikia emigrantai savo tikslo šalyse? Šioje srityje nėra daug tyrimų, tačiau Švedijoje ar Norvegijoje atlikti rodo, kad daugelis lietuvių emigrantų nėra sėkmingi emigracijos pavyzdžiai.

Žiniasklaidoje dar visai neseniai buvo skelbiama apie pozityvius emigracijos pavyzdžius: žmones, kurie įkūrė savo verslus, dirba gerus, gerbtinus darbus. O štai paskutiniais mėnesiais pradedama akcentuoti nesėkminga emigracija:  žmonės išnaudojami darbo rinkoje, priverčiami vogti, kai jiems neišmokamas atlyginimas, iš kai kurių atimamos tėvystės teisės…

Galima daryti prielaidą, kad nušviestos ir teigiamos, ir neigiamos emigracijos pusės, tuo pat metu turime suvokti, kad daugelis išvykusiųjų tikrai neturi aukšto socialinio statuso: medikų, mokslininkų, jaunų profesorių skaičius palyginti nedidelis su tais, kurie dirba žemės ūkio ar paslaugų sektorių srityse Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje.

Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, yra piliečių darbo ir gyvenimo sąlygų užsienyje pokytis: kaip keitėsi kiekvieno išvykusiojo socialinis statusas ir atlyginimas nuo atvykimo į emigracijos tikslo šalį, kokią poziciją jie užėmė Lietuvoje ir kokią užima svečioje šalyje…

Kokių tautybių žmonės atkeliauja į Lietuvą ir kaip dažnai? Koks tipiškiausio, jei galima taip sakyti, imigranto portretas?

Darbo imigranto socialinį portretą sudėlioti gal ir galima, mat yra pakankamai daug statistinių duomenų, pagal kuriuos daug ką galime apskaičiuoti… Tačiau tai daryti nėra visai tikslinga, mat imigracija yra heterogoniškas procesas, susijęs su konkrečiais žmonėmis, skirtingais pagal lytį, amžių, išsilavinimą, sugebėjimus, kvalifikaciją, seksualinę orientaciją, neįgalumą, kitais atžvilgiais.

Negalime prilyginti vieno imigranto visiems imigrantams ar jo imigracijos – imigracijai. Lygiai taip pat negalime pasakyti, koks yra tipinis imigranto portretas, juk tai daugeliu atvejų susiveda ne tik į duomenis, bet ir į kiekvieno žmogaus nuostatas, į jo lūkesčius.

Tai pabrėžti svarbu, mat tada matome ne vienalytę ir skaičiais pagrįstą imigracijos struktūrą ar integracijos trajektorijas, tačiau į šiuos procesus žvelgiame kompleksiškai. Žmonės – ne atvykstančiųjų ar išvykstančiųjų skaičius. Tai – individai su savo istorijomis, nuostatomis, tikslais.

Aišku, pastebėti tam tikrų tendencijų galime: daugiausia emigruoja ar imigruoja darbingo amžiaus žmonės, tačiau tokios tendencijos vyrauja ne tik Lietuvoje, tačiau ir ES. Taip, mobilūs ir pensinio amžiaus žmonės, tačiau jie laikomi ne migrantais, o turistais..

Be to, kai kalbame apie atvykimo pagrindus, Lietuvoje darbo imigracija yra absoliučiai vyriška, o šeimos susijungimo imigracijos atvejai siejami su moterimis. Darbo imigracija yra tiesiogiai susijusi su darbo rinka, mat joje trūksta vyriškos darbo jėgos, naudojamos statybų sektoriuje, laivų pramonėje, reikalingi ilgųjų reisų vairuotojai.

Pasikartosiu, kad tai nieko bendro neturi su nuostatomis ir su tokiais jautriais aspektais kaip seksualinė orientacija, neįgalumas, psichologinės traumos. Nepaisant lyties ir amžiaus, šios charakteristikos yra lygiaverčiai svarbios.

Kokių tautybių žmonės dažniau atvyksta į Lietuvą?

Čia svarbiau vertinti ilgalaikę perspektyvą: į Lietuvą dažniausiai atvyksta ukrainiečiai ir baltarusiai, rusai. Tačiau čia priklauso nuo to, kaip žiūrėsime: jei kalbėsime apie bendrą užsieniečių, gyvenančių šalyje skaičių, šios trys grupės yra pagrindinės, tačiau 2007-2008 m. atvyko labai daug turkų bei kinų. Lygiagrečiai galime kelti klausimą, kiek jų ekonominių pokyčių perspektyvoje išvyko, kiek liko, kiek pakeitė teisinį statusą. Mūsų tyrimai rodo, kad darbo imigracija nėra trumpalaikis procesas, nes žmonės, atvykę į Lietuvą darbo pagrindais pakeičia statusą ir lieka čia: iš darbo imigrantų kategorijos dažnai jie tampa šeimos imigrantais, verslininkais, kt. .

2009 m. imigrantų Lietuvoje buvo apie 28 tūkst., o 2006 – apie 26 tūkst.  Jei kalbėtume apie bendrą imigrantų skaičių, tai matysime, kad jis nėra didelis, nes nesudaro net 1 proc. Tačiau anksčiau išvardyti skaičiai rodo, kad tikslinė grupė integracijos priemonėms yra. Kitaip tariant, reikia pradėti diskutuoti ne apie tai, ar reikia imigracijos, ar ne. Priešingai, tikslinga diskutuoti apie integracijos politiką ir jos poreikį, nes imigrantai yra visuomenės dalis.  

 Į kuriuos miestus užsieniečiai atkeliauja dažniausiai?

 Migracija dažniau skaičiuojama ne absoliučiais skaičiais, o santykiniais. Taigi jei paimtume emigrantų skaičių iš Lietuvos ir Lenkijos, tai lenkų emigrantų skaičius būtų didesnis, tačiau jei skaičiuotume emigrantų skaičių tūkstančiui gyventojų, tai automatiškai Lietuva tampa šalimi, kurioje emigracija vyksta intensyviau.

Analogiška situacija ir su imigracija į Lietuvos miestus: Vilniaus mieste imigrantų iš ne ES šalių skaičius yra didžiausias, tačiau vertinant santykinai – procentą tūkstančiui gyventojų – pirmauja Klaipėda. Vilnius dažniau susiejamas su didesnėmis galimybėmis įsidarbinant, o Klaipėda dėl imigracijos srautų pirmauja dėl jūrininkystės. Tačiau abiem atvejais didelę įtaką daro tarptautiniai migracijos tinklai.   

Svarbu pabrėžti, kad jau nebe šalis yra migracijos tikslo objektas, o miestai, kuriuose formuojasi migracijos tinklai, neformali integracijos infrastruktūra. Naudodamiesi šiais tinklais, migrantai lengviau gauna informaciją apie darbo rinką, socialines paslaugas, taip pat naudojasi kitų migrantų socialiniais ištekliais bei ryšiais.  Ši tendencija ypač ryškiai pastebima žvelgiant į giminių santykius, etninės  giminystės ryšius, internetinę erdvę.  Tikriausiai jau seniai praėjo laikas, kai žmonės sėsdavo į automobilius ir,neturėdami tikslaus plano, važiuodavo užsidirbti.

 Naujų tendencijų formavimasis, neformali integracijos struktūra rodo, kad migracija nėra vien tik makroekonominių veiksnių nulemtas procesas. Tai – socialinis vyksmas, nulemtas tam tikrų migracijos tinklų, vystomų per migrantų organizacijas, įdarbinimo agentūras, teisines konsultacijas, viešąsias įstaigas, migrantų socialinius ryšius, interaktyvias migracijos tinklo formas.

Kaip atrodo imigranto gyvenimas Lietuvoje?

Manau, kad į šį klausimą tikriausiai nė vienas neatsakysime, lygiai taip pat neatsakysime į klausimą, koks yra lietuvio emigranto gyvenimas Londone ar Niujorke…  Gyvenimas žmogaus, atvykusio į Lietuvą dirbti ir uždirbti, bus visai kitoks nei to, kuris siekia išsilavinimo. Atvykusiojo ne iš ES šalių gyvenimas skirsis nuo ES piliečio… 

Pasakyčiau taip, kad atvykusiojo gyvenimas Lietuvoje turėtų nesiskirti nuo mūsų gyvenimo, nes jie taip pat keliasi ir veda vaikus į mokyklą, patys eina mokytis ar į darbą, keliauja į parduotuvę… Visų mūsų kasdienybė yra panaši, tačiau galime kelti klausimą, kiek toje kasdienybėje kiekvienam visuomenės nariui atsiranda barjerų. 

Kokia struktūra turėtų pasirūpinti socialinėmis paslaugomis, integracijos paslaugomis, kad atvykęs žmogaus gautų tai, kas jam svarbu, pritaptų, kad minėtų barjerų neliktų?

Gal jau nuobodu sakyti, bet Lietuvoje nėra integracijos politikos, tačiau integracija turi labai stiprų socialinį aspektą: ji vyksta ir be valstybės paramos, net be nevyriausybinių organizacijų paramos. Tai – bendra daugeliui pasaulio šalių.

Lietuva turi gana specifinių  ir išskirtinių požymių: nors daugelyje užsienio šalių nevyriausybinės organizacijos tik prisideda prie  infrastruktūros kūrimo, Lietuvos integracijos infrastruktūra stipriai priklauso nuo nevyriausybinių organizacijų projektinės veiklos. Aš to netgi nevadinčiau integracijos infrastruktūra, gal pavienėmis integracijos iniciatyvomis, kurios nesukuria pagrindo kalbėti apie tam tikrą integracijos infrastruktūrą: kalbos kursus, socialines paslaugas, psichologines konsultacijas, gyvenimo ir darbo sąlygų stebėseną, prevencinį požiūrį į migrantų išnaudojimą ir pažeidžiamumą, migrantų atstovavimą, įtraukimą į profesinių sąjungų veiklą. Žiūrint į imigracijos srautų didėjimą, manau, kad tokių paslaugų ateityje tikrai prireiks. 

Kas tuo turėtų pasirūpinti?

Tuo galėtų pasirūpinti ir nevyriausybinės organizacijos,  bet tam reikia turėti valstybiniu  lygmeniu iškeltą tikslą, prioritetą. Manau, kad Lietuvoje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms išteklių ir kompetencijos pakanka, tačiau turi būti tam tikra vadyba, nukreipianti jų veiklą vieno tikslo link. Šiuo metu projektinė veikla yra gana fragmentiška, taigi mes neturime pagrindo  kalbėti apie ilgalaikę integracijos infrastruktūros plėtojimo  perspektyvą.

Manau, kad po truputį keliaujame ilgalaikės migracijos strategijos link: sukurtos bent dvi darbo grupės, kurių tikslas ir yra  kurti migracijos politikos gaires, įskaitant ir užsieniečių integraciją. Galima daryti prielaidą, kad migracijos procesai ir diskusijos apie juos grįžta iš politinių paraščių į aktyvią politinę darbotvarkę. Aišku, reikia palaukti, kaip tai atrodys popieriuose ir kaip realybėje. Daug dėmesio reikėtų skirti ir procesų stebėsenai, tyrimams, kurie apibūdintų, koks šiuo metu kuriamų strategijų poveikis. 

Ar yra pozityvių užsienio pavyzdžių, į kuriuos būtų verta atkreipti dėmesį?

Portugalijoje kaip tik pradėta tvarkyti migracijos politika, tačiau kalbėti apie ją kaip apie šalį, iš kurios reikėtų pasisemti patirties, negalime. Lietuvos imigracijos struktūra vienokia, Portugalijos – kitokia. Taigi svarbiausiu dalyku vis tik išlieka politinė valia ir klausimo įtraukimas į politinę darbotvarkę. Vėliau jau interesų grupės rasis, jos sustiprės ir imigracijos politika bus pakreipta tinkama linkme. 

Vienintelis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie Portugaliją, argumentas, kad Lietuva nėra tradicinė tikslo šalis ir kad tuo dengdamiesi galime pateisinti ilgalaikės imigracijos politikos trūkumą. Portugalijos istorija rodo, kad ši šalis, pradėjusi žiūrėti į imigracijos procesus tikslingai, tapo imigracijos tikslo šalimi. Šiuo metu integracijos politikos indeksas rodo, kad Portugalija – tarp pirmaujančių valstybių.

Bet tarsi imigracijos tikslo šalimis laikytos valstybės keičia savo politiką ir griežtina ją…  

Taip, ilgą laiką Švedija buvo laikoma pavyzdinę imigracijos politiką turinčia valstybe, tačiau šiuo metu ekspertai tikina, kad Švedija nuo multikultūrinės paradigmos grįžta prie asimiliacinės. Aišku, tokie politinio diskurso pokyčiai jau yra susiejami su interesų grupių įtaka, politinių veikėjų nuostatomis bei požiūriu.

Tačiau kad ir ką kalbėtume, kokias nuostatas priimtume, kaip besipriešintume, imigracija vyks, integracija – taip pat. Sukurkite taisykles, kokias tik norite, sukurkite nepalankias užsieniečiams gyventi sąlygas, imigracija ir integracija vis vien vyks. Tai – procesai, kuriuos dalyvauja žmonės, kurie turi gabumų perprasti sistemą ir prie jos prisitaikyti sau tinkamais būdais: žmonės linkę spręsti problemas savarankiškai.

Kuo šaliai naudinga imigracija?

Didžioji dalis imigrantų dirba tuos darbus, kurių negali ar nenori atlikti vietinė populiacija. Tai – darbai, kurių vietiniai vengia dėl žemo atlyginimo, profesijos prestižo. Ir Jungtinėje Karalystėje, ir kitose imigracijos tikslo šalyse atvykėliai dažniausiai dirba vadinamuosius 3D darbus – difficult, dangerous, dirty, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia „sunkus, pavojingas, purvinas“. Nors valstybės tarsi stengiasi pritraukti protus, lygia greta joms reikia ir žemos kvalifikacijos darbuotojų.

Ekspertai tikina, kad ES migracijos politika eina saugumo, ekonominio diskurso link, pamiršdama žmogaus teises. Reikėtų atskirti žmones ir darbo jėgą, nes dažnai netgi pasakoma, kad migruoja ne žmonės, o darbo jėga. Tai jei jau kalbame apie piliečius iš ne ES šalių, tai jiems aukštos kvalifikacijos turėjimas reiškia tik šiek tiek daugiau pagarbos.

Pagrindinis migracijos privalumas – žmonių iš kitų kultūrų, turinčių savitas nuostatas, atkeliavimas, jų požiūrio į darbą ar šalyje vykstančius reiškinius, pažinimas. Ir pridurčiau, kad migracija – šiuolaikinių visuomenių neišvengiamybė, nuolatinė visuomenės būklė. Ji turėtų būti suvokiama kaip savaime suprantamas procesas, kurio metu šalį pasiekia žmonės, turintys teisę sukurti šeimas, rinktis gyvenamąją vietą, mokėti mokesčius, dirbti, turėti tokias privilegijas, kokias turi visi likę visuomenės nariai. Tokio požiūrio labai trūksta, bet kada galime tikėtis pokyčių, pasakyti sunku. Tikriausiai tada, kai visuomenė keis savo nuostatas: gal reikia jai daugiau patirti ir pamatyti, o gal pakaks tik pokyčių viešajame diskurse.

Kristina Urbaitytė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.