Kazimieras Striaupa. Kap atruodo, tep ir druožiu

Tekstų ciklas, skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui

Netoli Žemaičių Kalvarijų, Kubačių kaime gimęs ir užaugęs Kazimieras Striaupa – vienas iš tų medžio dievdirbių, kurių dėka UNESCO saugomos lietuviškos kryždirbystės tradicija vis dar gyva, o Žemaitijos vienkiemius bei kelius tebepuošia unikalūs koplytstulpiai.

Aštuoniasdešimt antrus metus skaičiuojantis, šiuo metu netoli Platelių gyvenantis iki pašaknų žemaitis K.Striaupa, kaip ir dera tikram liaudies meistrui, yra savamokslis, Dievo dovaną prakalbint medį pajutęs tik prieš nepilną dvidešimtmetį – tuomet, kai išėjo į pensiją. „Druožinėju nuo nieko nenusižiūrėjęs, kap galvon ateina”, – taip paprastai savo darbų unikalumo paslaptį atskleidžia Kazimieras. Manau, nedaug suklysiu tvirtindamas, kad Lietuva K.Striaupos medinukais galėtų didžiuotis kaip kad olandai didžiuojasi savo pasaulinio garso tapytojo Piterio Bruegelio drobėmis. Įsitikinkite tuo patys – apie gyvenimą pasakoja ir savo drožinius pristato pats Kazimieras Striaupa.

***

Druožiniet pradėjau, kap išėjau į pensiją. Anksčiau vairuotuoju dirbau, neturėjau laiko. Rytais reikėdavo artojas surinkti, vasarą saulutė netekėjuos jau išvažiuodavau, vakarei sutemus pargrįždavau. Šešiuolika valandų muon išeidavo, daugiau laiko nebūdavo.

Anksčiau siuvėjai per keimus eidavo, siūdavo. I tuoks siuvėjas, nusidruožęs beržo galiuką, i pradėjęs druožt muzikuontus. Nu galvuoju, ir aš mieginčiau druožt muzikuontus, bet peilio neturėjau, tai mun ta mintis buvo, kol išėjau į pensiją. Į pensiją išėjau, sūnui atidaviau visą ūkį valdyt, nebuvo kas veikt, tap pradėjau po biškį druožinėt. Muzikuontą išdruožiau. Tuolyn – daugyn, tuolyn – daugyn. Liepos medį turiu, švelnus, apdirbti minkštesnis, pasidžiuovinu, kap jau apdžiūna, tap druožiu. Jei reik, druožiu ir ąžuolinius. Reik muokėt prakalbint medį, uns viską pasakys.

Pirm diedavau kuombare, kap ant sekcijos mun netilpo, galvuojau rėk pastatėlį kuokį susidiet. Pastačiau tuokį mažą klietelę, prisipjoviau nendrių, nu, liešų neturiejau, nupirkau tuokių kurmalkių, čia draugs turėjo zeimorį, supjausčiau ir stačiai pradėjau darytis viens pats su pjūkleliu. Per du metu vargais negalais padariau. Druožiu kasdien, nu kap nedruoši.

Ka yr Gavėnia, susirenkam čia kaime, geidam kalnus Kryžiaus kelių. Veiną vakarą pas veiną, kitą – pas kitą, paskiriam deinas kada, ir išeina tap gavėnia. Ir sugalvuojau, kad pagal tuo geismu rek išdruožt tuos Kryžiaus kelius. Niekur nenusižiūrėjau, kap atruodė, tep ir druožiau. Ilgai dariau, gal trys meta.