2013 08 08

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Maria Di Lorenzo. Daugiau nei žiupsnelis pelenų

Apie 1920 m.

Pelenų ir tamsios žemės žiupsnelis iš Osvencimo (Auschwitz) krematoriumo krosnies – tai visa, kas šiandien liko iš sesers šventosios Kryžiaus Teresės Benediktos, mums pažįstamos pasaulietišku Editos Štein (Edith Stein) vardu. Liko simboliškai, nes iš tiesų nebeliko nieko materialaus, kas ją primintų. Toks pat likimas ištiko milijonus kalinių, be kaltės patekusių į nacistines koncentracijos stovyklas. Tas mažas simbolinis pelenų žiupsnelis dabar pabertas po parapinės Šv. Mikalojaus bažnyčios grindimis, Breslavijos – dabartinio Vroclavo – šiaurėje, už keleto žingsnių nuo bevardžio pilko namelio Nowowiejskiej g. 38 (buvusioje Šv. Mikalojaus gatvėje), kuris daugelį metų buvo Štein šeimos namai – neramios Editos jaunystės, jos skausmo ir atsiskyrimo vieta.

Jos vardas įrašytas ant arkos, puošiančios šviesią po karo atstatytos ir saleziečiams patikėtos bažnyčios sieną. Kairiosios navos pradžioje esančią koplyčią puošia balto marmuro luitai: vienas didelės atverstos knygos formos, primenantis jos baigtus filosofijos mokslus, kitas vaizduoja daugybę vienas ant kito sudėtų popieriaus lapų, primindamas jos teologinius raštus. O kas gi iš tikro primena karmelitę vienuolę, nužudytą Osvencimo dujų kameroje 1942 metų rugpjūtį?

Be abejo, kai kas tikrai daugiau nei tik simbolinis pelenų žiupsnelis ar marmure iškaltas prisiminimas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dėmesį į šios vienuolės gyvenimą palengva atkreipė tarptautinė bendruomenė, išryškindama jos ne tik kaip filosofės, bet ir kaip vienuolės vaidmens svarbą, parodydama jos ypatingą šventumo kelią: ji – Huserlio fenomenologijos mokyklos filosofė, feministė ante litteram, teologė ir mistikė, gilaus dvasingumo raštų autorė, žydė ir agnostikė, vienuolė ir kankinė, „asmenybė, anot Jono Pauliaus II, kurios intensyvus gyvenimas atspindi visą to laikmečio dramą“.

Į altoriaus garbę 1998 metų spalio 11 d. iškeltas jos šventumo kelias gali būti suprastas tik Marijos būties šviesoje, nes Marija yra pavyzdys visoms pašvęstoms sieloms, ji palaiko ir formuoja visų didžiųjų Bažnyčios šventųjų gyvenimus. Sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta palaimintąja paskelbta 1987 metų gegužę, o šventąja – spalį – abu Marijai skirti mėnesiai. Ar tai tik laimingas atsitiktinis sutapimas?

Iš tikro „marijinė gija“ pastebima visoje žmogiškoje ir dvasinėje šios karmelitės kankinės patirtyje, pradedant tikslia data – 1917 metais. Italijoje tai buvo Kaporeto (Caporetto) pralaimėjimo metai, Rusijoje – bolševikų revoliucijos laikas. Editai 1917 metai buvo jos atsivertimo kelio pradžia. Lėto pajudėjimo Dievop laikas. Tuomet, kai ji, žydė agnostikė, į krizę patekusi intelektualė, klaidžioja tamsoje, niekaip neapsispręsdama „tarti taip Dievo atžvilgiu“, už daugelio kilometrų nuo Friburgo universiteto, kur ji dirba padėjėja Huserlio katedroje, Amžinajame mieste lenkas pranciškonas Maksimilijonas Kolbė su brolių pagalba įkuria Nekaltosios miliciją (Milizia dell‘Immacolata) – su Marijos vėliava gimusį dvasinį judėjimą, įkvėptą stipraus misijinio motyvo, kurio tikslas buvo kuo daugiau viso pasaulio sielų pašvęsti Nekaltai Pradėtajai. Beje, – ir kaip būtų galima to neprisiminti –1917-ieji yra ir Marijos apsireiškimo piemenėliams Fatimoje metai. Marijos pėdsakas paslaptingai ženklina atskirų žmonių gyvenimus.

Vroclavas, 1931 m.

Lemiamą įtaką Štein priimti katalikybę padarė vieną vasaros naktį perskaityta Šventosios Teresės Avilietės gyvenimo istorija. 1921-aisiais Edita trumpam buvo likusi viena draugų – sutuoktinių Conrad-Martius – namuose kaime, kurie paliko jai bibliotekos raktus. Buvo gili naktis, bet Edita niekaip negalėjo užmigti. Ji pasakoja: „Paėmiau bibliotekoje atsitiktinai po ranką pasitaikiusią knygą, kuri vadinosi „Šventosios Teresės gyvenimo istorija, jos pačios papasakota“. Pradėjau skaityti ir negalėjau atsitraukti tol, kol neužbaigiau. Užvertusi knygą, sau pasakiau: „Tai yra tiesa.“ Ilgai ieškojusi tiesos, Editą ją pagaliau surado Kryžiaus paslaptyje; ji suprato, kad tiesa – tai ne idėja, ne sąvoka, bet asmuo, maža to – Asmuo tikrąja to žodžio prasme. Taip jauna filosofė žydė, puiki Huserlio asistentė, 1922 metų sausį buvo pakrikštyta Katalikų Bažnyčioje.

Tapusi katalike, Edita netruko susižavėti Karmeliu – XII amžiuje Palestinoje įkurta kontempliatyvaus gyvenimo vienuolių bendruomene, tikru krikščioniško gyvenimo „sodu“ (žodis karmel iš tiesų reiškia sodą), kurioje visas dėmesys buvo sutelktas į atsidavimą Marijai – vardan visiško paklusnumo Dievui. Nepraleistina detalė – kitas sutapimas? – ta diena, kai Štein gavo teigiamą Lindenthalo vienuolyno atsakymą, jog ją priima, kurio su dideliu nerimu laukė, bijodama, kad jos nepriims, buvo 1933 metų liepos 16-oji, Karmelio Karalienės iškilmė. Kaip padėką už rūpestingą tarpininkavimą Edita įteiks jai, Dangiškajai Motinai, didžiules puokštes rožių, kurias gavo iš savo „Marianum“ kolegijos bendradarbių mokytojų ir mokinių, taip išleidusių ją į vienuolyną Vokietijoje. 1938 metų balandžio 21 d. sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta padaro amžinus įžadus. Iki pat 1938 metų žydai turėjo galimybę išvykti – daugiausia į Ameriką ar į Palestiną, bet vėliau, sudeginus visas sinagogas Vokietijos miestuose, naktį iš lapkričio 9 į 10-ąją, kuri į istoriją įėjo kaip „krištolinė naktis“, norint išvykti jau prireikė iškvietimų, leidimų, pagal visas taisykles sutvarkytų dokumentų. Išvažiuoti tapo labai sunku. Vokietijoje prasidėjo atvira žydų medžioklė.

Editos buvimas Vokietijos Karmelyje buvo pavojingas visai bendruomenei: hitlerinės policijos sąrašuose sesuo Teresė Benedikta buvo užregistruota kaip „ne arijė“. Vyresniosios nusprendė išsiųsti ją į Olandiją, į Echtą, kuriame buvo karmeličių vienuolynas.

Prieš skubomis palikdama Vokietiją, gūdžią 1938 metų gruodžio 31-osios naktį sesuo Teresė paprašė leisti jai keletą minučių stabtelti „Taikos Marijos“ bažnyčioje, kad ji galėtų suklupti prie Mergelės Marijos kojų ir paprašyti jos motiniškos globos rizikingoje kelionėje į Echtą. „Marija, – pasakė ji, – gali pagal savo paveikslą suformuoti tuos, kurie jai priklauso.“. „Ir tie, kuriuos globoja Marija, – ji užbaigė, – yra gerai apsaugoti.“

1942–ieji žymėjo pradžią masinių vežimų, organizuojamų sistemiškai, vykdant tai, kas buvo apibrėžta kaip Endlosung, arba „galutinis sprendimas“ žydų klausimu. Deja, ir Olandija nebuvo Editai saugus kraštas. Rugpjūčio 2-osios popietę du gestapo agentai pabeldė į Echto Karmelio vartus, ieškodami sesers Štein ir sesers Rožės. Išvežimo kryptis – koncentracijos stovykla Westerborke, šiaurės Olandijoje. Iš čia rugpjūčio 7 d. ji su kitais kaliniais buvo perkelta į Aušvico-Birkenau konclagerį. Rugpjūčio 9-ąją kartu su kitais išvežtaisiais, tarp kurių buvo ir sesuo Rožė, ji peržengė dujų kameros slenkstį – jos gyvenimą vainikavo kankinystė. Sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta ėjo 51-uosius savo amžiaus metus.

Iš „Santi, beati e testimoni“ vertė Jolanta Kurmauskaitė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu