2013 08 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Navickas. Apie dvasinės higienos svarbą politikoje

Daug kalbama ir rašoma apie aplinkos taršos pavojus, apie klimato atšilimo grėsmes. Perspėjama, jog jei nekeisime savo vartojimo įpročių, santykio su aplinka, ekologinė katastrofa taps neišvengiama. Įsitvirtinusius elgesio modelius keisti nėra paprasta, tačiau, regis, tam tikrų pokyčių esama, didėja ir aplinkosauginis raštingumas, supratimas, kad destruktyvūs veiksmai neišvengiamai sukels nepageidaujamų padarinių.

Tačiau egzistuoja ir kitokio pobūdžio tarša, ne mažiau pavojinga už gamtos niokojimą – dorovinė tarša. Turiu galvoje pyktį, melą, neapykantą, kuria užteršiame kasdienybę.

Deja, kaip žmogus, kuris pripranta gyventi gamyklų ir automobilių pašonėje ir nebejaučia, jog kvėpuoja užterštu oru, taip ir mes pripratome gyventi visuomenėje, kurios vertybių sistema sutrupėjusi, dorovinės gramatikos taisyklės sužalotos. Blogiausia, kad moralinė tarša taip sparčiai didėja, jog vis aiškiau galima įžvelgti savidestrukciją ir neviltį.

Kita problema, jei pamažu suvokiame, jog numestas plastikinis maišelis užteršia aplinką daugeliui metų, kad būtina mažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, apriboti tas pramonės šakas, kurios prisideda prie globalinio atšilimo, tai, deja, pernelyg retai susimąstome, jog kiekvienas pykčio protrūkis, melas, išdavystė, pagaliau – pažado neištesėjimas turi ilgalaikių padarinių.

Grįžtant prie politikos sferos, esu įsitikinęs, kad dabartinėje situacijoje ypač svarbus vaidmuo tenka krikščionims politikams, kurie turėtų daugiau dėmesio skirti ne mosavimui ideologinėmis vėliavėlėmis, bet moralinei ekologijai ar bent jau dvasinei higienai pačioje politikoje.

Nuo vaikystės esame išmokyti plautis rankas, jei nenorime užsikrėsti kokiu nors virusu. Taip pat ir politikoje būtina laikytis elementarių dvasinės higienos taisyklių.

Politikas turi gerbti savo profesiją. Purvas nėra prigimtinė politikos savybė. Ne politika sutepa politikus, bet jie patys, būdami nesąžiningi ir klastingi. Antikos laikais politika buvo garbingiausia profesija. Deja, šiandien politikai lengvai virsta klounais ir žurnalistų, pramogų verslo atstovų marionetėmis. Sunku gerbti tokį politiką, kuris pats savęs negerbia ir dalyvauja abejotinose pramoginėse laidose, kur yra žeminamas, pajuokiamas. Sykiu esame pajuokiami, žeminami ir mes, kuriems jis atstovauja.

Matome, kad dažnas politikas įsitikinęs, kaip svarbu šmėžuoti televizijos ekrane. Idant ten patektų, gali paaukoti viską. Tačiau tai iliuzija, nesveiko politikos supratimo požymis. Bent jau krikščionys politikai turi stengtis pelnyti žmonių pagarbą ne lėkštais juokeliais pramoginėse laidose, o tvirta laikysena, principingumu ir sugebėjimu atsispirti pigaus populiarumo pagundai.

Sąžinė ir savojo orumo išlaikymas yra kur kas svarbiau nei žiniasklaidos prielankumas. Įvaizdis trumpai gali padaryti mus galingesnius, tačiau kvaila per gyvenimo jūrą plaukti ant pripučiamo įvaizdžio čiužinio. Jis kažkada vis tiek sprogsta.

Pripratome, jog politikai, žmonės, kurie turi daugiau politinės galios ar pinigų, leidžia sau nepaisyti įstatymų, prisikuria įvairiausių privilegijų, jaučiasi lygesni už kitus. Panašu, jog daugumai politikų net patogu, kai į politiką žiūrima, kaip į rietenas be taisyklių. Galima nepaisyti elementaraus padorumo ir pareikšti, jog esą visi taip daro. Deja, tai tik didina visuomenės panieką politikams. Šiandien mažai kas jau tiki, kad Seimo narys gali negailėdamas jėgų ginti ne savo, bet viešąjį interesą, jog valdžia pirmiausia yra tarnystė. Tokį požiūrį, kuris ne tik tirpdo žmonių pasitikėjimą, bet ir atbaido nuo politikos jaunus idealistus, gali pakeisti tik didėjanti pačių politikų pagarba tai profesijai ir suvokimas, kad politiko vardas įpareigoja būti reiklesniam sau, vengti visokių veiksmų, kurie, nors ir neperžengia įstatymais leidžiamos ribos, bet gali mesti šešėlį, sukelti abejonių.

Politikas privalo gerbti visus žmones, taip pat ir savo kolegas. Net ir tuos, kurių nuostatoms nepritaria. Politika negali būti suvokiama kaip karo laukas ar sporto varžybos. Politikai turi varžytis idėjomis, kaip įgyvendinti tą patį tikslą – tobulinti valstybės valdymą. Kai į oponentą pradedama žvelgti kaip į priešą, politika virsta gaidžių peštynėmis. Bėda ta, kad dėl šių peštynių nukenčia ne tik jų dalyviai, bet visa valstybė.

Deja, dažnai krikščionys politiniame gyvenime tampa ne Gerosios Naujienos liudytojais, bet veiksmingiausia suprimityvintos krikščionybės antireklama. Teko diskutuoti su jaunais žmonėmis apie krikščionybę, kurių skeptišką nuostatą suformavo pirmiausia tie politikai, kurie iš televizorių ekranų plyšavo, jog šiandien krikščionys privalo aršiai kovoti su priešais. Pikti ir agresyvūs jie kalbėjo ne apie artimo meilę, o susiraukę veidai tikrai nerodė noro pasidalinti su visais Gerąja Naujiena.

Tai visos temos, kai tokie politikai tampa karo įnagiu. Jie jaučiasi panašiai kaip apaštalas Petras, kuris nukirto ausį romėnui, atėjusiam suimti Jėzaus.

Tačiau prisiminkime: Jėzus net ir šią dramatišką akimirką ramina Petrą, išgydo žmogaus, atėjusio su piktais kėslais, žaizdą. Jis yra Mesijas, kuris žengė ant kryžiaus už visus, taip pat ir už tuos, kurie jį suėmė, nuteisė, kankino. Kai apsisprendžiame vadintis krikščionimis, mes apsisprendžiame žengti paskui būtent tokį Mesiją.

Tai nereiškia pasiduoti reliatyvizmui, teigiančiam, kad tiesa – tai skonio reikalas, kad nėra gėrio ir blogio, o tik naudos ir malonumų siekis. Tai nereiškia, jog krikščionis politikoje neturi būti principingas ir tvirtai ginti tai, kas svarbu, rūpindamasis gyvybės, o ne mirties, civilizacijos puoselėjimu. Teko ne kartą girdėti, kai krikščionys savo aršumą bando pagrįsti evangelistų pasakojimu apie Jėzų, kuris ima lazdą ir išvaiko prekeivius iš šventyklos. Esą ir mes kartkartėmis turime imti lazdą.

Galbūt, tačiau niekada nepamirškime dviejų svarbių dalykų. Pirma, kad lazdos griebėsi Tas, kuris stojo šalia nusidėjėlės, nes ji turėjo būti užmėtyta akmenimis. Jis pagaliau netrukus numirė ant kryžiaus už visus pasaulio nusidėjėlius. Taip, galime imti lazdą dėl auklėjimo, jei iš tiesų esame pasirengę už tą žmogų žengti ant kryžiaus.

Antra, Jėzus ėmėsi lazdos prieš savimi patenkintą ir teisuoliškumu įtikėjusį to meto elitą, gindamas tuos, kuriems jų įvesta tvarka buvo tapusi nepakeliama našta. Ar mes, kai ranka tiesiasi lazdos, esame pasiryžę stoti silpnojo pusėn, rinktis nepatogią tiesą, ar tik norime pademonstruoti galią ir kitam jėga primesti savo principus? Tikėtina, tu lazda nutildysi kitaip manantįjį ar ne taip, kaip norėtum, kad gyventų žmogus, tačiau ar tikrai lazda galima pakeisti kito žmogaus širdį?

Krikščionis visose srityse, taip pat ir politiniame gyvenime visada turi kovoti ne prieš, bet ką nors. Tai sunkesnis kelias, tačiau juk ir sekame tuo, kuris visada siekė tiesos, o ne lengvo gyvenimo. Krikščionis politikas negali nekęsti kito žmogaus, net jei iš šio plūsta neapykanta ar priešiškumas. Pykčio negalima nugalėti pykčiu, neapykantos negalima ištirpdyti neapykanta.

Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad politikoje tenka priimti ne tobulus, bet konkrečioje situacijoje geriausius įmanomus sprendimus. Sugebėjimas atsitraukti dėl smulkmenų ir išlikti tvirtam pamatiniuose dalykuose – išmintingo politiko bruožas. Politikas privalo įsiklausyti į kitus, stengtis ieškoti kompromisų, tačiau kartu nepainioti, kas yra tikslas, o kas – tik priemonės.

Kartu labai svarbu prisiminti, jog tikslas niekada nepateisina priemonių. Neįmanoma siekti tiesos melu, neįmanoma siekti gėrio, pasitelkus melą ar neapykantą. Trumpalaikė svaigi politinė sėkmė, jei ji pasiekta nederamomis priemonėmis, ilgainiui neišvengiamai virs skaudžia katastrofa. Tai ypač svarbi taisyklė, kurią politikai pernelyg dažnai pamiršta.

Politinės pareigybės neturi būti svarbiausias politiko tikslas. Tai tėra priemonės, padedančios siekti kitų tikslų. Tikroji pergalė politikoje – žengti dar vieną žingsnį bendrojo gėrio kelyje, o ne padidinti savo politinę įtaką ar susilpninti konkurentus. Politikas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, galiausiai turės stoti prieš Paskutinį Teismą, kuriame bus žvelgiama ne į pareigas, kurias ėjome, ne į tai, kiek turto pavyko sukaupti, bet į tai, kiek įgyvendinome tą Kūrėjo svajonę, kuri buvo įausta į kiekvieno iš mūsų prigimtį.

Kartais sakoma, kad krikščionys turi būti nepragmatiški. Netiesa. Krikščionys yra patys didžiausi pragmatikai, nes žino, jog viso pasaulio turtai ar galia neturi prasmės, jei dėl to mes prarandame amžinąjį gyvenimą. Kas gali būti pragmatiškiau nei gyvenimo įauginimas į Dievo Karalystę?

Taigi, jei norime išgydyti deformuotą politiką, turime pradėti nuo kelių, regis, paprastų dvasinės higienos taisyklių, kurių privalo laikytis kiekvienas politikas: gerbk save ir kitus, nedalyvauk ten, kur paniekinamas žmogiškasis orumas, nesvarbu, kuo tai būtų teisinama; rūpinkis savo profesijos prestižu ir prisimink, kad tos pareigos, į kurias esi deleguotas, įpareigoja pasitempti; priimk kitus ne kaip priešus, konkurentus, bet diskusijos dalyvius, bendražygius, kuriuos, nepaisant visų skirtumų, jungia prievolė spręsti tą patį uždavinį; nederamos priemonės subjauroja tikslą, todėl visada rūpinkis ne tik tuo, ką darai, bet ir kaip tai darai; savo veikloje siek tiesos ir teisingumo, nes tai, o ne politinės pareigos ar reitingai yra tikrosios stiprybės versmė.

Sunkiame politikos orumo atkūrimo darbe krikščionys privalo būti priešakinėse linijose. Svarbu prisiminti, kad Dievo nuomonės turime labiau paisyti nei minios nuotaikų, net jei tai bus bandoma vaizduoti kaip silpnumas, net jei atrodys, kad veltui perduodame kitiems iniciatyvą. Tik tokio silpnumo dirvoje gali suvešėti kitokios politikos daigai.

Dar viena labai svarbi politikos dvasinės higienos taisyklė: turime tiesti tiltus, o ne statyti barikadas. Politikui privalu įsiklausyti į kitų poreikius ir nuomonę, ieškoti to, kas jungia, o ne skiria, ir siekti sutarimo, išliekant nepajudinamam pamatiniuose dalykuose.

Pernelyg paprastas receptas? Naivu tikėti, kad išvardytų taisyklių paisymas gali iš esmės pakeisti politinį gyvenimą? Aišku, galima viską palikti, kaip yra, ar manyti, jog svarbiausia, kad politinė valdžia atitektų „tiems, kam reikia“, tačiau įdėmiau apsidairykime – negi iš tiesų mus tenkina tai, kur politika be taisyklių mus atvedė?

Regis, trūksta tiek nedaug. Paprasto apsisprendimo gerbti save ir kitus, drąsos kovoti už tai, kuo tiki, ir kartu meilės ir atjautos esantiems šalia – tiek bendražygiams, tiek šiaip tos pačios Tėvynės vaikams.

Bloga žinia ta, jog kiekvienas apsispręsti turime pats.

Gera žinia – jei iš tiesų apsispręsime gyventi kitaip, o ne tik pasakosime, kaip tai svarbu, – pasaulis neišvengiamai pradės keistis, ir net Piktasis, kuris norėtų, kad priprastume prie purvo ir paskelbtume purvyną savo tikraisiais namais, bus bejėgis.

Parengta pagal knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, Vilnius, 2011.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.