2013 08 14

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Režisierius Ulrichas Seidlis: „Galbūt mano siekiamybė – sutalpinti pasaulį į vieną kadrą“

Režisierius Ulrichas Seidlis

Austrų režisieriaus Ulricho Seidlio (g. 1952) trilogija „Rojus“ („Meilė“, „Tikėjimas“, „Viltis“) Lietuvos publikai buvo pristatyta šiųmečio „Kino pavasario“ programoje. Nuo rugpjūčio 16 d. ją peržiūrėti kviečia kino centras „Skalvija“.

Pone Seidli, senelė vaidino svarbų vaidmenį Jūsų gyvenime. Papasakokite apie tai plačiau.

Situacija tėvų namuose, Valdfyrtelyje, buvo sudėtinga – aš nuolat nesutariau su savo tėvu. Čia veikė neišvengiama nuolatinių draudimų, namų arešto ir bausmių sistema. Senelės namuose Vienoje ir Vachau prie Dunojaus, kuriuose su savo keturiais broliais ir seserimis dažnai praleisdavau visą vasarą, turėjau daugiau laisvės.

Koks regionas yra Valdfyrtelis?

Jis įsikūręs Austrijos šiaurėje – retai apgyvendinta istorinė sritis su pilimis, vienuolynais, griuvėsiais. Ir atšiauriu klimatu.

Savo filmuose nagrinėjate išnaudojimo ir seksualinio pažeminimo temas. Ar radote atsakymą, kodėl žmonės vieni su kitais taip elgiasi?

Suvokti, kad žmonių bendrabūvį visada drumsčia galios ir prievartos saitai, nėra nieko naujo. Į savo filmus bandau įtraukti tabuizuotus klausimus – senatvę arba vargingiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Man svarbu žengti ten, kur paprastai vengiama eiti.

Dažnai esate kritikuojamas už tai, kad negarbingai vaizduojate žmones. Juk iš sutrikusių senukų nebegalite prašyti sutikimo juos filmuoti.

Iš vaikų – taip pat. Todėl kreipiamės į auklėjančius asmenis, gimines, globėją. Mums tai atrodo savaime suprantama. Už likusią dalį esu atsakingas aš – filmuota medžiaga neturi teisės pažeisti kito žmogaus orumo. Tačiau kas nusprendžia, ką galima filmuoti, o ko ne? Ar žmogaus, sulaukusio tam tikro amžiaus, nebeturiu teisės rodyti? Manau, tai menkinama nuostata. Bjaurumas, senatvė ir liga neatskleidžia nieko neoraus. Tai kelia sąžinės graužatį. Daugelis nenori matyti, kaip senelių namuose klojasi jų motinoms, nenori žinoti, kaip jos prausiamos, valgydinamos ir kaip smunka dvasiškai. Visuomenė sensta ir galbūt mūsų visų laukia tokia baigtis. Nepaisydami to, nedarome nieko, kad mirštančiojo egzistencija taptų geresnė.

Pirmojoje Jūsų trilogijos „Rojus“ dalyje „Meilė“ pasakojama apie sekso turistes Kenijoje. Nes ten taip pat išnaudojami žmonės?

Nes pasitelkiant masinio turizmo įvaizdį galima pavaizduoti pasaulį, galios santykius tarp pirmųjų ir trečiųjų šalių, pinigų reikšmę, kolonializmą. Turistai, viešbučių ir sekso darbuotojai – visi yra aukos. Tai labai plati tema. Dėl visko esame kalti mes – mes vykstame atostogauti į neturtingas vietas, niokojame jų kraštovaizdį, eikvojame išteklius ir naudojamės socialine padėtimi. Dėl to turėtume nuolat jausti sąžinės balsą. Štai jums dar viena tabuizuota zona: esi baltasis, turistas su pinigais kišenėje, tavo paslaugoms viešbutis už vakarietiškas kainas, o kitoje gatvės pusėje plyti lūšnynas.

Jūsų kinas labai fiziškas – nevengiate rodyti kūno, nuogumo. Tuo pat metu kadrus komponuojate kaip paveikslus. Naudojate šį metodą įtampai kurti?

Pirmiausia norėjau tapti fotografu arba tapytoju. Metų pradžioje pasirodė ir mano fotografijų albumas su filmų kadrais – jų paroda sausio mėnesį buvo atidaryta galerijoje „C/O Berlin“. Galbūt tai mano siekiamybė – sutalpinti pasaulį į vieną kadrą. Galbūt kurdamas filmus ieškau šio paveikslo. „Meilėje“ yra panašus kadras: eilė atostogautojų deginasi ant savo gultų, o kitoje pusėje stoviniuoja paplūdimio vaikinai. Tai pasako viską apie tos vietos turizmą. Aš ieškau, kažką randu, iš to kažko atsiranda filmas.

Kas teikia medžiagą Jūsų filmams?

Stebėjimai, susitikimai, atsitiktinumai. Pavyzdžiui, uoli katalikė, kurią „Rojaus“ „Tikėjime“ vaidina Maria Hofstätter, – su tokiais žmonėmis susipažinome filmuodami „Jėzų, kurį pažįsti“, dokumentinį filmą apie maldą.

Ar tiesa, kad vaikystėje, norėdamas nueiti į kiną, pavogėte pinigų iš aukų krepšelio?

Mūsų kišenpinigiai buvo tokie menki, kad man neliko kito pasirinkimo.

Kodėl iš visų penkių vaikų būtent Jūs buvote maištininkas?

To negalima pasirinkti, tai buvo mano vidinis impulsas ir mano nelaimė. Tiesą sakant, buvau tylus, vienišas vaikas, iki šių dienų likau intravertas. Tačiau aš nenorėjau būti avimi, engiamu auklėtiniu. Todėl kėliau klausimus, mokyklos laikais sukčiavau, tapau mokinių atstovu. Dėl tos pačios priežasties nejaučiu poreikio kamuotis bažnyčioje. Norint apie ją galima pastatyti daug piktų filmų. Nepaisydamas to, „Jėzuje, kurį pažįsti“, rimtai žvelgiu į tikinčiuosius ir maldą.

Teigiate, kad malda yra intymesnė patirtis negu seksas.

Nes dvasinis apsinuoginimas yra didesnis negu kūniškas. Kalbėdamasis su Dievu, žmogus jam patiki daugiau nei geriausiam draugui ar partneriui.

Paskutinė Jūsų trilogijos dalis „Viltis“ buvo atrinkta į šiųmečio Berlyno kino festivalio konkursinę programą. Joje pasakojama apie storąją atostogautojos Kenijoje („Meilė“) dukterį. Kodėl viltis?

Duktė yra jauna. Ji išvyksta į dietininkų stovyklą ir įsimyli gydytoją. Tai Lolitos istorija, priešingai nei Nabokovo atveju, pasakojama iš trylikametės perspektyvos. Jaunos merginos kalbasi apie pirmąjį bučinį, pirmąją seksualinę patirtį, gydytojas atstumia Melani. Nes ji nepakankamai graži, mano mergina. Viename savo fotoalbumų radau nuotraukų iš dietininkų stovyklos JAV. Mergaitės jose vilki sportinius drabužius ir yra matuojamos.

Ir vėl vaizdas, kurio istoriją pasakojate?

Tikriausiai. Šiaip ar taip išsiaiškinome, kad tokios paauglių stovyklos yra rengiamos ir Austrijoje – trijų savaičių, per moksleivių vasaros atostogas.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.