2013 08 17

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Rugpjūčio knygos vaikams: pasvajokim, prisiminkim, sužinokim

Pasvajokim, prisiminkim, sužinokim – tokie, sakyčiau, raktiniai šio mėnesio knygų vaikams žodžiai. Ną, dar ir pora nusivylimų… Paskaitykim.

G. Sviderskytė. Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 72 p.

Ši žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos, knygų autorės Gražinos Sviderskytės (beje, ji ir pati pilotuoja lėktuvą!) knyga pasirodė minint 80–ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metines. Turiu prisipažinti, kad be įžangoje autorės paminėtų keleto visiems gerai žinomų faktų, apie šiuos lakūnus – kad su „Lituanica“ perskrido Atlanto vandenyną ir kad, deja, žuvo, – daugiau ir pati ne ką težinojau. Na, taip, Darius ir Girėnas, kas jų negirdėjo? Bet ar žinome, kodėl būtent Darius ir Girėnas skrido per Atlantą ir kaip jie, du žemaičiai iš gūdžių kaimų, susidomėjo lėktuvais, kas tuo metu vyko pasaulyje apskritai, kodėl tuo metu lėktuvai buvo didelis iššūkis? Perskaičiau šią knygą su užsidegimu, vienu prisėdimu, su ne vienu nusistebėjimu, ir džiaugiuosi bent šiek tiek prisilietusi prie istorijos.

Kaip jau supratote, šioje knygoje pateikiamas platus to meto kontekstas, supažindinama su istorija, lakūnų gyvenimais, pasakojama, kaip atsirado „Lituanica“ ir bandoma atsakyti, kodėl tai buvo ir išlieka taip svarbu. Be faktų, knygoje G. Sviderskytė bando pateikti ir vis dar gyvų mitų, susijusių su tragiška lėktuvo katastrofa. O pačioje pabaigoje rasime ir pačių lakūnų rašytą testamentą.

Sklandus ir įtraukiantis pasakojimas, dovanojantis kelionę laiku, pirmiausia skirtas vaikams. Tačiau pagyvintas netradiciniu požiūriu, faktais ir įžvalgomis, tikėtina, sudomins ir jų tėvelius ar senelius. Pasakojama sumaniai, bet nesudėtingai, bandoma aiškiai atskleisti paslapčių mazgą, papasakoti, kodėl vis dėlto įvyko katastrofa. Knygai nevienadieniško svorio suteikia ir išraiškingos retro stiliaus J. Ališausko iliustracijos.

D. Kandrotienė ir J. Rancevienė. Spintos istorijos. – Kaunas: Terra publica, 2013. 96 p.

Daugiausiai knygas apie Lietuvą leidžianti leidykla „Terra publica“ kartkartėmis pažeria ir knygų vaikams. Beje, visos mažiesiems skirtos jų knygos – lietuvių autorių. Bet grįžkim prie šios knygos. Tai ne pirmoji  Danguolės Kandrotienės knyga vaikams (ankstesnioji autorės knyga „Mano kelionių dienoraštis“ įvertinta kaip vienas stipriausių pažintinių leidinių vaikams), bet man – tai pirma pažintis su šia autore kaip su pasakotoja. Ir turiu prisipažinti, kad vykusi – rašytoja pasakoja sklandžiai, įdomiai, gyvai, šiuolaikiškai. Taigi apie ką „Spintos istorijos“?

Pagrindinė knygos veikėja – smalsi, lakios fantazijos septynerių metų mergaitė, vardu Emilija. Vieną lietingą dieną Emilija, nebesurasdama, ką veikti, pagaliau užsiropščia į palėpę. Jai prieš akis atsiveria senų daiktų pasaulis. Medinės spintos gyventojai – nebenaudojami daiktai, drabužiai, aksesuarai – su ja pasidalija savo istorijomis, jaunų dienų prisiminimais, paslaptimis ar net meilės atodūsiais. O vieną dieną pasaulis ima ir apsiverčia. Kaip? Sužinosite perskaitę.

Knyga patiks smalsiems, fantazuoti mėgstantiems vaikams ir nukels į praeitį, atskleis draugystės žavesį.

L.Krohn. Pelikanas. Miesto pasakojimas. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 192 p.

„Nerealu“ serijos ženklu pažymėtų knygų leidykla „Nieko rimto“ išleidusi jau ne vieną. Tiesa, tai pirmoji, kurią skaičiau aš. Pasak leidėjų, su šiuo ženklu leidžiamos knygos paaugliams, kuriose pasaulio realumas yra kitoks.

Apie ką ši knyga? Trumpai galima būtų nusakyti taip: kartais žmonės svajoja virsti paukščiais, tačiau pasitaiko ir keistų paukščių, kurie nori tapti žmonėmis! Vienas toks ima ir atsikrausto į miestą. Čia keistuolis pelikanas susidraugauja su kaimynystėje gyvenančiu berniuku Emiliu, mokosi kalbos subtilybių ir nevengia dėvėti ryškiaspalvių drabužių. Negana to, jis dar kuria dainas ir skiria jas balerinai rožinėmis ausimis. Svajonės, nusivylimas, džiaugsmas, nuotykiai – visa tai puikiai pažįstama žmonėms. O pelikanui?

Pirmas įspūdis, perskaičius – tai tikrai keista knyga. Bet taip neatgrasiai keista, o išmušančiai ir sujudinančiai tavo įsivaizduojamą pasaulį. Vadinasi, tai paveiki knyga. Įtaigumo jai tikrai netrūksta. Parašyta tarsi visai paprastai, gal net kiek šaltokai, tačiau skaitant knygą kyla daugybė klausimų: „kaip taip gali būti?“, „galbūt išties taip?“, „ar įmanoma pakeisti prigimtį ir pačiam susikurti likimą?“, „ar įmanoma nuslopinti širdį draskantį namų ilgesį?“ Jie tarsi kviečia kiek atsitraukti nuo to, kas esame ir kaip esame.

Neeilinis pelikano žvilgsnis į gamtos, šeimos problemas verčia pažvelgti, viena vertus, giliau, kita vertus, ne vien pažvlegti, bet ir pamatyti. Knygoje visi personažai nupiešti itin charakteringai ir atitinka knygos dvasią.

Pagal šią knygą 2004 metais Suomijoje buvo sukurtas filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Mano mažoji enciklopedija: ūkis. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 26 p.

Mano mažoji enciklopedija: aš augu. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 26 p.

Dviejose pagal garsiąją Larousse išleistose enciklopedijose mažiesiems – dvi temos: ūkis ir žmogaus augimas. Jau pačios tematikos nurodo, kad pirmoji skirta kiek jaunesniems, o antroji – kiek vyresniems smalsučiams. Tai paveikslėlių enciklopedijos, kurių pagrindas iliustracijos, o temą plėtoti iki begalybės jau galėsite patys.

Negaliu nepaminėti knygų apipavidalinimo: jos išleistos išties patraukliai, puslapiai slidūs, tarsi pritaikyti netyčia užtiškusiam sūreliui ar kokiam flomasteriui nuvalyti. Be to – net su keletu bonusų: čia rasite, ne tik išsamią iliustracijomis puikiai įtvirtiną pažintį su tema, bet ir užduotėlių, lipdukų bei dėlionę iš dvylikos dalių.

Paveikslėliuose esantys paaiškinimai padės lengviau išmokti ir įsiminti svarbiausius „ūkio“ ar „aš augu“ temos žodžius.

L. Navickaitė. Visa tiesa apie vėją. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. 32 p.

Kuo įmantriau ir originaliau išleistų skirtingų formų, dydžių ir ryškių spalvų vaikiškų knygų kontekste šioji išsiskiria itin paprasta (brošiūros) forma ir minimaliu kiekiu iliustracijų. Bet norisi tikėti, kad ji nepaskęs bendrame margumyne ir ras savo skaitytoją.

Taip, šioje knygelėje viso labo viena pasaka, bet juk apie vėją, o apie jį taip jau trumpai ir neišeis papasakoti, nes jis – didžiausias nenuorama, pramuštgalvis, bet dar ir svajotojas, vienišius, nerandantis su kuo pasikalbėti. Ar pavyks vėjui susirasti draugą, o gal taip ir teks visą gyvenimą nebyliai laukti, kol nukris jo svajonių žvaigždė?..

Pasaka išsiskiria išraiškinga kalba ir primirštais, ne taip dažnai vartojamais žodžiais, pasakojimas įdomus, nors vietomis gal kiek užtęstas. Rekomenduočiau jaunesnio amžiaus vaikams.

Mūsų kūnas. – Kaunas: Vaiga, 2013. 128 p.

Užsienio autorių kolektyvo sudaryta enciklopedija „Mūsų kūnas“ susideda iš penkių dalių: sudedamosios kūno dalys, vidaus organai ir sistemos, mąstymas ir pojūčiai, giminės pratęsimas ir lytiškumas, ligos ir sveikata. Šis leidinys ne tik išsamiai supažindina su žmogaus organais, sistemomis ir funkcijomis, bet ir suteikia papildomų žinių apie žmogaus kūną. Informacija pateikiama aiškiai ir įdomiai, sistemingai, sklandžiai, iliustruojama daugybe nuotraukų ir paveikslėlių (čia jų – daugiau kaip 250). Vaikai ir jaunuoliai gali su susidomėjimu pakeliauti šios knygos puslapiais po mūsų kūno vidų. Man tik kilo klausimas šioks toks klausimas dėl adresato. Aš vis dėlto sakyčiau, kad ji skirta paaugliams ir vyresniems. 10 metų vaikui ji gali būti kiek per sudėtinga, arba tada skaitykite ją kartu su vaiku.

Knygoje esama įdomių ir įtraukiančių „Sužinok daugiau“ bei „Išbandyk pats“ skyrelių, viktorinų-testų (gale pateikiami ir atsakymai), rasite ir terminų rodyklę, kuri padės greit surasti jus dominančią temą. Manau, ši knyga puikiai praverstų ir gamtos ar biologijos mokytojams bei visiems, kurie nori daugiau žinoti, apie tai, kaip veikia mūsų kūnas.

R. Cloke. Girios pasakėlės. – Vilnius: Alma littera, 2013. 102 p.

Deja, bet apie šias pasakas nelabai turiu ką gero pasakyti. Tiksliau, gal ne gero, o išskirtinio.

Na, taip, tai gražios pasakėlės apie vieno miško gyventojus (triušiukai, ežiukai, lapės, paukščiukai…), taip, jos švelnios ir mielos, jose daug draugystės, šilumos ir pan. dalykų. Tačiau, kažkodėl jie… neužkabina. Gal per saldu? O gal todėl, kad skaitant kone kiekvieną istoriją ar pasakojimo vingį, vis šmėkšteli: „kur aš tai jau girdėjau?“

Sutinku, yra gerokai prastesnių knygų vaikams pas mus, tačiau gaila, bet ir šiai pritrūksta išskirtinumo. Mano nuomone, tai pernelyg nuspėjamos pasakos, jose tvyrantis primityvumas ir naivumas ne žavus, o nuviliantis.

R. J. Narbus. Žalios pėdos. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 144 p.

Tai pirmoji šio autoriaus knygutė vaikams. Nors joje justi gana stipri Mikės Pūkuotuko ar kokio Ežiuko rūke įtaka, knyga vis dėlto vykusi: įdomi, nuotaikinga, svajinga, nenuobodi. O šį įspūdį sustiprina ir spalvingos bei gyvos iliustracijos. Ir, žinoma, veikėjai: be smalsaus Voveriuko, įsukančio bene visus nuotykius, čia sutiksime geraširdį, į komiškas situacijas gebantį įsivelti Žąsiną, vardo neturintį Meškiuką, keistą padarėlį vardu Sugalvotas (jis, beje, sakyčiau, ne visai baigtas personažas…), vaišingąjį Zuikį ir daugybę kitų. Jų nuotykiai „Žalių pėdų“ miške apima nuo gimtadienio ir galvojimo, ką padovanoti draugui, iki švelnių sumanaus gandro pamokymų, nuo plėšikų bebrų užpuolimo, nukritusios žvaigždės paieškų iki žavaus ilgesio, tikrų tikriausių pavojų, išbandymų ir dar toliau.

Man patiko, kad šioje knygelėje gausu žavių netikėtumų ir naiviai komiškų situacijų.

J. Nesbo. Daktaras Proktoras ir pirstukonautai. – Vilnius: Alma littera, 2013. 216 p.

Knygos anotacijoje skaitau: „Daktaro Proktoro ir pirstukonautų“ autorius Jo Nesbø (Jo Nesbė) yra vienas geriausių šių laikų detektyvinių ir kriminalinių romanų rašytojų, jau pelnęs keletą premijų ir apdovanojimų. <…>Apie daktaro Proktoro, kvaištelėjusio profesoriaus, ir mažojo raudonplaukio Biulės nuotykius vaikai skaito jau daugiau nei 22 pasaulio šalyse“.

Ir kaip čia dabar daryti, kad mano nuomonė visiškai priešinga. Na, taip, pasakojimas sumegztas įtaigiai, įtraukiančiai, jei žiūrėtume vien formaliai, teksto konstrukcijos prasme nelabai ką ir prikiši (dar vieną pliusą galėtume duoti už gana įdomaus ir intriguojančio personažo sukūrimą. Kalbu apie mažąjį berniuką Biulę, kurio gyvenimo filosofija remiasi mintimi visą gyvenimą juk nuo problemų nebėgsi). Bet turinio prasme ši knyga visiškai prasta. Visiškai. Visai visai.

Taip turbūt ir nutinka, kai svarbu, kad tik vaikas būtų įtrauktas, sužavėtas, užkrėstas nuotykių. O kokie tie nuotykiai, tai jau ne taip ir svarbu, ar ne? Tarkim, jei paprastai tariant pasakyčiau, kad šioje knygoje du pradinukai be tėvų žinios lankosi pas atsiskyrėlį keistuolį profesorių, kuris juos vaišina milteliais. O tie milteliai dar, pasirodo, būna vaikiški ir suaugėliški. Ir nuo tų miltelių galima nuskristi net į kosmosą! Suprantu, kad tai, ką pasakoju, šiek tiek ištraukta iš konteksto, tačiau vajė vajė, ko tik šioje knygoje neprirašyta… Ai, dar ir daugybė smurto scenų. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti: ar tik man čia taip baisu atrodo, gal per giliai kapstausi, ar pernelyg tiesiog viską traktuoju ir nebeturiu „fantazijos“? Gal kas skaitėte ir pasidalintumėte savo mintimis?

Gražiausios lietuvių pasakos I. – Kaunas: Vaiga, 2013. 176 p.

Gražiausios lietuvių pasakos II. – Kaunas: Vaiga, 2013. 176 p.

Kaip kažkada esu minėjusi, pasakos (visokios, ne vien lietuviškos) yra perleidžiamos nuolatos ir tuo stebėtis jau, matyt, nebereikėtų. Sudaromi nauji jų rinkiniai, parenkamos skirtingos tematikos, sukuriamos naujos iliustracijos, variacijos… Svarbu, kaip tai daroma – skoningai ar ne, adaptuojant ar pateikiant tikrąsias istorijas, laikantis tradicijų, ar jas niokojant… Šiose dviejose knygose sudėtos pasakos iš Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Stasio Trijonaičio ir Antano Giedriaus rinkinių.

Taigi – turime tikrųjų lietuviškų pasakų leidimą. Priminti vaikams tikrąsias pasakas, jas skaityti, man regis, tikrai būtina. Šiais saldybių, tuštybės, vaiko saugojimo nuo bet kokių emocijų ir patirčių laikais lietuviškos pasakos kartais gal ir atrodo žiaurokos, šiurpokos, tačiau juk jose ne vien tai – dar ir svarbiausios vertybės, gyvenimo patirtis, pamokymai (patirti baimę ir išmokti ją įveikti; įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose…), juokai… Abiejose knygos dalyse sudėta beveik 80 pasakų (mano nuomone, pirmojoje dalyje – daugiau žinomos pasakos), taigi jų užteks tikrai ilgam… Čia rasime ir gerai žinomų pasakų, tokių kaip Eglė žalčių karalienė, Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė, Meškos trobelė, Trys broliai, Pasaka apie žvejį, ir mažiau girdėtų, tarkim, Visi į krepšį, Katė, Vėtyklė ir karnų puodelis bei kt.

Pasakos paįvairintos iliustracijomis – tai jau skonio reikalas. Mano nuomone, pasirinkta tradicinė kiek primityvi, populiari, saldoka iliustravimo maniera, bet juk svarbiau – pačios pasakos!

Dera nepamiršti, kad jei pasakos tiek amžių išliko, tai jose išlikę ir vertingų dalykų, kurie domina vaikus.  Juk žmonės visais laikais siekė panašių tikslų ir sprendė panašias problemas.

Knygas skaitė ir savo mintimis dalijosi Jurga Lūžaitė