2013 08 27

Andrea Riccardi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ar išliks krikščionybė Artimuosiuose Rytuose?

Smurtas ir politinis nestabilumas auga, krikščionių ateitis Artimuosiuose Rytuose atrodo gana niūriai. Jiems reikia mūsų pagalbos.

Demokratija žlunga trijose didžiosiose arabų šalyse: Sirijoje ją šiurkščiai sugniuždė Asadas, Irake šiitai ir sunitai nepajėgia taikiai sugyventi, Egipte demokratijai iššūkį meta kariuomenė, bandanti apsaugoti šalį nuo visiško Musulmonų brolijos įsiviešpatavimo. Demokratija atrodo esanti nepajėgi susitvarkyti su susiskaidžiusiu arabų visuomenių pliuralizmu, sudarytu iš skirtingų musulmonų bendruomenių (šiitai ir sunitai, sekuliarūs, dvasiniai ir fundamentalistai), skirtingų etninių grupių (pvz., kurdai), ir krikščionių mažumų. Krikščionių gyvenimas tapo tikru lakmuso popierėliu politinėse audrose, kurias išgyvena musulmoniškos visuomenės.

2014-aisiais sueis šimtas metų nuo pirmųjų XX a. masinių žudymų: armėnų genocido bei daugybės kitataučių krikščionių žudynių Osmanų imperijoje. Šį plataus masto susidorojimą, kurio iš tiesų netroško nei turkų žmonės, nei musulmonų dauguma, inicijavo nacionalistinis judėjimas „Jaunieji turkai“, kurstęs neapykantą ir fanatizmą. Po Pirmojo pasaulinio karo maronitai (katalikai) įsijungė į Libano valdymą, kur krikščionys sudarė daugumą. Jie išsakė susirūpinimą, kad krikščionys nėra saugūs regionuose, kuriuose dominuoja musulmonai. Taip Libane gimė trapi demokratija – nedidelis, neįprastas eksperimentas Arabų pasaulyje, kuris vėliau turėjo iškęsti nemažai sunkumų. Tuo tarpu kitų šalių krikščionys savo viltis sudėjo į iliuzinę apsaugą, ateisiančią iš Europos.

Daugeliui vienintelis kelias užsitikrinti bent kokį saugumą buvo palaikyti arabų nacionalizmo idėjas, kaip padarė ortodoksai Sirijoje (tarp jų Paul Yagizi, Alepo vyskupas, kurį nežinomi užpuolikai pagrobė kartu su sirų vyskupu Mar Gregorios). Daugelį diktatorių pagimdė arabų nacionalizmas, kuriam krikščionys pažadėjo savo lojalumą, taip tikėdamiesi būti saugūs musulmonų daugumos valstybėse. Jiems viltingai laukiant islamo sekuliarizacijos, iškilo fundamentalizmas. Sadamas Huseinas buvo Irako chaldėjų (katalikų) saugumo garantas. Sirijos krikščionims Asado viešpatavimo pabaiga buvo krytis į tamsą. (Kunigas Dall’Oglio – kurio išlaisvinimo visi tikisi – manė kitaip, palaikydamas Sirijos opozicijos pusę).

Šių diktatorių valdymas buvo krikščionių saugumo šaltinis, nors dažnai tokie santykiai buvo tarsi dviašmenis kalavijas: Mubarako įsakymu įvykdytas siaubingas išpuolis prieš koptų bažnyčią Aleksandrijoje 2011 m., pakurstęs dar didesnę įtampą tarp žmonių. Tiesa, kad Arabų pavasario metu musulmonai ir krikščionys kartu kovojo už laisvę. Tačiau vyskupams tai buvo sunkus galvosūkis: ar demokratija neatneš islamistų daugumos viešpatavimo? Neatsitiktinai koptų patriarchas Tawadrosas aiškiai palaikė perversmą, įvykdytą Al Sisi – nors tai rizikinga religinės mažumos pozicija, ateityje galinti turėti labai brangią kainą.

Irake buvo įvykdyta daugybė atakų prieš krikščionis, tapusių įprastais musulmonų taikiniais. Krikščionių ateitis yra neaiški, ir jie susiduria su nuolatine dilema: ar likti Bagdade ir gyventi tarp musulmonų, ar persikelti į regioną, kur gyvena daugiau krikščionių, kaip, pvz., Ninevės lygumos? Kai situacija tokia nestabili, krikščionys emigruoja. Nuo karo prieš Sadamą Huseiną pradžios Irake krikščionių sumažėjo daugiau nei dvigubai.  XX a. pr. 25 procentai Irako gyventojų buvo krikščionys, dabar jų liko 1 procentas. 1960 m. Sirijoje  krikščionys sudarė 15 procentų gyventojų, šiandien – tik 6 procentai. Egipte dešimtadalis šalies gyventojų yra krikščionys. Tačiau ir ten ateitis niūri, Vakarų šalys menkai tegali pagerinti padėtį; tiesą sakant, tokia „globa“ dažnai pablogindavo Rytų krikščionių santykius su vietos vyriausybėmis ir neigiamai paveikdavo viešąją nuomonę. Galbūt pasaulio krikščionys gali padaryti daugiau nei užsienio vyriausybės, ne tik savo solidarumu (kuris turi augti), tačiau ir plėtojant viziją.

Krikščioniškos vizijos trūksta šiuo metu, kai politikoje pasigendama įžvalgumo, matant Amerikos dvejones ir Europos bejėgiškumą situacijos Egipte atžvilgiu. Šaltojo karo metu, kai Rytų Europos katalikai išgyveno labai įtemptą laikotarpį, Šventasis Sostas pirmasis išreiškė aiškų nepritarimą tokiai situacijai, po to popiežiaus Jono XXIII iniciatyva Vatikanas ėmėsi dialogo su Sovietų bloku. Šie pokyčiai buvo aiškios vizijos vaisius. Arabų pasaulyje yra kiek kitokia situacija – ir tam reikės sutelkti idėjas ir santykius. Galbūt tam reikėtų sukviesti didžiųjų krikščionų Bažnyčių lyderius – juk ir tai yra ekumenizmas. Krikščionių mažumoms reikia mūsų pagalbos, kitaip jie liks neišsprendžiamų situacijų įkaitais. Emigracija ar diktatorių apgynimo siekimas negali būti vieninteliai pasirinkimai krikščionims. Tai neturi ateities. Egipte Al-Azharas (kurio santykiai su Vatikanu, deja, yra pašliję) pakvietė tautą taikytis, bet dabar tai nėra paprastai įvykdoma.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau tai erdvė krikščionims. Jų ateitis Arabų pasaulyje nebus lengva. Ar XXI a. krikščionys turės atsisveikinti su Artimaisiais Rytais? Tikėkimės, kad ne, nes tai reikštų dviejų tūkstantmečių istorijos pabaigą. Tai būtų didelis praradimas Arabų – musulmonų pasauliui, nes krikščionys yra pagrindinis pliuralizmo ramstis, užtikrinantis, kad šiose visuomenėse neįsigalėtų  totalitarizmas.

Parengta pagal laikraščio „Corriere della Sera“ publikaciją