2013 08 28

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Alberto Barbera: „Klestinti seksualinė prievarta liudija, kaip stipriai kenčia mūsų visuomenė“

Alberto Barbera. Nuotraukos šaltinis http://cinema.befan.it

Rugpjūčio 28 d. prasideda 70-asis Venecijos kino festivalis. Šiais metais jam ir vėl vadovauja Alberto Barbera. Laikraščiui „Zeit“ jį kalbina vokiečių kino kritikas Janas Schulzas-Ojala.

Pone Barbera, kokiomis savybėmis turi pasižymėti kino festivalio vadovas?

Visų pirma meile, aistra ir domėjimosi kinu. Taip pat reikalingi diplomatiniai įgūdžiai – jie praverčia bendraujant ne tik su režisieriais ir kitais kūrėjais, bet ir su agentais, platintojais, nuomotojais. Būtina turėti organizacinių gebėjimų. Festivalis – milžiniška, kompleksiška ir jautri mašina.

Kas Jums yra didžiausias iššūkis?

Programos sudarymas. Pavojus suklysti tyko ties kiekvienu kampu. Kiekvienais metais didiesiems festivaliams pristatoma vis daugiau filmų. Vos per dešimt savaičių peržiūrėjome 1 600 pilno metražo ir maždaug 3 000 trumpo metražo filmų. Atrankos komisijoje esame septyniese, ir tik 100 filmų galėjome peržiūrėti prieš tai, kovo–gegužės mėnesiais. Darbui reikia didžiulės koncentracijos – privalome praktiškai iš karto apsispręsti ir tuo pat metu stebėti, kad atrinkti filmai derėtų tarpusavyje. Sunku atsakyti režisieriams, kuriuos gerai pažįsti, o kartais net esi jų draugas – turi rasti tam drąsos.

Į festivalio vadovo pareigas grįžote praėjusiais metais. Kaip sekasi startuoti iš naujo?

Grįžau vedamas trijų tikslų: susiaurinti programą, sukurti kino rinką ir padėti jauniems režisieriams. Tokia sistema labai gerai funkcionuoja, į programą įtraukiant mažiau filmų, – šiemet jų ir vėl rodysime apie 60, – mažiau praleidžiama dėmesio vertų kūrinių, o žiūrovams neprimetamas toks karštligiškas ir chaotiškas ritmas. Kino rinka, net ir negalėdama lygiuotis į Kanų ar Berlyno muges, auga. O mūsų projektas „Biennale College Cinema“, kurio ribose nuo pradinės idėjos iki jos įgyvendinimo per metus paremiami trys kino kūrėjai, sulaukė didelio tarptautinio rezonanso. Šiemet pristatysime jo pirmuosius sėkmingus rezultatus.

Nepaisant to, festivaliui būtina tobulinti infrastruktūrą. Vietoje, kur turėjo iškilti nauji festivalio rūmai, toliau plyti iškasa, pašaipiai vadinama „skyle“.

Taip, logistikos galimybės Lido saloje apgailėtinos. Per 30 metų lyg ir niekas nepasikeitė. Žingsnis po žingsnio judame pirmyn – pagrindinį dėmesį skiriame renovacijai, norime pertvarkyti didžiąsias sales ir steigti naujus nedidelius kino teatrus. Architektai šiuo metu pačiame darbo įkarštyje. „Skylės“ vietoje taip pat atsiras kino teatras Palazzetto del Cinema.

Festivalio vadovo pareigas eisite iki 2015 m. Ar iki tol tikrai nebeliks „skylės“?

Už tai atsakinga Venecijos miesto savivaldybė. Finansavimas stringa, tačiau aš nusiteikęs optimistiškai ir manau, kad per ateinančius metus pavyks tą padaryti.

Grįžkime prie programos. Ar galėtumėte išskirti pagrindinę temą, šįkart ypač dominančią kino kūrėjus?

Mūsų visuomenės krizė ir vertybių sistemos žlugimas. Pirmiausia tai pasireiškia šeimoje. Daugelyje filmų kalbama apie likimo valiai paliktus vaikus ir paauglius. Kai nėra tėvų arba jie nerodo pavyzdžio, vaikai dažnai tampa prievartos aukomis – pradedant vaikų išnaudojimu ir pedofilija, baigiant prostitucija. Ši kūniška, seksualinė prievarta metaforizuoja, kaip stipriai kenčia mūsų visuomenė.

Tokią šeimos istoriją pasakoja į konkursinę programą patekęs vokiečių režisieriaus Philipo Gröningo filmas „Policininko žmona“. Ar jis turėjo stiprių kitų vokiškų filmų konkurentų?

Tiesą sakant, ne. Philipo filmą atsirinkome dar balandį. Tai radikalus, estetiniu požiūriu inovatyvus ir eksperimentinis kūrinys. Pasakojimas kuriamas iš fragmentų – žiūrovas turi pats juos susidėlioti. Iš pradžių nenorėjau įtraukti šio trijų valandų filmo į konkursinę programą. Tada parodžiau jį savo atrankos komisijai. Visi buvo sužavėti.

Kuriais filmais ypač didžiuojatės? Galbūt net todėl, kad nudžiovėte juos iš panosės kitiems festivaliams?

(Juokiasi) Mes nevagiliaujame. Kai kurie filmai kuriami Kanams ir keliauja ten. Rudens produkcija pasiekia mus, Torontą arba Niujorką. Mūsų pranašumas tas, kad atidarome sezoną. Nuoširdžiai pasigesiu tik dviejų filmų: į Torontą iškeliavusio Steve’o McQueeno „12 metų vergystės“ (Years a Slave) ir Niujorkui perleisto „Kapitono Filipso“ (Captain Phillips) su Tomu Hanksu. Kviečiau juos abu, tačiau gamintojai nusprendė kitaip.

Studijoms taip pat tenka taupyti – ar tai nėra priežastis?

Šiandien viską sprendžia rinkodaros planuotojai. Atgabenti stambų filmą į Veneciją kainuoja išties daug.

Kokią dalį išlaidų padengia festivalis?

Tris nakvynes viešbutyje režisieriui ir dviem pagrindiniams aktoriams. Tai viskas. Visas kitas išlaidas, pradedant skrydžiais verslo klase, baigiant penkių žvaigždučių apartamentais palydai, privalo padengti filmo kūrėjai. 50 žmonių sudėčiai tai atsieina maždaug pusę milijono eurų.

Kokį vaidmenį Europos kino rinka vis dar vaidina amerikiečiams?

Gerokai mažesnį nei anksčiau. Prieš dešimt–penkiolika metų JAV filmai Europoje kartais siekdavo iki 70 procentų savo apyvartos. Skaičiai sumažėjo perpus. Šiandien Holivudą domina Kinija ir Tolimieji Rytai – jo vaidmuo šiose rinkose stipriai išaugo.

Ar todėl Italijos spaudoje mėgstama skųstis, kad į Veneciją atvyksta per mažai žvaigždžių?

Šios dejonės kelia nuostabą – ypač, kai vėliau paaiškėja, kad garsenybių vizitų numatoma ne tiek ir mažai. Nepaisydami to, turtingieji yra labiau linkę investuoti ne į festivalinius filmus, bet į populiariąją produkciją. Kartą per metus mums nusišypso laimė. Atidarome festivalį su Alfonso Cuaróno mokslinės fantastikos filmu „Gravitacija“, kuriame vaidina Sandra Bullock ir George’as Clooney. Mums ši premjera svarbi, nes „Gravitacija“ nėra standartinė prekė – tai autorinis filmas.

Pasekite sporto pasaulio pavyzdžiu ir išdalinkite medalius trims, Jūsų galva, geriausiems festivaliams.

Pirmoje vietoje neabejotinai atsidurtų Kanai – tai svarbiausias ir patraukliausias kino festivalis pasaulyje. Antra vieta tektų mums – mažesniems, tačiau turintiems turtingą istoriją ir pelniusiems prestižinio renginio vardą. Mūsų programa nenusileidžia Kanams. „Berlinalė“ – metropolio festivalis, ir tai lemia jo triumfą. Nepaisant to, kalendoriuje jis atsiduria tarp Kanų ir Venecijos. Deja, šiandien nesukuriama tiek filmų, kad visi festivaliai galėtų sudaryti aukščiausio lygio programas. Vis dėlto „Berlinalė“ atlieka svarbią funkciją kultūriškai stimuliuodama plačiąją publiką.

Pasakėte labai diplomatiškai! O kaip Toronto festivalis, lipantis jums ant kulnų laiko atžvilgiu?

Torontas neįtikėtinai išaugo ir tapo privalomuoju renginiu kino industrijos atstovams. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje į jį pradėta kviesti gamintojų ir platintojų, taip virtuoziškai įsukant mechanizmą, pristatantį vis daugiau pasaulinių premjerų. Kita vertus, kai programą sudaro 270 filmų, kiekybė nusveria kokybę.

Berlinalė“ taip pat didžiuojasi savo gausia programa.

Taip, šiuo atžvilgiu yra panašūs. Pateikiu tai kaip priešingybę, nes pas mus nesuplūsta didmiesčio publika. Čia važiuojama tik dėl gerų filmų.

Pagal zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.