Edita Suchockytė: „Kurdamas pirmiausia turi būti sąžiningas sau“

Editos Suchockytės ofortas

Grafikę Editą Suchockytę norėjau pakalbinti kaip žmogų, regis, be didelių pastangų balansuojantį tarp techninės meistrystės ir atsainaus lengvabūdiškumo. Tokiam deriniui reikia drąsos. O gal įgimto laisvės jausmo.

Ar dažnai tenka susidurti su nuostata, grafiką vertinančia kaip nuošalės meną?

Tenka susidurti su vyraujančiu požiūriu, labiau vertinančiu tapybą. Paprastą pirkėją nuvilia tiražavimo faktas. Jam reikia drobės, tai tarsi suteikia darbui svarumo. Tačiau, tarkime, oforto atveju kiekvienas atspaudas taip pat daromas atskirai, plokštė kaskart iš naujo įtrinama dažais, priklausomai nuo popieriaus, preso linija gali atsispausti gerai arba blogai. Sužaidžia daug niuansų. Viskas priklauso nuo asmenybės – jei turi ką pasakyti, pasakysi. Technika nevaidina svarbiausio vaidmens.

Atidesnės akies esi atpažįstama iš stiprios linijos. Grafiko Leono Lagausko įspaudas joje atsiradęs taip pat neatsitiktinai?

Vilniaus dailės akademijoje Lagauskas man dėstė vos vienus metus, tačiau jie padarė didžiulę įtaką mano braižui ir grafikos suvokimui. Įkvėpimo jis ragino ieškoti senųjų meistrų darbuose, jo pastūmėti analizavome Rembrantd‘ą, Diurerį, gilinomės į klasikines grafikos technikas. Lagauskas mėgo savo darbą. Gal ir nebuvo pats korektiškiausias dėstytojas, – sviesdavo tavo išraižytą plokštę į kitą auditorijos galą, pareikšdamas, jog tai visiška nesąmonė, – tačiau jo įtaka – visam gyvenimui. Jaučiausi jo vertinama, o jis pyko, kad nepasirinkau jo baigiamųjų darbų vadovu. Matyt, bijojau (juokiasi).

Gerokai vėliau, jau baigusi akademiją, apsilankiau Lagausko parodoje. Apžiūrinėdama darbus tarsi per atstumą pamačiau, kad juose yra kažkas labai giminiško ir artimo. Pasimatėme per jo dukters laidotuves, vėliau jis paskambino pasveikinti su Kalėdomis. Lagauskas man skambina ir šnekasi kaip lygus su lygia? Neįtikėtina! Tas pokalbis buvo paskutinis, netrukus jis mirė. Nebespėjome dar sykį pasimatyti.

Be Lagausko, dėstė Mikalojus Vilutis, Rimvydas Kepežinskas, Giedrius Jonaitis, Raimondas Miknevičius. M. Vilutis man įkūnija nesenstančio, laisvo žmogaus idėją. Jei kartais yra išrastos amžinos jaunystės piliulės, jis tikrai yra jų ragavęs.

Editos Suchockytės ofortas

Renkiesi klasikines grafikos technikas: ofortą, monotipiją, sausą adatą. Kokių galimybių kiekviena iš jų teikia?

Monotipija geriausiai fiksuoja akimirką. Ji pilna greičio, staigumo, gyvumo, momentinės nuotaikos. Sausa adata leidžia laisviau jausti metalą, padeda išgauti charakteringesnę liniją, tačiau tam reikia daug fizinių jėgų. Dažniausiai renkuosi didelius formatus, todėl susiduriu su nemenku iššūkiu. Oforto technikai reikia daugiausia meistrystės ir pastangų. Labai norėčiau išbandyti tapybą. Manau, joje taip pat išlaikyčiau liniją, tačiau viena yra galvoti ir norėti, visai kas kita gimsta dirbant – kurdama savęs nevaržau, esu atvira pokyčiams.

Daugelyje vėlesnių Tavo darbų lieka mažiau „privalomojo“ svorio, sunkumo, kuri juos lengva, žaidžiančia ranka. Ar toks ėjimas sąmoningas?

Nesu nusibrėžusi taisyklių, kokie turi būti mano darbai. Jei tam tikru metu patinka dirbti sausos adatos technika, ja ir dirbu, patinka daug sodrių linijų – jos ima ryškėti darbuose. Mano tėvas (dailininkas karikatūristas Vitalijus Suchockis – aut. past.) visada sakydavo: „Nereikia ieškoti savo stiliaus, jis atsiranda dirbant.“ Kurdamas pirmiausia turi būti sąžiningas sau. Tai svarbiausia.

Man nėra artimas konceptualizmas. Nekuriu strategijų, kad darbas būtų įdomesnis. Vien idėjos nepakanka – ją galima „štampuoti“, ja galima manipuliuoti. Aš kuriu intuityviai. Kartais girdžiu klausimų: kodėl mano darbuose tiek daug moterų, tiek daug nuogo kūno? Vaizduoju tai, kas man tuo metu įdomu.

Editos Suchockytės darbas

Žinoma, pirmiausia darbas turi būti gerai atliktas techniškai, jame turi atsispindėti meistrystė, profesinių pagrindų išmanymas. Galvoje nuolat dėlioju kombinacijas: svarstau apie linijas, jų dermę, svarstau, ar reikia spalvos. Savotiškas prabangos jausmas nešiotis mintis apie būsimus darbus. Sukūrusi darbą jo nebeanalizuoju ir leidžiu jam gyventi. Baiminuosi, kad detali analizė pradėtų man trukdyti. Gal šis etapas dar ateis. Matau savo klaidas, bet dėl jų nesigraužiu ir nestoviu vietoje. Man graži netobulo žmogaus idėja. Klaidos turi labai daug gyvybės. Kaip ir klystantis žmogus. Svarbu suvokti, priimti savo trūkumus. Jie suteikia charakteriui jautrumo. Netobulas žmogus gali žavėti savitumu.

Menotyrininkė Jolanta Sereikaitė yra pastebėjusi, kad Tavo monotipijose dažni populiariosios kultūros įvaizdžiai. Renkiesi juos kaip ironijos įrankį ar paprasčiausiai nesibaimini klišių ir verti jas meninės raiškos elementu?

Tokios sąsajos galėtų gąsdinti, tačiau populiarioji kultūra yra dalis mūsų gyvenimo, mūsų aplinkos. Iš ten ir tie personažai. Kitas klausimas – kaip tuos įvaizdžius priimsi. Ar vertinsi juos kaip normą, siekiamybę, ar naudosi norėdamas apmąstyti visuomenėje įsigalėjusius lyčių, santykių stereotipus. Kartais jais šaržuoju konkrečias situacijas, kartais kalbu nuoširdžiai.

Editos Suchockytės monotipija

Koks Tavo santykis su profesionalia kritika?

Atkreipiu į ją dėmesį. Kritika verčia pasitempti. Visada išklausau pastabas, tačiau vėliau vis tiek darau savaip. Kūryba pirmiausia turi teikti malonumą man. Kartais girdžiu, kad ankstesni mano darbai turėjo siužetą, kad dabar atsirado per daug paprastumo. Kai kuriems atrodo, kad anksčiau mano darbai buvo brandesni, o dabar grįžau į ieškojimų fazę. Aš į paprastumą žiūriu iš kitos pusės – man įdomu eksperimentuoti su linija, atrasti naujų jos santykių su erdve. Prisideda ir gyvenimo patirtis – bėgant metams atsirado paprastesnis, vaiskesnis požiūris į aplinką, iškylančius sunkumus. Net skausmą pradedi išgyventi kitaip, supranti, kad jis yra pakeliamas, jog visada liks kuo pasidžiaugti. Nusivylimas vienu žmogumi nereiškia, kad negalėsi patikėti ir kitu.Taip, ankstesniuose darbuose vyrauja sunkios temos, tačiau man tai pereitas etapas. Mano darbai labai asmeniški, nesistengiu jais maskuoti, retušuoti savo būsenų.

Akademijoje baigiamiesiems darbams pasirinkai sukurti ofortų ciklus Kazio Borutos „Baltaragio malūnui“ bei bibliniams pasaulio sukūrimo pasakojimams. Esi minėjusi, kad iš kitų menų prasmingiausias dialogas vyksta su literatūra, ypač su poezija.

Poezija man yra koncentruota prasmių ir reikšmių visuma. Kai trimis žodžiais gali būti pasakoma esmė. Aš mąstau vaizdais, o poezija kursto mano vaizduotę. Ji palieka labai daug erdvės daugiaprasmiškumui, emocijoms. Suvokimas priklauso nuo patirties, išsilavinimo. Juk vaikas taip pat skaito ir supranta brandų autorių, tik veikiausiai visiškai kitaip. Kartais net nustembu, kaip netikėtas žodžių junginys priverčia kitu aspektu pažvelgti į kasdienius daiktus, aplinkybes.

Kokie autoriai įsikūrę Tavo lentynose?

Dažai ir vario plokštės (juokiasi). Daugiausia rusų autoriai. Jeseninas.

Kalbėjosi Lina Žukauskaitė