Vladimiras Tarasovas: „Menas nepripažįsta kompromisų“

Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios „Bernardinai.lt bibliotekų“ serijos knygos „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“, kurioje publikuojama 40 interviu su ryškiausiomis Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis. Daugiau apie knygą skaitykite čia.

Papasakokite, kaip Jūs atsidūrėte Lietuvoje?

Mane atsivežė Jonas Cijūnėlis. Buvo toks labai geras Nacionalinės filharmonijos džiazo bigbendas. Tuo metu gyvenau Archangelske, ir šis bigbendas atvyko į mūsų miestą. Ten grojo patys geriausi džiazmenai Sovietų Sąjungoje. Tačiau netikėtai susirgo jų būgnininkas, ir jie ieškojo jam pamainos. Man paskambino iš Archangelsko filharmonijos ir papasakojo apie šio bigbendo atvykimą bei juos ištikusią bėdą. Nuėjau, pagrojau su jais pusvalandį, o kitą rytą J. Cijūnėlis pakvietė kartu vykti su bigbendu į Lietuvą. Taip atvykau į Lietuvą ir metus ar pusantrų gyvenau viešbučio „Gintaras“ 411 kambaryje.

Jau seniau buvau girdėjęs, jog šis bigbendas žinomas kaip „nonkomformistai“. Taip su Cijūnėlio bigbendu grojome apie pusantrų metų (nuo 1968-ųjų, kai man buvo 20 metų), o po to užsiėmėme normaliu džiazu, nebegrojome estrados. Bigbendas buvo išformuotas, tad mes su Cijūnėliu nuėjome į Radijo ir televizijos orkestro atranką – Cijūnėlis puikiai grojo vibrofonu ir fleita (jis taipogi buvo orkestro antrasis dirigentas), o aš buvau orkestro būgnininkas.

O kaip išmokote groti būgnais ir kas buvo pirmasis žmogus, supažindinęs Jus su muzika?

Kai buvau mažas vaikas ir eidavau į mokyklą, man fantastiškai skambėdavo tas garsas, kai po kojomis girgžda sniegas. Nors tėvai ir norėjo, kad gyvenimą siečiau su muzika ir gročiau fortepijonu, bet aš tiesiog norėjau groti būgnais, taip viskas ir prasidėjo.

Tėvai buvo tikrai išprusę šioje srityje, kaip ir kiti šeimos nariai. Būdamas ketverių ar penkerių dovanų gavau Louiso Armstrongo plokštelę, kurią prisimenu iki šiol. Tiesą pasakius, klausau tą pačią muziką, kaip ir jaunystėje – džiazą ir klasikinę muziką. Klausau arba gerą muziką, arba jokios, nesvarbu, ar tai opera, ar rokas, ar džiazas.

O kaip groti būgnais, kartą parodė vietiniame klube, į kurį rinkdavosi jūreiviai, grojęs švedas. Muzikiniam tobulėjimui labai padėjo „Amerikos balso“ programa „Time for jazz“, kurios klausydavausi kiekvieną vakarą. Štai ir visa mano grojimo mokykla. Be to, kol kiti iš spekuliantų pirkdavo cigaretes, kramtomąją gumą ar džinsus, aš užsisakydavau amerikietiško džiazo plokštelių.

Kaip pavykdavo išsisukti nuo saugumo?

Aš pats jų nepirkdavau asmeniškai, tuos daiktus man perduodavo. Toks buvo verslas tais laikais, vadintas spekuliacija. Na, bet problemų su KGB Archangelske turėjau daug, kadangi laiką leisdavau tokioje aplinkoje, kuri saugumiečiams kėlė įtarimų – na, žinote, džiazas, užsieniečiai tame klube, anglų kalba ir visa kita.

Tokia buvo mano mokykla, kadangi vietoj amerikietiško džiazo galėjome rinktis tik dainas apie Leniną, filmus apie kolūkiečius ir panašiai, tad mes rinkomės groti džiazą. Ir aš nebuvau toks vienintelis, daugybė jaunuolių mieste šią muziką mėgo ir taip pat mėgino groti.

Tačiau oficialiai domėtis džiazu tuomet buvo draudžiama. Būtent todėl buvote pašalintas ir iš Leningrado konservatorijos?

Taip. Buvau įstojęs į tuometinio Leningrado konservatoriją. Viskas klojosi gerai iki kol nepaskyrė privalomojo muzikos instrumento. Man teko ksilofonas. Pareiškiau, kad moku gerai groti tik mušamaisiais instrumentais ir labai noriu groti džiazą, bet man atsakė, kad jei noriu groti džiazą, vietos man čia nėra, ir išmetė. Konservatorijoje praleidau apie pusantrų metų. Niekad nepritariau oficialiai valstybės propagandai, tad buvau tiesiog nepatogus ir visad turėjau problemų su oficialiomis mokslo ir valdžios institucijomis.

Džiazo scenoje rasti savo vietą labiausiai padėjo Sovietų Sąjunga: aš taip jos nekenčiau, jog stengiausi stipriai, iš visų jėgų įsitvirtinti, ir man pavyko. Archangelske buvo labai daug tremtinių, inteligentų iš kitų miestų – iš Sankt Peterburgo, iš tos pačios Lietuvos. Visa ta miesto publika, mano mokytojai – visi jie buvo aukšto lygio intelektualai. Padėjo daugiausia tai, jog šalia visada buvo tokių fantastiškų žmonių. Žinoma, svarbu rūpintis savimi, tačiau nereikia per daug kontroliuoti savęs ir sprausti į kažkokius rėmus – upė, kuria plaukiame, kur nors galiausiai tave vis tiek išneš.

Kaip galvojate, jeigu būtumėte baigęs konservatoriją, ar ilgai būtumėte ištvėręs grodamas klasikinę muziką, ir šiaip, koks Jūsų santykis su ja?

Daugelį metų grojau klasikinę muziką, kadangi tais laikais iš to galėjai gyventi, džiazas sąskaitų neapmokėdavo. O dėl viso kito, ką galėjo duoti klasikinės muzikos išmanymas, – to man nelabai reikėjo, nes natas išmokau skaityti savarankiškai aštuonerių ar devynerių metų. Pirmą algą namo parnešiau keturiolikos metų – pinigus uždirbau grodamas tame interklube. Be to, grojau vietinio dramos teatro orkestre. Tuo metu mieste visi kolektyvai buvo tiesiog puikūs, ir man nusišypsojo sėkmė pabūti jų dalimi.

Kalbant apie kolektyvus, su kuriais augote, formavotės… Kaip gimė legendinis GTČ (Ganelinas–Tarasovas–Čekasinas)? Kokioje aplinkoje trio formavosi?

Kai pradėjome formuotis, visame pasaulyje be išimčių vyravo bendra kultūrinė atmosfera – vadinamieji „the sixties“ (septintasis dešimtmetis), kai visur buvo populiarus amerikietiškas džiazas bei kokybiška ankstyvoji roko muzika. Gerų džiazo muzikantų netrūko ir Vilniuje, pavyzdžiui, Liudas Šaltenis. Tiesiog mus suvedė noras kurti muziką ir joje išlieti save. Tiesa, Lietuvoje niekuomet taip ir nebuvome populiarūs, jau nekalbant apie Sovietų Sąjungą. Daug ką pasako faktas, jog, mums gavus pirmą kvietimą groti Berlyno filharmonijoje, vadovybė organizatoriams atsakė, kad „toks trio neegzistuoja“. Tai buvo 1972-aisiais.

Tiesa, vėliau mūsų muzika vis plačiau žinoma tapo padedant „Amerikos balsui“ ir BBC, kurie grodavo mūsų įrašus. Mūsų trio buvo vienintelis avangardinio džiazo ansamblis Sovietų Sąjungoje, oficialiai priklausęs Filharmonijai iki 1986 metų.

O kaip kildavo idėjos Jūsų pasirodymams?

Viskas gan paprasta – jei žmogus turi savyje kūrybiškumo, yra menininkas ir nenustygsta vietoje, norėdamas jis visuomet suras, kaip save išreikšti. Visos tos idėjos pačios kabo ore. Jei nesugalvoji, belieka kopijuoti. O kuo daugiau esi tų kopijų padaręs, tuo sunkiau bus ir kažką naujo bei originalaus sugalvoti… Menas nepripažįsta kompromisų – negali tikėtis būti geru džiazmenu, jei kas antrą vakarą groji restorane ar bare.

Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Ganelinas ir Vladimiras Tarasovas Vilniuje 1977 m. Gregory Talas nuotrauka

Tačiau ar galima būtų teigti, kad GTČ kartu ne tik formavo naują požiūrį į džiazą, tačiau ir buvo kaip tam tikro protesto išraiška prieš nusistovėjusią santvarką?

Ne, tai buvo tik vidinis dalykas – mes niekad negalvojome apie save kaip apie revoliucionierius, nedarėme kažkokio protesto sąmoningai. Mes nebuvome disidentai. Aišku, tas maištingumas jausdavosi mums išėjus į salę, ir mes patys nemėgome biurokratinės sistemos, bet niekuomet nedarydavome to sąmoningai, tarsi užlipsim ir pagrosim dabar taip, kad valdžiai nepatiktų. Maištingumą jausdavo ir klausytojai, dėl to jų ir susirinkdavo pilnos salės, kur tik grodavome.

Tačiau nepaisant to, jog kūrėte savitą džiazo gramatiką, madas Europoje diktavo amerikiečių džiazo klasika. 1976-aisiais džiazo festivalyje Lenkijoje, kai visi buvo įpratę girdėti tradicinį amerikietišką svingą, GTČ pristatė kone avangardinio džiazo programą. Kaip pavyko išsiskirti, atsispirti pagundai groti kaip daugelis to meto džiazo kolektyvų?

Tada su Ganelinu ir Čekasinu iš esmės pristatėme savo mokyklą. O kam mums kopijuoti amerikiečius? Negaliu atsakyti, kaip tą savo stilių atradome, – skaitėme knygas, žiūrėjome filmus ir daug grojome, norėjome būti savo srities profesionalai. Tai daugiau vidinis dalykas nei kažkas išmokstamo. Jei žmogus visą gyvenimą nori imituoti, šis kelias jam visada atviras. Mes iš pat pradžių norėjome eiti savo keliu. Iki trio V. Ganelinas grojo su Romylaičiu ir Saša Melniku, o V. Čekasinas taip pat tobulai grojo Coltrane‘o įtakoje kurtą muziką. Tačiau kai mes susirinkome trise, suradome savo kelią. Aišku, viskas vyko per klaidas, per pastangas, tačiau mums pasisekė. Geriau turėti mažą originalą negu didelę kopiją, būtent tai ir parodėme Lenkijoje, ir mums pasisekė.

O kokia muzika dominavo to meto Lietuvoje, kada grojote su GTČ?

Tuo metu koncertus rengdavome „Neringos“ kavinėje, tačiau po trejų metų už džiazo sklaidą mus iš jos išmetė. Šiaip ar taip, į mūsų koncertus rinkdavosi daug disidentų. Nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Rygoje, ar Leningrade, ar Maskvoje – visur buvo koncertų salių, kur mums grojant apsilankydavo daugybė „nekomformistų“. Tarp mūsų visada buvo stiprus kultūrinis ryšys – pagrojus svetur, į Lietuvą atvykdavo kitų miestų nepripažinti menininkai atlikti savo kūrybos. Taip susidarė uždaras ratas, kurio nariai visada turėjo dvigubą gyvenimą – oficialųjį ir tokį, kuris virė kitų menininkų dirbtuvėse ir koncertuose, surengtuose draugams. Ir šis ratas visuomet judėdavo: iš Vilniaus – į Tartu, iš Tartu – į Maskvą ir t. t. Visi vieni kitus pažinojo ir šiltai priimdavo, dalindavosi unikalia literatūra ir muzika.

Tačiau 1986-aisiais, kai grįžome iš Amerikos, V. Ganelinas nesijautė labai saugus sugrįžęs į Lietuvą, tad nusprendė išvykti į Izraelį. Kurį laiką dar grojome duetu su V. Čekasinu, paskui pasinėriau į solinę veiklą ir projektus su amerikiečių ir prancūzų atlikėjais.

GTČ trio Paryžiuje 1986 m. Mephisto nuotrauka

Užsienio spaudoje esate įvardijamas kaip vienas pirmųjų būgnininkų pasaulyje, pradėjęs groti solines mušamųjų instrumentų programas. Kaip prasidėjo Jūsų individualios kūrybos etapas?

Tokius koncertus pradėjau rengti 1983-aisiais, dar kaip Vilniaus filharmonijos solistas. Viskas prasidėjo jau yrant trio, kai kiekvienas nusprendėme ieškoti kažko savo. V. Ganelinas pradėjo groti su P. Vyšniausku, V. Čekasinas turėjo keletą geros kokybės roko muzikos projektų, na, o mane domino solinių koncertų galimybė ir ypač vizualinė tokių pasirodymų pusė. Turėjau daugybę draugų dailininkų, tad jų paveiktas aš užsiėmiau garso instaliacijomis. Pradėjau keliauti po užsienį ir rengti bendrus projektus su įvairių sričių menininkais iš kitų šalių – choreografais, muzikantais ir panašiai. Sėdėti ir žiūrėti televizorių – tai ne mano stichija.

Kaip gimė idėjos, pvz., „Tvanas“, „Koncertas musėms“ ir kiti originalūs projektai?

Mano instaliacijos pirmiausia yra garso instaliacijos. Į jas aš žiūriu kaip į savotiškus garso žaidimus. Kadangi esu būgnininkas, visai kitaip suprantu garsą nei kiti muzikantai. Būgnininkui groti greitai ir garsiai nėra jokių problemų, tačiau jam, kaip menininkui, tai ir nėra didžiausias iššūkis. Svarbiausia grojant būgnais yra girdėti, kadangi būgnai – instrumentas, kuris yra archajiškai autentiškas, jeigu galima taip pasakyti. Iš esmės šie garsai nesugalvoti žmogaus, kaip antai saksofono ar smuiko.

Menas groti būgnais yra ne mechaniškas, o vidinis dalykas, kuriam reikia pajautimo – groti ant scenos su kitais muzikantais ir rengti solines programas yra visiškai skirtingi dalykai. Viskas paremta tuo, kad aš labai mėgstu groti, man patinka tai daryti ir, pasikuitęs savo dirbtuvėje, pristatau savo darbo rezultatus publikai. Nėra jokio mechaniškumo ar veiksmų pagal grafiką. Jei suprantu, kad kai ko negaliu išreikšti ar pasakyti vien tik garsu, tada grįžtu į savo dirbtuves ir galvoju apie atitinkamą instaliaciją.

Tačiau būta ir tylos instaliacijų. Turiu galvoje instaliaciją „Kalėdų vainikas“, kuri išskirtinė būtent tuo, jog ten garsinės išraiškos apskritai nebuvo?

Ten ieškojau tylos. Kadangi perėjome į XXI amžių ir visur švietė priminimai, kad stovime ant tūkstantmečio slenksčio, pastebėjau, jog gražiausios Vilniaus bažnyčios (Šv. Augustino, Švč. Trejybės, Šv. Kotrynos) stovi nepaliestos šio įvykio. O juk tai Kristaus šventė – juk tai du tūkstančiai metų praėjo nuo Kristaus gimimo. Taigi, nuėjau pas vyskupą Juozą Tunaitį ir paprašiau leidimo padaryti šią instaliaciją, ir jie man leido! Buvo labai malonu ir smagu. Septyniose bažnyčiose pastačiau smaragdines žvakes ir, skrendant iš Paryžiaus ar iš Frankfurto, buvo galima matyti tą Kalėdų vainiką, uždėtą ant seniausių ir gražiausių Vilniaus bažnyčių. Čia viskas buvo sugalvota pagal seną atviruką, kuriame Jėzus savo rankoje laiko žvakę – ne mėlyną, ne žalią, o kažką tokio tarp tų dviejų spalvų. Aš tą spalvą norėjau surasti ir ją radau. Instaliacija veikė nuo Kalėdų iki Trijų karalių, ir niekam nesakiau, jog tai buvo mano sumanymas. Smagu, kad visi stebėjosi ir džiaugėsi tuo, jog bažnyčios taip buvo papuoštos per šias šventes.

Kita vertus, dvidešimtas amžius, kuris tada pasibaigė, buvo kruvinas amžius – du pasauliniai karai, bolševikai, raudonieji khmerai, Vietnamo konfliktas, Afganistanas. Tad taip norėjosi parodyti, jog visiems palengvėjo, kad baigėsi tas kruvinas amžius. Tai ir buvo mano idėja – garso lyg ir nėra, tačiau visi vis tiek girdi žinią, kad perėjom į naują etapą. Čia panašiai kaip su J. Cage‘o kūriniu „4:33“ – jei žmogus neturi vidinės kultūros, tai jis ir galvos, kad čia nesąmonė. Kai kartą vienam garsiausių Lietuvos dirigentų juokais pasiūliau parodyti šio kūrinio partitūrą ir šį kūrinį sugroti, jis ir paprašė manęs parodyti tą partitūrą…

Manau, kad tokia ir buvo pagrindinė Cage‘o mintis – grąžinti mus į paprastesnius laikus, į tą tikrąją muziką, kai atrodo, ten tos muzikos išvis nebuvo. Drįstu teigti, jog išradę penklinę mes sugriovėme muziką. Ne instrumento skambesys yra svarbiausias muzikoje – mes turime parodyti save tuose perėjimuose ir pauzėse. Mes patys turime skambėti. O šiam tikslui būgnai yra pats puikiausias instrumentas. Kiekvienas žmogus yra unikali Dievo dovana, ir tik čia gali atsiskleisti džiazo esmė. Jeigu esi unikalus – kam tau kopijuoti kitus atlikėjus, pergroti tai, kas ir taip sugrota iš kito gelmių? Atidaryk save ir parodyk tikrą savo veidą.

Čia galima įžvelgti sąsajų ir su minimalistine muzika – iš tiesų kartais keistai atrodo, kaip ji sutinkama mūsų scenose. Ar teigtumėte, jog čia nesupratimas kyla taip pat iš to vidinio nepasirengimo, komformistiškų lūkesčių sulaukti kažkokių patosiškų natų ir to, kas pažįstama?

Čia yra daug elementų – kas parašė kūrinį, kas tą kūrinį groja scenoje. Labai didelis skirtumas tarp Phillipo Glasso ir Steve‘o Reicho, nors atrodytų, jie abu kuria minimalistinę muziką. Žmogus turi turėti aukštą kultūrinį lygį, kad vien atskirtų šiuos autorius girdėdamas jų kūrinius. Kai Filharmonijoje atlikome J. Cage‘o „4:33“, šis sumanymas buvo sąmoningai mano priimtas – juk iki tol niekas nebuvo čia girdėjęs tokio dalyko. Po to manęs ir klausė, kodėl neatlikome to ŠMC ar kur kitur. Tai ir buvo esmė – reikėjo tokią muziką pristatyti Filharmonijoje. Kai kas piktinosi, kad toks autorius grojamas erdvėje, kur skamba tokių kompozitorių kaip Beethovenas kūriniai. Bet ar tikrai Beethovenas ten skamba ar tik grojamos jo natos? Viskas jau priklauso nuo dirigento, nuo orkestro ir kt.

Visi mokame skaityti natas ir knygas, tačiau ne visi sugebame suvokti, kas už tų natų ir tekstų slepiasi. Visa tai reikia stengtis suprasti, o tai galima padaryti tik nuosekliai skaitant poeziją, knygas, klausant muzikos ir analizuojant viską savyje. Interneto dėka gauname milžinišką kiekį informacijos, bet tai tėra informacija, o ne tikras ir išgyventas žinojimas. Svarbiausia – gyventi šios dienos patirtimi ir niekad nesustoti, jei gyvensi tuo, ką parašei prieš dvidešimt metų, labai toli nenueisi, nes tai jau bus niekam nebeįdomu.

„Noktiurnas popieriui“, 1998 m. instaliacija. Paroda „Garso žaidimai“ Radvilų rūmuose Vilniuje 2005 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Profesorius Alfonsas Andriuškevičius Jūsų kūrybai skirtoje knygoje „Tarp garso ir vaizdo“ rašė, kad pagrindinis Jūsų veiklos bruožas – multikultūriškumas. Tad kiek įtakos kūrybai, konkrečiai galbūt ir kuriamoms instaliacijoms turėjo aplankytos šalys?

Didelį įspūdį padarė Kambodža ir Agkor Vato šventyklų kompleksas – man buvo šokas, kad tokia galinga imperija egzistavo, tai buvo savotiškas akių atsivėrimas. Taip pat didelį įspūdį paliko Indija ir Amerika – iki šiol ten turiu daug draugų ir jaučiuosi kaip namuose. Aš, žinoma, apskritai mėgstu keliauti, tai yra tiesiog fantastika ir, be jokios abejonės, kelionės veikia mano kūrybą.

Pavyzdžiui, audiovizualinis projektas „Tvanas“ (2009 m.) buvo įkvėptas kelionių, ypač susitikimo su kitų tikėjimų atstovais. Pati idėja surengti būtent tokį spektaklį kilo man ir Thomo Manno anūkui Fridui, tiesiog sėdint kavinėje. Prieš tai mes darėme kitokį projektą Thomo Manno centre Nidoje. Aš grojau būgnais, o Frido skaitė savo prozą apie Kionigsbergą. Po to nuėjom pavalgyti į kavinę, kartu su mumis buvo Irena Veisaitė, kuri ir pasiūlė mums sugalvoti kokį nors didelį projektą kartu. Ir taip sėdėdami prie jūros kažkaip užsikabinome už tos idėjos – aš prisiminiau kelionę į Taivaną, kur sužinojau, kad ten taip pat senovėje būta tvano, ir taip užvaldė mintis, jog gyvename tuo laiku iki kito tvano – jų buvo praeityje, bus ir vėliau, gal net mums gyviems esant. Ir nebūtinai tiesiogine to žodžio prasme – kalbu ir apie karus, skurdą, badą ir panašiai. Bet kuriuo atveju, kai gimsta idėja sukurti kokią nors instaliaciją, vykstu pasisemti įkvėpimo į naujas vietas, ypač man įdomios su žmogaus dvasia susijusios erdvės.

Dažnai minite dvasinį žmogiškosios kūrybos aspektą. Koks Jūsų santykis su dvasiškumu ir religija?

Kad religija, tam tikra tikėjimo ir tiesų sistema yra, tą kiekvienas akivaizdžiai matome. Tačiau sunkiau atsakyti į klausimą, kas yra Dievas, nes kiekvienas į klausimą, kas yra toji besąlygiška meilė, atsakytų skirtingai.

Aš esu tikintis žmogus, tačiau nevaikštau į bažnyčią kiekvieną dieną, bet tikiu ir kartais jaučiu egzistuojant tą besąlygišką meilę gyvenimui. Kai pagalvoji apie mažą mūsų planetą, kuri yra tik mažytė dalelė milžiniškoje ga­lak­tikoje, ir kad kiekvienas esame (kad ir pati mažiausia) šitos didelės tvarkos dalis, gali tikrai pajusti tą meilę, ir tada viskas gerai, daugiau nieko nereikia įrodinėti.

Vienoje iš savo instaliacijų rėmėtės labai gražia fraze: „Žodžiai gali apgauti, žmonės – apsimesti, tačiau muzika negali meluoti“… Ar vis dar tikite šia tiesa?

Visiška teisybė – kai žmogus užlipa ant scenos, viskas kaipmat išaiškėja. Pamatysi ne tik tai, ar žmogaus grojimo technika gera, bet taip pat galėsi pasakyti, ar jis apskritai savo galvoje turi ką nors originalaus, ar ne. Kai žmogus atmestinai žiūri į meną, tai iškart matyti. Tikras muzikantas visuomet turi gyventi savo muzika, tai turi būti jo gyvenimo dalis, kurios jis niekad nė už ką neišduotų. Svarbiausia ne asmeninės ambicijos, bet kad visi garsai eitų iš gelmių.

Kartu su GTČ padėjote suformuoti Lietuvos džiazo mokyklą ir savo pavyzdžiu įkvėpėte jaunuosius džiazo atlikėjus, tačiau šiandien neretai kritiškai atsiliepiate apie mūsų šalies džiazo situaciją. Ko vis dėlto stinga Lietuvos džiazo scenai?

Taip, sukūrėme džiazo mokyklą. Praktiškai visi dabartiniai Lietuvos džiazo grandai yra mūsų mokiniai. Taip, buvo keletas žmonių, bandžiusių eiti paskui mus, pavyzdžiui, Liudas Mockūnas (V. Čekasino mokinys), Vytautas Labutis, Tomas Kutavičius ir kiti. Ypač aktyviai jaunuosius atlikėjus auklėjo V. Čekasinas. Ta mokykla išsilaikė maždaug iki 1998-ųjų, o paskui viskas nusėdo. Vėliau buvo atidaryta LMTA Džiazo katedra, kuri buvo suformuota neatsižvelgiant į kūrybingą atlikėjų auklėjimą, o sukalta pagal standartinius šablonus.

Nors būtent aš ir primygtinai prašiau įkurti tokią katedrą, tačiau į jos formavimo procesą nebuvau įtrauktas, tad ši katedra apsiribojo amerikietiško džiazo koverių atlikimu. Keista, tačiau net nebuvo pakviestas ir toks atlikėjas kaip V. Čekasinas. Nekviesti V. Čekasino – tai nusikaltimas Lietuvos džiazo scenai! Kai buvo atidarytas džiazo klubas „Kablys“, ant sienos, šalia kitų džiazo muzikantų, taip ir nepamačiau savo nuotraukos. Man pasakė, jog mano nuotraukos neleista pakabinti. Kodėl mūsų kultūros žmonės bando perrašyti džiazo istoriją būtent taip, kad jie viską padarė ir sukūrė, o ne mes. Taip pasireiškia kažkoks naivumas, nes istorija yra istorija, o šie žmonės elgiasi kaip komunistai.

Nors už viską buvo atsakingi tam tikra prasme mūsų mokiniai, tačiau sukūrė jie visiškai standartinį vokiško tipo Musikschule variantą, o ne tikrą akademiją. Man, kaip muzikantui, nesuprantama, kaip galima groti tą patį, ką groja ir kiti du tūkstančiai. Tai visiškai neįdomu. Grojant pats svarbiausias momentas yra surasti save, o tai gali padaryti tik mąstantis žmogus…

Kaip manote, kokių priemonių reikia imtis, norint pakeisti dabartinę kultūros situaciją Lietuvoje? Ir ko galbūt galėtume pasimokyti iš kitų valstybių ir jų patirties?

Jei galvojame, jog viską pakeisime kad ir per ateinančius penkiasdešimt metų, tai yra neįmanoma. Čia susideda daug dalykų – ir tradicija, ir mentalitetas, ir visa kita. Kultūra turi plėtotis nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Nereikia tikėtis, kad per metus pasieksim, pavyzdžiui, Londono kultūros lygį. Ten juk dauguma galerijų yra nemokamos, taip pat ir muziejai. Tai reiškia, kad jaunimas gali labai lengvai susipažinti su kultūra, o tai be galo svarbu.

Pas mus už viską reikia mokėti, kultūra tampa tarsi kažkokiu elito reikalu, kur bet kam kišti nosį nevalia arba tiesiog neapsimoka finansiškai. Negalime užsidaryti ir nesidomėti, kas vyksta už mūsų sienų, ar kaip viskas plėtojama ir dirbama užsienyje, arba kad svarbu tik lokali kultūra ir į ją būti įsikibus. Reikia integruotis į Europos kultūrą, mes juk esame jos dalis, o ir koks paveldas ten sukauptas!

Gaila, tačiau daugiau parodų man tenka rengti užsienio valstybėse, o ne Lietuvoje. Viskas, deja, pasidarė per daug politizuota, o kultūrai tokios sąlygos mirtinos. Kosmopolitiškumas nėra priešiškas tautinei priklausomybei ar tautinei kultūrai – viena vertus, tik kuo daugiau kultūrinės patirties absorbavęs žmogus gali suvokti situaciją, joje susigaudyti ir ją puoselėti. Kita vertus, jo tautinė kultūra niekur nedings – tai žmogaus vidinės šaknys ir jo tobulėjimo dalis. Menininkas save turi matyti kuo platesnėje kultūrinėje erdvėje.

Žinant Jūsų įspūdingą biografiją, užkliūva vienintelis faktas – Jūs nesate gavęs jokios valstybinės premijos už savo veiklą ir kūrybą. Kaip manote, kokia to priežastis?

Nelabai žinau, kaip tiksliai atsakyti į šį klausimą. Kaip jau minėjau anksčiau, visuomet jutau kažkokį valdžios ignoravimą. Kiekviena tvarka turi savo sistemą, turi savo žmonių, ir kitų jiems paprasčiausiai nereikia, juos galima ignoruoti. Detaliau komentuoti nenoriu. Aš džiaugiuosi tuo, jog gavau „Vilniaus Jazz“ festivalio apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, ir to man visiškai užtenka. Taip pat esu gavęs „Birštono Jazz“ apdovanojimą ir esu laimingas. Kodėl negavau vieno ar kito apdovanojimo, pats komentuoti negaliu – tai gali padaryti nebent kiti žmonės. Iš tiesų apgailestauju ne dėl to, jog nebuvau apdovanotas, o dėl to, kad valstybinio įvertinimo iki šiol negavo toks genijus kaip V. Čekasinas…