2013 09 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Išleisti naujieji Kristijono Donelaičio „Metai“

Kristijonas Donelaitis, Metaiserija Gyvoji poezija, su garso įrašu CD Mp3 formatu, sudarytojas Gytis Vaškelis, tekstą skaito Rolandas Kazlas, įvado autorius Darius Kuolys, nauja teksto redakcija Mikas Vaicekauskas, skanduotę skaitymui  parengė Eglė Patiejūnienė, garso režisierė Sonata Jadzevičienė, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 220 p.

Šeštadienį, rugsėjo 14 dieną 19 val. Vilniaus knygų festivalyje (Maironio g. 3) 19 val. „Titaniko“ kiemelyje bus pristatomas naujas Donelaičio Metų leidimas – kartu su garso įrašu. Ištraukas skaitys Rolandas Kazlas, jam pritars pūtikų grupė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pristato naują Kristijono Donelaičio Metų leidimą. Jos pagrindą sudaro Metų poema – tekstas ir beveik keturias valandas trunkantis garso įrašas. Metus įskaitė aktorius Rolandas Kazlas, garso režisierė Sonata Jadzevičienė.

Knygoje pateikta nauja, dar autentiškesnė, naujausiais tyrinėjimais paremta redakcija, kurią parengė dr. Mikas Vaicekauskas.

Buvo atlikti tokie pakeitimai ir redakciniai taisymai: rašyba ir skyryba pateikiama pagal dabartines galiojančias normas; fonetika: atstatytos kietosios priebalsės; veiksmažodžių su priesaga in, en formos su ilgosiomis [i], [e]; morfologija: atstatytos autografų originalios kaitybinės ir darybinės formos; originalios žodžių formos, jų įvairuojantys variantai; autografų įvardžių sav, tav formos; būsimojo laiko vienaskaitos I asmens atematinės formos su galūne -s; kieta priesaga -ukas; leksika: atstatyti autografų prielinksnių nu, pri variantai. Naująja poemos redakcija siekiama išsaugoti autorinę nedėsningą fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką, visas archajiškas ir tarmines ypatybes, – taip artėti prie kanoninio, autentiškiausio Kristijono Donelaičio poemos teksto.

Vargu ar kiekvienas šio leidinio skaitytojas iš karto pastebės, kad pačiame Kristijono Donelaičio Metų tekste, lyginant su populiariausiais ankstyvesniais leidimais, atsirado įdomių tekstologinių (daugiausia rašybos) pakeitimų, tačiau turbūt kiekvienam kris į akis dr. Eglės Patiejūnienės daugybe pabraukimų išmargintos eilutės – tai pirmas mėginimas pateikti lietuvių literatūros klasiko tekstą, pritaikytą dar ir praktiniam poreikiui; kitaip tariant, tai – skaitovui skirta skanduotė. Pabraukti skiemenys ir yra tie, kuriuos, balsu skaitant ar mintinai deklamuojant Metus, reikėtų akcentuoti, pabrėžti balso tonu.

Skanduotė buvo parengta remiantis greičiausiai paties autoriaus rankraštyje sužymėtais kirčio bei skiemens trumpumo ženklais. Kaip žinia, tėra išlikę „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ autografai, o kitų dviejų dalių turime nuorašus, tačiau nuspręsta laikytis požiūrio, kad Jonas Frydrichas Holfeltas (Hohlfeldt) „Rudenio gėrybių“ bei „Žiemos rūpesčių“ originalus bus nurašęs kaip įmanydamas tiksliau, taigi stropiai atkartojęs ir autorinius prozodijos žymenis.

Prieš penketą dešimtmečių kalbėdamas apie Kristijoną Donelaitį, literatūros istorikas Vincas Maciūnas priminė lietuviams Voltaire’o sąmojį. Šis XVIII šimtmetyje klausęs, kodėl visi taip garbinantys Dantės Dieviškąją komediją. Ir pats atsakęs: „Ogi todėl, kad niekas dabar jos neskaito“. Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:

Ir mes turim Donelaitį,

Tiktai asam mažai skaitį.

Ar nėra Dantės likimas ištikęs Donelaitį mūsų dienomis? Ar Metai Lietuvos visuomenei netapo didingu pakelės paminklu – garbinamu, bet nebyliu, iš gyvos šių dienų kultūros išstumtu tekstu? O gal naujos tautos patirtys galėtų atverti dabarčiai svarbias Donelaičio epo reikšmes? Gal Apšvietos laikų Prūsų Lietuvos kunigas galėtų būti išmintingas ir iškalbingas mūsų laikų tautinio polilogo dalyvis?

Iš tiesų, Donelaitis ateina iš amžiaus, kuriame brėžtos šiuolaikinio Vakarų pasaulio gairės. Tačiau ateina su savo išskirtine patirtimi, savo įžvalgomis ir savo nuostatomis. Karaliaučiaus universitetas XVIII šimtmetyje išlavino du iškilius Europos intelektualus – Immanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį. Abu juos siejo tapati intelektualinė Prūsijos Karalystės aplinka, skyrė – asmeniniai apsisprendimai ir įsipareigojimai. Vienas jų ieškojo patikimų filosofinių atramų modernaus žmogaus savarankiškumui ir pasaulio tautų amžinai taikai. Kitas rūpinosi nykstančios tautinės bendruomenės, pasak vokiečių švietėjų, „mažos lietuvių tautelės“, išlikimu.

Negausi lietuvių bendruomenė Prūsijos Karalystėje susidūrė su dvejopu valstybės požiūriu: į lietuvius žvelgta ir globėjiškai – kaip į išlikusius senuosius krašto gyventojus, ir iš aukšto – kaip į menkesnius, atsilikusius, „necivilizuotus“. Per pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I vainikavimo iškilmes, vykusias 1701-aisiais Karaliaučiuje, monarchas sietas su legendiniu senųjų prūsų ir lietuvių valdovu Vaidevučiu, jam simboliškai įteiktas tais metais pirmąsyk lietuviškai išleisto Naujojo Testamento pirmasis egzempliorius. Karaliui dedikuotos knygos pratarmėse aukštinta lietuvių kalba, pabrėžta jos giminystė su antikinėmis graikų ir lotynų kalbomis, priminta lietuvių raštijos tradicija Prūsijoje nuo XVI amžiaus rašytojų Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno darbų. 1718 metais Karaliaučiaus universitete pradėta dėstyti ir lietuvių kalba – atidarytas paties karaliaus globotas Lietuvių kalbos seminaras, kurį su kitais būsimais lietuvių kunigais lankė Donelaitis. Universiteto profesoriai rūpinosi lietuviškų religinių raštų rengimu ir leidimu.

Kita vertus, lietuvių daugumą Prūsijoje sudarė socialiai bene labiausiai pažeminta nelaisvųjų žemdirbių bendruomenė. Ji daug smarkiau nei kiti karalystės gyventojai nukentėjo nuo 1709–1711-aisiais siautusio maro: Prūsų Lietuvoje (taip vadinta lietuvių gyventa valstybės dalis) tuo metu išmirė daugiau nei pusė žmonių – iš 300 000 liko vos 145 000. Ištuštėjusiame lietuvių krašte Prūsijos valdovai įkurdino kolonistus iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos žemių. Karalius Frydrichas Vilhelmas I, vadinęs lietuvių valstiečius „vergų tauta“ („eine sklawische Nation“), 1724 metais taip grindė būtinybę kolonizuoti lietuviškas žemes: „Kuo daugiau vokiečių atvyks, tuom aloniau ir geriau, jais reikia keisti lietuvius, kurie jokie šeimininkai“. Skirtingai nei baudžiavą ėjusiems lietuviams, kolonistams leista ūkininkauti laisvai. Tolminkiemio parapijoje, kurioje nuo 1743 iki mirties klebonavo Donelaitis, iš trijų tūkstančių gyventojų lietuvių buvęs tik trečdalis.

Kultūrinio pasipriešinimo germanizacijai ėmėsi dalis lietuvių kunigų. Jie atkakliai tęsė senas šio krašto lietuvybės tradicijas: rengė religines lietuviškas knygas, rinko tautosaką, rašė žodynus ir gramatikas, tyrinėjo lietuvių kalbą, sykiu viešai gynė žmogiškąjį lietuvių orumą ir jų kalbos teises.

Kristijonas Donelaitis, pasak amžininkų, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, išsilavinęs Apšvietos žmogus, gerai išmanęs Antikos filosofiją ir literatūrą, vokiškai rašęs filosofinius eilėraščius, iš atminties citavęs Vergilijaus Eneidą, kaip ir Kantas domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, visame krašte garsėjęs paties pagamintais mikroskopais, termomentrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu, sekęs Antikos filosofais ir darbavęsis užsiaugintame sode, sąmoningai rinkosi tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta „būrų“, nelaisvų valstiečių baudžiauninkų – įsijungė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas. Savo lietuviškąjį patriotizmą Donelaitis pabrėžė privačiuose tekstuose. Bičiuliui, jaunam mokslininkui Jonui Gotfrydui Jordanui, vienu metu dirbusiam toliau nuo lietuviškų žemių, rašytame laiške ragino jį būti ištikimam lietuvybei – „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti“. Ir pastebėjo: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta“ („Gute Lithauer sind rar zu unserer Zeit“). Būsimam Tolminkiemio klebonui skirtuose užrašuose poetas kvietė: „Mi successor! [Mano įpėdini!] Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba“. Taigi Donelaitis sau, draugams ir būsimiems Prūsų Lietuvos kunigams kėlė moralinį imperatyvą – išlikti sąmoningais, gimtajai kultūrai dirbančiais „gerais lietuviais“. Būtent iš tokio imperatyvo kilo jo paties lietuviškoji kūryba.

Vis dėlto pačiam poetui savo gyvenimo darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumų grandinė lėmė, kad visi Metai pasiekė mūsų dienas. Donelaičiui mirus, bevaikė jo našlė perdavė vyro rankraščius jau minėtam bičiuliui Jordanui, kuris tuo metu buvo gretimo Valtarkiemio klebonas. Kitos kaimyninės parapijos – Gerviškėnų – klebonas Jonas Frydrichas Holfeltas, susižavėjęs Donelaičio kūriniais, pasidarė jo pasakėčių ir Metų nuorašus. Būtent šie nuorašai vėliau leido atkurti epo visumą. Mat Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza, XIX amžiaus pradžioje ketinęs išleisti Donelaičio kūrybą, iš Jordano spėjo gauti tik dviejų Metų dalių – Pavasario linksmybių ir Vasaros darbų – autografus. Kitos dvi poeto ranka rašytos dalys – Rudenio gėrybės ir Žiemos rūpesčiai – žuvo per 1812-ųjų karą. Išlikusius originalus ir nuorašus Rėza sudėjo į vieną kūrinį, pavadino jį Metais, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 metais Karaliaučiuje kartu su vertimu išspausdino. Pirmasis Metų leidimas buvo dedikuotas žinomam vokiečių mokslininkui, Berlyno universiteto kūrėjui Wilhelmui von Humboldtui. Donelaičio rankraščiai iš Rėzos archyvo vėliau pateko į Karaliaučiaus slaptąjį archyvą. Išsyk po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais, netoli Karaliaučiaus buvusioje Laukstyčio pilyje šiuos rankraščius pavyko atrasti Lietuvos mokslininkams. Šiandien Donelaičio ranka rašyti tekstai – Tęsiniu pavadintas poemos fragmentas, Pavasario linksmybės, Vasaros darbai bei du laiškai Jordanui, kurių vienas lietuviškas, kitas vokiškas, – saugomi Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Iš tiesų, Metai – politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja. Epe vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo. Kaip pastebėjo Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profesorius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį ne tik vokiečių valdininkams, kurie, pasak to meto lietuvių tautosakos, „lietuvninką už vyžą laiko“, bet ir pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Mat valdovas 1724 metų įsaku buvo uždraudęs savo karalystėje avėti vyžas – iš liepų karnų pintą tradicinį lietuvių valstiečių apavą

Tautos orumui ginti lietuvininkų poetas bus sąmoningai pasirinkęs antikinę kūrinio formą, antikinę eilėdarą. Pasak profesoriaus Jovaišo, „tautinis kodas slypi ir Donelaičio hegzametre“. Homeras ir Vergilijus hegzametru išaukštino graikų ir romėnų didvyrius, Tolminkiemio klebonas – vyžotus lietuvininkus. Profesoriaus Jurgio Lebedžio pastebėjimu, Metuose lietuvių baudžiauninkai, mėždami mėšlą, šnekučiuojasi taisyklingais hegzamentrais tartum Olimpo dievai. Vartodamas hegzametrą, Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų, lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis. Šia lietuvių kalbos savybe remdamasis, Tolminkiemio poetas, tarsi gabus kalbos mechanikas, sukūrė savitą – metrotoninį – hegzametrą: jis buvo pagrįstas ne tik senuoju, antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir naujaisiais laikais atrastu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu. Tokį Metų eilėdaros savitumą atskleidęs profesorius Aleksas Girdenis su nuostaba atkreipia dėmesį ir į Donelaičio „unikalų mokėjimą kalbėti taip raiškiai, laisvai ir sklandžiai, kad skaitydamas nė nepagalvoji, į kokią Prokrusto lovą guldomas kiekvienas poemos žodis, keikvienas skiemuo ir šiaip garsų derinys“: „Poetas kiekvieną Metų eilutę bus šlifavęs taip pat rūpestingai ir kantriai, kaip garsiuosius savo didinamuosius stiklus“.

Metai – sudėtingas ir mįslingas kūrinys. Jis turi ne vieną prasminį sluoksnį, gali būti įvairiais raktais rakinamas, įvairiais būdais perskaitomas, suvokiamas ir interpretuojamas. Literatūros tyrinėtojai jau du šimtus metų skirtingai šį tekstą aiškina, ginčijasi dėl jo žanro ir jame išsakytų idėjų. Metus įmanoma aptarti kaip idilę, vaizduojančią žemdirbio gyvenimą gamtoje. Juos pagrįstai galime nagrinėti kaip Apšvietos laikų didaktinę poemą, kuri moko žmones teisingai gyventi, sėkmingai ūkininkauti, kurios teigiami ir neigiami veikėjai įkūnija sektinas dorybes ir vengtinas ydas, kurioje išsakomos Apšvietai būdingos prigimtinės žmonių lygybės idėjos, ginama žemdirbio žmogiškoji vertė, aukštinamas jo darbas kaip visuomenės gerovės šaltinis.

Vis dėlto viena akivaizdu: Donelaičio epas nėra tik paprastas pasakojimas apie Vyžlaukio valsčiaus būrų gyvenimą – jame, kaip Homero tekstuose, slypi tautinės bendruomenės kalbos, mąstymo, vaizduotės, dorinių nuostatų lobynas, per šimtmečius kurtas tradicinis tautos pasaulis. Būtent šią Metų ypatybę visų pirma pabrėžė juos Europos visuomenei pristatęs Rėza. Jo teigimu, Donelaičio kūrinys esąs „lietuviškos išraiškos“, o toji išraiška – „gryna, liaudiška ir klasiška“. Vaizduodami būrą kaip visos lietuvių tautos reprezentantą, Metai išreiškiantys ir tautos būdą bei mąstyseną. Juose viešpataujanti lietuvio charakterį atitinkanti „romi, kūdikiška sąmonė [ein frommer kindlicher Sinn], tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir nuoširdi Dievo baimė“.

Dėl šių savybių ir ypatingo kalbos grožio Donelaičio „didaktinis epas“, pasak Rėzos, turįs lietuvių tautai išskirtinę, klasikinę vertę ir tampąs jai „pavyzdiniu kūriniu, šedevru“ („Musterwerk für die litthauische Nation“)“. Rėzai atitarė ir didysis Lietuvos romantikas Adomas Mickevičius, 1823-iaisiais Vilniuje išleistoje Gražinoje teigęs, kad Metai „turi sužadinti ypatingą mūsų susidomėjimą, nes yra patikimas lietuvių tautos papročių paveikslas“. „Pagirtą dainių Donelaitį“ su graikų ir romėnų herojinių epų kūrėjais Homeru ir Vergilijumi lygino istorikas Simonas Daukantas 1822-aisiais parašytuose Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių. Maironis 1893-iaisiais sukurtoje poemoje Tarp skausmų į garbę vadino prūsų poetą „tikru Homeru“, giliausiai ištyrusiu lietuvį būrą, o XX amžiaus pradžioje išleistoje Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje tvirtino, kad Metai esąs „gryniausias senovės Graikų objektyviškas epas“.

Šiandien pagrįstai galima teigti, kad Donelaitis, remdamasis Antikos herojinių ir didaktinių epų pavyzdžiais, sukūrė savitą lietuvių tautos epą. Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. Metai – tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, kurioje aptariami esminiai tautos gyvenimo dalykai: santykis su Dievu ir jo duota tvarka, požiūris į kitus ir svetimus, bendruomenės prigimtis, būdas, dorybės ir jų išsaugojimo rūpesčiai. Pats Metų pasakotojas, kartu su paukščiais ir kitais gyvūnais, yra šios krivulės narys, būrų pašnekesio dalyvis. Būtent herojų pokalbyje išryškėja kolektyvinis lietuvininkų tautos paveikslas, atsiskleidžia tragiška nykstančios tautos drama.

Rėzos paskelbti Donelaičio Metai XIX šimtmetyje priminė lietuvių tautos, jos kultūros kūrybinę galią tiek pasaulio tautoms, tiek savimi išlikti siekusiems lietuviams. Jie turėjo įtakos lietuvių rašto žmonių pasirinkimams ir viešoms laikysenoms ir taip brėžė lietuvių kultūrai istorinę perspektyvą. Donelaičiu patikimai rėmėsi XIX amžiaus pradžioje kilęs žemaičių kultūrinis sąjūdis.XX šimtmečio pradžioje, lygindamas Donelaitį su Dante, Maironis pripažino esminę prūsų poeto įtaką jo, lietuviškai rašančio kūrėjo, apsisprendimui, sykiu – ir visam tautiniam lietuvių atgimimui.

Leidinio parengimą ir leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.