2013 09 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Sergejus Kanovičius. Minėjimai ir atmintis

Kilimas, mikrofonas, kvietimai, kalbos. Daug žodžių. Dar daugiau žodžių. Vėl bus ir yra konferencijų, parodų ir kalbų. Vėl bus valdiško gedėjimo. Sunku suskaičiuoti, kiek būta visokiausių minėjimų, Lietuvoje ir kažkodėl užsienyje surengtų konferencijų, skirtų Lietuvos žydų genocido atminimui. Ir minėjimų. Kiek pasikeitė mūsų atmintis nuo šitų valdiškų, atleiskit už biurokratų žargoną, priemonių? Lietuvos mokyklų mokiniai vis dažniau lankosi Paneriuose? Lietuvoje atsirado Holokausto muziejus?

Minėjime privalu minėti. Ir tą meną jau visi įvaldė kuo puikiausiai: „tiek šimtmečių gyventa taikiai“, „nelemta sovietų okupacija supriešino taikiai gyvenusias tautas“ (kas gi dar…), „vienetai dalyvavo šaudant“, „didžiausias gelbėtojų skaičius“, „puikūs mūsų ir Izraelio santykiai“ (valio,ar kas prieštarauja? Tik jais istorijos skylių neužlopysi). Ir būtinai liepiamoji nuosaka – „atminkime“. Ką ir kur? Holokaustui skirtoje kertelėje Genocido aukų muziejaus platybėse? LGGRTC pagaliau gavo leidimą (!!!) skelbti žydšaudžių pavardes? Ar po atminimo lentos Abraomui Suckeveriui atidarymo pasirūpinta pakeisti Škirpos alėjos pavadinimą ir jį pakeisti Abos Kovnerio? Net jei visas gatves pavadinsime Škirpos, o visas universitetų auditorijas pavadinsime Ambrazevičiaus ir visą kaltę suversime Stalinui, o Lietuvą ir jos gyventojus vaizduosime nevykėliais aplinkybių statistais, negalėsime pakeisti atminties minėjimais.

Minėjimai nepakeis atminties. Nors tenai, aukštuose postuose, daugeliui atrodo kitaip. Ir valdiška pagarba nužudytiems žydams, kuri nėra įtvirtinama jokiais konkrečiais atminimą įamžinančiais darbais, yra ne tik nepagarba jiems, kiek visiškos nepagarbos gyviesiems įsigaliojanti tradicija. Tokia tvirta, kaip ir atkaklus šalies vadovų nenoras sveikinti tautines mažumas jų pagrindinių religinių švenčių metu – ar rūpinimasis gyvaisiais pavojingesnis rinkimuose nei nužudytųjų minėjimas?

Šįkart tą minėjimų tradiciją pratęsė Lietuvos ypatingasis archyvas, kurio gražius ketinimus pristatyti virtualią Vilniaus getui skirtą parodą „puošia“ preambulė, kuri pagrindinę žydų žudymo kaltę suverčia… sovietinei okupacijai. Žinoma, kad nebūtų apsijuokta prieš pasaulį, angliškoji preambulės versija nuo lietuviškosios skiriasi kaip diena nuo nakties.

Liūdna, bet tokie dalykai man ir yra minėjimo, valdiško, nenuoširdaus ir melagingo, pavyzdys. Ir visiškai nesena mūsų istorija liudija, kad ir 50 metų uolaus istorijos perrašinėjimo ir valdiškų minėjimų negali pakeisti ir nepakeis tikrosios atminties. Tokie minėjimai labiau tarnauja užmarščiai ir atminčių karams, nuo kurių jau gerokai pavargom. Kaip pavargstama nuo dviejų Lietuvos istorijų – vienos, kuri gyvena Škirpos alėjoje, ir kitos, kuri amžiams apsigyveno Paneriuose. Kai vilkai tampa avimis, aukos tampa budeliais. Ir atvirkščiai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.