Violeta Tapinienė atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną

Violeta Tapinienė – (gim. 1944 m. Širvintose) viena iškiliausių Lietuvos mokytojų. Lituanistė, mokytoja ekspertė. 1945 m. jos su motina buvo ištremtos į Sibirą, bet pakeliui motina su vaiku ant rankų pabėgo iš traukinio ir grįžo į Lietuvą. Svetima pavarde gyveno Paberžėje, Kaune, Kėdainiuose, Širvintose ir kt. Lietuvos vietose. V. Tapinienė mokėsi Ukmergės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Baigusi mokyklą, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. V. Tapinienė  mokytoja dirbo nuo 1966 iki 2002 metų, iš jų 36 metus – Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje(dabar- Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija). Organizavo mokyklos dramos būrelį, kuris  turėjo įtakos kai kurių dabar garsių teatro žmonių kūrybai, profesijos pasirinkimui.  1995 m. V. Tapinienei buvo apdovanota „Vilniaus garso“ premija.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Jeigu pašaukimas, anot žodyno, polinkis į tam tikrą profesiją, darbą, tai jį išgirdau savo ausimis tikrąją to žodžio prasme labai anksti, bene dvidešimt vienerių. Po atliktos praktikos mokykloje atsisveikinu su vaikais, uždarau klasės duris, išeinu ir staiga pasiveja klegančių penktokų balsai: „Mokytoja, pasilikit, būkit mūsų auklėtoja“. Nežinau, ar daug yra išgirdusiųjų tokį realų, ne mistinį, ne egzaltuotą pašaukimą. Kadangi neturėjau jokių pretenzijų vaidinti tą, kuo niekada nebuvau – poete (nors rašiau eilėraščius), režisiere (nors studijavau režisūrą), paklausiau tų vaikų šauksmo, dėl kurio nė sekundės gyvenime nesu suabejojusi. Jeigu pašaukimo prasmė – gyvenimo tikslas, tada taip – labai daug ieškojau, abejojau, praradau, atradau, klydau…

Bet visa tai atnešė tik daugybę netikėčiausių dividendų.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetais renkuosi ne tuos, kurių galvoje telpa aštuonios bibliotekos ir gebėjimas visus nuginčyti, ne tuos iš tiesų nusipelniusius Lietuvai žmones, iš to nusipelnymo virtusiais gyvais paminklais, kuriems nei paprieštarausi, nei prie jų sušilsi.

Labai gerbiu tuos, kurie dramatiškais Lietuvai laikais viešai gebėjo sulaužyti taisyklių sukaustytą kasdienybę. Tikruosius disidentus. Atsėdėjusius lageriuose, žinančius, kad šiandien nelaimės, bet vėl darančius tą patį. Kitaip tariant, tuos, kurie pasielgė taip, kaip nesugebėjai (bijojai) tu pati. Ypač žaviuosi pranciškonų vienuoliu Juliumi Sasnausku, jo išmintimi ir erudicija. Gerbiu ne tik tuos, kurie veda, bet kartais ir išveda iš kelio – savo mokinius, privertusius ieškoti to, ko nežinojau, ko ilgėjausi, o ne sykį ir „išeiti į lankas!“ Visada prisimenu ypatingus autoritetus – rusų literatūros mokytoją Smetonos laikų inteligentę Valeriją Taškūnienę, savo močiutę Mariją ir tetą Oną iš Dotnuvos, sugebėjusias įrodyti, kad kitoks pasaulio matymas, jeigu jis niekam nekenkia, nėra kaltė, kad gyvenimas, tegu ir labai sudėtingas, nepraeitų kaip svetimas. Būtent tos moterys išmokė neturėti to karališko įpročio – išlepimo, nes jis veda tik įniršio ir pykčio keliu, leido suprasti, kad sieną galima pramušti ir galva. Jų dėka atsivėrė fantastiškos knygos ir mintys. Viena jų –  šv. Pranciškaus Asyžiečio sentencija „Vilką broliu gali vadinti tik tas, kuris neturi kaimenės“ – galvoje išlikusi ligi šiol.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Nesu menininkė, bet kokį nors sumanymą, veiklą pirmiausia įkvepia pats gyvenimas, daugybė kitų dalykų, kurie keičiasi, nes šiuo atveju nėra to, kas vienąkart ir visam laikui. Tai gali būti rytinė migla prieš Saulės patekėjimą prie Germanto ežero, audra jūroje ar pro Vilniaus geležinkelio stotį keliaujantys traukiniai.       

Įkvepia visos geros knygos ir būtų nuodėminga jas visas čia vardinti, juoba, kad vakar buvo susitikimas su senąją meile „Ponia Bovari“, o šiandien pietų Amerikos rašytojai su savo beribe fantazija braunasi į tavo užrašus. Kaskart vis kitas prizas, poezijos eilutės, tarkim H. Radausko girti lietūs ir kita siurrealistinė nuostabą keliantį jo žaidimo alchemija. Algimanto Mackaus „Mūsų vasaros praslinko nesusitikusios“, J. Vaičiūnaitės Vilnius, S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“ ar Ch. Bukowski „Atokvėpis“…
Muzika? Mažosios Lietuvos liaudies dainos, džiazas, galbūt todėl, kad jo melodiją lydi nesibaigiančios improvizacijos… Filmai? Felinio cirkas, neprognozuojami Meryl Streep vaidmenys…

Žmonės? Ypač tie reti, anot J. A. Herbačiausko, „gyvenimo artistai“, mano vyro stiprybė. Miestai? Visada Vilnius, mažų miestelių liūdesys ir Paryžius su nenuspėjamai sava atmosfera…

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Jaunystė visada truputį beprotiška, nutrūktgalviška. Ir jos gyvenimas visai kitoks su savo keistom realiom ir nerealiom svajonėm, avantiūrom, viltim… Ir tegu.

Džiaugiuosi laisve, kurią turite, bet galvoju ir apie tai, kad be būtinybės kvestionuoti, modifikuoti savo norus, potraukius, prioritetus ir galimybes, laisvi niekada nebūsite. Džiaugiuosi matydama jus, kaip skaitytojus (tegu ir ne daugkartinius), kaip kūrybingus bet kurioje veikloje, motyvuotus, išlaikiusius pagarbą savo kalbai, kultūrai asmenis (na, dar ne asmenybes), bet jau kuriančius save, tad natūralu, ir klystančius.

Bet su nerimu žiūriu i gražų jauną žmogų, žaidžiantį su ugnimi ir dar nesudegusį tik todėl, kad anot jo paties, moka žaisti… Liūdna matyti išlepintąjį, kuris galvoja, kad savaime yra nusipelnęs ypatingo dėmesio, skaudu klausyti jauno ciniko, visada žinančio visko vertę, tik neturinčio vertybių, girdėti keikūną ne tik iš liumpenų pasaulio, stebėti tą likimo posūnį ar podukrą, amžinai nepatenkintus, amžinai kaltinančius kitus ir beveik niekada nesugebančius užsipulti savęs.

Galvoju, tai nelaimingoji jaunimo dalis, nesusitvarkanti nei su savimi, nei su kitais, nei su mokslais, nei su darbais… Net ir manydama, kad šių nelaimingų jaunų žmonių elgesys priklauso nuo jų pačių pasirinkimo ir niekindama garsiąją A.Čechovo frazę „aplinka suėdė“, vis dėlto norėčiau pripažinti, kad priekaištų daugiau suagusiems, juos pagimdžiusiems, auklėjusiems, auginusiems (arba neauginusiems). Bandymai tą minėtą jaunimo dalį nedidelio protelio klišėmis, pasakinėjimais, visai neatitinkančiais nelengvo ir painaus laiko dvasios – tik koketavimas pseudotiesa. Manau, turiu teisę taip atsakyti į Jūsų klausimą,  nes viena aišku – nuo Jūsų, šiuolaikinio jaunimo, priklausys Lietuvos ateitis. Ir bus nedovanotina, jeigu toji ateitis taps absoliučia nykuma…

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Pripažindama informacines technologijas tiek, kiek jos reikalingos darbui, informacijai gauti ir t.t., kiek sugebama išlaikyti balansą tarp virtualaus gyvenimo ir realybės, vis dėlto pirmiausiai galvoju apie vaikus, jaunimą, nekontroliuojamai apsigyvenusius virtualioj tikrovėj, kurioje jie bendrauja su šimtu draugų (?!),  o realybėje lieka vieni, nes jiems svarbiausiems žmonėms nebeturi laiko (arba atvirkščiai).                              

Ar norima jų gyvenimą paversti kosmine vienatve? Be jokio emocinio kontakto su artimaisiais?

Galėčiau bandyti neatsilikti nuo laiko, spaudyti mygtukus, pakalbėti skype, bet labai aiškiai suvokiu – na, ne man toje dėželėje sutilpęs pasaulis ir todėl noriu atsilikti nuo laiko – padengti stalą, pasikviesti į svečius bičiulių, pakalbėti su jais visą naktį, sukurti tą hipnotizuojančią atmosferą. Nenoriu pirkti internetu, noriu matyti, pačiupinėti, pasimatuoti, pasikalbėti gyvai. Nenoriu simuliuoti gyvenimo, kol dar galiu gyventi.

Socialiniais tinklais nesinaudoju, man nepriimtinas privatumo išnykimas, pačių žmonių atskleidžiama informacija, kuria bet kas gali pasinaudoti, ir ne pačiais tauriausiais tikslais. Kai perskaičiau apie tuos intelektualius prietaisus, kurie žinos, ko aš noriu ir ką toliau veiksiu, kaip pamažu prie interneto bus prijungiamas kiekvienas drabužis, o batai galės pateikti vartotojo psichologinį (!?) portretą, supratau – ačiū Dievui, gal jau būsiu numirusi. Na, o jei tektų dar viso to  „gerbūvio“ sulaukti, pasirinkčiau kokį žalią užkampį, į kurį užklystų kokia vieniša lapė, rašyčiau ranka laiškus savo anūkams, mokiniams ir kviesčiausi juos į svečius pasikalbėti stebint tik visareginčiai Dievo akiai.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Kažkada rašytojas I. Babelis, iškėlęs pirmąjį klausimą, atsakė: „žmonės, dirbdami, kad išgyventų, neturi kada savęs paklausti „Kas aš esu?“ Ir čia pat pratęsė mintį: „Viena ir priežasčių – asmenybės krizė.“ Vadinasi, tautinė tapatybė svarbi, kad išliktum, kad nesijaustum svetimas, kad netaptum niekuo. O klausimas kyla dar ir todėl, kad juntamas įvairių „naujųjų metodikų“, orientuotų į kitokį supratimą, pritaikymas.

 Kai spaudoje perskaitau skelbimą, kad Lietuvoj nebeliko tikėjimo, šeimos, patriotizmo, visada jaučiu – tai dalies intelektualų, (kurių vaikai ar vaikaičiai, beje, savo noru „išsivietino“ ir įsikūrė Vakarų pasaulyje), naujas griaunamosios kritikos darbas. Tai užsidariusiųjų iš esmės ir matančių tik paviršių darbas. Bet vėlgi, galvoju, turbūt klystu – nei jie žiūri tas kriminalines laidas?

O ištikimybę Lietuvai suprantu kaip buvimą kartu pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, kaip būtinybė jausti gėdą ir atsakomybę ne tik dėl socialinės, politinės ar ekonominės padėties, bet ir dėl savo paties neįgalumo, nesugebėjimo išauklėti vaikų, išsišluoti savo kiemo ir t.t. Ir niekuomet nevadinti jos bananų respublika ar dar absurdiškiau – Marijos (tarp kabučių) žeme. Tai neatleistina nė vienam lietuviui.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Abiejų dėmesys vienas kitam, leidimas kvėpuoti, šiluma, sugebėjimas klausyti ir girdėti, pasitikėjimas, atlaidumas, tolerancija, šeštasis pojūtis, išmintis. Labai bijau pykčio, ypač jo priepuolių. Nemėgstu smulkmeniškų kalbų, banalios gyvenimo patirties dėstymo.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Jų tiek, kad netilptų į  storiausią knygą. Tik keli Jūsų smalsumui patenkinti.

 Kėdainiai. Šėtos gatvė. Šutvė vaikų, laukiančių, kada pro vartelius išeis ponia G. Ponia G. nebuvo psichiškai labai sveika. Jeigu eidama šaligatviu išgirsdavo vaiką, įsikišusį keturis pirštus į burną ir atitinkamai švilpiantį, tuoj pat pakeldavo sijoną virš galvos ir atkišdavo apatinę nugaros dalį. Šutvė „mirdavo“ iš juoko, vedantysis pasijusdavo nugalėtoju, nes ponia G. dar ilgai eidama kalbėdavo negražius žodžius. Dažniausiai vedančiosios vaidmuo tekdavo man, nes mokėjau puikiai švilpti. Pakartoję visą kompoziciją staiga pamatėme gražuolę mokytoją Kosmauskaitę, nusileidusią tarsi iš kosmoso. Visi išsilakstė, tik aš nespėjau. Stovėjau kaip įbesta. Mokytoja mums nedėstė. Priėjusi prie manęs, paglostė kasas ir pasakė: „Tu tokia graži mergaitė, ir dar tos kasos, kokių nieks neturi, o taip begėdiškai elgiesi. Aš tavęs neskųsiu mamai, nes jai bus dar didesnė gėda.“ Ir nuėjo. Dieve, kaip įsimylėjau tą mokytoją. Dėl to iki šiandien išsaugoto supratimo – kaip dera elgtis su išdykusiu vaiku norint jį paveikti. Dėl to iki šios dienos išsaugoto jausmo – grožis ir begėdiškumas nesuderinami.

Gėdos jausmas šiandien atrodo daugeliui toks senamadiškas, bet man visada patiko prikelti tuos dalykus, kurie išėję iš mados naujam gyvenimui. Su mokiniais tai pavyko, nežinau kaip seksis su anūkais.

Ukmergė.  A. Smetonos statyta mokykla. Su fontanėliais atsigerti ir sietynais aktų salėje ir kt. Dramos būrelis, vadovaujamas mokytojos, didžiosios fantazijų meistrės Valerijos Taškūnienės. Repeticijos, spektakliai – prarastas Rojus. Pirmoji meilė,  visai nepanaši į aprašytąsias eilėraščiuose, pasakojimuose ir romanuose. Kitokia. Neįtikėtina. Iki šiol išlaikiusi savo kvapą. Mylėto berniuko mama dirbo veterinarijos vaistinėje, kurioje būdavo fasuojamas ir pardavinėjamas toks chemikalas nuo vabalų – dustas. Jis taip stipriai smirdėjo, kad to kvapo, matyt, ne sykį užėjus pas mamą, prisigerdavo visas berniuko pilkas kostiumėlis. Šokių metu, užgrojus „Marina, Marina, Marina“, prie to vienuoliktoko kostiumėlio prigludusi mano uniforma dar ilgai išsaugodavo tą kvapą. Suknelę pasikabindavau prie lovos ir užmigdavau jausdama patį fantastiškiausią pirmosios meilės dvelksmą – dusto kvapą. Čia jums, mielieji, ne kokio Prusto pyragėlių iš „Prarasto laiko beieškant“kvapas…

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Pasirinkimo laisvė – pats prieštaringiausias dalykas. Visiems žmonėms kartais norisi verkti, tik ne visi turi drąsos tai padaryti prie kitų. Ypač kavinėje, autobuse ar gatvėje.
O išdrįsusiam pasirinkti toji laisvė neatneša ramybės. Prisiminkim Kamiu „Svetimą“. Kas atsitinka, kai žmogus atranda drąsos būti savimi, be kaukės.

Taigi, tikiu ir netikiu.Tikiu, nes pasirenku: reikia nors mieliau rinkčiausi nereikia. Bet juk netgi karalienės ir princesės negali rinktis. O čia esi tik paprasta moteris.
 Netikiu, kad galima pasirinkti tėvą, motiną, netgi mokytoją… Bet tikiu, kad žmogus, turėdamas pasirinkimo laisvę ir pasirinkdamas blogį, tą laisvę praranda.

Ar matau harmoniją ir grožį? Kadangi noriu matyti, tai ir matau, bet vis dėlto žinau ir tai, kaip benorėtu tvarkos, harmonijos, deja egzistuoja skonio skirtumai ir kaprizai. Kiekvieno sąmonė harmoniją suvokia skirtingai, nors to neturėtų būti, todėl manau, kad harmonija tarp žmogaus ir pasaulio iš esmės neįmanoma. Čia koją pakiša vidinis šaltis, nesugebėjimas mylėti, humoro jausmo ir gyvenimo džiaugsmo trūkumas. Nors kita vertus, jeigu egzistuoja vidinė išmintis, egzistuoja ir harmonija, išsaugojanti nuo susinaikinimo.

Apskritai, antroji klausimo dalis reikalauja platesnių pasvarstymų, pavyzdžių, jau nekalbant apie labai plačią grožio sąvoką.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu.

Gal žmogus tuo ir išskirtinis, kad priklauso ne tiek sau, kiek paslaptingai jėgai, kuri jam nežinant rytojui nulemia jo gyvenimą. Štai tu kuri planus, o kažkas nematomas už nugaros tyliai šypsosi: kvailė tu, kvailė ir pasiūlo tau ligos patalą. O kartais tiesiai į rankas Apvaizda nuleidžia tokį prizą, jog net aikteli.

Pagalbos į Išganytoją kreipiuosi nuo tada, kai išmokau kalbėti. Štai tas kreipimasis:

Saulei nusileidus,

Vakarui atėjus,
Nuoširdžiai meldžiuosi rankeles sudėjus.
Dieve Visagali,
laimink mūsų šalį,
tėtį ir mamytę

Ir mane mažytę.

Po to sekdavo P.S. Dieve, prikelk mano tėtį iš numirusiųjų ir padaryki, kad nebūtų mirties.

Taip pat kreipėsi ir mano sūnus Andrius ir mano anūkai, keitėsi tik P.S. Jie vardijo visus, kam prašė sveikatos, o kai pritrūkdavo vardų, sakydavo „Dieve, duoki sveikatos visiems mūsų giminėms ir negiminėms.“

Malda mane lydėjo ir lydi kas vakarą. O pagalbos esu kreipusis į Aušros Vartų mergelę Mariją, keliais lipdama laiptais prieš 15 metų, kai gydytojai pasakė, jog mano vyras negyvens. Dabar jau seniai nieko neprašau, tik kalbuosi. Atvirai ir pasitikėdama. Nes tik tuomet, manau, yra galimybė išgirsti vienas kitą.