2013 09 12

Jūratė Kuodytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vytautas Landsbergis – apie popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje.

Portretas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Jūratė Kuodytė yra katalikų radijo „Mažoji studija“ bendradarbė.

Koks buvo Jūsų pirmasis susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II?

Pirmiausia buvo netiesioginiai susitikimai. Jau po pasikėsinimo į popiežių, po 1970 metų, mano draugas muzikologas iš Lenkijos ketino vykti į Vatikaną ir pranešė man, kad turės galimybę pamatyti popiežių, tai aš perdaviau jam savo darytų nuotraukų iš Kryžių kalno. Mėgėjiškos, prastos nuotraukos…

Labai drąsu, o sakyčiau ir kiek įžūlu muzikologui iš sovietinės Lietuvos siųsti savo nuotraukas popiežiui?

Nemąsčiau, kad siunčiu būtent savo darytas nuotraukas, nepasirašinėjau, siunčiau informaciją tinkamu adresu. Kad žinotų, jog Lietuvoje tai yra. Ir jos buvo popiežiui įteiktos. Manau, kad Jonas Paulius II  žinojo apie Kryžių kalną, bet jis tikrai gavo į rankas nuotraukas, kartu ir kryžiaus su jo vardu, pastatyto dėkojant Dievui už popiežiaus išgelbėjimą.

EPA nuotrauka

Paskui atėjo mūsų išsivadavimo laikai, su Vatikanu ryšius palaikė Lietuvos dvasininkai, kurie, be abejo, nuveždavo mano žodinį sveikinimą ar laišką. Įdomus sutapimas – sulaukiau popiežiaus pasveikinimo šv.Velykų proga, 1990 m. balandį, ir lygiai tuo pat metu iš Maskvos atėjo Gorbačiovo ultimatumas. Lyg Apvaizda ką nors reguliuotų. O paskui, man vykdant tarptautinę politiką, vis pasitaikydavo proga pakviesti popiežių į Lietuvą, kad jis bent galvotų apie tai, kad žinotų, jog Lietuva jo laukia. Galutinis kvietimas buvo 1992 m., jau gavus Lietuvai visus tarptautinius pripažinimus. Tiesa, dar prieš tai popiežius lankėsi Lenkijoje, manau, su intencija būti kuo arčiau Lietuvos. Turėjau ir aš važiuoti į iškilmingas pamaldas Lomžoje su Lietuvos delegacija, bet sovietų kariuomenė apsupo parlamentą tankais, eilinį kartą demonstravo jėgą, tad aš turėjau likti Lietuvoje. Vyko Č. Stankevičius ir kiti parlamentarai. O mano žmona turėjo tuo metu koncertavo Lenkijoje, ir lenkų politikai suorganizavo jai, Landsbergio žmonai, susitikimą su popiežiumi. Jis ją priėmė, palaimino ir perdavė palaiminimą man.

Oficialus vizitas Lietuvos delegacijos į Romą ir Vatikaną buvo Rapolo Kalinausko, bendro Lietuvos ir Lenkijos šventojo, kanonizacijos proga. Tai buvo 1991-ųjų pabaiga. Mačiausi su popiežiumi per kanonizacijos ceremoniją ir po jos, kai jis priėmė mane su Stasiu Lozoraičiu, apsaugos karininkais, politiniais patarėjais. Buvo mielas, šiltas susitikimas. Po jo popiežius pakvietė pokalbiui dviese. O kitą dieną kalbėjomės valandą ar daugiau lenkų kalba apie konkrečius klausimus. Tai buvo diplomatinis pokalbis, su begaline pagarba jam ir dėkingumu už jo laikyseną atremiant komunizmą, prilaikant Vakarų pasaulio krikščionybės spindesį ir vertę, kuo ir dabar reikia rūpintis. Jis pats klausinėjo: apie Rusiją, apie padėtį Lietuvoje, bažnyčių santykius, Lietuvos siekius. Aktualus klausimas buvo sovietų kariuomenės išvedimas. Gorbačiovas jau buvo nuėjęs nuo politinės arenos, bet Rusijoje buvo pilna imperialistinių, revanšinių tendencijų, o ir demokratinių siekių. Popiežiui rūpėjo Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių santykiai, kurie iki šiol liko neišspręsti, žinoma, konkordato atnaujinimas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos, ir Vilniaus arkivyskupo paskyrimas. Kalbėjomės apie kandidatūtas. Jis minėjo dvi – A. J. Bačkio ir apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Jono Bulaičio, kuris tuo metu tarnavo Pietų Korėjoje. Beje, po trejų metų jį ten sutikau, vykdamas į tarptautinį moderniosios muzikos ir meno festivalį. Leidau suprasti, kad Bačkis yra susijęs su Lietuvos diplomatija. Manau, kad popiežius į tą pusę galvojo, bet, turėdamas progą, norėjo paderinti kandidatūrą. Tai yra jo didysis nuopelnas – Bažnyčios Lietuvoje kūnas su dviem, Vilniaus ir Kauno arkivyskupijom.Tai buvo to važiavimo du pasimatymai.

Pal. Jonas Paulius II Šiluvoje

Kuo svarbus popiežiaus vizitas to meto tarptautinės politikos ir ką tik atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės kontekste. Suvokiame, kad popiežius buvo ne tik Katalikų Bažnyčios galva, bet ir politinė figūra…

…ir labai didelė. Aš buvau didelis ignorantas Vatikano tarptautinės politikos taisyklių, kur ir kokiomis sąlygomis popiežius gali atvažiuoti. Man buvo mandagiai paaiškinta, kad netinka viešbutis, turi būti nunciatūra, kad reikia tam tikrų būtinų sąlygų. Susitarėme su Dailininkų sąjunga, valstybė davė jiems kitas patalpas, nuncijui prižiūrint regėmės deramai priimti popiežių. Bet buvo ir dar viena, nerašyta ir niekur neminėta sąlyga, tačiau manau, labai sąmoninga. Jungtinėse Tautose buvome įregistravę sutartį su Rusija dėl sovietų kariuomenės išvedimo iki rugsėjo 1 dienos. O popiežius buvo nustatęs savo vizito datą – rugsėjo 4-ąją. Manau, ji buvo parinkta neatsitiktinai. Tačiau kilo pavojus, kad ta sutartis gali būti peržiūrėta, nes Maskva pakvietė tam tikslui atvykti tuometinį Lietuvos vadovą A. Brazauską.

Būdami opozicijoje per spaudą bandėme pasiekti, kad tas vizitas neįvyktų. Aš prisimenu, kaip buvo šokiruotas Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas, kai važiavome pro sovietų karinę bazę Suvorovo ar jau Sapiegos gatve ir į jį iš 5 metrų atstumo žiopsojo kareiviai. Jis klausė, kas čia dabar? Čia rusų kareiviai, mes dar nepasiekėmė, kad jie išeitų iš Lietuvos. Taigi, galėjo kas nors panašaus atsitikti ir su popiežiaus vizitu. Bet jei popiežiaus vizitas būtų atidėtas dėl to, kad Jelcinas sulaužė sutartį ir neišvedė laiku kariuomenės, tai būtų Rusijai galingas nemalonumas. Galvoju, jog popiežius derino vizito datą su didele politine, moraline parama, kad jis atvažiuoja ten, kur nėra okupacinės kariuomenės. Lietuva buvo pirmoji šalis iš anksčiau valdomų Maskvos šalių, kurią popiežius aplankė. O tai ir tokia reikšmė jo vizito, šalia dvasinio ir ekumeninio pakylėjimo, dėkingumo.

Buvo priderintos iškilmės Šiluvoje, Kryžių kalne. Seime buvo įdomių scenų. Deja, niekas nefilmavo. Kai jis ėjo apatiniu fojė,  buvo susirinkę daug žmonių, pasidalijusių į dvi dalis. Dešinėje stovėjo konservatorių, krikščionių-demokratų opozicija  ir Seimo tarnautojai, moterys, vaikus atsivedusios, kad popiežius juos palaimintų,  ir visi klaupėsi. O kitoje pusėjo stovėjo valdančioji jėga, ir nė vienas nesiklaupė. Tuomet jau buvo kalbama apie Lietuvą, pasidalijusią į dvi lietuvas, tai kyla klausmas, kas padalijo – popiežius? Turbūt kita jėga kada nors seniai padalijo.

Prisimenant popiežiaus vizitą, man liko klausimas: kodėl vis dar mažai kalbama apie tai, kodėl Lietuva popiežiui buvo tokia brangi? Nei Vatikane, o ir Lietuvoje nebuvo ir dabar ši tema neliečiama. O juk jis vis mėgdavo pasakyti, kad „Lietuva yra mano širdyje“. Gal todėl, kad jo močiutė kilusi iš Žemaitijos, o jo motina Kačerauskaitė ištekėjo už Vojtylos? To vizito programa buvo taip sudėliota, kad neatsirado laiko popiežiui aplankyti jo močiutės gimtojo kaimo tarp Šiluvos ir Kryžių kalno.  Galbūt istorikai dar tyrinės vizito aplinkybes ir programos sudarymą?

Viliaus Jasinevičiaus nuotrauka

Jono Pauliaus II vizito programoje buvo susitikimas su lenkų katalikų bendruomene Šv. Dvasios bažnyčioje. Tuomet jis kreipėsi į ją, pavadindamas lenkų kilmės lietuviais. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodytų, kad tiek lietuviai, tiek lenkai skirtingai supranta popiežiaus pasakytą mintį?

Bažnyčios galva, pats būdamas lenkas, su skaudama širdimi tada pasakė, kad Lietuvoje yra tiek daug įtampos, nesantarvės ir piktumo. Politikuojantiems vietinių veikėjų sluoksniams sunkiau buvo suprasti tą europinio lygmens mintį apie tai, ką reiškia būti piliečiu. Kokioje nors Vakarų valstybėje, kai pagauna nusikaltėlį iš Lietuvos, jis laikomas lietuviu, nors gal net nemoka gerai kalbėti lietuviškai ir jo pavardė skamba ne lietuviškai. Bet jis turi Lietuvos pasą, ir to užtenka, kad jis yra lietuvis. Taip pat kaip turkas, turintis Vokietijos pilietybę, yra laikomas vokiečiu, nors širdyje gal ir nesijaučia esąs vokietis. Taip yra visoje Vakarų Europoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuo tarpu Lietuvoje yra eksplotuojamas senasis provincialaus nacionalizmo požiūris. Esame šios žemės – Lietuvos žmonės. Popiežiaus pasakymas, europietiškas, auklėjantis pilietiškai primena –  branginkite savo kilmę. Jeigu esate lenkų kilmės žmonės, bet Lietuvoje gyvenate, prisiminkite, kad esate lietuviai. Dviejų tautų santykiuose pastebimi ir teigiami požymiai. Juos skatina Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Prieš porą metų lankiausi Turgeliuose, kur buvo aukojamos šv. Mišios mokslo metų atidarymo proga. Klebonas, gana gerai kalbantis lietuviškai, vedė pamaldas dviem kalbom. Vaikai giedojo ir lietuviškai, ir lenkiškai. Deja, kai kur tame krašte vietinė pasaulietinė valdžia palaiko segregaciją, net kiršinimą, pamiršdama pareigą būti valdžia visiems, ne tik vienos tautybės piliečiams.

Taigi šiandien pokyčiai prieštaringi – vienur einama konflikto mažinimo kryptimi, kitur atvirkčiai – skatinamas atskyrimas.

EPA nuotrauka

Popiežius Jonas Paulius II savo apsilankymo metu pasėjo sėklų: Vingio parke, Santakoje, Šiluvoje, Šv. Dvasios ir Šv. Jonų bažnyčiose. Galėjome jas 20 metų laistyti, stebėti dygstančius daigus, ir šiandien galbūt jau kalbėti apie vaisius. Ar matote juos?  

Visada yra sėjama gėrio sėkla, bet sėjama ir blogio. Yra pasakyta, kad vienos sėklos krinta į vaisingą dirvą, o kitos – ant akmenų ir nesudygsta. Lietuvoje dar yra daug akmenuotų, išdegintų sausų vietų, kuriose gėrio sėkla sunkiai dygsta. Lietuva patiria tą pačią dvasinę krizę, kaip ir Europa: stoką artimo meilės, atjautos, susvetimėjimą, žiaurumą ir gobšumą. Sunku pasakyti, ar tai mažėja. Atrodo, kad ne, nes ir kitur nemažėja. Bet sėkla vis tiek yra ir turi būti sėjama. Todėl popiežiaus  atminimas ir ženklai, kurie padeda puoselėti tą atminimą ir gėrio dvasią, tebūna branginami.