2013 09 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kęstutis Dubnikas. Studijų kokybę užtikrina ne procedūros, bet mąstymas

Vilniaus universitete, kaip labiausiai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų vertinamoje Lietuvos aukštojo mokslo įstaigoje, studijų kokybė visais laikais buvo didelė vertybė, prioritetas ir siekiamybė. Keičiantis pasauliui, susiduriant su naujais iššūkiais, puoselėti bei užtikrinti studijų kokybę tenka ieškoti naujų instrumentų ir metodų. Šiam tikslui jau antrus metus Vilniaus universitete vykdomas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamas projektas „VU vidinės studijų kokybės sistemos kūrimas ir  įgyvendinimas“. Apie tai, kaip universiteto bendruomenė suvokia studijų kokybę, su kokiomis problemomis tenka susidurti siekiant ją užtikrinti bei apie šio projekto vertę ir prasmę, kalbamės su VU akademinių reikalų prorektoriumi docentu Kęstučiu Dubniku.

Kaip, Jūsų nuomone, universiteto bendruomenė suvokia studijų kokybę?

Studijų kokybė šiandien yra vienas dažniausiai diskutuojamų ir, deja, neretai mistifikuojamų dalykų Lietuvoje. Žiniasklaidoje dažnai nekonkrečiai taigi ir neatsakingai kalbama apie visuotinį studijų kokybės nuosmukį Lietuvos universitetuose tuo romantizuojant studijas užsieniuose ir netiesiogiai skatinant didžiulį norą išvykti studijuoti į kitas šalis. Kita vertus, politiniai sprendimai dėl aukštojo mokslo visuomet grindžiami ne kuo kitu, o būtent rūpinimusi studijų kokybe, nors dažnai sprendžiami visai kiti uždaviniai. Akivaizdu bent tai, kad kokybės supratimas ir būdas, kaip jos siekti, yra nevienareikšmiai.

Nors universitete mes siekiame bendrų tikslų, tačiau diskusijos dėl studijų kokybės taip pat išryškina skirtingus aspektus. Dėstymo požiūriu kokybė pasiekiama ne mokant tik to, kas parašyta vadovėlyje, bet perteikiant aktualijų ir problemų. Dėl to labai svarbu, kad mokslo tyrimai būtų susieti su dėstymu. Studentų požiūris į studijas apskritai pirmiausia priklauso nuo motyvacijos ir siekio kuo daugiau išmokti ir išsilavinti. Tik tada gali atsirasti klausimų dėl kokybės. Tie, kas vienaip ar kitaip susiję su programų tikslų, sandaros kūrimu ir studijų proceso administravimu, kokybę vertina sisteminiu studijų įgyvendinimo požiūriu. Būtent pastarasis – biurokratinis veiksnys nūnai yra labiausiai akcentuojamas užtikrinant kokybę. Suprantama, kad studijų administravimas neišvengiamai daugiau ar mažiau biurokratizuoja patį procesą, kuriami nuostatai ir reglamentai ir įvairūs aprašai. Tačiau reikia nepamiršti, kad visos administracinės priemonės turi tik užtikrinti geras sąlygas ir sklandų bei aiškų mokymosi bei žinių vertinimo procesą, studijų tikslų įgyvendinimą. Pernelyg didelis pasitikėjimas reglamentavimo veiksniu kokybei, mano manymu, yra ne tik mūsų, bet ir Europos aukštojo mokslo politikos bėda. Akivaizdu, kad tokia nuostata mažina pasitikėjimą ir vietoj atsakomybės prioritetą suteikia atskaitomybei.

Juk žvelgiant iš esmės, kokybė – tai dviejų susitikimas – profesoriaus ir studento. Viena vertus, tai priklauso nuo dėstytojo mokslinės ir pedagoginės kompetencijos, kita vertus – nuo studento gabumo, smalsumo ir motyvacijos. Ko reikia dar? – vietos, auditorijos, techninių  priemonių – kitaip tariant, materialinės bazės. Taigi nuo šių trijų dėmenų pirmiausia priklauso studijų kokybė. Visa kita: vadyba, metodikos, taip pat ir tinkamas finansavimas turi būti suvokiama kaip pagalba ir paskata patiems „akademikams“ rūpintis programų tobulinimu ir kad šios atitiktų universitetinius standartus.   

Dar vienas dalykas, ypač pastaruoju metu siejamas su studijų kokybe, yra rinkos poreikis. Tarsi rinka pati „atrenka“ kokybiškas programas. Antra vertus, jei kokios nors programos yra šiuo momentu labai populiarios, tai esą patvirtina jų kokybę. Drįsčiau pasakyti, kad, idealiu požiūriu, šie dalykai nėra tarpusavyje susiję. Kitaip tariant, gali būti labai aukšto lygio fundamentinės studijos, tačiau dar arba jau niekam „nereikalingos“, nes nesuvokiama jų netiesioginė, nerinkinė vertė. Kokybės klausimą su rinka susieja politika ir pinigai. Kada nustatomas studijų finansavimo mechanizmas ir aptinkamas tikslingumas pagal poreikį, tikima, jog ten, kur yra didesnis poreikis, turėtų būti ir labiau rūpinamasi studijų kokybe. Tačiau, kaip minėta, ne visas mokslas yra su tuo tiesiogiai susijęs, todėl yra reikalingas apsisprendimas, kaip tokį mokslą ir išsilavinimą palaikyti. Kita vertus, pastarųjų metų patirtis rodo, kad beatodairiškas rinkodaros dėsnių perkėlimas į universitetines studijas dažnai gimdo ne naują kokybę, o tik siekį prisitaikant prie konjunktūros gauti didesnį finansavimą.

Ar, Jūsų manymu, mokamos studijų vietos nesmukdo aukštojo mokslo kokybės?

Iš tiesų tai, kas dabar yra padaryta per studijų krepšelio finansavimo politiką ir dviejų kategorijų studentų atsiradimą universitetuose (t.y. galimybę valstybiniams universitetams priimti studentus jų lėšomis ir net sumažinti studijų kainą, kad tik daugiau būtų galima pritraukti studentų ir per jų skaičius būtų surenkami pinigai) yra „peilis“ kokybei. Esant tokioms tendencijoms, kokybė negali gerėti, geriausiu atveju pasitelkiant administracinius svertus, piginant tam tikrus išteklius, galima bandyti ją išlaikyti. Mokamos studijos argumentuojamos studijų prieinamumu, kuris išplečia galimybes siekti aukštojo mokslo. Iš tiesų esama argumentų – išplėsti išsilavinimą, kurti žinojimu grįstą visuomenę, tai yra sėkmės laidas, socialinė ekonominė nauda, didesnė visuomenės sanglauda su aukštesniu išsilavinimu ir t.t. Tačiau juk ne paslaptis, kad esama universitetų, kur į kai kurias studijų programas priimama su labai žemais balais, galima sakyti, bet ką, kas turi vidurinio mokslo baigimo atestatą. Tačiau jei studijų kokybei yra svarbu tai, kas tave moko ir koks yra studentas, tai esant dideliam ir labai netolygaus pasirengimo studentų skaičiui dėstytojas turi dėstyti taip, kad suprastų bent jau vidutiniokas. Ką tai gali duoti gabiausiems? Beje, Vilniaus universitetas yra nustatęs mažiausią praeinamą balą – 50 proc. nuo galimo maksimalaus.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs Suomijos prezidentas savo interviu yra pasisakęs apie Suomijos „sėkmės laidą“. Tai yra aukštas išsilavinimas. Kuris iš tiesų yra nemokamas. Jis pasakęs labai paprastą dalyką – „nemokamas“ reiškia, kad jokie pinigai negali būti kriterijus studijuoti. Taigi prieinamumas, jo supratimu, yra gabumai, o ne gebėjimas sumokėti. Lietuvoje kalbant apie tą prieinamumą esama savotiškos „mistifikacijos“. Iš esmės tai – mokymas tų, kurie negali mokytis. Nebent nuleidi standartus. Bet kas tada lieka?

Sakysime, suomiai yra turtingi ir jie gali sau leisti, kad aukštasis mokslas būtų visiems nemokamas, o mes – neturtingi, tad negalim. Tad ką daro „neturtingi“ anglai – jie įveda mokestį, vienodą visiems studentams, kaip pridėtinę kaštų dalį prie studijų kainos. Tačiau vienodą, nesvarbu, ką studijuoji – ar techninius mokslus, kurie yra brangesni, ar humanitarinius, kurie pigesni. Ne taip kaip pas mus, kur kainų skirtumas yra keleriopas . Kad ir ką kalbėtų tie reformatoriai, kurie įvedė šią sistemą esą dėl studijų kokybės, tai yra absoliuti netiesa. Jie šią sistemą  grindė tuo, kad universitetai, norėdami pritraukti valstybines studijų krepšelio lėšas ir privačias lėšas, neišvengiamai turės demonstruoti, jog studijos kokybiškesnės. Jei čia būtų kalbama apie jaunuomenės elitą ir tame „žaidime“ dalyvautų 10–20 procentų  – tuos, kurie geriausiai baigė mokyklas – tas mechanizmas dar galėtų būti suprantamas. Bet kada mes kalbame apie 80 procentų, dalyvaujančių aukštajame moksle, tada atsiranda ir kitas interesas – gauti diplomą. Kita vertus, jau akivaizdžiai matyti atsiradusi skirtis tarp universitetų ir programų, kai vienur dominuoja valstybės finansuojami studentai, o kitur – mokantys savo lėšomis. Dėl pastarųjų iškyla kur kas daugiau problemų kokybės srityje, pirmiausia dėl menkesnio studijuojančiųjų gebėjimų ir motyvacijos įgyti žinių, o ne diplomą. Tai apie kokią kokybę čia gali būti kalbama? Jokios mokymo inovacijos, nauji metodai padėties iš esmės pakeisti negali. Kai išgirstu apie tokį rūpinimąsi kokybe, man visada kyla įtarimas. Nes čia yra tas techninis, vadybinis kokybės aspektas, kuris, mano supratimu, turi būti iš esmės nepastebimas, nedominuojantis, o tik užtikrinantis procesą.

Kaip studijų kokybė užtikrinama Vilniaus universitete? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Nors Vilniaus universitetas yra lyderis daugumoje mokslo ir studijų krypčių, nors mes galime džiaugtis, kad daugelyje programų sulaukiame geriausių studentų, kad pritraukiame net trečdalį visų valstybės skiriamų studijų krepšelių,  mes taip pat dalyvaujame bendrame studijų politikos procese, ir visos neigiamos šios politikos pasekmės neišvengiamai įtraukia ir veikia  mus taip pat. Studijų  finansavimo sistema, kai lemiamas veiksnys yra stojančiųjų prioritetai, verčia pirmiau žvalgytis į  vyraujančias nuotaikas ir tendencijas konkurencinėje erdvėje, o ne į ilgalaikius studijų pertvarkos ir kokybės užtikrinimo mechanizmus. Būtų gerai, jei VU gautų pakankamą finansavimą studijoms iš valstybės, tačiau turime priimti ir tam tikrą skaičių neįveikusių konkurso dėl studijų krepšelio. Dabartinė vyriausybė buvo užsibrėžusi atsisakyti ydingos dvejopų studentų sistemos valstybiniuose universitetuose. Savo lėšomis turėtų studijuoti privačiuose universitetuose. Tačiau bijau, kad nuo šios pozicijos gali būti atsitraukiama, jei ir toliau sprendimai bus daromi  tik finansiniu, ekonominiu aspektu. Dažnai pamirštama tai, kad finansavimas turi sekti paskui kokybę, įvertinus ten, kur ji yra, kur galima koncentruoti mokslo ir studijų perspektyvas, jungti pajėgas ir programas.  Be jokios abejonės, universitetams reikia ilgalaikių sutarčių.  

Mano manymu, didžiausia įvykdytos aukštojo mokslo reformos blogybė yra ne prasti dokumentai, bet mąstymo pasikeitimas. Studentų suvoktas ar nesuvoktas poreikis studijuoti neša naudą, vadinasi, turi stengtis  juos pritraukti, dėl to turi sugalvoti tokį naują vardą, kad  būtum pastebėtas.  Reikia pripažinti, kad ir Vilniaus universitete nedaug, bet vis dėlto esam keitę kai kuriuos programų pavadinimus tam, kad būtume patrauklesni rinkoje. Pirmiau rūpinantis, kad  neprarastume finansavimo, nes jam sumažėjus neišvengiamai mažėja išlaidos ir studijų procesui. Taigi bendra sistema vis tiek veikia, nepaisant to, kad VU tarsi daugiausia turėtų išlošti konkurencinėje kovoje.  Per  krepšelio sistemą bent jau tam tikrą laiką galima lengvai „nutraukti“ studentus kitur, ten, kur siūloma ne kokybė, o įmantrus ir naujoviškas, dažnai mokslo požiūriu „palengvinto“ svorio studijų dalykas. Šiandien matyti tendencija, kad mažėja stojimas į klasikinio fundamentinio mokslo paremtas programas. Nors VU lieka ir liks mokslo universitetas, tačiau mes taip pat nesame izoliuoti. Ir negali būti taip, kad rūpinamės kokybe nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplinkui.

Kalbant apie studijų kokybę, susiduriame ir su „masifikacijos“ problema. Kai didėja studentų skaičius, neišvengiamai mažėja tiesioginio dėstytojo ir studento kontakto, kuris, kaip minėjau, yra pagrindinis laidas. Nepaisydami visų iššūkių, turime ir toliau rūpintis tiek studijų kokybe, tiek ir  programų  atnaujinimu. Galiu tvirtinti, kad tos atnaujinimo procedūros yra gana kruopščiai prižiūrimos. Tai yra Studijų direkcijos, o taip pat ir Kokybės vadybos centro rūpestis.

Projekto VU vidinės studijų kokybės sistemos kūrimas ir  įgyvendinimasdėka buvo sukurti tam tikri stebėsenos parametrai, kurie yra tarsi tos studijų kokybės matuokliai. Taigi vidinis auditas arba savikontrolė Vilniaus universitete yra labai stipri. Tačiau aš dar kartą noriu pabrėžti, kad kokybę užtikrina mąstymas, ne procedūros. Blogai, jei akademinė bendruomenė jaučia, jog vyksta pernelyg didelis „reguliavimas“ ir biurokratizavimas. Bet mes iš tiesų turime saugoti savo universiteto vardą ir kadangi labai nesistengiame vaikytis partauklumo, kuris atneštų pinigų bet kokia kaina, turime rūpintis tuo, ką jau esame pasiekę ir kaip iš tiesų tą kokybę puoselėti. Nors visada esama pagundos, kad būtų galima eiti daug lengvesniu keliu.

Kaip sekasi įgyvendinti jau antrus metus Vilniaus universitete vykdomą projektą „VU vidinės studijų kokybės sistemos kūrimas ir  įgyvendinimas“?

Projektas, turėjęs trukti iki šios vasaros, bus pratęstas dar iki Naujųjų metų. Projekto veiklų pabaigoje vyks tarptautinė konferencija. Taip pat – studijų kokybės užtikrinimo sistemos išorinis vertinimas. Tarptautinėje konferencijoje ketina dalyvauti Gento (Belgija) bei Korko (Airija) universitetų atstovai. Pastarieji universitetai projekto metu buvo patirties dalijimosi vietos. Tiek mūsų univeriteto atstovai vyko ten, tiek ir minėtų universitetų atstovai buvo pakviesti pas mus. Taigi turėjome galimybių pasižiūrėti į šių universitetų patirtį, įvertinti ją kritiškai ir perimti tai,  kas mums tinka.

Ką Vilniaus univeristetas perėmė iš Gento ir Korko universitetų studijų kokybės tobulinimo srityje? Kas pasirodė tinkama?

Kalbame apie kokybės vadybos klausimus, kuriuose minimi universitetai yra pasiekę gerokai daugiau nei Lietuvos aukštosios mokyklos ir, konkrečiai, VU. Mums svarbu pasilyginti ir pritaikyti kai kuriuos reglamentus, pvz., kaip yra kuruojamos studijų programos, kaip reglamentuojamos dėstytojų auditorinis krūvis bei studentų darbo apimtys, kokia yra žinių vertinimo sistema. Kai kuriuos dalykus perimame atnaujindami  dėstomų dalykų aprašus. Detalizuojame dalykų turinį, prašome nurodyti įgysimas kompetencijas, sukonkretiname užduotis studentams. Visa tai vyksta diegiant ECTS – Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemą. Kitas dalykas yra tai, kad mes iš tiesų viską turime išmokti matuoti kreditais, o kreditas – tai studentų darbo valandos, ir jos turi būti palyginamos. Žinoma, kai konkrečiai prašoma nurodyti, kiek studentas per tam tikrą laiką turi perskaityti puslapių, ne visi dėstytojai tuo patenkinti. Anksčiau tai vykdavo pasitikėjimo pagrindu. Taigi čia yra dvilypė situacija. Viena vertus, tai biurokratizuoja ir mažina pasitikėjimą, kita vertus, kai supranti, jog daugėja įvairaus lygio studentų, tas reglamentavimas tampa reikalingas. Kai  dėstytojai užduoda skirtingą kiekį rašto darbų, krūviai tampa labai netolygūs, nors dalykai vertinami tokiu pat kreditu. Ir tada iškyla klausimas, kaip tai sureguliuoti. Nors aš nežinau, ar mes pačiu geriausiu būdu tą darome. Nesu tikras, kad, stengdamiesi kuo detaliau viską aprašyti, mes to pasieksime. Tiesa, teigiamas dalykas yra tai, kad dėstytojams tenka tiksliau pagalvoti, kaip jie paskirsto studentams užduotis. Nors aš norėčiau, kad išliktų ir nemaža dalis tiesiog pasitikėjimo ir aptarimo pačiose bendruomenėse. Nes vis tiek visko nesureglamentuosi.

Projekto metu parengta  įvairių priemonių, kurios iš esmės yra reikalingos – VU bendruomenės pastangomis parengta kokybės užtikrinimo politika ir studijų kokybės gerinimo strategija,  kartu su administracijos padalinių darbuotojais atlikta  studijų procesų analizė, leidusi įvertinti jų veiksmingumą, taip pat parengtas kokybės vadovas, metodinės priemonės studijų programų komitetams, dėstytojams, taip pat doktorantams ir jų vadovams, informacijos skleidimo apie studijų kokybę reglamentas, atnaujinti pagrindiniai studijų procesą reglamentuojantys dokumentai ir kt. Projekto metu universiteto padaliniuose atsirado kokybės koordinatoriai, kurie koordinuoja studijų kokybės užtikrinimo veiklas bei teikia metodinę pagalbą fakultetuose.

Galbūt šis projektas padės šiek tiek pasimokyti? Jo nauda būtų ne sukurti daugiau biurokratinių darbuotojų, papildomų administracinių pareigybių, bet tiesiog pasimokyti. Kalbant apie pasidalinimą patirtimi, visada galima ne tik ką nors perimti, bet ir matyti, ko nereikėtų perimti.

Iš tiesų projektas „VU vidinės studijų kokybės sistemos kūrimas ir  įgyvendinimas“ nėra orietuotas į kontrolę, bet į pagalbą arba rekomendacijas, grįžtamąjį ryšį. Vykdomos apklausos, organizuojami dėstytojų bei administracijos darbuotojų mokymai. Manau, jis yra įgyvendinamas gerai ir viliuosi,  kad vėliau šio projekto patirtis – pasitikrinus ir „atsijojus“ tai kas prasminga, o kai kas gal ir nelabai – bus pasitelkiama užtikrinant studijų kokybę bei tobulinant pačią kokybės užtikrinimo sistemą.  Studijų direkcijai šiuose procesuose tenka išskirtinis vaidmuo.

Kita vertus, mes galime  viską surašyti, pamatuoti, nustatyti, kad pagal reglamentų punktus būtų viskas įvykdyta – tačiau klausimas: ar visada tai garantuos kokybę?

Atrodo, į nūdienos studijų kokybės „vajų“  žvelgiate kiek skeptiškai?

Nesakau, kad visai skeptiškai. Aš manau, jog mums pavyks projekto rezultatus ir patirtį panaudoti taip, kad pats administravimo procesas vyktų kuo sklandžiau ir suprantamiau,  kad fakultetų ir studijas administruojančių žmonių santykiai būtų aiškūs, dalykiški, tai bus visiems į naudą. Taigi jei šio projekto patirtis padėtų, kad visi dokumentai, visos tvarkos iš tiesų kokybės užtikrinimo procesą padarytų sklandesnį, visiems aiškesnį, suprantamesnį ir jo nebiurokratizuotų, jį būtų galima laikyti sėkmingu.  

Kalbino Jurga Žiugždienė

Projektas yra finansuojamas pagal Lietuvos 2007–2013 metų laikotarpio Žmoniškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.1.-ŠMM-04-K priemonę „Studijų sistemos efektyvumo didinimas“ iš Europos socialinio fondo lėšų.