2013 09 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Humoras ir krikščionys

Dauguma tikinčiųjų į dalykus, susijusius su tikėjimu, žiūri labai rimtai. O ar galima juokauti ir pasakoti anekdotus religijos tema?

Štai kad ir toks anekdotas, galbūt jį girdėjote: „Kalbasi du katalikų kunigai. „Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą? – Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai…“ Kai kurie nuoširdžiai juoksis iš jo, tuo tarpu kiti pagalvos, kad nedera juokauti religinėmis temomis. Taip sako vokiečių žurnalistas ir teologas Hinrichas C.G.Westphalis savo knygoje „Heiter bis heilig“ (Nuo linksmumo iki šventumo), kur jis surinko daug gerų sąmojų religine tematika. Westphalis cituoja britų baptistų pastorių Charlesą Haddoną Spurgeoną, vieną žinomiausių XIX a. pamokslininkų, sakiusį, kad krikščionis dvasininkas turi būti linksmas. Humoro ir sąmojo dėka gyvenimas tampa lengvesnis ir suteikia žmonėms galimybę geriau suprasti tai, kas religijoje gali atrodyti gana abstraktu ar kas kelia baimę. Ypač mirtis, kaip iliustruoja Westphalis vienu pavyzdžiu: „Klebonas Weigeltas išsigąsta, viename žurnale radęs savo nekrologą. Jis skambina savo vyskupui ir jam apie tai papasakoja. Vyskupas atrodo apstulbintas: „Brangus broli, dėl Dievo meilės, pasakyk: iš kur skambini?“

Juokas Biblijoje 

Niekas nežino, ar Jėzus kada nors juokėsi. Naujajame Testamente apie tai nekalbama. Ne kartą pasakoma, kad jis liūdi ar džiaugiasi, tačiau apie juoką neužsimenama. Kas Knygų knygoje ieško eilučių, kur būtų minimas juokas, jų ras Senajame Testamente. Saros, Abraomo žmonos, pavyzdys. Ji ima juoktis, kai išgirsta, kad gražiame amžiuje, sulaukusi devyniasdešimties metų, ji pagimdys sūnų – net jei vėliau ji neigs, kad juokėsi. Biblija pasakoja Dievo santykių su žmonėmis istoriją. Akivaizdu, kad humoras čia nebuvo itin svarbus. Tačiau skaitytojo vaizduotė gali bent nujausti kai kurių situacijų komiškumą. Įsivaizduokime apstulbusio pranašo Balaamo veidą, kai asilė, kuria jis jojo, netikėtai pradeda kalbėti.

Juokas bažnyčiose

Įvairūs juokeliai ir humoras bažnyčiose ilgai buvo nemėgstami, nors gyvavo tam tikra tradicija. H. Westphalis teigia, kad Velykų laiku namuose krikščioniškas humoras būdavo įprastas svečias. Viduramžiais egzistavo „velykinio juoko“ paprotys. Velykų Mišių metu žinią apie Prisikėlimą bendruomenė pasitikdavo su džiaugsmu ir juoku. Dėl šios priežasties: Jėzaus prisikėlimas būdavo sveikinamas su ypatingu džiugesiu, kaip didžiausia paguoda. 

Drauge „velykinis juokas“ atspindėdavo ir linksmumą dėl to, kad Prisikėlimu nugalėta mirtis ir velnias – ir bendruomenė iš jų energingai šaipydavosi. „Taip tarsi pasaulis juokdavosi iš nugalėtos mirties“, – tvirtina H. Westphalis. Viduramžiais klebonai Velykų homilijų metu pasakodavo savo bendruomenėms linksmas istorijas ir sąmojus tol, kol tikintieji imdavo juoktis. Tačiau laikui bėgant kai kurie dvasininkai persistengdavo. Pasigirsdavo ir ne visai deramų juokų, tad ilgainiui „velykinio juoko“ tradiciją hierarchai nutarė panaikinti. Tačiau juokas iš bažnyčių nedingo, tik tapo daug retesnis. 

Popiežiaus humoras

„Teatleidžia jums Dievas už tai, ką padarėte!“ – sakoma, kad tuos žodžius ištarė vos išrinktas popiežius Pranciškus, galbūt taip norėdamas sumažinti emocinę įtampą po popiežiaus rinkimų. Galima numanyti, kad toks pasakymas sukėlė nuoširdžias šypsenas. 

Žvelgti tarsi į veidrodį 

Anekdotų religine tema objektu tampa įvairios katalikų tikėjimo praktikos, ne tik susiję su celibatu. Tačiau ir protestantai papuola į taikinį: „Viename evangelikų įsteigtame darželyje auklėtoja klausia: „Vaikai, atspėkite, kas tai: rudas, turi ilgą purią uodegą ir linksmai šokinėja nuo šakos ant šakos.“ Vienas vaikas pakelia ranką ir sako: „Šiaip turėtų būti voverė, tačiau kadangi klausiate Jūs, tai veikiausiai Kūdikėlis Jėzus.“ Tai akivaizdžiai parodo, tačiau su švelniu humoru, kad kai kuriose bažnytinėse įstaigose šiek tiek persistengiama perduodant krikščionišką žinią.   

H. Westphalis savo knyga stengiasi paneigti nuomonę, kad „Dievo tarnai žemėje“, tai yra klebonai, pastoriai, kunigai, kartais visai neturi humoro jausmo. „Dažnai sulaukiu skambučių iš kolegų, kurie prašo patarti jiems kokį gerą sąmojį kokia nors tema“. Nes tinkami sąmojai galiausiai suteikia pamokslams gyvumo ir lengvumo. Tačiau dėl ko humoras yra toks svarbus religijai? „Krikščionys kartais linkę pernelyg moralizuoti ar elgtis kaip įstatymo aiškintojai“, – sako H. Westphalis. Tad gerai parinktas sąmojis, kuris padeda žmonėms pažvelgti į veidrodį ar pamatyti tikrovę kitų akimis, yra geriausias priešnuodis. 

Juoktis dieviška

Religinio pobūdžio sąmojai ar juokai jokiu būdu negali įžeisti tikinčiųjų jausmų. H. Westphalis cituoja teologą H. Thielecke: „Krikščionis juokiasi tik iš žemiškų dalykų, tačiau amžinasis gyvenimas lieka jam neliečiamas ir šventas.“

Ir anglų rašytojo G. K. Chesterono populiarus veikėjas tėvas Brownas, pasak Westphalio, patvirtina, kad religinis sąmojingumas yra veiksmingas: „Humoras tai ne kas kita kaip religijos būdas prisistatyti – ir tik tas, kas pakilęs aukščiau šių dalykų, gali iš jų juoktis.“ Šiuo atžvilgiu juokas – tai kai kas labai dieviško, ypač kai juokaujama temomis, susijusiomis su religija.

Autorius – Marcas von Lüpke-Schwarzas, straipsnis publikuotas Aleteia.org ir  www.dw.de. Parengė D. Žemaitytė