Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 08 16

Kristina Urbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Aurelija Dzedzevičiūtė. Apie žurnalą „Žmogus. Dėžė“, arba Kaip išprovokuoti pokyčius

Aurelija Dzedzevičiūtė

„Žmogus. Dėžė“ – naujas žurnalas, rugsėjo pabaigoje bus pradėtas platinti gatvėse. Žurnalą platins skurdžiai gyvenantys ir darbo neturintys žmonės, taigi tikimės, kad verslūs žurnalo leidybos procesuose taps ne tik jo kūrybinė grupė, bet ir socialinę atskirtį patiriantys žmonės“, – pasakojo apie naująjį žurnalą projekto „Žmogus. Dėžė“ koordinatorė Aurelija Dzedzevičiūtė.

Naujas žurnalas? Dar vienas žurnalas? Tokiu metu, kai visi spausdinti leidiniai nyksta? Kas tai per mintis ir kodėl ji verta susidomėjimo? Štai šiuos klausimus „Bernardinai.lt“ ir uždavė Aurelijai.

Gal galėtum papasakoti daugiau apie patį žurnalą? Kuo jis svarbus mūsų mieste?

Tai – ne tik žurnalas. Tai – reiškinys ar modelis, kurio metu ir žurnalo turinio kūrėjai, ir pardavėjai tampa vieni nuo kitų priklausomais partneriais: mes galime padaryti labai gerą žurnalą, tačiau jei pardavėjai jo tinkamai nepristatys, žurnalas nebus perkamas. O jei mūsų žurnalas bus prastas, tai pardavėjas jo neparduos, nes skaitytojai pasipiktins turiniu. Motyvacija stengtis vienija abi puses.

Žurnalas bus leidžiamas Vilniuje ir kainuos penkis litus. Kiekvieno nupirkto žurnalo pusė kainos – 2,5 lito – atiteks tiesiai žurnalo pardavėjui, kita pusė kainos bus skirta žurnalo leidimo išlaidoms padengti.

„Žmogų. Dėžę“ bus galima rasti tam tikrose vietose, Vilniaus gatvėse jį platins socialinę atskirtį patiriantys žmonės. Žurnale bus kalbama apie veikiančius žmones, apie tuos, kurie mėgina kažką daryti, kad jiems patiems ir/ar kitiems gyventi būtų geriau, smagiau. Išdrįsti veikti tikrai nėra lengva, nes dažniausiai susilauki kritikos iš tų, kurie tiesiog pasyviai bamba ant savo sofų. Taigi norime parodyti žmones, kurie veikia. Na, o tie, kurie turi minčių ir svajonių, galės sužinoti konkrečių žmonių patirtis. Tai, tikimės, padrąsins žmones veikti ir nebūti pasyviems.

„Žmogus. Dėžė“ akcija

Evgenios Levin nuotrauka

Skaitytojams norime pasiūlyti prasmingą valandą ar kelias – vartant ir skaitant žurnalą. Nenorime vogti jų laiko turiniui, kuris yra beprasmis, bevertis, tuščias.

Kodėl pavadinimas toks keistas – „Žmogus. Dėžė“? Galbūt yra koks nors žodelis, kurį reikėtų įsivaizduoti vietoje taško?

Jau dabar tenka pastebėti, kad „Žmogus. Dėžė“ – pavadinimas, visiems jaukiantis galvas. Viena būdingiausių reakcijų: „Ne, tikrai ne dėžė“. Vadinasi, potencialūs skaitytojai jau svarsto, ar žmogus yra dėžė.

Į pavadinimą galima žiūrėti skirtingais pjūviais. Norisi iškelti klausimus, ar žmogus yra tik daiktas, kurį galima padėti vienoje ar kitoje vietoje, ar apie jį galima spręsti tik iš įpakavimo. Siūlome: kad ir koks jis būtų ir kaip sektųsi, jis – lygiavertė visuomenės dalis. Dar viena interpretacija yra susijusi su gyvenimu uždaroje erdvėje: ar gali užsidaryti savo pasaulėlyje, atsiskirti, vengti ryšio su aplinka, su kitais žmonėmis? Mes norime įtikinti, kad negali, nes vienaip ar kitaip esi veikiamas aplinkos ir pats darai jai įtaką.

Pavadinimą atspindi ir žurnale nagrinėjamos temos, kurios aprašo įvairias iniciatyvas, skatina žmones veikti, daryti įtaką aplinkai.

Kaip ir kokią komandą šiam tikslui įgyvendinti surinkote?

Komanda yra labai svarbi. Svarbu tai, jog pristačius idėją prie turinio panoro prisidėti daug žmonių – jaunų, aktyvių, besidominčių mūsų tema. Tai – žmonės, kurie šiuo metu rašo straipsnius, fotografuoja, redaguoja žurnalą, kuria jo dizainą. Atsirado ir tinklalapio kūrimo komanda.

Tačiau atrinkta ir kita, ne mažiau svarbi komandos dalis – socialiniai darbuotojai. Jie dirba su pardavėjais, rengia juos susitikimui su skaitytojais bei gelbsti iškilus sunkumams. Tiesa, pardavėjai perėjo ne vieną atranką, taip pat įrodė turintys motyvacijos dirbti.

Jei dar kas nors norėtų prisijungti prie kurios nors komandos dalies, turi noro ir kompetencijos, laukiu iš šių žmonių džiugių žinių. Aišku, laukiamos ir kitokios džiuginančios pagalbos iniciatyvos.

Kaip suprantu, kalbama apie rėmėjus, reklamos užsakovus…

Kadangi žurnalas yra išskirtinis, tai parama jam – nėra tik parama, reklama jame nėra paprasta reklama. Visais atvejais „Žmogus. Dėžė“ tampa erdve socialinei atsakomybei parodyti. Norisi akcentuoti , kad mūsų projektas nėra tik socialinis, taigi vienas iš būdų prisidėti – pirkti reklamą, nes nesiekiame gyventi vien tik iš kažkieno paramos.

Norime patikslinti ir socialinės atsakomybės supratimą Lietuvoje: daugelis kompanijų ar verslo įmonių ją tik deklaruoja, tačiau iki socialiai atsakingų veiksmų realybėje jiems toli… Mūsų supratimu, socialinė atsakomybė, tai – rūpinimasis savo miestu, aplinka, greta esančiais žmonėmis. Tačiau tas rūpinimasis turi būti realus ir turėti efektą, nes iš skambių kalbų čia naudos nebus.

Prieš pradedant veikti dažnai kyla abejonių. Jei gali, pasidalink savomis.

„Žmogus. Dėžė“ akcija

Evgenios Levin nuotrauka

Dalis pardavėjų bus šiuo metu gyvenamosios vietos neturintys žmonės. Ilgą laiką dirbant su benamiais, tačiau būnant aplinkoje tarp socialiai jautrių žmonių, užsiliūliuoji ir nusiramini: esą visi supranta, kad benamystė yra tam tikra situacija, iš kurios žmogus pajėgus išlipti, kad jo problema dažnai nesusijusi tik su asmeninėmis nesėkmėmis ir kalte. Gyvendamas socialiai jautrioje terpėje, pradedi galvoti, kad ir likusi visuomenės dalis pakankamai subrendusi.

Deja, tenka nusileisti ant žemės ir suprasti, jog didžiajai daliai žmonių benamis vis dar yra kažkas baisaus. Jie vis dar stigmatizuojami. Vis galvoju, ar mūsų žinutė bus suprasta teisingai, ar sugebėsime ją tinkamai iškomunikuoti, ar pavyks parodyti, kad žurnalų pardavėjai – tokie patys žmonės, kaip mes, nesikandžioja, kad verta jais pasitikėti.

Darome viską, ką tik galime: atrinkome pardavėjus, juos apmokome. Didelis iššūkis jiems eiti į gatvę, pardavinėti žurnalą, kai neaišku, kokių reakcijų jie sulauks. Gali būti, kad nebus lengva kalbėtis su žmonėmis, pristatyti, kas rašoma, tačiau to reikia. Tai – žingsnis į priekį. Tikiuosi, kad jų susitikimai su skaitytojais bus jaukūs ir sėkmingi.

Šiek tiek jaudina ir visi biurokratiniai dalykai. Pradėjus aiškintis, kaip žurnalo platintojai galėtų legaliai dirbti, paaiškėjo, jog lanksčių būdų tai padaryti nėra. Vienas iš būdų dirbti legaliai ir mokėti mokesčius, yra darbas pagal verslo liudijimą, o tam reikalingas pradinis kapitalas. Svarstoma įkurti fondą, kuris bent jau pačioje pradžioje padengtų dalį išlaidų.  Bet su šiuo dalyku irgi reikia atsargiai, mat kiekviena didesnė pagalba žmogui, tokia kaip pašalpos ar rėmimas, atima bet kokią motyvaciją dirbti. Ir tai suprantama, nes kam dirbti, jei galima gauti pinigų nieko neveikiant. Tai – dar vienas dalykas, dėl kurio man neramu: kaip motyvuoti žmones dirbti, kaip įrodyti, kad tai vertinga.

Vėliau – bus kita kalba, mat iš prekiautojų tikimės tam tikrų verslumo sugebėjimų. Visų pirma jie turės planuoti, kiek jie nori uždirbti per dieną, kiek žurnalų reikia parduoti, kiek jų reikia pirkti iš leidėjo, kaip planuoti savo darbo laiką…

Kaip gimė idėja leisti štai tokį leidinį?

Tokio tipo leidinių, kurie tampa priemone skurdžiai gyvenantiems žmonėms padėti, socialiniu verslu, yra ne viename Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų mieste. Jie veikia maždaug nuo 1990 metų, kai nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su JAV benamiais, pasijautė nereprezentuojamos žiniasklaidoje: benamių problemos buvo ignoruojamos, joms trūko dėmesio. O visos atsirandančios žinios buvo šališkos ir neatspindėjo tikrovės… Tada jie ir nusprendė įkurti savo leidinius, kurie greitai paplito ir tapo populiarūs.  Šiuo metu tokiu principu leidžiamų leidinių pasaulyje yra per 120. Vienus jų leidžia neprofesionalūs žurnalistai, kitus – profesionalai, rašantys socialine tematika. Yra ir tokių, kurie nesiskiria nuo populiariųjų skandalingų žurnalų. Visus juos vienija platinimo būdas: tuo rūpinasi skurdžiai gyvenantys žmonės ar benamiai, priklausomai nuo to, kokiems žmonėms tame mieste pagalba reikalinga. 

Tą idėją mes žinojome labai seniai, bet niekada neprisirengdavome įgyvendinti. Tikriausiai atėjo pats laikas, nes tokie žurnalai atsirado ir Lenkijos, ir Čekijos, ir Anglijos didžiuosiuosemiestuose. Baltijos valstybėse – nėra nė vieno tokio. Teks būti pirmiesiems ir pasižiūrėti, kaip veikia.

Birželio pabaigoje pusę miesto apklijavote portretais. Daug kas liko nesupratęs, koks tai dalykas ir kam jis skirtas?

„Žmogus. Dėžė“ akcija

Evgenios Levin nuotrauka

Akcija tapo veiksmu, kuris iš dalies atitinka ir patį projekto tikslą apskritai: kalbėti apie žmogų, jo vertę, stereotipus, apie žmones – nurašytus, senus, neįgalius, galbūt nevykėlius ir kitokius. Tai padarėme mieste publikuodami studentų, menininkų, senelių namų gyventojų, užsieniečių ir kitų portretus. Jais siekėme parodyti, jog kiekvienas yra tos visuomenės dalis, savaip gražus. Tai buvo kvietimas susipažinti, pamatyti vieni kitus.

Pats akcijos organizavimas taip pat tapo nuostabia patirtimi. Buvo daug progų susipažinti su skirtingais žmonėmis, pasikalbėti su jais. Taigi kiekviena nuotrauka turėjo savo emocinį krūvį ir bent keletą istorijų. Smagi patirtis. O dabar irgi smagu einant gatve sutikti tuos žmones, persimesti su jais žodžiu – kitu.

Tikimės, kad kaip ir ši, pati pirma „Žmogaus. Dėžės“ akcija, taip ir pats žurnalas taps puikia patirtimi. Ne tik gražia bet ir verčiančia susimąstyti, turtinančia, pastumiančia veikti.

Kristina Urbaitytė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.