Skulptorius Kęstutis Krasauskas: „Šeima man yra viena pagrindinių vertybių“

Skulptorius Kęstutis Krasauskas. Nuotraukos šaltinis – menininko svetainė – http://www.skulptorius.w3.lt/

Skulptorių Kęstutį Krasauską randu ten pat, kur pastaruosius dešimt metų jį galima sutikti rugsėjo pradžioje, – kairiajame Lėvens krante, Pasvalio senelių namų kieme, kartu su kitais „šilo geniais“ triūsiantį prie dar vienos skulptūros. Pamačius šiųmetę, sunku sulaikyti šypseną. Apie šį kūrinį menininkas papasakos vėliau. Šiek tiek paėjėję į šalį, įsitaisome ant medinių statinaičių. Ir kalbamės. Rugsėjo 14 d. K. Krasauskui sukako 45-eri, tad šia proga skulptorius sutinka mus vesti ligšiolinio gyvenimo vingiais. Išsiduoda, kad šiemet ėmėsi ir menotyrinės veiklos. Kolegos Adolfo Teresiaus paprašytas, parašė įžanginį žodį būsimam albumui. Atsidūsta, kad jo dirbtuvėse dainininkės Beatričės Grincevičiūtės skulptūra, nelyginant uošvė, ko gero, pasiliks ilgam, nes, įdėjęs šitiek darbo, nesutinkąs jos atiduoti dykai, lyg kokį nieko nebevertą daiktą. Tokiu požiūriu į meną vadovaujasi daugelis, tad kaip dėl to jaučiasi šiandieninis kūrėjas?

Kodėl pasirinkote skulptoriaus kelią?

Kai mokiausi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, man labai patiko tapyba. Jutau, kad gerai sekėsi ir skulptūra, bet tuo metu buvau tapytojas. O nuo skulptūros truputėlį atbaidė patys mokslai, nes reikėjo mokytis meninės medžio apdirbimo specialybės. Kartojau sau: kai baigsiu mokslus, su medžiu niekad neturėsiu nieko bendro. Po kurio laiko savaime fiziškai ėmiau norėti medžio, skulptūros. Sakoma, iš kokios medžiagos padarysi pirmąją skulptūrą, toks bus tolesnis kūrybinis gyvenimas. Mano pirmoji skulptūra buvo medinė. Medis tapo meile. Galiu dirbti su bet kokia medžiaga, bet medis pats maloniausias, pats artimiausias. Žinoma, medinė skulptūra nėra ilgaamžė, bet įdomi. Įdomi ir kūrybos prasme.

Iš kur ateina idėjos?

Kęstutis Krasauskas. Saulės žirgas Niūronyse. Nuotraukos šaltinis – menininko svetainė – http://www.skulptorius.w3.lt/

Iki 1992 m. dirbau restauratoriumi Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. Iš tiesų darydavau skulptūrų kopijas. Kopijuodamas, analizuodamas tai, kas yra fonduose, pamačiau formų, tradicinės skulptūros žavesį. Kai būni pritvinkęs informacijos, kai gyveni toje terpėje, idėjos pačios ateina. Tereikia jas įgyvendinti.

Man įdomu stebėti gamtą, paukščius, bendrauti su žmonėmis. Iš čia irgi semiuosi idėjų. Lankymasis vienoje ar kitoje vietoje taip pat įkvepia. Dailėje svarbios tradicijos. Galbūt mano kūryboje galima tai pastebėti. Jos yra pagrindas, į kurį remiuosi.

Sakėte, kad pirmoji skulptūra buvo medinė. Gal prisimenate, ką tiksliai kūrėte?

Norėjau sukurti ką nors iš vabzdžių pasaulio. Pasirinkau stilizuotą laumžirgį, su liaudies skulptūra neturėjusį nieko bendro. Tai buvo grynai „dūšios“ išsiliejimas. Dabar ši skulptūrėlė yra pas tėvus. Ji taip ir pavadinta: „Laumžirgis“. Tai pirmoji savarankiška skulptūra, nesusijusi su mokslais. Besimokydamas S. Žuko taikomosios dailės technikume, skulptūrų sukūriau nemažai, tačiau nepasakyčiau, kad jų idėjos būtų kilusios iš vidaus. Taip nutinka tuomet, kai pradedi dirbti savarankiškai, tampi savarankišku žmogumi.

Daugumos, ypač politikų, požiūris į meną ir menininką primityvokas: esą kūrėjas neturi būti materialistas, jis turi vadovautis dvasiniais principais ir gyventi kone iš oro, tad daugelis gal ir nesuvokia, kad už meno kūrinį turi būti atlyginta ne tik padėka ar aplodismentais. Ar šiais laikais įmanoma išgyventi iš meno bei kūrybos?

Vienas skulptorius yra pašmaikštavęs: „Gyvename iš nuostolių. Ir praturtėjame iš jų“. Iš tiesų gyvenimas iš meno pakankamai sudėtingas, bet įdomus. Jeigu viskas būtų paprasta, matyt, nebūtų įdomu ką nors daryti. Didžiausia bėda ta, kad žmonės galvoja, jog menas yra verslas. Jis paremtas principu padaryti kuo daugiau pigesnėmis sąnaudomis ir parduoti kuo brangiau. Menas su verslu nesusijęs. Būna tokių situacijų, kada skulptūra pagauna, įtraukia, ir tada laikas nebeegzistuoja. Verslo požiūriu, tai būtų nuostolis. Bet kūrybos procesas įvyksta, ir rezultatas kartais būna stulbinantis, teikiantis didelį pasitenkinimą, džiaugsmą. Kai su užsakovu suderiname kainą, negaliu jam pasakyti: „Žinote, puoliau į kūrybinį meilės sūkurį, tad mokėkite brangiau“.

Iš meno galima išgyventi, bet nepraturtėti, nes mokestinė našta menui gerokai didesnė negu verslui. Menininkas įspraudžiamas į tokius rėmus, kai turi kurti arba sau, arba parduoti nelegaliai. Problema ta, kad žmonės nesuvokia, jog kultūra yra viena ekonomikos varomųjų ašių. Jeigu nėra kultūros, ekonomika negali klestėti. Priešingu atveju, viskas pradeda suktis ne apie kokybę, grožį ar bendrą gėrį, o tik apie pinigus. Pavyzdžiui, baroko metu ekonomika klestėjo todėl, kad klestėjo kultūra! Išliekamosios vertės sukūrimas reikalauja kitokio mąstymo principo.

2003–2007 m. buvote Pasvalio rajono savivaldybės Kultūros tarybos nariu. Kokia Jūsų nuomonė apie ją, kultūrines rajono problemas?

Deja, Pasvalyje nėra nei kultūros skyriaus, nei žmogaus, kuris ją kuruotų. Turbūt prieita prie išvados, kad kultūra gali rūpintis bet kas. Tam visuomeniniais pagrindais įkurta Kultūros taryba. Jai priklausydamas, tapau ir stovyklos „Šilo genys“, ir menininkų klubo „Rats“ nariu.

Šią tarybą, jos darbą iš principo laikau it žvake numirėliui. Paskirstomi pinigai, tačiau šis paskirstymas paviršutinis. Juk skirtingoms sritims atstovaujantys žmonės negali formuoti Pasvalio rajono kultūros strategijos, nes kiekvienas antklodę traukia į savo pusę. Ačiū Dievui, yra stovyklos „Šilo genys“, klubo „Rats“ veiklos tęstinumas. Bet visa tai taip balansuoja, kad kortų namelis gali ir subyrėti, nes nėra kultūros koordinatoriaus. Kartais tai daryti bando patys politikai. Šiuo metu kultūrinę padėtį Pasvalyje pavadinčiau nebloga: nėra didelių sukrėtimų, menininkai kuria.

Ne viename Jūsų kūrinyje galima tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai įžvelgti religinių motyvų. Kokią vietą gyvenime ir kūryboje užima tikėjimas?

Kęstutis Krasauskas. Kulautuvos Patrimpas.  Nuotraukos šaltinis – menininko svetainė – http://www.skulptorius.w3.lt/

Tikėjimas man labai svarbus. Galbūt jis atėjo per Atgimimą. Iki jo buvau religingas, o po Atgimimo tapau tikintis. Tam tikras tikėjimo tiesas per įvairius simbolius perteikiu skulptūroje. Kai kada gal net per daug tiesmukiškai. Man tuo metu atrodo, kad skulptūra to reikalauja, bet kada ji padaryta, visuomet atsiranda tam tikras kritikos laipsnis, nes matau, kas galėjo būti geriau, tobuliau. Dėl to nesigraužiu, nes tai yra procesas, vedąs profesionalumo link. Padarytos klaidos ir apmąstymas, kaip jų buvo galima išvengti, pagimdo idėjas kitam kūriniui.

Ar galėtumėte suskaičiuoti, kiek skulptūrų puošia Lietuvos bei užsienio erdves? Galbūt pamenate vieną kitą įdomesnę ar netikėtą jų atsiradimo istoriją?

Kažkada esu bandęs skaičiuoti. Suskaičiavau iki 150-ties, o paskui lioviausi. Tiesiog paliko nebeįdomu. Kol darai pirmą, dešimtą skulptūrą, sportinis suinteresuotumas auga. Kai kūrinių daugėja, apie tai paprasčiausiai nebegalvoju, nes atsiranda kitas supratimas.

Praktiškai visos skulptūrų atsiradimo istorijos netikėtos ir pakankamai įdomios. Kalbant apie šiuo metu kuriamą Vlado Braziūno skulptūrą, iš pradžių galvojau visai apie ką kita. Bediskutuojant išsirutuliojo, kad reikia įamžinti kokį nors įdomų žmogų. Nesinorėjo skulptūros, prieš kurią reikėtų nukelti kepurę. Nesinorėjo ir paminklo. Šiemet Tarmių metai. Jie man asocijuojasi su pasvalietiška kalba: „pėrmočiáus‘ būva als, paskiaũ būva žỡds…“ Šie žodžiai kieno? Ogi Vlado Braziūno! Iš karto kyla mintis: reikia įdėti šiuos žodžius personažui į lūpas. Vlado Braziūno veidas, barzda, akiniai įdomūs, juolab kad jį pažįstu iš ekspedicijų, kuriose dalyvaudavau dar studijų metais. Dainuodavom, vakarodavom kartu. Man jis įdomus kaip žmogus, kaip poetas. Taip kilo šis sumanymas.

Alaus laikrodžio Pakruojyje gimimo istorija irgi keista. 2006 m. Pakruojo rajone vyko pleneras. Seniūnė man ir sako: „Pakruojyje yra vieta laikrodžiui, likęs ir mechanizmas, tik nebeveikia. Reikia kažką sugalvoti“. Ji manęs paprašė tai padaryti. Sugalvoti galima be įsipareigojimų, tad ir idėjos gali būti beprotiškos. Pasiūliau besivartaliojančią skulptūrą su užrašu „būk sveikas“ ant personažo kelnių. Tai ir tostas, ir palinkėjimas nepadauginti. Iš bokalo į bokalą pilstomas smėlis primena, kad (ne)gerai, kai laikas pilstomas iš bokalo į bokalą. Pateikiau šią mintį, ji Pakruojomerui patiko, tad pasiūlė įgyvendinti. Kai pasakoma: „Gerai, daryk“, tada supranti, kad tai oi, kaip nelengvai įgyvendinama. Reikėjo sukurti mechanizmą. Ieškojau konstruktorių. Labai pagelbėjo tėtis elektrikas. Laikrodis tebeveikia ir šiandien. Įdomu tai, kad Pakruojo žmonėms jis turi savotišką poveikį. Netoli laikrodžio buvo alaus baras, o dabar jo nebėra, nes vyrams turbūt nepatiko žiūrėti, kaip laikas pilstomas iš bokalo į bokalą. Liko tik tas, laikrodin įlindęs (šypsosi).

Iš kur kilo mintis namo, kuriame gyvenate, stogą papuošti Europos Sąjungos vėliava? Tokį sprendimą žmonės ilgai prisiminė, aptarinėjo ir dauguma žinojo, kad 12 geltonų žvaigždučių mėlyname fone išdėstytos tik ant Krasauskų namo stogo Sereikonių kaime.

Kęstutis Krasauskas. Akacijos žydėjimas.  Nuotraukos šaltinis – menininko svetainė – http://www.skulptorius.w3.lt/

Ši istorija irgi iš beprotiškųjų srities. Ne paslaptis, kad menininkai ne patys turtingiausi. 2004 m. buvo būtina suremontuoti namą, uždengti stogą. Tuo metu jo danga kainavo brangiai. Internete pradėjau ieškoti, kaip kokybiškos dangos įsigyti pigiau. Man rekomendavo vieną puslapį, kuriame pristatoma ta pati danga, bet pigesnė todėl, kad skarda per klaidą sukarpyta nevienodo ilgio lapais. Sekdavau šį puslapį: jeigu tinka ilgis, nėra reikiamo kiekio. Jeigu yra tinkamas kiekis, netinka spalva. Jeigu tinka ir kiekis, ir spalva, dažniausiai jau būna nupirkta. Žiūriu, mėlyna spalva kabo vieną, antrą, trečią savaitę. Kiekis tinkamas, ilgis taip pat. Bet mėlyna… Lietuvoj mėlynas stogas neįprasta. Draugai man sako: „Lietuva kaip tik stoja į NATO. Ant stogo būtų galima pavaizduoti šios organizacijos emblemą“. Problema ta, kad joje – taikinys. Jeigu kartais sugrįžtų Lietuvon ne NATO lėktuvai ir pamatytų jį ant mūsų stogo? Kitas bičiulis sako: „Juk stosime Europos Sąjungon!“ Šią idėją įgyvendinti buvo nedrąsu: ką žmonės pasakys? Kita vertus, stogas juk mano! Dar galėjau pasiteisinti tuo, kad esu „prie meno“ (šypsosi). Žvaigždes su šeimyna iškarpėme iš geltonos plėvelės ir suklijavome, dar neuždėję ant stogo. Dabar jos baigia nusitrinti, nes sniegas jas po truputį nulupinėja. Būtų galima atnaujinti, bet reikia stimulo. Norėjau tai padaryti šiemet, bet atsirado kitų prioritetų.

2009 m. Jūsų šeimai suteiktas Šeimos ambasadorių vardas. Ką Jums ir Jūsų šeimai reiškia toks įvertinimas?

Tai ypač džiugus ir svarbus įvertinimas, nes tiek man, tiek žmonai šeima yra viena pagrindinių vertybių. Norėtųsi, kad tvirtų šeimų Lietuvoje būtų kuo daugiau. Tvirta šeima gali daug ką išgelbėti. Todėl ir turime gausią šeimą. Kai ją kūrėme, nusprendėme, kad mūsų šeima bus gausi. Šis įvertinimas atėjo netikėtai. Mūsų kandidatūrą pasiūlė rajono savivaldybė. Buvome įvertinti kaip žmonės, kuriais galima pasitikėti. Šis titulas skiriamas šeimoms, platinančioms šeimos idėją, atvirai išsakančioms šeimos svarbą. Apie tai atvirai, viešai kalbame su kitais.

Išlaikyti tvirtą šeimą nelengva. Reikia atsilaikyti prieš įvairias pagundas. Kai yra du žmonės, neturintys vaikų, jie retai pykstasi. Barniai kyla tuomet, kai nesutampa vaikų auklėjimo supratimas. Vienam atrodo vienaip, kitam –kitaip. Ir abu teisūs. Esu impulsyvus, tad žmonai Virgutei neretai tenka suprasti, kad tai mano klaida, silpnybė. Vėliau apie tai pakalbame. Mūsų supratimas skirtingas. Aš vaikus auklėčiau griežčiau, o Virgutė mano, kad jiems reikia laisvės. Tenka ieškoti kompromisų.

Prieš penkerius metus esate sakęs, kad gyvenime yra trys dalykai, į kuriuos neatsibosta žiūrėti: ugnis, vanduo ir dirbantis žmogus. Kaip manote dabar?

Šį posakį išgirdau dar studijų metais. Man jis įstrigo. Juk įdomu žiūrėti į dirbantį žmogų, tai kažkaip traukia.

Pajuokaujame, kad, kai prieš trejus metus Panevėžyje kilo potvynis, paaiškėjo, jog dauguma linkę gyventi arti vandens. Tad jiems vieną rytą tenka iš lovos įlipti į vandenį. Tad kodėl žmonės nori gyventi arti jo? Todėl, kad vanduo yra būtinybė. Kai kada per plenerus nusileidžiu prie upės, nes gražu ir gera žiūrėti į vandenį.

Daugelis patvirtintų, kad gera pasėdėti prie laužo, pabendrauti jam kūrenantis. Kodėl namuose židinys tokioje svarbioje vietoje? Kita vertus, šie dalykai yra paslaptis. Ne veltui pirmieji filosofai galvojo, kad viso ko pradžia yra vanduo, ugnis. Tiek, kiek egzistuoja žmonija, vanduo ir ugnis visada buvo paslaptimi. Ugnis paslaptinga dar ir tuo, kad iki šiol niekas nežino jos cheminės sudėties, jos formulės. 

Kalbino ir tekstą parengė Agnė Grinevičiūtė