Lk 7, 36–50 „Kam mažai atleista, tas menkai myli“

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. 

Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia,– kad ji nusidėjėlė!“ 

O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. 

Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ 

„Skolininkas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ 

Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. 

Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. 
O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. 

Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ 

O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“

Kiti skaitiniai: 1 Tim 4, 12–16; Ps 111

---

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC

Atgailaujanti nusidėjėlė

Pasakojime apie atgailaujančią nusidėjėlę šiandienos Evangelijos pagal Luką ištraukoje (Lk 7, 36–50) minimos Jėzaus kojos. „Moteris verkdama priėjo iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu (Lk 7, 37–38). Šios Šventojo Rašto eilutės kalba apie tradicinį rytietišką vaišingumą – paduoti svečiui dubenį vandens nusiplauti per kelionę negrįstais vieškeliais apdulkėjusias kojas buvo įprasta. Garbingam ir laukiamam svečiui patepdavo aliejumi galvą. Šeimininkas, pasikvietęs Jėzų į svečius, neparodė jam svetingumo ženklų, tačiau atgailaujanti moteris viską įvykdė su kaupu.

Kas turtingųjų namuose plaudavo svečiams kojas? Suprantama, vergai. Kojų plovimas buvo žeminantis darbas, kurį atlikdavo žemiausio rango tarnai. Priešingu atveju, kojų plovimas tampa didžiausios meilės ir visiško pasiaukojimo kitam ženklu. Tai įrodo Jėzus per Paskutinę vakarienę. Tai liudija toji moteris, kuri taip stipriai pasitiki Jėzumi, kad Jis neatstums, neišjuoks. Ji tiki, kad Jėzus suteiks paguodą ir nusiraminimą, tad iš visos širdies gerumo kojas Jam plauna ne vandeniu, bet atgailos ašaromis. Ir gauna daugiau, negu galima tikėtis. Jėzaus žodžiai: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47), moters sielai yra lyg brangiausias gydantis balzamas. Iš Simono namų moteris išeina tapusi visiško pasikeitimo ir pasiaukojimo simboliu. Šventasis Grigalius Didysis  sako, kad „toji moteris simbolizavo mus, kai po nusidėjimo visa širdimi grįžtame pas Viešpatį ir apipilame Jį atgailos verksmu“.

Jėzus nepataikauja namų šeimininkui ir drąsiai primena Simonui: „Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas, tad jai atleidžiama, nes ji pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“( plg. Lk 7, 44–46). Jėzus prasiskverbia pro  Simono išorę. Jis mato širdies gelmę. Ir iš ten kylantį klausimą: „kas gi tu toks, kad net ir nuodėmes atleidi?“ (plg. Lk 7, 49).

Šios dienos Evangelijoje nereikėtų praleisti fakto pro akis, kad Kristus pažįsta kiekvieną ir priima mus tokius, kokie esame. Jam „kaukių balius“ nereikalingas.

Bernardinai.lt archyvas