Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

2016 03 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Skyrybos: kas kaltas, kas teisus? Arba ką pamiršome?

Nėra nieko stebėtino, kad kiekvienos šeimos gyvenime iškyla sunkių periodų. Ir tam tikrų krizių metu gali kilti abejonių dėl bendro gyvenimo. Ir priimti sprendimą nėra paprasta, ypač šiais – greitų santuokų ir dažnų skyrybų – laikais.

 

Kaip tinka elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, žinote tik jūs, nes tik jūs geriausiai suvokiate, ką jums reiškia sutuoktinis. Taip, santykių raidos vektorių galima pajusti dar bendravimo pradžioje, tačiau akivaizdu, kad šių laikų kartai sunku susigaudyti susidarančiose situacijose. Dar ir dėl to, kad nebeturime orientyrų. Ankstesnis šeimos modelis nustojo egzistuoti, o naujasis – su nauja tvarka ir savo įstatymais – dar tik pradeda vystytis. Atsiranda kitų pasirinkimo kriterijų. Dabar jauniems žmonėms visiškai aiški ir priimtina tampa tiesa: jei nesiklosto santykiai, visada galima išsiskirti. Vis dažniau sutuoktinis pasirenkamas tik klausantis širdies, proto balsą ir racionalų apsvarstymą atidedant tolesniems laikams. „Tolesni laikai“ paprastai ateina maždaug praėjus dvejiems-trejiems metams po santuokos. Tada, kai praeina pirmasis įsimylėjimas…

Suplyšusi popierinė širdelė
Unsplash.com nuotrauka

Tenka pripažinti, kad anksčiau vaidmenys ir atsakomybės šeimoje buvo aiškiai apibrėžtos, į šią sistemą įtraukiant ir vaikų auklėjimą bei mokymą. Šiuolaikinė šeima labiau panaši į eksperimentų lauką, kuriame sutuoktiniai prisiėmę atradėjų vaidmenį. Klaidų ir suirutės šiame kelyje neišvengsi, todėl ir skyrybos tampa įprastu dalyku.

Dažnų skyrybų priežasčių galima ieškoti ir paviršutiniškame požiūryje į santuoką. Gyvenimą joje suprantant tik kaip „laimę ir džiaugsmą“, kuriame tik atrandama, nustembama, džiūgaujama. O juk gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų… Ir sugebėti žvelgti į kitą bei jį priimti, kai keičiasi nuotaikos, patirtys, ištinka netektys, o tai yra, matyt, viso gyvenimo mokykla.

Ar galima sakyti, kad tarp dviejų sutuoktinių kylančiame konflikte kalta tik viena pusė? Tai bene pats sudėtingiausias klausimas. Nes tiesą sakant, kiekvienas iš mūsų kažką suteikiame tarpusavio santykiams, o kai santykiai griūna, kiekvienas turėtų savęs paklausti: ką aš padariau, kad mano artimasis pavirto pabaisa? Kur mano klaidos?

Santykių krizė – nepakankamas pagrindas skyryboms (nors psichologai teigia, kad būtent dėl šios priežasties dažniausiai linkstama skirtis). Reiktų savęs tiesiog klausti, ar mes dar mylime vienas kitą, ar šeima mums abiem – vertybė ir norime ją išsaugoti? Jei taip – viskas jūsų rankose. Žinoma, santykių krizėms įveikti reikia labai daug kantrybės, ištvermės ir savitvardos, taip pat gerokai didesnio dėmesio savo paties žodžiams bei veiksmams ir dėmesingiau pažvelgti į sutuoktinį.

Tam visų pirma būtina išmokti dialogo. Tai raktinis momentas santykių reanimacijoje. Ir dialogo metu būtina ne tiek pačiam pasisakyti, kiek girdėti kitą. Girdėti vienas kitą. Stengtis ramiai reaguoti į partnerio pretenzijas ir pačiam ramiai išsakyti savąsias. Jei sunku kalbėtis, galima dialogą vesti ir raštu. Tiesiog rašyti vienas kitam laiškus, kuriuose atvirai ir nuoširdžiai išsakyti savo jausmus, įspūdžius ir išgyvenimus.

Tiesa tokia, kad dėmesio fokusą privaloma perkelti nuo savęs ant sutuoktinio. Atkreipkite dėmesį į tai, kodėl jį vertinate ir gerbiate. Ir leiskite jam tai suprasti.

 

Skeptiškuose pasisakymuose vis dažniau girdime klausimą, kodėl dar kuriame šeimas. Juk šiais laikais santykiai tarp vyro ir moters įmanomi ir ne vien santuokoje. Ir vaikai taip pat gimsta ne santuokoje. Neva, tokioje sąjungoje daugiau atsakomybės ir sąmoningumo. Ir visi laimingi. Gal santuokos institucija praranda savo aktualumą? Koziriu pasirenkamas ir kriterijus, jog gyventi šeimoje tik dėl vaikų taip pat neverta. Taip, vaikai visada supranta, kas darosi namuose. Jų apgauti neįmanoma. Jie jaučia tarp tėvų kylančią įtampą. Tarp tėvų, kurie vis dėlto vaidina, jog viskas gerai. Tačiau ne šis klausimas yra išeities taškas kalbant apie dviejų žmonių sąjungą.

Unsplash.com nuotrauka

Akivaizdu, kad santykių formatą kiekviena pora nusistato pati. Tačiau psichologai teigia, kad gyvendami ne santuokoje partneriai išlaiko tam tikrą distanciją. Tokioje sąjungoje vyrai ir moterys yra egoistiškesni, tam tikra prasme jaučia mažesnę atsakomybę ir menkiau vertina santykius. Šiuose santykiuose daug rečiau skamba žodis „mes“, ir dažniau – „aš“, daugiau nepasitikėjimo vienas kitu. Šiuolaikiniai žmonės tampa vis savarankiškesni ir nepriklausomi, priima sprendimus atsižvelgdami tik į savo poreikius… Žinoma, išimčių visada pasitaiko, bet harmoningos sąjungos dauguma atvejų anksčiau ar vėliau tampa santuokomis.

Laiminga santuoka – tai laimę nešanti dirva dvasiniam mylinčių žmonių tobulėjimui. Kaip rašė metropolitas Antonijus iš Surožo, „santuoka – tai stebuklas žemėje. Pasaulyje, kuriame visi ir visa eina kas sau, pakrikai, santuoka – vieta, kurioje du žmonės, dėl to, kad pamilo vienas kitą, tampa vieniu. Tampa vieta, kurioje baigiasi nesantaika, kurioje įvyksta bendro gyvenimo išsipildymas. Ir tame juk ir slypi didžiausias žmogiškųjų santykių stebuklas: du staiga tampa viena asmenybe, du atskiri pasauliai, dėl to, kad jie vienas kitą pamilo ir priėmė vienas kitą iki galo, visiškai, tampa kažkuo daugaiu nei dvyniai, nei tiesiog du žmonės – jie tampa vieniu.“

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu