2013 09 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Baltų linksniai baltalinksniai“

Nuotraukų autorė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė

Ši Vlado Braziūno eilėraščio eilutė kaip substancija kūrė ir palaikė tris dienas vykusio tarptautinio baltistų seminaro „Literatūros salos, kultūros archipelagai: baltistika be sienų“ dvasią. Baltai, baltistika čia linksniuota kaip niekad gausiai.

Rugsėjo 13 – 15 dienomis Vilniuje, istoriniuose Vileišių rūmuose – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – viešėjo daugiau kaip penkiasdešimt mokslininkų iš užsienio šalyse ir Lietuvoje veikiančių baltistikos centrų, kabinetų, grupių. Antrus metus pagal projektą „Lietuva čia ir ten: kultūra, mokslas, visuomenė“ rengiamame seminare pranešimus skaitė dėstytojai ir studentai iš Lenkijos, Estijos, Italijos, Suomijos, Vengrijos ir baltistikos centrų atstovai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių. Smagu, kad renginyje dalyvavo ne tik „gyvieji baltai“, bet daugybė baltų kalboms ir kultūroms prijaučiančių ir mūsų kultūras pasaulyje skleidžiančių mokslo žmonių. Šiemet seminaro probleminis laukas išplėstas multikultūrinėmis perspektyvomis, kviesti dalyvauti įvairių sričių tyrėjai, besidomintys baltistinėmis problemomis. Siūlyta naujai „perskaityti“ Baltijos regioną, aktualizuojant baltų literatūros, istorijos, kalbų, mentaliteto, kultūrinės atminties ir šiuolaikinę Baltijos šalių kultūros problematiką; naujai pažvelgti į posocialistinių šalių pokyčius, migracijos patirtis ir baltiškųjų/europinių tapatybių transformacijas. Renginio organizatoriai siekė sutelkti įvairių lygmenų akademinės bendruomenės narius iš Lietuvos ir užsienio: mokslininkus, dėstytojus, doktorantus, studentus.

Renginio dalyvius sveikinęs instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas džiaugėsi galimybe telkti žmones, kurie apsisprendžia išmokti lietuvių kalbą, ir šitaip tiesia bei palaiko tiltus tarp Baltijos šalių. Pasak jo, tokias už Lietuvos ribų dirbusias asmenybes kaip Kristijonas Donelaitis, kurio 300-ąjį jubiliejų minėsime kitąmet, galime laikyti baltistų veiklos simboliais, liudijančiais, kad regiono centras paslankus, atsirandantis ten, kur veikia kūrybingi žmonės.

Nuotraukų autorė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė

Seminaro programa beveik neleido atsikvėpti ir per tris dienas jo dalyviai išklausė per trisdešimtį pranešimų. Nebuvo galima nesižavėti jaunų žmonių profesionalumu – empiriškai turtingi, metodologiškai pagrįsti lyginamieji pranešimai ryškino naujus, iki šiol netyrinėtus baltų literatūrų ir kultūrų rakursus. Galima tik stebėtis, kokią plačią chronologinę ir probleminę amplitudę aprėpė seminaro pranešėjai – nuo Pizos auklėtinio Diego Ardoino tyrimo apie XVI-XVII a. jėzuitų leidinius iki vilnietės Astos Skujytės apžvelgtų katalikų ir protestantų kapų epitafijų. Ryškinant lietuvių ir latvių kultūrų skirtumus buvo užgriebtos ir antropologijos, žurnalistikos, turizmo informacijos ir kt. sferos.

Kultūros ir literatūros recepcijos kontūrus nubrėžė apie Švedijos ir Lietuvos literatūrų dialogą kalbėjusi Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Sigutė Radzevičienė. LLTI mokslininko doc. dr. Silvestro Gaižiūno pasisakymas buvo skirtas bendrumo paieškoms – pranešėjas priminė Kazio Pakšto iškeltą Baltoskandijos idėją ir jos sklaidą.

Sociokultūrinio konteksto ir ryškių savojo laikotarpio asmenybių sąveiką nagrinėjo pranešėjai iš Varšuvos universiteto: Tomaszas Jędrzejewskis aptarė Czesławo Miłoszo lietuviškąją patirtį, o dr. Konradas Nicińskis pasakojo apie lenkų geologo, tuometinio Stepono Batoro universiteto profesoriaus Mieczysławo Limanowskio veiklą Vilniuje. Įdomia naujiena seminaro dalyviams tapo Eötvös Loránd universiteto studentės Beatrix Tölgyesi pranešimas, skirtas lietuvių diplomato Edvardo Turausko figūrai vengrų rašytojo András Hevesi romane „Paryžiaus lietus“.

Įtaigų turimos ir įgytos kalbinės ir kultūrinės tapatybių santykio pavyzdį, pasitelkusi vaikų literatūros dailininkės Ilonos Wikland atvejį, pateikė pranešėja iš Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Asta Gustaitienė. Estų kilmės švedų dailininkė Ilona Wikland, iliustravusi daugumą Astridos Lindgren knygų, ilgą laiką nesureikšmino estiškosios tautinės tapatybės. Grįžti prie savo ištakų ją paskatino knyga „Ronja, plėšiko duktė“, kurią pati nesuvokdama ji iliustravo savo gimtojo Haapsalu miestelio pilies vaizdais. Tiina Kattel apžvelgė lietuvių ir estų literatūrinius kontaktus tarpukariu, o jos vilnietė studentė Judita Malininaitė aptarė estiškos literatūros recepciją Lietuvoje nuo 1991 metų.

Antrą pastebimą temų grupę sudarė lyginimo siekiu pagrįsti seminaro dalyvių pasisakymai. Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Dalia Kuizinienė ir LLTI mokslininkė dr. Laura Laurušaitė atskleidė lietuvių ir latvių šiuolaikinėje emigracijoje sukurtos literatūros paraleles. Rašytojų – tautos kultūros herojų – statuso ir recepcijos kaitą Latvijoje ir Lietuvoje analizavo dr. Gintarė Bernotienė, Žemaitės ir Blaumanio dramas gretino doc. dr. Aurelija Mykolaitytė. Išdavystės motyvą lenkų ir lietuvių prozoje aptarė Varšuvos universiteto studentė Marta Widłak, o Vytautės Žilinskaitės ir Hanso Kristiano Anderseno literatūrinę pasaką lygino kita pranešėja iš Varšuvos, Magdalena Dąbrowska.

Nuotraukų autorė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė

Vertimo iš latvių kalbos problemas seminare kėlė Šiaulių universiteto docentė Regina Kvašytė, kalbėjusi apie Anos Saksės „Pasakų apie gėles“ vertimą bei Vytauto Didžiojo universiteto studentas Joris Kazlauskas, savo pranešimą skyręs Sigito Gedos ir Knuto Skujenieko liaudies dainų vertimams. Su lietuvių poezijos vertimu į lenkų kalbą praktiškai susiduriančios vertėjos Agnieszka Rembiałkowska ir Małgorzata Gierałtowska papasakojo apie Sigito Gedos ir Liūnės Sutemos eilėraščių vertimo speficiką. Į lenkų kalbą verčiant Sigito Gedos poeziją kyla kultūrinio klodo ir „paslėptos melodijos“ vertimo problemos. Gedos poezijoje esama daug kultūrinių nuorodų, kurioms reikėtų platesnių paaiškinimų, bei „paslėptos melodijos“, kurią perteikus tiesiogiai, lenkiškas variantas primintų tradicinį romantizmą, tačiau eilėraščio ritmikos neišlaikius, nemažai prasmių suyra. Liūnės Sutemos poezijos vertimą pristačiusi Małgorzata Gierałtowska detaliai analizavo vieno eilėraščio („Raganauju“) vertimo problemas. Stengiantis kuo aiškiau perteikti eilėraščio prasmes, verčiant šį eilėraštį pasirinktas funkcionalistinis požiūris: siekiama kitos kultūros tekstą pritaikyti ir padaryti suprantamą savajai. Tokį sprendimą gerai iliustruoja eilutė „delčia įsipjauna delne“, verčiama kaip „księżyc wryje się w rękę“, nes pasirinkus lenkišką žodį „księżyc“ („mėnuo“) semantinis laukas išlaikomas geriau, nei „delčią“ verčiant žodžiu „kwadra“, kurio pirmoji reikšmė būtų „ketvirtis“.

Mažai žinomą, nekanoninę literatūrinio palikimo dalį pristatė pranešėjai dr. Manfredas Žvirgždas ir Varšuvos universiteto studentė Emilia Kolinko. Pirmasis kalbėjo apie Jono Aisčio rankraščių archyvo atradimus, o pranešėja iš Varšuvos aptarė XIX a. pirmos pusės moterų dokumentinės literatūros – lenkių kelionių užrašų – tyrimo linkmes.

Akivaizdu, kad atgyja vaikų literatūros tyrimai – šį kartą susidarė net visa šiai problematikai skirta sekcija. Vaikų literatūrą nagrinėjantys pranešimai papildė pranešėjų mintis vaizdiniais naratyvais. LLTI mokslininkė dr. Loreta Jakonytė nagrinėjo iliustracijos ir teksto neatitikimą vaikų literatūroje ankstyvuoju sovietmečiu („žodis teigia, vaizdas neigia“), Danguolė Šakavičiūtė ekspresyviai aptarė, kaip vieni kitų knygas skaito lietuvių, latvių ir estų vaikai. Doktorantės iš Vytauto Didžiojo universiteto Rita Gudėnaitė-Špokauskienė suproblemino kintantį Lietuvos įvaizdį šiuolaikinėje vaikų literatūroje, o jos kolegė Kristina Vaisvalavičienė apžvelgė literatūrinę lietuvių ir latvių komunikaciją vaikų periodikoje.

Nuotraukų autorė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė

Antrieji seminaro metai parodė, koks prasmingas, telkties ir junglumo energija pasižymintis toks renginys, kuris kaip mokslinio bendravimo šventė konsoliduoja įvairių šalių filologus bendroms, kryptingoms baltiškojo tapatumo studijoms. Baltistai ne tik keitėsi savo moksliniais atradimais, pratęsė idėjų cirkuliaciją, bet ir tapo savi, bendruomeniški, o šie saitai, tikėtina, vėliau bus įprasminami konkrečiais darbais. Bendromis jėgomis baltistika integruojama į Rytų ir Vidurio Europos kultūrinę erdvę, baltistikos centruose pastiprinama intelektualinė bazė, o Lietuvoje paviešėjęs užsienio akademinis jaunimas kelias dienas girdi „gyvąją“ kalbą ir turi galimybę geriau jos pramokti.

Konferencija darsyk paliudijo, kad lingvistinės, etninės baltistikos samprata plečiasi, ypač į Šiaurę, Estijos ir Skandinavijos link, apimdama naujas regiono teritorijas. Pranešimai ryškino Baltijos arealo šalių išskirtinumo, savitumo ir tarpusavio bendrumo tendencijas kitų Europos valstybių kontekste. Baltistika labiausiai plėtojama Lenkijoje, tai parodė ir seminaro svečių proporcijos – net dešimt dalyvių šiemet atvyko iš Varšuvos universiteto. Estės Tiinos Kattel dėka atgijo ir vis intensyvėja lietuvių ryšiai su Estija, Tartu universitete mokoma lietuvių ir latvių kalbų, organizuojamos trijų Baltijos šalių studentų dienos, o čekas Michal Vaněk ketina išleisti politinių kalinių ir tremtinių antologiją čekiškai.

Greta rimto pažintinio turinio seminare netrūko ir patrauklių meninių renginių. Jauni entuziastai Ernestas Samsonas ir Simonas Naudžius, ieškantys savo ištakų, kuria filmą apie baltų etnokultūrą „Semme“ (prūsiškai „Žemė“), kurio ištraukas pademonstravo seminaro dalyviams ir surengė diskusiją „Baltų etnokultūros šaknys: tai, kas išlieka“. Filmas radosi iš privačios iniciatyvos kibirkšties – ypač džiugu, kad visuotinės emigracijos ir globalizacijos kontekste ir lietuvių jaunimas gręžiasi į savo šaknis, pagonišką praeitį, reflektuoja savo baltišką kilmę ir ieško jos įrodymų.

Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų poetų sambūris „Literatų arka“ su šiemet knygą išleidusiu debiutantu poetu Tomu Dirgėla parengė klasikinių ir šiuolaikinių eilėraščių programą su muzikiniais švilpuko, gitaros intarpais. Šiaulių „Baltų centro“ vadovė Regina Kvašytė pristatė neseniai išleistą knygą „Tarp Lietuvos ir Latvijos: lingvistinės paralelės“, kur fiksuoja abiejų tautų kultūrologines ir kalbines analogijas, siūlo lyginamąjį žvilgsnį į baltistinius reiškinius.

Buvo itin smagu stebėti ir klausytis, kaip lietuvių kalba peržengia valstybines sienas – tikrieji baltistikos entuziastai čekas Michal Vaněk, estė Tiina Kattel, italas Diego Ardoino, kurie jau yra neatsiejami baltų „šeimos“ nariai, tarpusavyje bendravo tik lietuviškai, tapdami tikrais mūsų kalbos mediatoriais. Seminaro įspūdį taikliai nusakė viena jo dalyvių, renginiui baigiantis pasidžiaugusi, kad mokslinės problemos nenustelbė malonumo klausytis užsienio svečių pranešimų, skaitomų gražia lietuvių kalba. Tai leidžia tikėtis, kad baltistikos centrai yra ir lietuvių kultūros institutai, atstovaujantys lietuvių kalbai užsienio šalyse ir tęsiantys šalių tarpusavio pokalbį bei susikalbėjimą.

Dalia Pauliukevičiūtė ir Laura Laurušaitė