Rašant mintys dažnai lieka kažkur anapus kalbos

Ar rašymo frustracija ištinka tik nepatyrusį studentą, ar ir ne vienus metus įvairius tekstus rašančius dėstytojus? Ar norėdami išvengti rašymo kančių galėtumėte tapti „nerašančiais sociologais“? Apie rašymą ir jo kančias savo mintimis bei patarimais pasidalino sociologai Zenonas Norkus, Rūta Žiliukaitė, Liutauras Kraniauskas bei Eugenijus Dunajevas.

Ar Jūsų studijų metais dėstytojai užduodavo daug rašto darbų? Šiandien studentams tenka rašyti daugiau ar mažiau?

Z. Norkus: Taip, rašto darbų būdavo mažiau, būdavo tik kursiniai ir baigiamieji darbai. Mat tada dar nebuvo kompiuterių, o be spausdinimo mašinėlės buvo galima išsiversti net doktorantūroje, jeigu būdavo lėšų. Buvo tokia dabar jau išnykusi profesija – „mašininkė“. Tokių buvo visos įstaigose, ir jos „prisidurdavo“, spausdinamos rankraščius (per kalkę, iki 5 egz.). Iš studentų buvo reikalaujama pateikti išspausdintą tik baigiamąjį („diplominį“) darbą. Kursinius leisdavo pateikti rankraščio pavidalo. Mat jį skaitydavo tik darbo vadovas, kuriam kažkaip tekdavo „perkąsti“ savo studento braižą. Uždavęs parašyti po rašto darbą visai grupei, dėstytojas būtų turėjęs kankintis su 20–30 skirtingų braižų. Todėl jų ir nebuvo reikalaujama.

R. Žiliukaitė: Bakalauro studijų metais rašydavome palyginti mažai: vieną ar daugiausia du rašto darbus per semestrą. Dabartiniams studentams tikrai tenka rašyti daugiau ir tai, mano nuomone, yra labai gerai. Kuo daugiau rašome, tuo lengviau rašome. Rašymo įgūdžiai yra įgyjami ir lavinami. Parašius gausybę rašto darbų studijų metais, bakalaurinis darbas yra tik vienas, šiek tiek didesnis rašto darbas.

L. Kraniauskas: 1991–1995 m. universitete dominavo kiek kitokia rašto kultūra nei dabar. Tuo metu buvo akivaizdus informacinis nepriteklius – knygų gausa nedidelė, visi studentai moka tik rusų kalbą, angliški ar vokiški tekstai neįkandami dėl kalbos žinių stokos, informacijos ieškodavai tik bibliotekų kataloguose, nebuvo interneto, kompiuterinės technologijos palengva skynėsi kelią į buitį. Visa aplinka skatino rinkti informaciją ir ją reprodukuoti, o ne kurti. Daugiau dėmesio dėstytojai skirdavo pokalbiams ir pasisakymams, kur gyvoje šnekoje atsiskleisdavo tiek apsiskaitymas, tiek spontaniškos ir ne visada rišlios teksto, idėjų ar temos interpretacijos. Rašto darbai buvo įvairių knygų ir straipsnių perrašinėjimas bei konspektavimas, kur nereikėdavo jokio kūrybinio ar analitinio veiksmo, tad jų ir nebuvo daug. Niekas tuo metu studentų net nemokė, kaip rašyti akademinį tekstą, kaip dėlioti mintis, kaip cituoti ir pan. Studijų laiku neegzistavo dabartinei akademinio rašymo kultūrai aktualios sąvokos kaip plagiatas ar kompiliacija, esė ar projektas, autorinis darbas ir pan. Buvome naivūs, neišmanantys, kaip rašyti ir kas yra geras tekstas. Tikriausiai dėl to jau po gero dešimtmečio su dideliu pavydu žvelgdavau į akademinio rašymo seminarus, kurie struktūriškai įvesdavo studentus į akademinio rašto kultūrą.

O dabartinė rašto kultūra universitete yra akivaizdžiai pasikeitusi. Pastebiu, kad rašto darbų iš studentų reikalaujama vis daugiau ir daugiau. Tai būčiau linkęs aiškinti ne tik informacinių technologijų plėtra, kuri tikrai keičia informacinę erdvę, gausina ją, lengvina individualų priėjimą prie jos bei sykiu reikalauja naujų elgesio modelių, bet ir bendresniais pokyčiais universitete. Universitetas tampa griežta biurokratine ir administracine sistema, kur teksto segmentas, parašytas studento, dėstytojo ar tyrinėtojo, tampa privalomu ir formalizuojančiu veiksmo įrodymu. Kandžiai galima pasakyti, kad kuo daugiau teksto vienetų, tuo akivaizdesnis universiteto efektyvumo įrodymas. Tokių įrodymų – suskaičiuojamų, išsaugomų, formalizuotų – reikalauja administracinė kontrolės sistema, kuri primygtinai verčia tiek studentus, tiek dėstytojus didinti rašymo „išeigą“. Susidaro įspūdis, kad universitetinė aplinka neskatina skaityti, bet rašyti – nesvarbu ką, bet rašyti ir nusirašyti (visomis prasmėmis)… Tad užuojauta jums, mums ir konkurso dalyviams.

E. Dunajevas: Tiksliai negaliu pasakyti, nes nelabai žinau kiek kolegos užduoda. Man asmeniškai patikdavo rašyti rašto darbus, todėl man atrodo, kad jų užduodavo rašyti mažai.

Kai buvote studentas, ar turėjote rašymo sunkumų, patyrėte rašymo kančių? Kaip su tuo tvarkydavotės? O dabar ar vis dar ištinka rašymo frustracija?

Z. Norkus: Rašyti pramokau dar vidurinėje mokykloje per lietuvių kalbos pamokas. Turėjome gerą lietuvių kalbos mokytoją. Ji duodavo rašyti nemažai rašinių ir negailėdavo laiko juos taisydama – galėdavai pasimokyti iš klaidų. Apskritai rašyti turėtų išmokyti jau vidurinė mokykla.

R. Žiliukaitė: Pasirinktos studijos man patiko, mėgau skaityti, bet rašymas buvo šiokia tokia kankynė, susijusi su užsitęsusia lietuvių literatūros rašinių mokykloje palikta trauma. Kadangi instinktyviai vengiu kančios, tai rašymo kančią stengdavausi atidėti kiek įmanoma ilgiau. Kai rašto darbo atidavimo data priartėdavo tiek, kad likdavo tik vienas pasirinkimas – arba dabar, arba niekada („niekada“ labai bijojau), – sėsdavau rašyti. Kai rašai paskutinėmis dienomis ir minutėmis, nebelieka laiko savęs klausinėti, ar tau tai patinka, ar ne. Tiesiog rašai…Tačiau tai galioja tik jeigu nesusiduri su didesne rašymo krize… Bakalauro studijų metais su tokia krize nesusidūriau. Tačiau žinodama tokių krizių atvejų, spaudžiu studentus, kurių rašto darbams vadovauju, kad dirbtų nuosekliai, o ne paskutinę minutę. Kiekvieno straipsnio rašymas turi savo dinamiką. Kartais būna dienų, kai labai sparčiai rašau, o kartais sustoju ir nebežinau, kur judėti toliau, galiu sustingti valandai ar dviem priešais kompiuterio ekraną ir parašyti labai mažai ir netgi tą „mažai“ kitą dieną ištrinti, vėl sėdėti ir vėl rašyti – trinti, rašyti – trinti, rašyti – trinti. Kartais tikrai jauti didelę įtampą dėl to, kad niekaip negali surasti reikiamų žodžių savo mintims, ir ta įtampa gali trukti ne valandą ir ne dvi. Bet ar tai yra rašymo frustracija? Taip atrodo įprastas mano rašymo procesas, todėl nestigmatizuoju jo „frustracijos“ etikete.

L. Kraniauskas: Nemanau, kad moku rašyti. Bandau, stengiuosi, bet dažnai raudonuoju dėl rezultato, ypač bendraujant su kalbos redaktoriais. Nežinau, bet kažkaip taip išeina, kad sakiniai yra ilgi, gremėzdiški, juose pilna pridėtinių, šalutinių, išplėstinių segmentų, trys–penki iš eilės einantys žodžiai kilmininko linksniu, tiesmukos kalbos, įmantrių tarptautinių žodžių ir begalės jungtukų „ir“, „bei“, „kadangi“. Erzina, kad didelė dalis visų sakinių kažkodėl prasideda raide „T“. Tikiu, kad šitokio „brudo“, erzinančio kalbos redaktorius, nesąmoningai išmokau skaitydamas sociologinius tekstus anglų kalba, ypač tuos tekstus, kurių autoriai kažkada gavo tragiškiausiai rašančiųjų titulus arba kuriuos galima būtų priskirti prie šios šutvės dėl prancūziško noro kalbėti ištaigingais ir įmantriais sakiniais. Tai Judith Butler, Homi Bhabha, Fredric Jameson, Marshall Sahlins, Michel Maffesoli, Jean Baudrillard ar Harlod Garfinkel. Jų tekstai yra intelektualinis iššūkis ir momentinis nokautas skaitytojui, tačiau jie turi savo liūliuojančio žavesio. Norėčiau rašyti trumpais neįmantriais sakiniais kaip Paul Willis, Dick Hebdige, Vytutas Kavolis, Balys Sruoga ar Juozas Baltušis, tačiau kalbinis ir intelektualinis kontekstas neišvengiamai verčia tarškinti kompiuterio klavišus kiek kitaip. O kaip? – nežinau…

Rašymas visada yra kankinantis ir sekinantis dalykas. Nesakyčiau, kad tai kūrybinė kančia, kai trūksta idėjų, metaforų, medžiagos, informacijos ar vaizduotės. Gyva šneka ar pokalbis visada pilnas sociologinių įžvalgų, minčių ir kūniškų ekspresijų, kurios raštui sunkiai paklūsta. O raštas struktūruoja ir disciplinuoja greitą mintį, sukausto ją gramatikos taisyklėmis. Tačiau rašant mintis dažnai lieka kažkur anapus kalbos ir nepasiduodanti įkalinimui. Tad rašydamas taip ir kovoji su savimi – bandai įkalinti eiklią mintį „eilėraščio narve“, o tai ne visada sekasi. Ypač tais atvejais, jei esi lojalus savo minčiai ir įsipareigojantis jai tekstu. Tokiais atvejais produktyvumas yra labai menkas – 1 puslapis po 8 valandų klavišų barškinimo, tarp kurių dažniausiai paspaudžiami mygtukai „Backspace“ arba „Delete“.

Rašymui labai svarbi susikaupti leidžianti aplinka. Dažniausiai tenka rašyti atsikėlus labai anksti ryte (o pastaruoju metu vis ilgiau ir ilgiau norisi pasimėgauti miegu), kada esi tikras, jog namiškiai dar snaudžia, o šaldytuvo turinys per paskutines 5 valandas nepakito, tad ir nėra reikalo jo tikrinti. Tačiau namų buitis neįkyriai primena apie save, erzina ir verčia ieškoti kitų vietų. Dažnai tenka vienam sėdėti saulėje perkaitusioje Klaipėdos universiteto sociologijos katedroje, iš kurios dažnai išvaro valytojos ar budėtojos, besiruošiančios naktiniam miegui.

Tačiau nereikia galvoti, kad tai yra kasdienė rutina ir disciplina, kuria stebino Kantas ir ligi šiol stulbina Zenonas Norkus bei Algimantas Valantiejus (jis, tiesa, visada rašo namuose). Jokiu būdu. Greičiau tai yra kelių savaičių prievartavimosi aktai, kurių stengiesi išvengti iki paskutinės sekundės, kuriuos bandai apmąstyti, mintyse susidėlioti teksto struktūrą ir taip palengvinti teksto struktūravimo agoniją.

Rašyti nėra lengva. Kažkada britų marksistas Raymond Williams pasakė, kad Anglijoje visuotinio švietimo idėjos tikslas XVIII a. buvo išmokyti darbininkus skaityti, bet nerašyti. Jie turėjo išmokti skaityti įstatymus ir įsakus bei paklusti jiems. Rašymas darbininkams nebuvo būtinas, nes išmokus rašyti jie potencialai kėlė grėsmę valdžiai, o rašymo dėka būtų pasisavinti valdžios simboliniai ir komunikaciniai resursai. Gali būti, kad daugelyje mūsų veikia kažkokie vidiniai „saugikliai“, represuojantys ir atgrasinantys nuo laisvamaniško rašymo malonumų, nes sociologiniai tekstai ne visada pataikauja skaitančiajam ar rašančiajam.

E. Dunajevas: Pati didžiausia rašymo frustracija yra deadline’ai. Kuo jie arčiau, tuo mažiau norisi rašyti. aišku emociniai stresai. Geriausias būdas įveikti šias negandas man yra sportas – gerai pasportavus, labai gerai sekasi.

Vienas rašytojas yra pasakęs „When writing bites, anything can happen. I mean any bad thing can happen! I’m just saying because I’ve been there. I was bitten, and something bad almost happened“. Štai vienas kolega dėstytojas yra pasakojęs istoriją, kaip studentas neatnešė rašto darbo, nes pastarasis sudegė. Atrodo neįtikėtina, bet…(skaitytojai gali pasižiūrėti du puikius filmus, kuriuose rašantiesiems Bartonui Finkui ir Biliui Lee nutinka neįtikėtini dalykai). Ar Jums yra nutikęs koks nors kurioziškas dalykas, kaip nors susijęs su rašymo procesu?

Z. Norkus: Na čia nieko naujo nepasakysiu: pasitaiko, kad „kompiuteris praryja“ teksto gabalą. Pats klaikiausias dalykas, kuris gali atsitikti – kai vienu metu sugenda abu kompiuteriai ar laikmenos, kuriuose yra tekstas ir kopija. Kažkada toks neįtikėtinas sinchroninis gedimas buvo atsitikęs, ir kone pražuvusį tekstą pavyko išgelbėti tik po didelių vargų.

R. Žiliukaitė: Ne, bet kai nesi patenkintas darbo rezultatu, kartais pagalvoji, kad būtų geriau, kad tas mano darbas sudegtų, išsilydžius kietajam kompiuterio diskui ir visoms įmanomoms laikmenoms. Reikia pripažinti, jog, ištikus vienai ar kitai rašymo krizei, kompiuteris kartais pradeda elgtis labai įtartinai, tarsi turėtų savo valią…

E. Dunajevas: Dažniausiai būdavo, kad turi darbą elektroninėj laikmenoj ir niekaip nepavyksta jo atspausdinti, vis kokie trukdžiai: tai rašalo nėra, tai programa ne ta, tai pietų pertrauka ir t.t. – toks bėgiojimas iki paskutinės minutės.

Kas sociologui yra rašymas? Sociologas ir rašymas. Koks ryšys?

Z. Norkus: Profesinės kompetencijos dalis. Tyrimo rezultatus galiausiai reikia komunikuoti, net jeigu adresatas yra tik kiti sociologai.

R. Žiliukaitė: Tai laiko patikrintas būdas pasidalinti su kitais savo žiniomis. Kas gi būtų, jeigu visi sociologų atradimai būtų tik YouTube videoklipų pavidalu?

L. Kraniauskas: Rašymas sociologijoje yra svarbus. Be rašymo sociologija būtų tik besaikis lėbavimas, užstalės pamokslavimas, senos rytietiškos patarlės bei anekdotai, už kuriuos mokami nemaži pinigai. Tikiu, kad ši gaivališkoji sociologijos pusė yra patrauklesnė nei rašymas. Tačiau rašymas reiškia ilgesnį įsipareigojimą ir atsakomybę už socialiai pavojingas mintis, kurių nesiruoši išduoti…

E. Dunajevas: Tikras sociologas negali nerašyti. Sociologija yra mokslas, o tai reiškia, kad yra kuriamas tam tikras žinojimas, ir jį kuria sociologai savo veiksmais: rašydami, atlikdami tyrimus, bendraudami tarpusavyje.

Ar rašyti išmokstama? Ar beviltišką tekstą parašęs pirmakursis gali parašyti geriausią darbą baigdamas ketvirtą kursą? Ką reikia ar ko nereikia daryti norint išmokti rašyti? Gal galite duoti kelis patarimus studentams.

Z. Norkus: Taip, žinoma. Rašyti reikia pradėti, kai galvoje susikaupia „kritinė masė“ ir atsiranda pirmos mintys. Kai jos atsiranda, ir reikia jas užrašyti, nes neužrašyta mintis – dažnai tik įsivaizduojama. Minties tikrumo kriterijus – jos užrašomumas. Jeigu ji išnyksta, kai pamėgini ją raštiškai suformuluoti – tai ji netikra ar tik įsivaizduojama. Kita vertus, pradėjus rašyti, svarbu rašyti kasdien, pagal taisyklę: jeigu nieko neužrašiau, diena praėjo tuščiai. Verta net įsivesti dienos normą – kokius 2–3 puslapius. Po mėnesio turėsite pirminę teksto masę („tešlą“), su kuria galima dirbti toliau. Tai reiškia parašyto teksto perrašymą ar „gelminį“ redagavimą. Tačiau tai reikia daryti ne iš karto, bet išsiaiškinus, ištyrus tuos dalykus, kurie liko neaiškūs per pirmą rašymą (naujais tyrimais, skaitymu, analize). Rašymo kančios ir blokados kyla dėl to, kad rašytojas nori iš pirmo karto parašyti gerą tekstą („švarraštį“). Tokių rašytojų gal būna, bet man reikia tą patį tekstą perrašyti bent tris kartus, kad kas nors išeitų. Bet ir tokiu atveju gali likti psichologiškai nepastebimų klaidų ar nesąmonių, jeigu rašytojas rašo tik sau. Reikia visą laiką galvoti apie skaitytoją, modeliuoti, kas ko gali nesuprasti ar kitaip suprasti. Tiesą sakant, vis tiek supras „savaip“, bet, matyt, taip ir turi būti, nes tikras skaitymas yra dialogiškas (skaitykite Bachtiną arba Gadamerį).

R. Žiliukaitė: Beviltišką tekstą parašęs pirmakursis tikrai gali parašyti geriausią darbą baigdamas ketvirtą kursą. Tokių atvejų pasitaiko taip dažnai, kad netgi sunku būtų juos vadinti išimtimi. Kaip jau sakiau, kuo daugiau rašome, tuo lengviau rašome. Verta, žinoma, nepamiršti nuolatos skaityti. Bent jau man asmeniškai rašymo krizes labai padeda įveikti skaitymas.

E. Dunajevas: Kažkaip nuoširdžiai tikiu, kad jeigu žmogus nuoširdžiai – „iš tikrųjų“, „rimtai“, „pasinėręs“ – kažką daro, tai visada po kažkurio laiko bus puikus rezultatas. Rašymo ypatumas yra tas, kad norint rašyti reikia skaityti, patirti ir apmąstyti. Kitaip tariant, neįmanoma parašyti kažko gero, neišgyvenus, nesužinojus ir neapmąsčius.

Ne vienas rašytojas yra sakęs, kad viena iš esminių problemų/klausimų – kaip pradėti rašyti ir pradėjus nesustoti? Štai E. Hemingvėjus, paklaustas, kokį bauginantį dalyką gyvenime yra patyręs, atsakė, jog – tuščią popieriaus lapą. S. Kingas yra pasakęs, kad baisiausias momentas yra prieš pradedant rašyti. Po to viskas gali eiti tik geryn. G. G. Markesas yra prisipažinęs, kad vienas iš sunkiausių rašymo etapų, kuriam gali skirti ne vieną mėnesį – pirmoji pastraipa. M. Tvenas taip pat manė, kad svarbiausia – pradėti, o pastarojo veiksmo paslaptis yra susikaidyti bendrą tikslą į daug mažesnių tikslų ir pradėti nuo pirmojo. Tačiau būtent pirmame etape dažnai ir ištinka rašymo blokas – ne vienas prakiurkso prie balto popieriaus lapo ilgą laiką. Netgi tada, kai atrodo esame įkvėpti ir motyvuoti, nors ir patinka tema, apie kurią rašome, jaučiame nerimą ir frustraciją – kad ir kaip norime, negalime pradėti. Vienas iš dažniausiai sutinkamų patarimų, kai rašai, o žodžiai dėliojasi visiškai netinkamai – užuot daužius galvą į sieną, tiesiog rašyti bet ką. Kad ir apie tai, kaip aš nekenčiu rašymo frustracijos, ar kaip Durkheimas išvedė į lauką savo kalytę Anomiją. Kitaip sakant, rašyti bet ką, ypač humoristiško, be jokių lūkesčių, kad pirštų ir smegenų nesusuktų artritas. Taip pat svarbu nusikratyt jausmo, kad kas nors stovi už nugaros ir tik telaukia, kada galės perskaityti ir sukirtikuoti jūsų tekstą. Kitas patarimas – jei jau nesiseka, tai ir nerašyti, o užsiimti visiškai nesusijusia veikla, išeiti pasivaikščioti ir t.t. Ką Jūs manote? Kaip pradėti ir nesustoti?

Z. Norkus: Visa tai – daugiau beletristikos ar poezijos rašytojų problemos. Sociologijoje rašymas užbaigia tyrimą. Kol neišstudijuota klausimo literatūra, nesurinkti ir neišanalizuoti duomenys – tai ir nėra ką rašyti, kad ir kiek žiūrėtum į tą popieriaus lapą.

R. Žiliukaitė: Tereikia pažinti save.

E. Dunajevas: Čia, mano manymu, svarbūs du dalykai: kaip pradėti rašyti ir kaip nesustoti rašyti. Pradėti rašyti reiškia kažką suvokti – kažkokią mintį, idėją, kuri atrodo tokia svarbi ir atsakanti į taip ilgai kankinusius klausimus. Tai čia nekontroliuojamas dalykas: suvokimai/nušvitimai gali ateiti bet kada. Juos skatina tik skaitymas, patyrimas ir apmąstymai. Nenustoti rašyti reiškia tai, kad kai jau parašei savo mintį – visa tai įvilkti į ir kitiems suprantamą bei toje srityje priimtiną rūbą – tekstą. Šitas procesas yra kontroliuojamas – reikia skirti laiko šiai veiklai. Šiame procese gali padėti meditacija kaip dėmesingumo treniruotė. Medituojant mokomės kontroliuoti savo dėmesingumą, sutelkti dėmesį į vieną objektą ir nesiblaškyti.