2013 09 25

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Režisierius Gianfranco Rosi: „Greitkelis man įkūnija simbolinę minties erdvę“

Režisierius Gianfranco Rosi. Nuotraukos šaltinis www.hotelsantelena.com. Autorius Steve Coogan

Šiųmečio Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ karčiais krestelėjo į dokumentinio kino kūrėjo Gianfranco Rossi pusę. Nugalėtojas nustebino ir privertė kino kritikus užimti skirtingas pozicijas. Daugelis sutinka, kad „Šventajame greitkelyje“ režisierius jautriu ir atidžiu žvilgsniu stebi šalia autostrados gyvenančius žmones, kurdamas įtaigų poetišką pasakojimą, tačiau, pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, nesiūlo išskirtinės formos ar struktūros.

Skaitytojams pateikiame Yuri Lavecchia interviu su Gianfranco Rossi.

Ką filme reprezentuoja greitkelis?

Greitkelis yra tobulas ratas, juosiantis Romą. Jis tarsi siena – pasukęs bet kuria kryptimi turėsi jį kirsti. Tam tikra prasme greitkelis yra Roma, tačiau man jis turi simbolinę prasmę, įkūnijančią „minties erdvę“, perkeliančią jį į skirtingas dimensijas. Roma „Šventajame greitkelyje“ tampa nematoma. Mano tikslas buvo „atverti ratą“ kaip vaizduotės erdvę.

Humoro jausmas ir ekscentriški veikėjai primena Fellinio jautrumą. Ar jis padarė Jums didelę įtaką?

O… Fellinis yra neliečiamas! Tiesą sakant, ne, niekada apie jį negalvojau. Kalbant apie ekscentriškumą – manau, tai neatsiejama Italijos dalis. Nepaisydamas to, filmuoti norėjau ne savo šalyje. Tiesą sakant, tai priartina mane prie Fellinio: jei žiūrėsite tarptautinę „Romos“ versiją, išgirsite greitkelį vadinant „Saturno žiedu“, juosiančiu miestą. Tai praplečia jo ribas. Žiedas yra planetos dalis, tačiau yra atskiras kūnas. Mano filmo pabaigoje žiūrovas mato televizorių, rodantį svetimšalius. Norėjau perteikti šį svetimumo jausmą – jis tikras, ir aš į jį pažvelgiau iš dramatiškos perspektyvos.

Ar galite pakomentuoti, kuo išskirtiniai Jūsų filmo veikėjai? Kaip juos sutikote? Pavyzdžiui, panašu, kad nudžiugote radęs aktorių, vaidinantį romantiniuose filmuose.

Negalėjau žinoti, kad toks apskritai egzistuoja! Sutikau Gaetano per savo draugus – jie nusivežė mane į pilį, stovinčią priešais greitkelį. Joje vyko filmavimai. Šešiems mėnesiams apsistojau „Bed and Breakfast“ tipo nakvynės namuose. Tie žmonės mane sužavėjo. Būtent taip ir gimsta mano istorijos. Įsimyliu jas. Vienus metus filmavau tik foninius kadrus ir kraštovaizdžius. Tada pradėjau susitikinėti su žmonėmis ir su keturiais ar penkiais iš jų nusprendžiau kartu dirbti. Vienas iš jų buvo palmologistas. Jis sudėtingo būdo, trejus metus negalėjau jo filmuoti. Vieną dieną paskambino man ir pradėjo pasakoti apie vabzdžių sukeltus nemalonumus. Supratau, kad buvo verta laukti.

Tam tikra prasme Jūsų filmui būdinga kelio filmų nuotaika, įkūnijanti ieškančią kelionių prigimtį…

Kelionė – tai nuotykio pojūtis. Pradėjęs filmuoti paprastai nežinau, kada baigsiu – kurdamas filmą užtrunku keletą metų. Štai kodėl mano filmografiją sudaro vos kelios juostos.

Prieš premjerą Venecijoje aktoriai buvo nematę filmo. Kaip jie įvertino save ekrane?

Jiems patiko. Patiko tai, kaip jie pasirodo filme. Šie žmonės tokie patys ir realiame gyvenime, niekaip nepapildžiau jų charakterių.

Kokie tolesni Jūsų planai?

Ateinančiais metais norėčiau pamokytojauti. Man patiktų dėstyti skirtingose mokyklose ir dirbti su vaikais. Dalyvaudamas jų projektuose ir pamiršdamas savo reikalus gaunu energijos. O tada ir vėl įsimyliu naują idėją…

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.