2013 09 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

AA narė Rasa: „Dabar gyvenu tikrą gyvenimą“

Bernardinai.lt“ rubrikoje „Sveikas, gyvenime“ tęsiame Anoniminių alkoholikų draugijos narių pasakojimų ciklą apie alkoholizmo ligą ir sveikimo istoriją.

Kaip teigiama kiekvieno susirinkimo metu skaitomoje preambulėje, „Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo“ ir pagrindinis šio judėjimo tikslas – „būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę“.

Šį sykį siūlome tekstą, parengtą pagal draugijos narės Rasos [vardas pakeistas – red. past.] pasakojimą atvirame AA kalbėtojo susirinkime.

Įrodysiu jiems, ko esu verta!“

„Mąstydama apie savo, kaip alkoholikės, patirtį, manau, kad viskas prasidėjo galvoje. Dabar žinau, kad alkoholizmas yra kūno proto ir dvasios liga. Kaip AA literatūroje rašoma, būna žmonių, kurie geria ir atsiranda fizinė alergija alkoholiui, taip būna paveiktas protas ir dvasia. Kiek save pamenu, būtent tie bruožai, kurie būdingi alkoholikui, egzistavo manyje dar tada, kai dar nebuvau ragavusi alkoholio.


Buvau baisi egocentriška asmenybė, aš jos neišaugau, atėjus tam tikram amžiaus tarpsniui, kai paprastai tai išaugama. Daugelis žmonių ieško kokių nors priežasčių siekdami pateisinti save – kad alkoholikas buvo tėvas ar mama. Dabar aš savo šeimą vertinu taip: augau normalioje sovietinių inteligentų šeimoje, o man, aišku, visą gyvenimą atrodė, kad mano šeima buvo nenormali.

Nuolat jaučiausi įskaudinta, įžeista… Net dienoraštyje tuo metu rašydavau: „Aš jiems visiems parodysiu!“

Dabar suprantu, kad mano tėvai buvo žmonės kaip žmonės, su savo būdo trūkumais. Taip, jie paskui išsiskyrė, bet aš jau buvau suaugusi…

O būtent aš nuo vaikystės maniau, kad esu nuolat nuskriausta, amžinai sirgau sąnarių liga, amžinai blogai, kad man kažko negalima – aš, žinoma, norėjau visko, ko dėl sveikatos nebuvo galima. Mama buvo bloga dėl to, kad jinai mane saugojo. Paauglystėje man netiko tėvų konservatyvus požiūris į gyvenimą, man būtinai reikėjo rengtis akį rėžiančiai, pankuoti, labai pykdavau, kai tėvai manęs nesuprato. Žodžiu, buvau tada dar neragavus alkoholio. Jo paragavau gana vėlai. Būtent dabar už tai esu dėkinga savo tėvams. Tas „vėlai“ – kai man buvo 16 metų, tada pirmą kartą apsvaigau. Ir iš karto man tai patiko. Labai puikiai atsimenu tą pirmą vakarą: pas draugę buvo plotas, nemažai išgėriau, apsvaigau, paskui tėvas mane iš ten ištempė ir parsivedė namo.

Atsimenu tą būseną, kai aš, užuot nuėjus ramiai miegoti ir pabandžiusi ramiai užmigti, kad niekas nepamatytų, sėdžiu namų svetainėje ir man taip gera… Kitiems būna bloga, sukasi galva, pykina, – manęs nepykino, man buvo gera. Sėdžiu tokia… Atsimenu, mama tik žiūri žiūri į mane: „Tėvai, bet jinai girta!“ O man tai buvo taip juokinga. Džiūgavau, kad į šitą savo griežtą šeimą atėjau girta ir sėdžiu sau laiminga. Toks buvo pirmas kartas. Bet paskui, kol gyvenau pas tėvus, jie mane labai saugojo, labai pykomės, aš ir iš namų pabėgdavau, ir visaip kitaip, bet didesnio vartojimo išvengiau, nes jie man tiesiog nesudarė tokių sąlygų. Todėl labai laukiau, kada išeisiu iš namų, kai įstosiu mokytis į universitetą. Man buvo dzin, kur ir kaip… Aišku, aš turėjau polinkių… Man buvo labai lengva susitapatinti skaitant Bilo istoriją [iš AA draugijos išleistos knygos „Anoniminiai alkoholikai“]. Maniau: „Aš įrodysiu jiems, ko esu verta!“

Mokykloje irgi dėl savo aukšto ūgio ir šlubumo po kojos operacijos sulaukdavau pašaipų – tačiau suprantu, kad tai išprovokuodavo mano reakcija, nes mano klasėje buvo tokio paties ūgio mergina ir iš jos nesišaipydavo. Tiesiog labai į tai reaguodavau, ir mane tai labai veikė: nuolat jaučiausi įskaudinta, įžeista… Net dienoraštyje tuo metu aprašydavau: „Aš jiems visiems parodysiu!“ Įsivaizduodavau, kokia puiki ateitis manęs laukia ir kaip po kiek metų jie gailėsis, o aš žiūrėsiu į visus tuos, kurie iš manęs šaiposi, su didžiausia panieka.

Pradžioje viskas atrodė kaip įdomus filmas

Dėl to man atrodė, kad Vilniaus universitetas, studentiškas gyvenimas mane kažkaip išlaisvins, išvaduos. Įstojau ten, kur žinojau, kad tikrai tikrai įstosiu. Be to, tai dar buvo susiję su mano ambicijomis tapti rašytoja… Žinoma, pirmiausia aš norėjau būti aktorė, bet išsigandau, kad neįstosiu. Tada antroje vietoje buvo rašytoja. Ir dar psichologė. Psichologė rašytoja…

Visiškai nemaniau, kad aš turiu kokių nors problemų. Atrodė, kad problemų turi tie, kurie sako, kad aš kažką ne taip darau.

Ir aš, įstojusi į Vilniaus universitetą, pradėjau kurti savo gyvenimo scenarijų. Kaip dabar prisimenu, save mačiau kaip kažkokio filmo artistę ir labai skaudžiai išgyvendavau, kai mano filmas nesutapdavo su realybe, kai tie nesutapimai išlįsdavo. Aišku, tame filme jokiu būdu neturėjau būti tokia kaip visi. Tos, kurios buvo „moksliukės“, ramios, tylios merginos, man nekėlė jokio susidomėjimo. Jau mokykloje aš buvau pilka pelė (na, gal paskutinėse klasėse išdrąsėjau truputį), tai dabar jau ne – dabar aš jau parodysiu!

Žinoma, susidraugavau su tais, kurie man atrodė šaunesni, rūkantys, dar kažkokie. Aš jau pati rūkiau, tad per pertraukas eidavome parūkyti. Taip gimė tokia „chebra“. Aišku, atradau „Gorkyną“ – Pilies gatvę. Ten esantys visokie vykę ir nevykę menininkai, rašytojai, dailininkai – jie buvo mano personažai, ir aš nėriau į tą gyvenimą stačia galva, ir tada iš karto prasidėjo tas gėrimas.

Kai dar man alkoholis buvo draugas, man buvo labai smagu. Kadangi buvau jauna, tai ypatingų pasekmių sveikatai nejausdavau. Būdavo, pageri iki vėlyvos nakties, pamiegi kelias valandas ir eini į paskaitas. Paskui, aišku, nebeini į paskaitas, atsiranda pratęsimai, draugės važiuoja namo, aš nevažiuoju, lieku kažkur bendrabučiuose. Visokių cirkų būta. Man tai atrodė labiau „prikolas“, ir jokių neigiamų pasekmių aš nejaučiau. Visiškai nemaniau, kad aš turiu kokių nors problemų. Atrodė, kad turi problemų tie, kurie sako, kad aš kažką ne taip darau – nepaskambinu ir negrįžtu namo, kad neatlieku kažkokių pareigų. Per vieną vakarą pragerdavau stipendiją. Kai tėvas atvažiuodavo į Vilnių, aš visokiom manipuliacijom ir aiškinimais išviliodavau iš jo pinigų. Man atrodė, kad taip turi būti.

Pailsėti – į psichiatrinę ligoninę

Visa tai truko tol, kol aš įsipainiojau į tokią meilės istoriją. Vėlgi, tai buvo mano scenarijus – man reikėjo tokių personažų, aš prisikūriau, prisisvaigau, – paskui, aišku, visą gyvenimą kaltinau tą vyrą, kad man sugadino gyvenimą. Nors aš, aišku, pati viską pasidariau, kad taip būtent įvyktų. Ir tada vėl – dramos, ne visai tikros, o daugiau išgalvotos.

Dabar suprantu, kad tai buvo susikurtos dramos, kurioms malšinti reikėjo alkoholio. Man atrodė – prisigeriu, einu gatvėmis, kvailioju, rėkauju, man prie „Vaivos“ kavinės iškviečia greitąją, išveža į „durnyną“, man tai – „prikolas“. Taip pirmą sykį ir atsidūriau Vasaros gatvėje [psichoneurologinėje ligoninėje]. Tokio gyvenimo pirmiausia neatlaikė mano psichika. Ir aš supratau, kad man jau negerai, bet, žinoma, nemaniau, jog man negerai vien nuo alkoholio. Galvojau, kad mane taip paveikė nelaimingai susiklosčiusi meilė, ir kaip man pabėgti iš Vilniaus truputį pailsėti. Taigi, atsiguliau į psichiatrinę ligoninę. Dar vienas dalykas: jaučiau, kad neišlaikysiu sesijos, tad atsiguliau į ligoninę ir gavau akademines atostogas. Tad toks buvo tas pirmas jaunystės periodas. Smulkiai visko nepasakosiu, norėjau papasakoti apie tą pradžią, kai man viskas atrodė kaip įdomus filmas, ir aš pati jaučiausi kaip jo personažas, besielgiantis ne taip, kaip kiti. Mano kultinė knyga buvo Chulijo Kortazaro „Žaidžiame klases“. Įsivaizduodavau, kad aš tokia kaip Magi, kuri ten aprašyta.

Kitas gėrimo etapas buvo provincijos mieste. Ten buvo visai kitaip – ten dingo bent jau tas įsivaizduojamas dvasingumas. Ten jau būdavo paprasta: eini, prisigeri, truputį su kažkuo nuvažiuoji, paskui iš kažkur pabėgi, gerai, jeigu spėji pabėgti… Nes įvykiai kartais baigiasi liūdnai… Labai greitai ištekėjau – man pirmosios vedybos buvo kaip gelbėjimosi ratas. Taip aš ėmiau kurti naują scenarijų: kad įprasminčiau savo gyvenimą, man reikia vaiko. Ir aš to siekiau ne tam, kad rimtai gyvenčiau santuokinį gyvenimą, apie tai aš nelabai galvojau, bet pasigimdyti vaiką santuokoje – tais laikais man tai atrodė kažkaip svarbu…

Tokio gyvenimo pirmiausia neatlaikė mano psichika. Ir aš supratau, kad man jau negerai, bet, žinoma, nemaniau, jog man negerai vien nuo alkoholio. Galvojau, kad mane taip paveikė nelaimingai susiklosčiusi meilė.

Toliau mano gyvenimas su tuo vaiku po skyrybų buvo toks: labai problemiški gėrimai, palikdavau vaiką, dingdavau, ir vis dar negalvojau, kad turiu problemų dėl alkoholio. Lūždavau, užgerdavau, sėdėdavau pas ką nors, namuose nesirodydavau, mano sena bobutė prižiūrėjo sūnelį, tėvai manęs su milicija sykį ieškojo, o aš atseit bijojau namo eiti, nes mano tėvai labai griežti. Atrodė, kad jei būtų mane šiaip išleidę vienam vakarui, tai aš vieną vakarą pabaliavoju ir grįžtu namo, o aš štai sėdžiu, geriu toliau ir bijau pareiti.

Ir, žinoma, paskui tėvams reikėjo kažkaip pasiteisinti – pradėjau sakyti, kad man labai sunku, gyvenimas nemielas, nesupranta manęs niekas. Man jau baigėsi visos iliuzijos, jog kažkur galiu pailsėti, nusigrūdau į provinciją – man turbūt depresija. Pakliuvau pas psichologus, galiausiai mane nusiuntė į Naujos Vilnios psichiatrinę ligoninę. Man ten ieškojo visokių depresijų, ir aš ten gulėjau kelis kartus… Paskui atradau stipresnių medžiagų, bet apie jas nekalbėsiu – šiandien kalbu apie alkoholį. Vis dėlto mano priklausomybė nuo alkoholio buvo pirminė, o visa kita kilo iš to. Kai jau prisivarydavau, kad nebegalėdavau gerti, tai atrasdavau kažką kita. Ir visą gyvenimą šitaip.

Gyvenimo meilės“ paieškos

Aišku, mano gyvenime keitėsi vyrai, kurie būdavo dažniausiai irgi priklausomi, ir kartu su tuo būdavo smurtas, ypač kai ištekėjau antrą kartą.

Prieš ištekėdama antrą kartą buvau patyrusi ilgalaikį smurtą, tai skirdavausi, tai taikydavausi, per susistumdymą nukritau nuo laiptų ir vos išlikau gyva, labai smarkiai susitrenkiau galvą, ir aš nuo to bėgau, atvykau vėl į kitą galą Lietuvos – pajūrį. Bet aš vis viena su juo susitaikydavau. Todėl, kad manęs normalūs vyrai nedomino. Viena gyventi aš niekada nemokėjau, visada jaučiausi vieniša, jaučiau tuštumą, kurią kažkuo reikėjo užpildyti. Kaip dabar suprantu, vienatvė yra alkoholizmo palydovė.

Visada ta meškos paslauga – artimųjų noras padėti. Paguldydavo į kitą skyrių ir tiesiogiai nerašydavo diagnozės „alkoholizmas“. Nors, kaip aš dabar manau, jie visi – ir gydytojai, ir personalas – suprato.

Atvažiavau vėl gyventi prie Vilniaus… Ieškojau to vyro ir įsivaizdavau, kad turiu susirasti tikrą meilę. Aišku, to normalaus ieškojau per radijo stočių pažintis, buvau netgi porą ne alkoholikų susiradusi. Jie mane kvietė į pasimatymus, mes pabendraudavom vieną ar kitą sykį, bet jie man pasidarydavo neįdomūs. Jie man atrodė tokie pilki. Kaip tie studentai iš „visiukų“, kurie gerai mokėsi ir mane palydėdavo namo. Dabar suprantu, kad jie buvo normalūs, subrendę vaikinai – bet mane tuo metu žavėjo tie „Gorkyno“ a la menininkai. Man tų normalių paprastų nereikėjo, nes aš ne tokį filmą kūriau. Mano filme turėjo būti neeilinės asmenybės ir didelės dramos. Galų gale mane vyras atsivijo į Vilniaus kraštą. Jis labai gražiai ateidavo, susirado darbą Vilniuje, aplankydavo su dovanom – šampanas, gėlės, – taip atgimdavo AA literatūroje aprašytas noras „susigrąžinti anuos laikus“, kai susėdam, nuoširdžiai kalbamės, kai meilė yra ir viskas gerai…

Ir prasidėjo tos baisios naktys… Būsena būdavo tokia, jog atrodo – tuoj sprogsi, toks nerimas…

Ir kažkodėl nusprendžiau ištekėti. Galvojau: „Ar taip, ar taip, jau mano toks likimas.“Ir vėl visi gėrimai baisūs – su tuo vyru gyvenant prasidėjo mano užgėrimai. Pirmas man buvo labai baisus – kai aš negalėjau pati iš jo išeiti, nes iki tol aš kažkaip išsikapstydavau pati. Dar tas antras vyras turėjo tokią metodiką: kai nori nustoti gerti, nusiperkam butelį ir išgeriam du stikliukus, kol apims šioks toks snaudulys, tada reikia pasnausti, paskui atsikelti, kažką padaryti, pavaikščioti, padirbėti, tada truputį išprakaituoji, tada vėl truputį – ir taip per dieną tą butelį išgeri, vakare dar šiek tiek – eini miegoti, ir viskas gerai…

Tačiau esmė tokia, kad paskui man taip nebeišeidavo. Mano alkoholizmas buvo toks stiprus – aš tą butelį išgerdavau iš karto. Ir prasidėjo tos baisios naktys… Būsena būdavo tokia, jog atrodo – tuoj sprogsi, toks nerimas… Kvietė per pirmąjį užgėrimą ir vietinį daktarą pradžioje, bandė statyti lašelines, bet ir tai nepadėjo, išvežė į psichiatrinę ligoninę. Tačiau vėlgi – visada ta meškos paslauga – artimųjų noras padėti. Paguldydavo į kitą skyrių ir tiesiogiai nerašydavo diagnozės „alkoholizmas“. Nors, kaip aš dabar manau, jie visi – ir gydytojai, ir personalas – suprato. Nes išvažiuojant iš ligoninės sesutė pasakė: „Linkiu greitai pas mus negrįžti.“ Sakau: „Kaip tai suprasti – greitai? Aš iš viso pas jus nebegrįšiu.“ Jinai atsakė: „Su tokia diagnoze paprastai grįžta.“ Aš labai supykau ant tos sesutės.

Paskutiniai užgėrimai nebeteikė jokio malonumo

Ir iš tikrųjų paskui tie apsilankymai psichiatrinėse ligoninėse dažnėjo, nes man tai irgi buvo patogu. Žinojau, kad galėsiu pasiteisinti – duoda biuletenį. Ir aš, būdavo, skundžiuosi, kaip man bloga, didžiulis nerimas, naktimis nemiegu ir kitiems neduodu miegoti, sūnų šokdinu ir taip toliau, kol pakliūnu į psichiatrinę ligoninę. Vos atsigulu į skyrių, man dar jokių vaistų nedavė, o aš jau jaučiuosi geriau. Ir paskui aš pradėjau ištisai tuo naudotis: tik užgeriu, ir žinau, kuo viskas baigsis. Skaitant knygą „Anoniminiai alkoholikai“ man neliko jokių abejonių, nes viskas sutampa: aš gėriau pastaruoju metu nenorėdama. Man atrodė, kad aš to alkoholio visai nenoriu, man atrodė, kad aš jo apskritai nekenčiu. Kai išeidavau iš ligoninių ir prisimindavau tas savo būsenas, man tai atrodė taip baisu! Mane pykino vos pagalvojus apie gėrimą… Bet praeidavo kiek laiko, aš pajausdavau, kad many kyla įtampa, pyktis, nervai, aš pradedu konfliktuoti su visais darbe, šeimoje, ir galiausiai nebėra ką daryti, reikia atsipalaiduoti.

Pradėdavau nuo kažkokio labai nekaltos rūšies alkoholio. Tarkim, alaus, vyno ar šampano, o baigdavau keisčiausiais samagonais ar odekolonais, jei mane uždarydavo namuose…

O kaip kitaip atsipalaiduosi, aš pradėdavau nuo kažkokio labai nekaltos rūšies alkoholio. Tarkim, alaus, vyno ar šampano, o baigdavau keisčiausiais samagonais ar odekolonais, jei mane uždarydavo namuose… Paskui bandau išvemti tą odekoloną, eina putos iš burnos, atrodo, kad numirsiu…

Tada jau pradėjau galvoti, kad kažkas su manimi ne taip. Kai paskutinį sykį atsiguliau į psichiatrinę, pakliuvau į alkoholinių psichozių skyrių. Ir kai gydytojai man pasakė, įvardijo diagnozę – buvo paskaita apie alkoholizmą, braižė kreives, užgėrimas, noras negerti, paskui – vėl užgėrimas… Aš visa tai lyg ir teoriškai supratau, ir mano supratimas baigėsi tuo, kad sutikau, jog man suleistų „torpedą“. Dabar aš jau žinau, jog tie vaistai neveikia, bet tada, bent iš pradžių aš tikėjau. Man pasakė: „Tau padės, bet tu taip pat nueik ir į Anoniminių alkoholikų susirinkimus.“ Bet aš nenuėjau, aš išsigandau. Aš vis tiek net ir tada neturėjau minties, kad visą gyvenimą gyvensiu blaiva. Kaip rašoma AA literatūroje, aš tikėjau, jog „kaip nors kada nors“ galėsiu vartoti alkoholį kaip kiti žmonės. Arba rasiu kažkokią medžiagą, kuri man padės gyventi, bet nekenks.

Beje, būdavo periodų, kai aš negerdavau – tiesa, iki metų blaivybės neištraukdavau. Bet tada vaistus vartodavau ir man atrodė, kad viskas gerai. Žodžiu, visai blaivia galva gyvenimo aš neįsivaizdavau.

Suprantu, kad Dievas visada kažkokį planą mano gyvenimui turėjo ir atvedė mane iki tokios būsenos, kai aš vis dėlto buvau įsprausta į kampą.

Ir tą torpedą aš įveikiau. Galvojau: „Juk aš protinga moteris, kokie vaistai gali veikti metus, nesąmonė…“ pabandžiau, man nieko neatsitiko, ir viskas vėl baigėsi dideliu užgėrimu.

Paskui, kai jau tikrai supratau, jog gerti nebegaliu, vėl nenuėjau į Anoniminius alkoholikus, bet ėmiau vartoti kitas medžiagas, maniau, kad gal jos bus saugesnės. Vėlgi supratau, jog Dievas mane labai saugojo visą laiką. Kai aš eidama Žingsniais pagal programą bandžiau prisiminti, kiek tų situacijų buvo ir kaip blogai galėjo būti – ir važiavau girta ne kartą per visą Lietuvą, ir smurtas, kai galėjau būti užmušta, bet suprantu, kad Dievas visada kažkokį planą mano gyvenimui turėjo ir atvedė mane iki tokios būsenos, kai aš vis dėlto buvau įsprausta į kampą. Darbą aš dar turėjau, bet man jau buvo pagrasinta, kad jei aš per vasarą nieko nedarysiu, tai jį prarasiu – aš turiu susitvarkyti, įrodyti, jog pasikeičiau. Tėvai pasakė, kad jau tikrai nebepadės. Sūnus tą patį pasakė. Sugyventinis sumušė. Ir pažiūrėjau iš šalies į tą savo gyvenimą – iki ko aš atėjau, kurdama tą savo filmą…

Guliu kažkokiam pasaulio pakrašty šalia kažkokio vyro, kuris nemielas, abudu su mėlynėm po akim, – pasijutau tokia išpuvusi, iš tikrųjų supratau, jog liko tik du keliai: pirmasis – dvasinė mirtis, einu prie konteinerio, su bet kuo bet kur bet kam atsiduodama už butelį ar svaigalą kokį, ir išstumi iš galvos visas mintis apie normalų gyvenimą.

Kiti keliai

Kito kelio aš tuo metu nemačiau, bet žinojau, kad jis turi būti. Jutau visa savo esybe. Klaupiausi ir prašiau: „Dieve, parodyk man tą kitą kelią, nes taip aš daugiau nebegaliu.“ Tai, ką aš laikiau didžiausia vertybe savyje, buvo mano meilė sūnui, kurią aš daugybę kartų pamyniau. Bet jo žodžiai: „Aš atvažiuosiu pažiūrėti, mama, kaip tu gyveni“ kažką many pakeitė. Aš supratau, jog manyje liko tarsi nedidelė kertelė, pro kurią Dievas pažvelgė.

Jei tada būtų atsiradę būtų žmonės, kurie sakytų: „Va, imk knygą, reikia daryti tą ir tą ir tą.“ Tai buvo pati geriausia nuolankumo būsena.

Man ne iš karto atsivėrė Jo veikimas. Jei aš būčiau tokios būsenos pakliuvus arba būtų žmonės, kurie sakytų: „Va, imk knygą, reikia daryti tą ir tą ir tą.“ Tai buvo pati geriausia nuolankumo būsena. Bet, deja, taip neįvyko. Deja, aš dar turėjau pereiti visokius kitokius kelius, tam tikras „dalines priemones“. Daug sužinojau apie ligą, surinkau daug informacijos. Įsivaizdavau, kad aš jau dabar viską žinau, situacija kontroliuojama, lankau AA grupes – tai bus saugiklis. Bet neapsaugojo – dar buvo atkrytis, po kurio supratau, kad visiškai vartoti negaliu. Kas keisčiausia, per atkrytį vis tiek prie dvasinės programos buvau prisilietus, lankiau grupes, vis tiek jau buvo pastangos kažką daryti sąžiningai, ir tai man sugadino gėrimo malonumą. Manęs niekas nesvaigino: aš gėriau, o galva liko blaivi, ir visos mintys liko blaivios, negalėjau naktį miegoti… Paskui toje blaivybėje buvo dar blogiau, joje išgyvenau metus laiko – vos neišprotėjau, nes nebeliko išeičių – nei gerti, nei vartoti kitų medžiagų, nei kitaip gyventi. Nebebuvo kuo malšinti pykčio, nepasitenkinimo ir panašių būsenų. Visąlaik lydėjo būsena lyg prieš pradedant gerti.

Aš knygą „Anoniminiai alkoholikai“ buvau mačiusi, bet kad pagal ją kažką galima daryti, nežinojau.

Dar mane paskatino blaivėti jaunystės draugo pavyzdys, kuris stengėsi blaivėti. Nors paskui sužinojau, kad jis atkrisdavo, be svaigalų gal nebūtų į kalėjimą papuolęs paskutinį kartą. Susikūriau vaizdinį, kad ateina mano jaunystės meilė. Kokia meilė, kai ta visa meilė skendėjo vartojant? Man atrodė, „abudu sveiksta, ir abudu gyvena“ – sukūriau naują scenarijų. Lankiau jį kalėjime, man atrodė, kad jei nevartotų, tai kažkaip atrastų kelią į tą gyvenimą. Ir jam pasakiau, kad „jei tu vartoji, mes turim skirtis, arba kažką darai.“ Jis pirmiausia susirado globėją Anoniminių alkoholikų draugijoje, kuris jį pradėjo vesti žingsniais pagal AA draugijos knygą, kuri ir yra pagrindinis šio judėjimo tekstas.

Aš galvojau: „Tai kodėl man niekas to neparodė iš pradžių. Juk tai pagrindinis tekstas, vadinasi, nuo to reikia pradėti.“ Aš tą knygą buvau mačiusi, bet kad pagal ją kažką galima daryti, aš nežinojau. Tada mano vyro globėjas, atvažiavęs į namus vieną sykį, pataikė, kai man buvo isterijos priepuolis, pasakė: „Rasa, gal vis dėlto paieškosiu tau globėjos.“

Viskas iš naujo

Kitą dieną sakiau: „Ieškok.“ Man buvo visiškai tas pat, kas bus ta mano globėja – man svarbiausia buvo pereiti tais žingsniais pagal knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Galų gale pradėjau eiti tuo keliu, ir iš karto, pradėjus dirbti su knyga, ta beviltiškumo būsena, kuri man dar vartojant atsirado, tai ji man vėl atsirado blaivybėje. Vėl viskas prasidėjo iš naujo. Supratau, kad netgi nevartojant gyventi taip, kaip gyvenau, irgi neįmanoma, turi būti kažkoks kitas kelias.

Kad ir kaip būtų, sulig kiekvienu Žingsniu aš vidujai laisvėjau, ir iš tikrųjų suprantu, kad taip vyko mano brendimas.

Pradėjau eiti tuo keliu, ir vėl – iš pradžių man buvo, kad nepatiko. Nepatiko tai, kad reikia klausyti, daryti iš pradžių, bet jau manyje buvo prabudęs nuolankumas – darysiu vis tiek, kad ir kaip man kvailai atrodytų, nes tai yra paskutinis šiaudas. Jeigu nepadės, vadinasi, iš viso niekas negali padėti. Paskui supratau, kad tai yra labai „faina“, nes man nieko nereikia galvoti, reikia tik daryti, ką man sako. Tai man pradėjo patikti, nes kai aš anksčiau bandžiau rašyti Žingsnius pagal klausimynus, tai man reikėdavo galvoti, ir aš niekaip nesuprasdavau, kaip tuos Žingsnius surašo žmonės, kurie baigę aštuonias klases. Nesuprantu ir iki šiol… Aš taip nesugebėjau.

O čia gerai – viskas savaime, viskas, ko reikia, – tik klausyti ir daryti. Einant Žingsniais, viskas nevyko taip greitai, kaip aš norėjau. Sugriuvo dar vienas mitas, kad nuėjai Pirmąjį žingsnį visiems laikams, ir viskas baigėsi. Pasijusti bejėgei prieš alkoholį man nebuvo sunku, nors iš tikrųjų visas mano vartojimas buvo atvedęs mane į tą bejėgiškumo būseną, aš tikrai neturėjau jokių išlygų ir iliuzijų, kad aš kada nors galėsiu vartoti. Norėjau vieno – norėjau išmokti laimingai gyventi nevartodama.

Bet man buvo sunku su antra to žingsnio dalimi, nes aš norėjau valdyti. Ir man prireikė antrą kartą eiti nuosekliai Žingsniais, kad tas valdingumas mažėtų. Kad ir kaip būtų, sulig kiekvienu Žingsniu aš vidujai laisvėjau, ir iš tikrųjų suprantu, kad taip vyko mano brendimas. Žmonės bręsta paauglystėje – praeina tai natūraliai. Man tai natūraliai neįvyko.

Sveikstant turi dalyvauti ir Dievas

Aš seniai supratau, kad sveikstant dalyvauti turi Dievas, nes kažkaip pačioje jaunystėje aš buvau Pakūtoje, bendravau su dvasininkais, tad kažkaip supratau, kad šį stebuklą turi padaryti Dievas. Bet kaip Jis tai galėjo padaryti, jei aš Jam to padaryti neleidau? Man tai buvo didžiausia problema, aš galvojau: „Na, kaip aš galėsiu patikėti, kad yra Aukštesnė jėga, kuri gali man padėti? Kaip aš galėsiu patikėti savo gyvenimą ir valią Dievui?“

Kai prisimenu save, kokia aš buvau ir kokia esu dabar, tai matau didelių pokyčių. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip gali būti. (…) Nėra nė vieno žmogaus iš praeities, kuriam aš jausčiau kažkokį pyktį ar nuoskaudą.

Tai man atrodė sunkiausia, ir aš kažkaip stengiausi tai išmąstyti protu. Kuo mažiau galvodavau, tuo buvo geriau. Kaip dabar suprantu – tiesiog reikia tai daryti, ir tas tikėjimas anksčiau ar vėliau ateis. Gal tai ateina ne taip greitai, bet kai aš prisimenu save, kokia aš buvau ir kokia esu dabar, tai aš matau didelių pokyčių. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip gali būti. Tiek santykiai su žmonėmis, tiek mano tie visi pykčiai, nuoskaudos, – buvau pilna nuoskaudų savo artimiesiems, visiems žmonėms, su kuriais buvau susidūrus.

Iš tų žmonių, su kuriais dabar nesusiduriu, nėra nė vieno žmogaus, kuriam aš jausčiau kažkokį pyktį ar nuoskaudą. Net tam savo vyrui, kuris mane taip žiauriai mušė, nebejaučiu pykčio – mes abu buvome ligoniai. Jei aš būčiau buvusi normali, sveika moteris, mūsų keliai net nebūtų susiėję. Išlieka problemų su tais žmonėmis, kurie yra šalia. Tai yra sunkiausia – nevaldyti, patikėti, kad Dievas geriau žino, kad Jis turi planą kiekvieno žmogaus gyvenimui.“

Dabar priimu gyvenimą tokį, koks jis yra“

Ką aš gavau iš Anoniminių alkoholikų dvasinės programos, ką aš turiu dabar? Nėra taip, kad problemos išsisprendė, galutinai pasveikau nuo alkoholizmo. Ką tas „pasveiko“ man šiandien reiškia? Tas žodis man reiškia vieną sakinį: „man nereikia gerti.“ Matydama vaikščiojančius žmones su alaus buteliais, vaikščiojančius kur nors ežero pakrante, aš kartais pagalvoju: „Kaip gerai, kad man nereikia gerti.“ Man taip smagu, man taip gera. Gera juoktis, buvau jaunystėje jau praradusi tą pojūtį. Gera būti ir džiaugtis tuo buvimu. Kai šis pojūtis išnyko, tada ta liga ir prasidėjo.

Dabar aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, juo džiaugiuosi. Jeigu man kažkas negerai, iškyla problema, tai tada suprantu, kad aš pati prisidėjau prie to, ir galvoju, ką galiu padaryti, kad ištaisyčiau tai, ką pridirbau.

Nuo kokių dvidešimties metų man dingo tas pojūtis. Aš jį vėl dabar atgavau. Pojūtį, kai nieko neprisikuri, nieko neprisigalvoji, tiesiog matai ir džiaugiesi. Laukiu kiekvienos dienos, ką jinai beduotų. O jei problemų iškyla, aš turiu įrankius, kaip jas spręsti.

Tos problemos yra tokios: aš labai noriu būti tobula, santykiai su vyru irgi turi būti tokie. Anksčiau abu aiškindavomės audringai, su durų trankymais, puodų mėtymais, šiukšlių dėžių spardymais ir panašiai. Taip būdavo. Bet dabar jau kiek laiko to nebūna – tiesiog kyla ginčas, tada kuris nors nueina. Mane vėl apima pyktis, aš nusiraminu arba globėjai parašau, ar kam paskambinu, – viską, ką rekomenduojama daryti, pamatau save, atsiprašau iš karto, kai tik pastebiu, ką ne taip padariau.

Pasikeitė mano požiūris į savo moteriškumą, aš dabar suprantu, kad moteris neturi viena valdyti ir vadovauti šeimoje. Kai nežinau, kokia yra Dievo valia, kartais nesusivokiu, man labai gerai, aš turiu vyrą. Taip ir yra Jo sutverta, vyras ir moteris gali vienas kitą papildyti.

Dabar aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, juo džiaugiuosi. Jeigu man kažkas negerai, iškyla problema, tai tada suprantu, kad aš pati prisidėjau prie to, ir galvoju, ką galiu padaryti, kad ištaisyčiau tai, ką pridirbau. Ką man pavyksta, atitaisau, kitką palieku Dievui taisyti. Tai ir yra 12 žingsnių programos praktikavimas.

Kitas dalykas – negaliu gyventi be žinios perdavimo, apie kurį kalba Dvyliktas žingsnis. Tarkim, Dievas suteikė man nuostabių galimybių – džiaugiuosi, kad galbūt savo broliui parodžiau išeitį iš priklausomybės, tikiuosi, kad pavyko. Brolis pamatė, kaip mes čia gyvename, sako: „Bet tai jūs pastoviai tose AA grupėse, tie globėjai, globotiniai, paskendę veikloje – negi ir man visada reikės taip gyventi?“ Sakau: „Aš nežinau, gal tu mažesnis ligonis. O mes su vyru esame taip sergantys, kad mums reikia būtent šitaip.“

Dėkoju Dievui, kad Jis man padeda. Gavau galimybę gyventi, o ne kurti filmus, kurie man nepavyksta, bet gyventi tikrą gyvenimą, kurio scenarijaus autorius yra Dievas. O kaip mano globėja sako: „Pas Dievą visi spektakliai turi happyendą“.

Trumpai apie AA draugiją pasaulyje

Anoniminių alkoholikų draugija buvo įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose 1935 metais. Pirmieji draugijos nariai jau gana ilgą laiką išbuvę blaivūs, nutarė prabilti apie savo patirtį viešai ir 1939 m. buvo išleista knyga „Anoniminiai alkoholikai“. Taip pat pasivadino ir draugija, kuriai tuo metu priklausė apie šimtas vyrų ir moterų. 1941 m. pabaigoje AA narių skaičius JAV ir Kanadoje jau siekė 8ooo. Po Antrojo pasaulinio karo draugija pamažu paplito visame pasaulyje. 2010 metais 180-yje šalių buvo daugiau nei 115 000 AA grupių. Jose – daugiau nei 2 000 000 narių.

Apie viso pasaulio AA veiklą galima daugiau sužinoti čia.

Trumpai apie AA draugiją Lietuvoje

Lietuvoje pirmoji AA grupė įsikūrė 1988 m. birželio 30 d. Pirmieji AA nariai rengė atvirus susirinkimus Vilniuje, rūpinosi knygų „Anoniminiai Alkoholikai“ ir „Dvylika Žingsnių ir Dvylika Tradicijų“ vertimu į lietuvių kalbą.

Šiuo metu veikia Lietuvoje 113 AA grupių. 10 lietuvių AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje).

Plačiau apie tai galima paskaityti čia.

Parengė Antanas Šimkus