2013 09 20

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Mely Kiyak. Dingę Dijarbakyro armėnai

 

Gariko Avanesiano nuotrauka iš parodos „Armėnai“

Dijarbakyre neseniai vėl suskambo krikščionių bažnyčios varpai, o pietryčių Anatolijos miestas bando susitaikyti su armėnais.

Kol kas paskutinis mano tekstas, kurį rašau iš Dijarbakyro, skirtas turbūt didžiausiai miesto žaizdai. Dijarbakyro istorija – tai amputacijos istorija. Taip, kaip žmogui įprasta turėti rankas ir kojas, savaime suprantama miesto dalimi buvo krikščionys. Politinę pusiausvyrą Dijarbakyras prarado ne per 1980 m. karą su kurdais ir ne per 1915 m. armėnų genocidą – tai įvyko dar 1895 m. lapkričio 2 d.

Prancūzijos konsulas laiške ambasadoriui aprašė tos nakties įvykius: tris dienas plūstančias kraujo upes ir Hamidų žudynes, kurias įsakė įvykdyti Osmanų imperijos sultonas Abdulhamidas II. „Hawar! Hawar! Pagalbos! Pagalbos! – kurdiškai šaukė krikščionys. Miestas buvo nusiaubtas ugnimi ir kalaviju“, – rašo konsulas. Jo suvestinė: 30 000 žuvusių ir dingusių be žinios žmonių, 119 iki pelenų supleškintų kaimų.

Osmanų imperija garsėjo atsidavimu statistikai, todėl žuvusieji buvo suskirstyti pagal konfesiją ir etninę kilmę. Kruopščiai atskirti protestantai, katalikai, chaldėjai, graikai ir kitos krikščionių gyventojų grupės. Dijarbakyre per milžinišką gaisrą žuvo daugiau nei 1 000 armėnų. Apiplėšti tūkstančiai krikščionims priklausančių parduotuvių ir privačių namų.

Kaip sužinojau iš rašytojo ir Dijarbakyro tyrėjo Şeyhmuso Dikeno, ši naktis buvo generalinė repeticija prieš 1915 m. įvykius. Po pirmojo pokalbio su juo pradėjau iš naujo domėtis armėnų genocidu. Tačiau kitaip nei prieš tai. Beveik kiekviename Turkijos mieste ieškau pėdsakų, nes nesuvokiamą visumą galiu apčiuopti tik per konkrečias detales. Pradedu nuo vietos. Kur gyveno šie žmonės? Ką jie dirbo?

Tik pradėjusi keliauti suvokiau, kad apibrėžimas „Armėnų tautos genocidas“ nėra tikslus. Per šią katastrofą nukentėjo ne tik armėnai, bet ir asirai, chaldėjai. Kadangi 2015 m. bus minimos 100-osios genocido metinės, metas daug ką patikslinti. Daugybė turkiškai, kurdiškai ir armėniškai kalbančių mano kolegų iš Turkijos parašė stiprių knygų apie religines mažumas. Klausiu savęs: kaip galėjo nutikti, kad nė viena Vokietijos leidykla nepasirūpino šių darbų vertimu.

Savo biblioteką šia tema papildžiau ne Stambule, o nedideliuose Rytų Turkijos kooperatyvų ir bažnyčių knygynuose. Politiniame diskurse armėnų klausimas vis dar yra opus ir neliečiamas. Tačiau vietiniai kūrėjai nesileidžia įbauginami. Išleidžiama daugybė knygų, įvairiomis perspektyvomis nušviečiančių armėnų gyvenimą.

Daugelis Dijarbakyro gyventojų pamažu įsisąmonina, kad mieste trūksta jo pirmųjų gyventojų. Pakanka peržvelgti senus atvirukus, išleistus miesto kapucinų ir pranciškonų vienuolių, kad išvystume daugiakultūrę panoramą – aukštus Surp Giragos ir Surp Sarkis bažnyčių bokštus, nedidelės asirų bažnyčios kupolą, vienuolynus.

Bažnyčių varpai skamba drauge su muedzino garsais

Stoviu prašmatniai restauruotoje Surp Giragos bažnyčioje ir šnekučiuojuosi su armėnų kilmės prižiūrėtoju, saugančiu šventyklos vartus. Jis pasakoja, kad yra vedęs sunitę, kuri, laikydamasi ramadano, rytais ruošia jam pusryčius. Kai pasipiktinu ir pavadinu armėną beširdžiu vyru, puotaujančiu priešais savo alkaną žmoną, jis tik nusijuokia. Viskas paprasta.

Kad bažnyčia nebūtų aukščiausias miesto pastatas, 1916 m. buvo nugriautas jos bokštas. Džiaugiuosi, kad jau porą mėnesių vėl kasdien skamba jos varpai – kaip ir visoje Turkijoje, kur krikščionių šventyklų varpų gausmas kartais susilieja su muedzino garsais. Sykiu liūdžiu, kad kadaise didžiausia armėnų bažnyčia Artimuosiuose Rytuose jungia vos 60 bendruomenės narių. Liko 20 šeimų. Tą patį galima pasakyti ir apie chaldėjus. Išgyveno 50 tikėjimo brolių, neseniai abi bendruomenės pradėjo laikyti pamaldas.

Kurdų partijos BDP narys Osmanas Baydemiras praėjusiais metais daug dėmesio sulaukusioje kalboje paaiškino: „Armėnas, asiras ir chaldėjas, kurio senelis ar prosenelis gimė Dijarbakyre, turi tokią pačią teisę čia gyventi, kaip ir aš. Sakau tai kaip šiame mieste gimęs kurdas. Norėčiau paraginti visas etnines grupes, kurių protėviai gyveno Dijarbakyre: grįžkite į savo miestą!“

Į šį kvietimą atsiliepė vienintelis armėnas, ūdo meistras Yervantas Bostanci. Şeyhmusas Dikenas užrašė jo istoriją. Rašytojui atrodo svarbu tai, kad jis pats yra ne armėnas, o kurdas sunitas. „Svarbu, kad tokie žmonės kaip aš gintų armėnų tautybės piliečius. Apmaudu, bet mano pastangos vertinamos rimčiau nei jų“, – sako Dikenas.

Savo vaikams nuolat kartoju, kad prastas sumanymas ką nors slėpti po kilimu. Vieną dieną bus padaryta tvarka, kilimas pakeltas, ir visa bjaurastis iškils į dienos šviesą. Nenorint prisiminti vakar dienos, negalima kurti šiandienos. Kalbėdami apie 1915 m. genocidą, suteiktume dingstį ir pasiruoštume kalbėti apie karą su kurdais.“

Norint suprasti, kodėl diasporoje gyvenantys armėnai nenori grįžti į savo gimtuosius miestus Rytų Turkijoje, reikia žinoti, kas įvyko 1915 m.

1915 m. rugpjūčio 12 d. Dijarbakyro provincijos gubernatorius Vali Dr. Mehmedas Reschidas Bey’us iš Stambulo gavo įsakymą išvaryti krikščionis į Siriją. Tremtis turėjo būti vykdoma keliais, besidriekiančiais palei retai apgyvendintas vietoves. Dar rugpjūčio 18 d. čerkesų gydytojas išsiuntė telegramą, informuojančią, kad jam pavyko išvaryti 126 000 žmonių.

126 000 žmonių vos per tris dienas! Kai kurie liudytojai tvirtina, kad iš gyvenančiųjų miesto pakraščiuose buvo atimti netgi drabužiai ir papuošalai. Įstatymo vykdytojai darė su žmonėmis, ką panorėję, kai kurie grobė merginas ir moteris – vieni jas vedė, kiti prievartavo.

Vokiečių diplomatų pranešimuose, kuriuos radau tarp istorinės Ciuricho seminarų medžiagos, dar 1915 m. liepą užfiksuota, kad Dr. Reschidas netoli Mardino „kaip avis išpjovė“ 700 krikščionių. Gubernatorius juose vadinamas „skaliku“. Akivaizdu, kad jis nė neabejojo savo veiksmų teisingumu ir vėliau argumentavo: „Tapęs daktaru nepamiršau savo tautybės. Tėra dvi alternatyvos: arba armėnai sunaikins turkus, arba šie juos! Susidūręs su būtinybe pasirinkti, ilgai nedvejojau. Mano turkiškumas triumfavo prieš gydytojo tapatybę. Kitų tautų istorija apie mane gali rašyti ką nori, man tai nerūpi. Armėnų banditai buvo pulkas kenksmingų mikrobų, užpuolusių tėvynės kūną. Argi ne gydytojo pareiga juos išnaikinti?“

Žmonės pradeda domėtis savo šaknimis

Nėra žinoma, kiek krikščionių žuvo 1915–1916 m. Man nėra svarbu, ar šis skaičius siekia 700 000, 800 000, ar 1.5 milijono. Svarbu tai, kad Dijarbakyro ir kitų miestų gyventojai matė, kaip buvo engiami ir žudomi jų kaimynai, o kai kurie netgi darė tą patys. Panašiai kaip žydai Vokietijoje, armėnai buvo Turkijos piliečiai. Advokatai, gydytojai ir vaistininkai, Dijarbakyro parlamento pirmininko pavaduotojas ir pusė narių visada buvo armėnų tautybės.

Remiantis oficialiais duomenimis, 1914 m. vien Dijarbakyre gyveno 72 926 gyventojai. Iš jų 9 660 katalikų, 7 376 protestantai, likę – armėnų apaštališkosios Bažnyčios atstovai.

2011 m. sakydamas atidarymo kalbą Dijarbakyro knygų mugėje, Şeyhmusas Dikenas 400 svečių uždavė klausimą: „Kurie iš jūsų esate armėnai?“ Atsiliepė šeši žmonės. Tada pasigirdo antras klausimas: „Kurie iš jūsų turėjote armėnų tautybės senelį arba senelę?“ Pakilo 200 rankų.

Kažkas ima keistis. Žmonės domisi savo šaknimis ir nori žinoti, kas buvo auka, o kas budelis. Jei tą kartą būčiau buvusi mugėje, priklausyčiau miniai, teigiamai atsakiusiai į antrąjį klausimą. Mano teta yra armėnė, tačiau mums, vaikams, buvo draudžiama apie tai kalbėti.

Ar tikrai žinau, kad nesu budelio palikuonis?

Panašūs tabu liko praeityje. Šiandien Turkijoje galima kalbėti apie armėnų genocidą, tačiau reikia nepamiršti, kad tokie veiksmai erzina nacionalistiškai nusiteikusią gyventojų dalį, o oficialiosios institucijos neprisiima atsakomybės už jos veiksmus. Dikenas teisus, tokiomis aplinkybėmis reikia turėti drąsos pareikšti „Mes prakeikiame žudikus. Mums yra gėda!“ Pasak Dikeno, tai nereiškia sėti nesutarimus ir neapykantą – veikiau išvėdinti kilimą. Jaučiu artimumą šiam autoriui. Jis nepaiso pasipriešinimo, rašo toliau ir nesileidžia įbauginamas.

Mano alevitų kurdų šeima išgelbėjo tetą nuo deportacijos – tai mane džiugina ir įpareigoja veikti.

Tačiau ar galiu būti tikra, kad nesu budelių palikuonė? Net jei nė vienas šeimos narys tiesiogiai nesusitepė rankų, Turkijos krikščionis ištiko toks pats likimas kaip Vokietijos žydus – dėl to jaučiu nepaliaujamą gėdą. Tam, kuriam genocido akivaizdoje yra svetimi tokie empatiją išreiškiantys jausmai kaip gailestis arba gėda, tam, kuris kaip pamišęs ieško tariamos pogromus išgyvenusios mažumos kaltės, tam nebegalima padėti. Deja, ir Turkijoje, ir Vokietijoje yra skaitytojų, suprantančių tik nacionalistinę retoriką, besiremiančią šūkiu: „Kurdai, alevitai ir armėnai kelia grėsmę tautos vienybei.“ Įsitikinau, kad su žmonėmis, ignoruojančiais žmogaus teisių pažeidimus, neįmanoma susitaikyti.

Laimė, Dijarbakyre juntamas susitaikymas – mažų mažiausiai tarp kurdų ir armėnų. Tačiau kariniai sraigtasparniai suka ratus ir nepatikliai stebi žmones.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.