2013 10 01

bernardinai.lt

VGTU Sapere Aude

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Juozas Kulys. Jei išvažiuoja talentingi specialistai, skursta šalies mokslas ir ekonomika

Juozas Kulys

Simo Bernoto nuotrauka

Praėjusiais metais profesorių informatiko Romo Barono, matematiko Felikso Ivanausko ir biochemiko Juozo Kulio knyga „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ (2010, lietuviškas knygos pavadinimas – „Biosensorių matematinis modeliavimas: įvadas chemikams ir matematikams“) pagal leidyklos „Springer“ licenciją buvo išversta į arabų kalbą ir išleista Saudo Arabijos Karaliaus Saudo universitete. Tai pirmas atvejis, kai lietuvių mokslininkų veikalas išleistas arabų kalba. Šis faktas liudija dar vieną knygos autorių darbo pripažinimą tarptautinėje mokslo erdvėje ir tai, kad naftos išteklių turtingoje Saudo Arabijoje vykdoma šalies modernizacijos programa.

Ta proga pakalbinome vieną knygos „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ autorių – VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto Chemijos ir bioinžinerijos katedros vedėją, Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją, Lietuvos mokslų akademijos tikrąjį narį, Lietuvos mokslo tarybos narį, VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto tarybos narį, Europos mokslo fondo gyvybės sekcijos nuolatinio komiteto narį profesorių (fizikinė chemija) habilituotą daktarą (fiziniai m.) Juozą Kulį. Tokiems mokslo veikalams reikalingas daugelio metų kruopštus darbas, todėl kalbantis su profesoriumi vienas klausimas, tema natūraliai išjudino didelius mokslininko patirties klodus, iškėlė ir problemų, kurios jaudina visus, neabejingus Lietuvos mokslo ateičiai, raizginį. 

Interneto platybėse populiariai aiškinama, kad biojutiklių istorija prasidėjo 1962 metais amerikiečių mokslininkui Lelandui C. Clarkui (1918–2005) sukūrus fermentinius elektrodus. Nuo to laiko įvairių sričių mokslininkai (fizikai, chemikai, medžiagų mokslo ir kitų sričių tyrėjai) suvienijo pastangas, norėdami sukurti modernesnius, patikimesnius ir brandesnius biojutiklius, skirtus pritaikyti medicinos, žemės ūkio, biotechnologijų ir kitose srityse.

Patentas buvo išduotas 1970 metais. Pats Lelandas C. Clarkas iš pradžių netikėjo, kad ką nors naudingo padarė. Mes šią temą Lietuvoje pradėjome gvildenti 1973-aisiais, pirmoji publikacija pasirodė 1974 metais. Aš tuo metu dirbau Biochemijos institute, kuris priklausė Lietuvos mokslų akademijai. Neseniai buvau baigęs aspirantūrą Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo (Rusija) universiteto Chemijos fakultete, kur studijavau 1964–1970 metais. Nors apsigyniau disertaciją „Fotocheminių elektrofilinių ir nukleofilinių pavadavimo reakcijų mechanizmo tyrimas“, bet grįžęs į Vilnių darbo negavau. Studijuoti mane siuntė Vilniaus universitetas, bet tuo metu šiai aukštajai mokyklai, matyt, tokio specialisto nereikėjo. 1970–1971 metais teko dirbti LMA Puslaidininkių fizikos institute, kuriam tada vadovavo akademikas Juras Požela. Bet tai buvo ne mano sritis, būtų tekę persikvalifikuoti. Kai 1971-aisiais laimėjau konkursą, pradėjau dirbti Biochemijos institute (dar ir dabar jame turiu veiklos).

Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo susirūpinta dideliu biochemijos atsilikimu ir buvo dedamos pastangos pradėti plėtoti šią sritį. 1974 m. Biochemijos institute buvo įkurtas Fermentų chemijos sektorius, kuriame buvo pradėta plėtoti nauja kryptis šalyje. Per pirmuosius 10–15 darbo metų mes pasiekėme gerų rezultatų (buvo apginta per 15 disertacijų, parengta nemažai pasaulinio lygmens publikacijų, kurias tada buvo ypač sunku išsiųsti publikuoti į užsienį). Taip sutapo, kad atitiko mano moksliniai interesai ir sugebėjimai. Biojutiklių matematinio modeliavimo apžvalginį straipsnį parašiau 1980 metais. Čia sudėtingas specifinis dalykas: reikėjo suvokti problemą, išmanyti matematiką, turėti originalių tyrimų rezultatų. Biojutiklių matematinio modeliavimo proveržis įvyko apie 1998–2000 metus, kai pasitelkę kompiuterių galimybes į darbą įsijungė matematikai. Čia didelis profesoriaus Felikso Ivanausko nuopelnas. Prieškompiuterinėje eroje modeliavimus atlikau ranka. Kompiuteriais išplėtojome skaitinius metodus, leidusius išspręsti tokius klausimus, kurių analitiškai anksčiau negalėdavome įveikti. 

Taigi knyga „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ – ne vienerių metų bendras darbas. Pasak spaudos pranešimo, knygoje nagrinėjami biojutikliuose vykstantys procesai biocheminiu ir matematiniu aspektais, pateikiami originalūs katalitinių biojutiklių modeliavimo metodai, pagrindžiama matematinio modeliavimo svarba, numatant efektyvias biojutiklių konfigūracijas. Taikant matematinį modeliavimą, ištirtos inovatyvių biojutiklių, kuriuose naudojami heterogeniniai mikroreaktoriai, plyšiniai elektrodai, perforuotosios bei poringosios membranos, katalitinės savybės, parodyta biojutiklių konstrukcijos įtaka jų jautrumui ir stabilumui.

Apie patį modeliavimą rašėme straipsniuose jau 1975 metais. Modeliavimas… Štai eksperimento būdu ką nors pamatuojate, bet kodėl taip vyksta, kodėl būtent tokie rezultatai? Faktams susieti reikia apibendrinančių dėsnių. Tada ir kiti tyrėjai žinos, kad prie vieno ingrediento pridėjus kitą išeis toks atsakymas. Štai A. Einšteino lygtis susieja šviesos greitį su energija ir mase (E = mc²). Kas tai yra? Matematinis apibendrinimas. Mūsų atveju – irgi. Pakartosiu: iki kompiuterių paplitimo mes bandydavome spręsti klausimus taip, kaip sprendė mokslininkai ir XIX amžiuje – analitiškai, rašydami pieštuku… Bet, taip dirbdamas, gali gauti sprendimus tik labai paprastu atveju, atmetęs kitus faktorius. Nors esminius dalykus pavyko sumodeliuoti. Aš tais laikais prašiau Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus akademiko Vytauto Statulevičiaus (1929–2003), kad mums padėtų. Bet jam tai atrodė smulkus reikalas, regis, tuo metu karo pramonės poreikiai buvo svarbesni… Tik 1998 metais, kai karinis pramoninis kompleksas buvo sugriuvęs, skaičiavimo mašinos – išmontuotos, joms skirti šaldymo baseinai – užversti, užaugo nauja mokslininkų karta ir atsirado naujos galimybės – skaitiniai metodai, kurie leido labai tiksliai aprašyti procesus, sukurti gerokai tikslesnius modelius. Amerikiečių daugkartinio panaudojimo šatlo raketos, kurios skrido ir į Mėnulį, buvo akivaizdus skaitinių diferencialinių lygčių sprendimo metodų panaudojimo pavyzdys, sprendžiant panašias problemas. Šatlai buvo sukonstruoti naudojant galingiausius tuo metu (praėjusio amžiaus 6 dešimtmečio pabaigoje), didžiulius, ne vieną toną sveriančius kompiuterius, kurie nė iš tolo neprimena dabartinių – lengvų ir nešiojamų…

Aš parašiau pirmą pasaulyje knygą apie biosensorius – „Analitinės sistemos, paremtos mobilizuotais fermentais“ (1981). Deja, ji buvo išleista ne anglų, o rusų kalba. Tai buvo Vilniuje 1975–1992 metais veikusios leidyklos „Mokslas“ išleista antra knyga. Pats turėjau ranka įrašinėti formules… Knygą siunčiau kolegoms į užsienį, bet daugeliui rusų kalba buvo neįveikiama… O kita kalba tuo metu mokslo knygos išleisti nebuvo galima. Mokslo leidinius tikrindavo ir Glavlitas (Главное управление по охране государственных тайн в печати). Po ketverių metų anglai išleido panašią knygą, kurią kolegos mokslininkai ir cituoja savo darbuose…

„Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ liudija naują mokslo pakopą. Čia didelis informatiko Romo Barono indėlis. Jis buvo prof. Felikso Ivanausko doktorantas, dabar – jau pats profesorius, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Programų sistemos katedros vedėjas. Romas Baronas daug ir intensyviai savarankiškai dirbo. Aš pasiūliau perkelti tyrimų duomenis iš analitinių sprendimų į skaitinius. F. Ivanauskas kartu su R. Baronu darė sprendimus. Štai ir išėjo toks rezultatas, kuris net ir arabus sudomino… Eksperimentinį mokslą vykdžiau Biochemijos institute, o knygą rašiau dirbdamas VGTU. Knygoje dėkoju savo universitetui, kad sudarė sąlygas ją parašyti.

Atskleiskite darbo virtuvę: kaip jūs, trys autoriai, rašėte vieną knygą?

Čia unikalus reiškinys. Maždaug trečdalį knygos sudaro analitiniai sprendimai, antrą trečdalį – skaitiniai sprendimai, trečią – matematika, kuri buvo reikalinga tiems sprendimams padaryti. Knygos pavadinimą rinkome patys, tik leidykla „Springer“ pasiūlė knygos formą. Autorių teisės požiūriu knyga priklauso visiems autoriams vienodai, neišskiriant, kuris tyrėjas rašė kurią dalį. Atviraujant, ruošiant rankraštį daugiausia pasidarbavo Romas Baronas. Mus, autorius, suvienijo ne universitetai, o idėja skaitiniais metodais aprašyti biosensorių veikimą. Knyga nėra straipsnių rinkinys, mes visi vienas kitą veikėm ir kurdami rezultatus, ir rašydami. Visi esame atsakingi už knygą vienodai.

Formaliai žiūrint, dirbti reikėjo darbo dienomis, bet rašiau ir savaitgaliais, ir per Kalėdas, ir per Velykas… 

Tokia visų rimtai mokslinį ar kūrybinį darbą dirbančiųjų dalia: negali sau įsakyti, kada galvoti apie problemą, o kada ne. Mąstymo procesas – ir intuityvus, ir impulsyvus…

…Ir nuolatinis.

2012 metais Romas Baronas ir Feliksas Ivanauskas pateikė darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“, mūsų bendras publikacijas ir šią knygą Lietuvos mokslo premijai gauti. Deja, aš negalėjau kartu pateikti. Kodėl? Nepraėjo 15 metų nuo paskutinės mano gautos Lietuvos mokslo premijos (2002 m. Juozui Kuliui ir Narimantui Čėnui buvo skirta Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Ksenobiotikų oksidacinės-redukcinės transformacijos ir citotoksiškumo mechanizmų tyrimai (1988–2001 m.)“ – Red. pastaba). 2010 metais LR švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva buvo pakeisti premijos skyrimo nuostatai – vietoj 5 metų, kaip buvo anksčiau, įvestas 15 metų tarpsnis. Dar blogiau – atgaline data. Taigi R. Barono ir F. Ivanausko kandidatūras svarstys, mano – ne. Nesąmonė… Tarsi nebūčiau dirbęs kartu… 

Biurokratijos spąstai…

Iš tikro dokumentai atgaline data neturėtų galioti. Bet ministerija gali sau tai leisti, nes esą ji skiria premijas ir nustato sąlygas. Nors Vyriausybės nutarime tiesiogiai apie tai nekalbama, tačiau tekstas buvo paaiškintas būtent taip. 

Kokiems skaitytojams skiriama „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“? Pirmo kurso studentams gal ji per sunki?

Knyga gali būti naudinga magistrantams, doktorantams ir tyrėjams. Nors esu pasaulyje sutikęs tokių studentų, kurie jau antrame kurse žino, ko nori, ir tokias mokslo problemas gvildena. 

Turbūt lemia asmenybės talento klausimas.

Gaila, tokių žmonių Lietuvoje vis mažiau. Talentingesnius jaunuolius užsienio universitetai jau per tarptautines mokslo olimpiadas pastebi – žinau tokių atvejų – ir kviečia pas save. Vakaruose veikia pramoninis špionažas, esama ir talentų vilionių. Keistas dalykas – mūsų politikai, remdamiesi statistika, sako: „Išvažiuoja 5–8 proc. žmonių – ar tai daug?“ Bet išvažiuoja tas jaunimas, kuris mums patiems reikalingiausias: iniciatyvus ir norintis kažką nuveikti. Kas iš tų liekančių 90 procentų, jei nemažą jų dalį sudaro prasigėrę varguoliai, kurie negali nieko sukurti… Mokslininkai, menininkai, progresą skatinantys žmonės sudaro labai nedidelę visuomenės dalį. Ir jei šie žmonės išvažiuoja, nuskursta viskas – ekonomika, mokslas ir šalis. Pastaraisiais metais aštriai jaučiame tokią problemą: bakalaurantai dar rimčiau žiūri į studijas ir baigiamąjį darbą, o magistrantai dažniausiai yra menkai motyvuoti, jau dirba (ir dažniausiai ne pagal specialybę), jų studijos labiau panašios į vakarines ar neakivaizdines ir todėl krenta mokymosi kokybė. 

Ekonominė krizė nualino tėvų kartą, jaunimas priverstas pats rūpintis, kaip save finansiškai išlaikyti…

Taip, studentai nori gerai gyventi „čia ir dabar“. Žurnalistas ir publicistas Andrius Užkalnis, remdamasis „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės straipsniu „Atlyginimas – uždirbamas ar mokamas?“, taikliai pastebėjo: „Mūsų studentai dažnai yra nuostabi jaunatviškos tinginystės, kvailų vilčių ir išlepinimo puokštė.“ Žinoma, negalima situacijos suabsoliutinti, įvairių studentų pasitaiko, bet kai trokštančių žinių mažuma, gabiesiems sunku tarp jų išgyventi… 

Gal požiūrį į studijas lemia ir tai, kad bakalaurantai turi išmokti bazinius specialybės dalykus, o magistrantams atrodo, kad jie jau viską žino?

O iš tikrųjų žino nedaug ir paviršutiniškai. Magistrantūros metu reikia studijuoti giliau ir daug dirbti savarankiškai, patiems ieškoti. Antraip apie kūrybinį-mokslinį darbą negali būti nė kalbos, ir jie tokių knygų, kaip minėtoji mūsų pokalbio pradžioje, neparašys. Tiksliuosius mokslus studijuojantieji gali palyginti lengvai įsidarbinti, atlikti tam tikrus nesudėtingus techninius dalykus. Todėl ir neturi motyvacijos rimčiau studijuoti… 

Iš kur Jūs sėmėtės ir semiatės jėgų mokslinei veiklai? Minėjote, kad po studijų Maskvoje ir darbo pagal specialybę nebuvo, reikėjo pakovoti… Gal tas variklis – pažinimo aistra?

Taip. Kūrybingi žmonės, genami pažinimo aistros, daug ką aukoja: šeiminį gyvenimą, buities gerovę, sveikatą. Norisi ką nors padaryti, išsiskirti iš kolegų teigiama prasme. Mano karta augo socialistinėje sistemoje. O ką tai reiškia? Buvo labai ribotos galimybės. Sovietmečiu save realizuoti ir ko nors pasiekti galėjai sporto, mokslo (kūrybos) srityje arba kaip Komunistų partijos veikėjas, KGB sistemos karjeros laiptais lipąs darbuotojas… Dabar jaunimas gali kurti verslą, išvažiuoti – mes to padaryti negalėjome.

Jei paklaustumėte, kaip dabar elgčiausi, būdamas jaunas, atsakyčiau: eičiau į mokslą, bet Lietuvoje nelikčiau… Turėjau laimės 1990 ir 1992–1994 metais ilgesnį laiką dirbti Danijoje. Ir supratau: nei sovietų laikais, nei dabar pas mus nėra tokių sąlygų dirbti mokslo srityje, kaip užsienyje. Skiriasi požiūris į mokslininką ir jų materialinės sąlygos. Mano atlyginimas tuo metu Danijoje buvo 100 kartų didesnis nei Lietuvoje. Man, kaip eksperimentatoriui, visą laiką reikia įvairių medžiagų, o jos nepigios. Danijoje, paprašęs, jų gaudavau jau kitą dieną, Lietuvoje – po mėnesio. Visą mokslininkų iniciatyvą pas mus suėda organizaciniai derinimo ir prašymo reikalai. Bet grįžau į Lietuvą, nes tikėjau, kad šalis atsistos ant kojų. Vežiausi namo tik knygas ir nurašytą aparatūrą, o ne kokius buities rakandus…

Dabar jaučiame stiprią Europos Sąjungos paramą. Per paskutinius dvejus metus VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedra įsigijo moderniausios mokslo įrangos, berods, už 3 milijonus litų. Studentai galėtų ją naudoti savarankiškam darbui. Bet, deja, būna taip, kad atbėga prabėgomis, paspaudžia pirmą pasitaikiusi jungiklį, rezultatų iš karto nėra, meta tyrimus, o dar ir prietaisą sugadina… O tas studentas, kuris gerai studijuoja ir panaudoja mūsų universitete įgytas žinias, dirbdamas Vokietijoje, Švedijoje ar Anglijoje, gauna keturis penkis kartus didesnį atlyginimą. 

Kaip motyvuoti gerą specialistą likti Lietuvoje?

Vyksta atvira konkurencija. Mūsų straipsniai, knygos nėra skirti tik vietinei rinkai, jie globalūs. Kodėl mes šią produkciją turime teikti už keturis ar penkis kartus mažesnę kainą? O būtiniausių prekių ir paslaugų kainos pas mus jau nedaug mažesnės nei Vakaruose. Mano dukra Agnė, biomedicinos mokslininkė, Švedijoje apsigynė disertaciją, dabar ten ir dirba. Jos liudijimu, maisto ir drabužių kainos ten beveik tokios pat kaip Vilniuje, o atlyginimas ir socialinė apsauga – gerokai geresni. Kaip Lietuvos mokslo tarybos narys ne kartą sakiau kolegoms: „Jeigu gauname europinius pinigus europinei užduočiai atlikti, tai žmonės turi teisę tuos europinius pinigus ir gauti.“ O argumentai prieš yra šie: „Mes negalime vienos žmonių grupės išskirti iš kitų.“ Nėra politinės valios padaryti taip, kad jei žmogus įrodo, kad gali gauti europinius pinigus ir gauna juos, tai ir atlyginimą mokėti jam reikėtų atitinkamą. Kodėl aš, dirbdamas Lietuvos mokslo taryboje, už valandą gaunu, regis, 16 litų, o advokatas už tą patį laiką – 300 litų? Kodėl tokia socialinė nelygybė?.. Kol Lietuvoje neatsiras politinės valios priimti reikiamus sprendimus, tol mūsų šalis toliau ir smuks.

Skaudu labai, kad susiklosčiusi sistema neleidžia sulaikyti, sudominti moksliniu darbu Lietuvoje gabių jaunų mokslininkų, motyvuoti juos. Kiek turėjau talentingų studentų, kurie galėjo būti mokslo šviesuliais – visi išėjo į verslą arba išvažiavo į užsienį… Verslas nėra taip apribojimais suvaržytas, kaip mokslas. O mūsų politikoje – konformistiniai taikstymaisi. Pietų Amerikoje demokratiniai rinkimai vyksta gerokai seniau nei Lietuvoje. O vis tiek ten – bananinės respublikos. Kodėl? Nėra politinės valios ką nors keisti…

Stengiamės ir VGTU plėtoti mokslą, vykdome Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamą projektą „Biokatalizatorių, rekombinantinių baltymu ir ląstelių technologijos“. Ir reikalingos technikos, ir literatūros turime. Teko dirbti mokslinį darbą Kranfildo technologijos institute (Didžioji Britanija, 1990), Miuncheno technikos universitete (Vokietija, 1990), Braunšveigo Biotechnologijos institute (1988, 1989), galiu palyginęs pasakyti, kad VGTU darbo sąlygos niekuo nenusileidžia. Tik ypatumas tas, kad jie geba privilioti jaunus talentus. O kaip mums tai daryti? Paprastai: jei mūsų ūkio ir ekonomikos plėtrai reikia daugiau inžinierių, kuriuos sunkiau parengti, nei kokius sociologus, tai inžinerijos mokslus studijuojantiesiems reikia skirti didesnes stipendijas. Kodėl negalime skirti tikslinių stipendijų iš ES lėšų mūsų projektams, jei pradedame naują studijų programą ir žinome, kad tam tikrų specialistų po kelerių metų Lietuvai tikrai reikės? Kaip juos pritraukti? Mokėkime studentams ne 100, o 1 000 litų stipendijas. Tada ir studentai mažiau dirbs į šoną, o daugiau laiko skirs studijoms. O kai turėsime gerai paruoštų specialistų, greičiau ir daugiau sulauksime užsienio investicijų naujoms gamykloms, įmonėms kurti. Tada ir mokesčių daugiau bus surenkama į šalies biudžetą. Bet politinio sprendimo – ministerijos palaikymo – nėra. Vokietijoje, pavyzdžiui, universitetai buvo kuriami ne stichiškai, kam nors panorėjus, o tada, kai valstybė (arba žemė – regionas) galėjo skirti, tiksliai paskaičiavusi, kiek tų milijonų reikės universitetams išlaikyti. Pas mus steigiant ar atkuriant universitetus negalvota, iš kur reikės paimti pinigų… Buvau Lietuvos laikinosios mokslo tarybos nariu, kai joje dirbo (1990–1992 metais) ir LR Vyriausybės ministras be portfelio Aleksandras Abišala. Įspėjau kolegas, kad Lietuva neįstengs išlaikyti tiek universitetų, institutų, specialybių ir studentų, todėl reikia daryti esminę reformą. „Negalime to daryti, žmonės mūsų nesupras…“ – sakė A. Abišala. Mes, skirtingai nei reformų ėmusios Latvija ir Estija (ypač pastaroji), nuėjome evoliucionavimo keliu ir dabar murkdomės, nes trūksta politinės valios spręsti problemas. 

Kaip Jūs pailsite nuo kamuojančio mokslo ir pedagoginio darbo problemų raizginio? Taip intensyviai dirbant galima perdegti

Dirbti reikia dieną ir naktį. Kol galiu, tol dirbu… Kartais atgaivai į sodą nuvažiuoju pakasti lysvių… 

Atleiskite už naivoką klausimą, kurį pasufleravo mūsų dienų tragikomiška viešojo gyvenimo realybė: ar biojutikliai pritaikomi melo detektorių technologijoje?

Ne visai… Tarp kitko, lietuvišką biojutiklių terminą sukūriau aš. Melo detektoriaus pagrindas yra fizikiniai jutikliai. Jie neteikia tokios tiesioginės informacijos kaip biojutikliai. Pavyzdžiui, gliukozės biojutiklis buvo sukurtas tam, kad jis iš visų mūsų organizme esančių dešimčių tūkstančių medžiagų teiktų informaciją tik apie gliukozę (svarbu tiriant kraują, kitus biologinius skysčius). O melo detektorių veikla grįsta fizikiniais parametrais (dažniausia odos varžos, pulso dažnio kitimu). Tarkime, jūs kalbate, susijaudinate – išsiskiria daugiau prakaito, varža mažesnė… Bet melo detektoriuje nėra nė vieno daviklio, kuris selektyviai patvirtintų, kad rodmenys tiesiogiai liudija, jog asmuo meluoja. Taip nėra. Tas kompleksas yra daugiaparametrinis, todėl jo atsakymas yra labiau tikimybinis. 

Štai kodėl kartais viešojoje erdvėje kyla diskusijos ar net teisminiai ginčai dėl jų panaudojimo, patikimumo…

Taip, melo detektorius nepasakys, žmogus „myli“ ar „nemyli“, bet teigs, kad „galbūt jis gali mylėti“. Kyla galimybė interpretuoti duomenis. 

Kai studijavote Maskvoje, ar nebuvo minčių, jog ten ir reikėtų tvirtintis kaip mokslininkui, įvertinus kontekstą ir karjeros galimybes?

Akademikas, cheminių reakcijų ir biologinių procesų kinetikos tyrėjas, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo (Rusija) universiteto Chemijos fakulteto Chemijos kinetikos katedros vedėjo pavaduotojas Nikolajus Emanuelis (1915–1984) siūlė man likti Maskvoje. (Beje, katedrai vadovavo 1956 metų Nobelio premijos laureatas akademikas Nikolajus Semionovas (1896–1986).) Sovietmečiu akademikai buvo ypač reikšmingos figūros, jie vadovaudavo mokslų institucijoms, kuriose dirbdavo net po 4 000 mokslininkų, ir būdavo susiję su karinės pramonės plėtra, atominės bombos kūrimu ir panašiai. Taigi N. Emanuelis klausė: „Ką tu darysi grįžęs į Lietuvą, kur nieko nėra? Gal tau padėti įsidarbinti bent Kaune, Tekstilės institute? Ten planuojama veikla, skirta karo pramonei…“ Atsakiau, kad tai neatitinka mano mokslinių interesų, todėl grįšiu į Vilnių. Buvau – ir esu – Lietuvos patriotas. Nesigailiu, kad nepasilikau. Mano senelis Bronius Zaleskis (1884–1937) buvo savanoris, 1931 metais įvertintas Gedimino III laipsnio ordinu ir Vyčio kryžiumi. Gal todėl ir į užsienį manęs sovietų valdžia ilgai neišleido. Pirmą kartą į Vakarų Europą išvykau 1987 metais ir jau tada man siūlė tenai pasilikti… Ir 1994 metais siūlė pasilikti – vis tiek sugrįžau. 

Gimėte Kretingoje – ar dar liko pas ką nors sugrįžti į šį kraštą?

Ne… Kretingoje mano tėveliai atsidūrė atsitiktinai. Jie 1944 metų gruodžio 18–20 dienomis traukėsi į Vokietiją, bet vokiečių tankai išblaškė pabėgėlių arklius, išvertė vežimus į griovius netoli Kretingos. Tėvai grįžo į Kretingą, o gruodžio 21 dieną gimiau aš… O baigiau Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Aušros“ gimnazija). Turėjau puikius mokytojus: Vilkicką, Lataitį, Dundulį, Samulionienę, direktorę Šimkuvienę ir kitus.

Ridas Viskauskas