Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 09 23

bernardinai.lt

VGTU Sapere Aude

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min.

Tomas Kačerauskas. Kalbėjimas Vėjams

Tomas Kačerauskas

Simo Bernoto nuotrauka

Prof. Kęstutis Nastopka, praėjusiais metais gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sako, kad visi žmonės yra semiotikai (reikšmių aiškintojai), tik normalūs žmonės yra slapti semiotikai. Juk visi pagalvojame, ką reiškia mūsų mylimųjų žvilgsniai, paslaptinga vadovo šypsena ar į valdžią atėjusi nauja politinė partija…

Gal ir visi normalūs žmonės yra slapti filosofai, ypač, kai kas nors nesiseka?

„Tikrai taip, – sako Filosofijos ir politologijos katedros vedėjas prof. Tomas Kačerauskas. – Mes visi keliame tuos pačius pamatinius klausimus. Ir slaptai, ir ne. Gal tuo ir skiriasi profesionalus filosofas nuo neprofesionalaus, kad pirmasis kelia klausimus viešai, o antrasis slaptai, kartais nedrįsdamas apie tai prasitarti net patiems artimiausiems žmonėms. Tuo tarpu profesionalus filosofas apie tai tauškia į kairę ir į dešinę.“ 

Vienas jaunas, bet jau garsus filosofas teigia, kad šių dienų Lietuvos filosofai pernelyg užsidarę savo bendruomenėje ir mažai komentuoja įvairius visuomenei aktualius klausimus. Jūsų nuomone, tai tiesa?

Ar filosofai mažai ugdo visuomenę? Ką reiškia ugdyti visuomenę? Jei kažkoks filosofas mano, kad jis turi išugdyti visuomenę, vadinasi, jis turi nepamatuotų pretenzijų: jis tiki, kad gali išauklėti kitus, ir dar tiki, kad jis gali būti įdomus tai visuomenei. Manau, nei viena, nei kita filosofo nepuošia. Jei kam nors būtų įdomi filosofo nuomonė vienu ar kitu klausimu, nežinau, ar yra toks filosofas, kuris atsisakytų duoti interviu. Juk jis niekur nesislepia. Vis dėlto tam tikra prasme visi filosofai yra „išvykę“, nusišalinę nuo aktualių socialinių klausimų, jiems daugiau rūpi amžinosios pamatinės problemos. 

Aristotelio, Kanto, Nietzsche’s šimtmečius filosofus audrinantys kūriniai sukurti, ko gero, ne iš meilės Dievui ar gyvenimo grožiui. Atrodo, kad didžiųjų filosofų kūriniai sukurti tam, jog suprastumėme, kad mūsų gyvenimas arba nuostabus, arba beprasmis. Ar tiesa? Apie ką iš esmės, Jūsų nuomone, sukasi visų laikų klasikinė filosofija?

Vienas iš dažniausiai studentų užduodamų klausimų, ar yra šiais laikais kokių nors garsių filosofų? Studentai įsitikinę, kad tokių filosofų šiais laikais nėra. Tada aš jiems ant lentos užrašau XX amžiaus filosofijos klasikus, kurie ne tik pratęsė filosofijos tradicijas, ne tik plėtojo pamatinius filosofijos klausimus, bet ir suteikė naujus impulsus filosofijai – M. Heideggerį, H.-G. Gadamerį, P. Ricœurą, L. Wittgensteiną.

Viena vertus, pamatiniai filosofijos klausimai mažai keičiasi, keliauja iš amžiaus į amžių. Tai klausimai apie gėrį, grožį, tiesą, būtį. Kita vertus, visi šie klausimai vis kitoje aplinkoje įgyja kitą pavidalą, kitą kultūrinį rūbą. Todėl keičiantis gyvenamajam fonui kinta tiek patys klausimai, tiek atsakymai į juos. Dabar aktualu, kaip šie klausimai išsilaiko medijų, vizualumo aplinkoje. Žmonės klausia panašiai, kaip klausė Platono ir Aristotelio laikais. Tačiau atsakymai visai kitokie. Kita vertus, kartais atsakymai pateikiami apeliuojant į Aristotelį ar Platoną.

Daug kartų buvo paskelbta filosofijos mirtis, bet po kiekvienos mirties filosofija atgimė, vėl iškėlus tuos pačius pamatinius klausimus naujoje aplinkoje. 

Jūs nesijaučiate lyg koks filosofuojantis egzotiškas paukštis techniškajame universitete?

Ir taip, ir ne. Kai atėjau į VGTU prieš devynerius metus, kai kas iš Vilniaus universiteto aplinkos bandė mane atkalbėti, argumentuodami, kad techniškoji aplinka mane suvalgys.

Dabar jau galima pagalvoti, ar mane čia suvalgė. Žinoma, aš jau kitoks, koks buvau prieš devynerius metus. Bet ir pati aplinka pasikeitė, palyginti su tuo, kas buvo prieš devynerius metus. Tada mes neturėjome nei bakalauro studijų programos, nei Kūrybinių industrijų fakulteto, nei žurnalų „Santalka“ („Santalka: filosofija, komunikacija“ ir „Santalka: filologija, edukologija“) bei „Limes: borderland studies“. Nesakau, kad tai mano vieno nuopelnas, bet jei matydavau, kad man kas nors nesiseka, kviesdavausi žmones, kurie daugiau už mane išmano, ir tai prisidėjo prie bendros sėkmės. Aš viliuosi, kad mano buvimas davė naudos tiek techniškajam universitetui, tiek filosofijai. Tikiuosi, nors kiek sujudinau vandenis. Esu įsitikinęs, kad filosofija reikalinga ir techniškajame universitete. Mes šiame universitete galbūt daugiau plėtojame komunikacijos idėjas, bet juk ir pats komunikacijos mokslas nuo filosofijos atsiskyrė labai neseniai, XX a. pirmoje pusėje, o komunikacijos mokslą kūrė žmonės, įgiję filosofinį išsilavinimą. Todėl filosofija – raktas komunikacijos idėjoms atrakinti. 

Jūs filosofiją bandote daryti naudinga?

Tam tikra prasme taip, nors filosofija naudinga tiek, kiek ji nenaudinga. Prie šios minties, manau, dar grįšime. 

Baigėte statybos inžinerijos studijas. Kaip pasukote į filosofiją?

Mano inžinerijos studijos iš dalies buvo atsitiktinės, jeigu šiame gyvenime apskritai gali būti kas nors atsitiktinio. Mano tėvas ir vyresnysis brolis – statybos inžinieriai. Ruošiausi studijuoti kitką. Labiausiai mane traukė architektūra, bet taip pat viliojo humanitariniai mokslai, kurie gerai sekėsi ir mokykloje. Paskutiniu momentu buvau atkalbėtas nuo architektūros studijų. Aš, kaip ir mano brolis, pasirinkau miestų statybą tuometiniame VISI. Tai buvo kompromisas, nenorint konfliktuoti su tėvais ir artimaisiais. Kita vertus, jau tada jaučiau, kad mano (kaip ir kiekvieno) kelias – individualus, nors ir rinkausi vadovaudamasis šeimos pirmenybėmis.

Po pirmo kurso, beje, kaip tik tada tarnavau sovietinėje armijoje (ekstremali patirtis dažnai būna posūkio gyvenime taškas), labai suabejojau pasirinktu keliu. Linkau prie filologijos, būtent germanistikos, kadangi mokiausi vokiečių kalbą vidurinėje mokykloje. Tačiau mano pasiryžimas nebuvo tvirtas, dvejojau, ypač pabendravęs su tėvu. Sugrįžęs iš armijos tęsiau studijas, bet visą laiką jaučiau, kad kažko trūksta. Visų pirma neišnaudojama dalis mano gebėjimų, o antra – norisi kažko daugiau, ne tik sėdėti prie konstruojamų pastatų ar projektuojamo miesto brėžinių. Tapatumo krizė kilo ir po trečio kurso. Visą laiką jaučiau sąžinės graužimą, kad yra nepažintų klodų, kurių niekada ir nepažinsiu studijuodamas miestų statybą. Kai Vilniaus universitete buvo įsteigta nauja specialybė – filosofija – nebedvejojau ir nepaisydamas tėvo atkalbinėjimų žengiau žingsnį. Bandžiau ten stoti, bet nepavyko. Pritrūkau labai nedaug – vieno balo, kuris, prisimenu, nudžiugino mano tėvą. Tada sugrįžau į VGTU tęsti studijų. Tačiau niekada dėl to nepasigailėjau. Tai pamoka man, kad nereikia nukabinti nosies dėl nesėkmių, be to, bet kuri nesėkmė gali tapti sėkmės pradžia. Pabaigęs VGTU (tuometį VTU), tais pačiais metais įstojau į neakivaizdines filosofijos studijas VU, kurias baigiau po septynerių metų ir įgijau magistro laipsnį.

Studijuodamas filosofiją, dvejus metus dirbau statybos aikštelėje statybos meistru. Tai buvo puiki gyvenimo mokykla. Kaip sakiau kita proga, po šios mokyklos jau niekas nebaisu. Vėliau septynerius metus vadovavau nedidelei didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonei. Pabaigęs magistro studijas (studijavau ir dirbau tuo pačiu metu), prof. A. Šliogerio buvau pakviestas į doktorantūrą ir 2002 m. apsigyniau filosofijos daktaro laipsnį. Buvau pakviestas pasilikti ir dėstyti VU. Tuomet galutinai mečiau savo verslą (apsispręsti padėjo ir brolio žūtis – nusprendžiau rinktis tai, kas man buvo svarbiausia): nors pajamos sumažėjo kelis kartus, pasijutau laimingas. Po kelerių metų mane pastebėjo VGTU ir persiviliojo su pasiūlymu užimti Filosofijos ir politologijos katedros vedėjo vietą. Čia sugrįžau dvigubai laimėjęs – ir įgijęs filosofinį išsilavinimą, ir turėdamas daug idėjų, kaip pakeisti, pagerinti esamą situaciją, praplėsti čionykštės akademinės bendruomenės – tiek studentų, tiek dėstytojų, tiek pačios katedros – horizontą. Po truputį kviečiau naujus žmones, gimė naujos programos, nauji mokslo žurnalai ir galiausiai – naujas Kūrybinių industrijų fakultetas. Nesu čia svarbiausias žmogus, bet prie idėjų generavimo, tikiuosi, prisidėjau. 

Esate, metaforiškai kalbant, sunkiasvoris filosofas, užsiauginęs labai didelius intelektualinius raumenis. Ar būna, kad norisi būti tik žmogumi? Kad ir tuo iš statybų aikštelės?..

Ar tik filosofuoju, ar dar ir gyvenu? Ar tai prieštarauja viena kitam? Filosofuoju remdamasis ir savo patirtimi, ne vien perskaitytais tekstais. Nelaikau savęs vien filosofuotoju, juk mėgstu sportuoti, mėgstu išvykas, vasaros atostogų metu beveik negyvenu Vilniuje, kitaip sakant, man svarbios visos gyvenimo patirtys. Bet kiekvieną dieną, kur aš bebūčiau, stengiuosi padaryti du dalykus – padaryti mankštą gryname ore ir parašyti nors pusę puslapio teksto. Nors pusę puslapio. Jei šių dviejų dalykų nepadarau, jaučiuosi lyg maišu trenktas, t. y. praleidęs svarbią gyvenimišką patirtį.

Mano gyvenimas kupinas intrigos, bet bijau, kad aplinkiniams taip neatrodo. Aplinkiniams atrodo, kad esu pats nuobodžiausias tipas… 

O pritaikote savo filosofinį išsilavinimą realioje buityje? Įsivaizduokite, pareinate namo, bulvės neskustos, čiaupas varva… Gal Jūs pasitelkiate kokią nors Laodzi mintį, kad visa tai praeis?..

Bulvės, žinoma, pačios nenusiskus. Priešingai, maisto gaminimas, vaiko maitinimas gali prisidėti prie kūrybinės veiklos, tai pats tinkamiausias būdas atpalaiduoti smegenų įtampą ir į viską pažiūrėti nauju žvilgsniu. Anot fenomenologų, į reiškinį reikia žvelgti naujai, jį suskliausti. Buitis – suskliautimo priemonė, tai ne tik būdas perkrauti smegenis. Kitaip tariant, skutant bulves reikia siekti, kad jos tave nuskustų… 

Susidaro įspūdis, kad filosofija nėra labai populiari. Kiek ja domisi Jūsų studentai?

Vienokia publika yra VGTU, kitokia – VU, ypač Filosofijos fakultete (jokiu būdu nesakau, kad mūsų studentai prastesni, tiesiog skirtingi). Net kalbant apie VGTU, jeigu imsime skirtingus fakultetus, pavyzdžiui, kūrybinių industrijų studentus lyginsime su mechanikos ar transporto fakultetų studentais, akivaizdu, kad interesai ir požiūris į filosofiją skiriasi. Nežiūrint to, manau, kad šiuo atveju esminė yra dėstytojo figūra. Tiek, kiek dėstytojas geba sudominti, tiek, kiek jis geba įteigti, tokie ir studentų rezultatai. Akivaizdu, kad filosofija net kūrybinėse industrijose nėra svarbiausias dalykas. VGTU niekada nesiekė ir tikriausiai nesieks turėti atskirą filosofijos krypties programą. 

Kuo filosofijos studijos svarbios jaunam žmogui?

Filosofija kaip tam tikras pasaulio pažinimo būdas nepamainomas net ir VGTU terpėje. Mūsų, dėstytojų, pareiga yra atkreipti dėmesį į filosofijos „naudą“. Filosofijos didžiausia nauda, kad ji yra visiškai nenaudinga. Ji apeliuoja į mūsų pasaulėžiūrą, kitaip sakant, į tai, kas tiesiogiai neatneša nei pinigų, nei pelno, bet kas suteikia mums dvasios ramybę, vidinį pasitenkinimą, galų gale – laimę. Juk laimingas (ir turtingas) yra ne tas, kuris daug turi (kaip pamatuoti laimės turėjimą?), bet tas, kuriam užtenka.

Be to, filosofija yra svarbi kaip mokslų katalizatorius. Kaip pavyzdį galima pateikti kūrybines industrijas – pirmieji apie jas kalbėti pradėjo būtent filosofų stovyklos atstovai. Turiu galvoje visų pirma M. Horkheimerį ir T. Adorno, kurie 1947 m. suformulavo kultūrinių industrijų idėją. Filosofija dalyvauja kiekvieno mokslo dinamikoje. Bandydamas apibrėžti savo discipliną, formuluoti metodus, kiekvienas mokslininkas remiasi tam tikra pasaulėžiūra. Tai neišvengiama. Visi mokslininkai plėtoja filosofiją pateikdami savo teorinį pasaulio supratimo modelį.

Nereikia užmiršti ir to, kad filosofija yra visų mokslų motina. Anksčiau ji buvo suprantama kaip mokslų visuma. Jeigu pažvelgsime į istorinę mokslų raidą, kone visi jie anksčiau ar vėliau atsiskyrė nuo filosofijos. Kadaise filosofija apėmė ir matematiką, ir fiziką, ir biologiją, ir sociologiją, ir komunikaciją. Pastarasis mokslas itin jaunas. Bėgant amžiams mokslai pamažėle atsiskyrė nuo filosofijos. Žinoma, gali kilti klausimas, o kas liko pačiai filosofijai, kai tiek daug mokslų atsiskyrė? Liko visas etinių, estetinių ir episteminių bei ontologinių klausimų ratas, pažinimo ir būties teorija. Galima stebėti ir kitą tendenciją – randasi vis naujos filosofijos šakos, kuriose sutelkiamas dėmesys į atskiro mokslo raidą, logiką, metodus, pavyzdžiui, matematikos filosofija, socialinė, politinė, religijos filosofija ir t. t.

Kiekvienas nusprendžia, kiek jam reikalinga filosofija. Vieni renkasi profesionalaus filosofo kelią, kiti apsiriboja tiesiog domėjimusi ja. Profesionalaus filosofo kelias labai dygliuotas – tenka perskaityti krūvas knygų ir parašyti daugybę tekstų. 

Kokios pagrindinės Jūsų filosofinio domėjimosi sritys?

Patyriau tam tikrą evoliuciją. Pradėjau nuo filosofinės poetikos, kuri susijusi su mano grožine kūryba. Vėliau pasukau į fenomenologiją. Tai palyginti nauja filosofijos atšaka, kuriai tik apie šimtas metų. Bet mane domino ne tiek fenomenologijos istorija ar raidos klausimai, kiek galimybė pasitelkti jos instrumentus analizuojant kitus, pavyzdžiui, kūrybos klausimus. Pirmąjį etapą apvainikavo monografija „Filosofinė poetika“ (2006), o antrąjį – knyga „Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys“ (2008). Pastarojoje nagrinėjau kultūros ir kūrybos klausimus iš fenomenologinės perspektyvos. Kylantys klausimai mane galiausiai atvedė į dabartinį filosofinio domėjimosi lauką – kūrybines industrijas. Šio etapo dar neapvainikavo jokia monografija, bet, tikiuosi, kada nors tai įvyks.

Be to, buvo tam tikras ekskursas – žvilgsnis į mūsų tautos istoriją, būtent iš filosofinės perspektyvos. Šį etapą vainikavo monografija „Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos apmatai“ (2011). Tai mano ilgamečio domėjimosi savo tautos istorija vaisius. Knygoje kėliau klausimą, kiek vienas ar kitas istorinis fenomenas aktualus čia ir dabar, ir atvirkščiai, kaip galima vieną ar kitą istorinį fenomeną interpretuoti iš dabartinės mūsų  perspektyvos. 

Kokių reakcijų susilaukėte išleidęs savo knygas?

Šiuo atveju, panašiai kaip ir kalbant apie moteris, jau geriau neigiamas atsiliepimas, negu jokio. Iš tikrųjų labai dažnai filosofas jaučiasi lyg kalbėtų vėjams. Kitaip sakant, jo auditorija labai nedidelė, ypač Lietuvoje. Norom nenorom turime susitaikyti su situacija, kad mūsų darbus perskaitys kelios dešimtys, o galbūt tik keli žmonės. Atitinkamai tai atsispindi ir tiražuose. Pavyzdžiui, paskutinė mano knyga „Individas istorinėje bendrijoje“ išleista tik 100 egzempliorių tiražu. Kyla klausimas, ar tai nėra apskritai beprasmė veikla, jei ja domisi tiek mažai žmonių? Pats esu kankinamas ir draskomas tokių abejonių ir nežinau, kaip būtų, jei ne ženklai, kad yra šias knygas skaitančiųjų.

Kalbant apie „Tikrovę ir kūrybą“, kurią laikau brandžiausia savo knyga, esu visiškai atsitiktinai sutikęs man nepažįstamų žmonių, kurie teigė ją skaitę ir besidomintys knygoje keliamais klausimais. Be to, esu gavęs vieną kitą padrąsinantį atsiliepimą el. paštu. Maža to, nemažai tekstų iš „Tikrovės ir kūrybos“ yra pasirodę įvairiomis užsienio kalbomis – rusų, vokiečių, anglų, lenkų, slovakų, ukrainiečių. Jeigu jau užsieniečiai patys prašo tekstų ir juos savo lėšomis ir jėgomis verčia bei spausdina, tai rodo, kad ne veltui dirbta, ne veltui visi tie prie rašomojo stalo prabėgę metai. 

Tarp studentų ir ne tik studentų sklando anekdotai apie I. Kanto kalbėjimo stilių. Jūsų „Filosofinė poetika“ irgi parašyta gana sudėtinga kalba. Ar apie filosofiją galima kalbėti paprastai?

I. Kantas – labai geras pavyzdys. Viena vertus, visi jį yra girdėję. Kita vertus, ypač kalbant apie VGTU studentus, mažai kas jį skaitė, jeigu apskritai kas nors skaitė. Viena iš priežasčių – jo sunki ir sudėtinga kalba. Priimu kritiką, kad kai kurie mano tekstai irgi sunkiai paskaitomi. Yra didelis menas sugebėti pasakyti sudėtingus dalykus paprastai. Ne visada tai sugebu. Bet esu sulaukęs ir kitokių vertinimų. Kai parašau kokį mokslinį projektą, kartais ekspertai teigia, kad mano tekstai yra eseistiniai, t. y. nemoksliniai, per lengva ranka parašyti, skirti plačiajai publikai, o ne siauram mokslininkų ratui. Tad nežinia, kuo tikėti. Matyt, savo širdies balsu. Šis prieštaravimas užprogramuotas filosofijos dvilypėje prigimtyje. Viena vertus, filosofija yra mokslas su specifiniu moksliniu žargonu, kuris tarnauja mokslo demarkacijai, t. y. atribojimui nuo atsitiktinių žmonių, kurie gali suvulgarinti diskursą. Iš kitos pusės, nagrinėdama etinius, estetinius ir pasaulėžiūros klausimus, filosofija yra orientuota į platų žmonių ratą (ne vien į filosofijos istorijos ir problematikos žinovus).

Manau, kad filosofas turėtų laviruoti kažkur per vidurį. Žinoma, filosofija, kaip ir bet kuris kitas mokslas, turi savo terminiją, savo sąvokyną, sąvokų istoriją, terpę ir aplinką, specifinę auditoriją. Vartodamas tam tikras sąvokas filosofas, kaip ir bet kuris kitas mokslininkas, pasižymi savo teritoriją ir dalyvauja mokslinėje komunikacijoje, kuri, patinka mums tai ar ne, atriboja nuo filosofijos kitus žmones, ne mokslininkus. Jei pripažinsime, kad filosofija yra mokslas, neišvengiamai turime pripažinti ir jos teisę į tam tikrą terminiją, uždarumą. Klausimas, tai gerai ar blogai. Žinoma, filosofija – ypatingas mokslas, nes ji susijusi su pasaulėžiūriniais dalykais, kurie aktualūs visiems. Šia prasme filosofija turi būti kuo atviresnė, neturi užsidaryti sunkiai prieinamų sąvokų dramblio kaulo bokšte. Tekstas galėtų turėti kelias prasmes, kaip, pavyzdžiui, Šventasis Raštas. Mano idealas, jeigu tai įmanoma, rašyti tokius tekstus, turinčius kelias prasmes ir klodus, kurie būtų prieinami įvairaus išsilavinimo ir įvairių interesų žmonėms. Bet tai nereiškia, kad orientuojuosi į mases. 

Kokia yra Jūsų paties pasaulėžiūra ir kas ją suformavo?

Pasaulėžiūra neatskiriama nuo filosofijos. Kita vertus, pasaulėžiūra yra kiek platesnis dalykas, kadangi apima ir religiją, su gyvenimo būdu susijusius dalykus. Nors filosofinius pagrindus galime įžvelgti visur, bet pasaulėžiūra gali būti tiesiogiai nesusijusi su filosofija kaip mokslu. Pasaulėžiūra, kaip sako pats žodis, tai – pasaulio matymas, žiūrėjimas. Mano pasaulėžiūra išplaukia iš mano filosofinių pažiūrų ir nuostatų. Žvelgiu į pasaulį ir visuomenę kūrybiškai. Kitaip sakant, siekiu, kiek tai įmanoma, surasti ir užsikabinti už iš mano aplinkos – filosofų, akademinės VGTU bendruomenės – išplaukiančių kūrybinių stimulų. Stengiuosi užčiuopti kūrybinius impulsus ir pats formuojuosi veikiamas „socialinių užsakymų“. Stengiuosi kažką nuveikti ir pakeisti savo aplinką. Svarbi abipusė individo ir bendrijos kūrybinė sąveika. Kiek man pavyksta kažką pakeisti ar išjudinti savo aplinkoje, tiek aš ir atlieku savo funkciją. Žinoma, mano pasaulis, aplinka, kurią įstengiu pakeisti, nėra dideli. Jie ne globalūs, o veikiau lokalūs. Bet būtent lokalumai ir sudaro globalumo turinį. 

Mačiau Jūsų lentynoje gulinčią A. Maceinos knygą. Kokie Lietuvos filosofai yra Jūsų autoritetai ir kuo jie reikšmingi?

Įdomus dalykas. Viena vertus, atrodo, kad filosofija yra globalus mokslas apie bendriausius dalykus, universalias tiesas. Kita vertus, filosofuodami mes remiamės į savo tautos atstovus ir pirmtakus. Kitaip sakant, apeliuojame į lokalią teritoriją. Pirmiausia kiekvienas filosofas turi pradėti nuo dialogo su savo filosofinio regiono pirmtakais. Nežiūrint į tai, kad kiekvienas filosofas ieško atsakymo į tuos pačius pamatinius klausimus, atsakymai visada susiformuoja tam tikrame kultūros regione, tam tikroje konkrečioje aplinkoje. Tuo ir esame įdomūs tarptautinei filosofų bendrijai, kiek remiamės savo tautinėmis šaknimis, kiek praturtiname globalų filosofinį žodyną ir turinį.

Be jokios abejonės, turiu autoritetų, bet kuo toliau einu savo filosofiniu keliu, tuo mažiau tampu priklausomas nuo kitų mąstytojų. Tai – natūralus procesas. Nesakau, kad kiti filosofai mažiau dalyvauja mano gyvenime. Galbūt net atvirkščiai – į jų raštus esu vis labiau įnikęs. Bet net ir skaitydamas jaučiu, kad esu vis labiau atsiribojęs ir nepriklausomas, nes turiu sukaupęs savo filosofinį bagažą, pasirinkęs savo metodą ir žodyną, o svarbiausia – vadovaujuosi savo filosofinėmis nuostatomis.

Antanas Maceina buvo vienas iš mano pirmųjų autoritetų, kurį iš pradžių dar nekritiškai vertindamas skaičiau ir lavinau savo filosofines žinias. Antrasis turbūt būtų gyvasis klasikas A. Šliogeris, kurio paskaitų klausiausi VU. Tai veikė mane kaip koks narkotikas, vis labiau įtraukdamas į filosofijos liūną. Galima paminėti ir Tomą Sodeiką, Arūną Sverdiolą. Iš išeivijos filosofų – Algį Mickūną ir Alphonso Lingį.

A. Maceina man labai reikšmingas kaip egzistencijos filosofas ir lietuvių kalbos turtintojas, įžvelgęs mūsų kalboje egzistencinius aspektus. A. Šliogeris svarbus ne tiek ir ne tik kaip daktaro disertacijos vadovas, kiek dėl originalaus žodyno, dėl savo talpaus mąstymo, kuriame vos ne kiekvienas gali surasti įvairių sau artimų aspiracijų. Šis įtaigus (tiek sakytiniu, tiek rašytiniu žodžiu) mąstytojas labai „pavojingas“ pradedantiesiems filosofams, nes gali visiškai užgožti siekį tapti nepriklausomu ir ieškoti savo individualaus kelio. T. Sodeika reikšmingas kaip Sokrato įsikūnijimas Lietuvos padangėje – gyvo filosofinio žodžio, filosofinio džiazo, filosofinės improvizacijos virtuozas. Ir aišku, kaip hermeneutinių bei egzistencinių idėjų plėtotojas. A. Sverdiolas man ypač imponuoja savo prioritetais, nes nuolat apeliuoja į Lietuvos kultūrą, mūsų tautos fenomenus nagrinėja pasitelkęs pasaulinę hermeneutikos perspektyvą. Be to, jis kartu su T. Sodeika prisidėjo prie pasaulinės filosofijos atlietuvinimo, tiek kaip vertėjai, tiek kaip filosofijos plėtotojai. Su A. Mickūnu susidūriau kiek vėliau, gilindamasis į fenomenologines problemas. Šis mąstytojas, kaip ir T. Sodeika, man imponuoja filosofiniu gyvenimo būdu ir plačiu akiračiu, kuris neapsiriboja vien fenomenologiniais tyrimais. A. Mickūnas – nepaprastai universali, enciklopedinė asmenybė. Sunku įvardyti sritį, kuri jo nedomintų. Čia slypi daug pavojų – platus, visa aprėpiantis žvilgsnis dažnai verčia mąstytoją slysti reiškinių paviršiumi. Bet A. Mickūnui pavyksta to išvengti, galbūt dėl jo fenomenologinio angažuotumo. Su A. Lingiu susipažinau gana seniai – per pirmąją jo viešnagę Lietuvoje prieš kokius dešimt metų. Filosofo knygas pradėjau skaityti gana vėlai, prieš kokius trejetą metų. Buvau labai maloniai nustebintas, šokiruotas A. Lingio originalios mąstysenos. Jį sunku priskirti prie civilizacijos tyrinėtojų siaurąją prasme. Nors A. Lingio knygos turtingos įvairių mums tolimų civilizacijų fenomenų, bet su jais mąstytojas pats asmeniškai buvo susidūręs keliaudamas po pasaulį. A. Lingio knygos reikšmingos originaliu požiūriu į gyvenimą ir pasaulį – visus jo kūrinius kaip raudona gija persmelkia mintis, kad visų pirma mes turime pilnatviškai gyventi savo gyvenimą, kupiną įvairių sukrečiančių reginių ir potyrių, ir tik po to – filosofuoti ir mąstyti. Tai atrodo griaunanti filosofiją mintis, bet čia iš tiesų slypi gili filosofija. 

Kaip manote, kuris kelias tinkamesnis – filosofuoti remiantis kitų mąstytojų idėjomis ar filosofuoti remiantis savo paties patirtimi? O galbūt reikėtų derinti abu šiuos kelius?

Filosofija kupina įtampos. Ta įtampa kyla iš dviejų šaltinių. Vienas šaltinis yra filosofinės idėjos, t. y. filosofijos istorija, kurią mes galime studijuoti iš knygų ir tą neišvengiamai darome pasirinkę profesionalaus filosofo kelią. Kitas filosofijos šaltinis – mūsų potyriai, gyvenimas, pasaulėžiūra, individualus kelias, kūrybinė patirtis. Kiekvienas filosofas formuojasi veikiamas ne vien filosofijos istorijos, bet ir savo socialinės terpės. Nesu tikras, kad šiuos šaltinius reikia derinti. Gal kaip tik atvirkščiai, jie turi išlikti nuolatinėje įtampoje. Įtampa tarp jų išeitų į naudą tiek konkrečiam filosofui, tiek jo aplinkai.

Man pačiam teko keletą metų dėstyti filosofijos istoriją VU Filologijos fakultete. Kalbant apie filosofijos istoriją, susiduriame su įvairių idėjų margumynu. Filosofijos istorijos dėstytojai neišvengiamai labiau simpatizuoja vienoms filosofijos idėjoms ir mažiau akcentuoja kitas, kurias tiesiog perduoda savo studentams ar skaitytojams. Žinoma, kad idėjas mes atsirenkame ir jas plėtojame veikiami savo gyvenimiškos patirties. Profesionalios filosofinės refleksijos pradžia yra filosofijos istorijos studijos. Tai neišvengiama. Kita vertus, daugybė stimulų ateina iš mūsų gyvenimiškos patirties, mūsų socialinės aplinkos. Pavyzdžiui, atsidūręs VGTU pradėjau domėtis kitais dalykais nei iki tol – komunikacija, kūrybinių industrijų idėjomis. Tai praturtino mano akiratį ir pasaulėžiūrą, padėjo ieškoti savo individualaus kelio. 

Esate nemažai rašęs apie vizualumą. Mąstymo kliše yra tapusi nuomonė, kad vizualiosios kultūros dominavimas skurdina žmogaus vaizduotę (ypač išryškinama knygų ir filmų priešprieša). Kaip pats vertinate vizualumo padėtį kultūroje?

Vizualumo tyrimai išplaukia iš kultūros studijų, nes vizualumas yra labai svarbus kultūros segmentas. Kažkas yra paskaičiavęs, kad vizuali informacija sudaro vos ne 90 proc. visos mūsų juslėmis gaunamos informacijos. Kitaip tariant, akis yra dominuojanti juslė. Taigi vizualumas neišvengiamai yra dominuojanti kultūros, ypač šiuolaikinės kultūros, lytis. Tačiau tam tikra prasme vizualumo dominavimas šiuolaikinėje kultūroje yra mitas, nes jis dominavo visada. Pavyzdys iš filosofijos istorijos: šv. Augustinas vienoje savo knygų yra pastebėjęs, mes juk sakome „žiūrėk, kaip skanu“, „žiūrėk, kaip tylu“, „žiūrėk, kaip šiurkštu“ ir pan., apeliuodami į visai kitą juslę. Bet niekada nesakome „girdi, kaip skanu“. Tai rodo, kad jau vėlyvojoje antikoje vizualumas, ko gero, užėmė dominuojančią padėtį. Naujosios medijos, kurios neišvengiamai įtarpina mūsų santykį su pasauliu ir pratęsia mūsų jusles, yra orientuotos pirmiausia į mūsų regą. Akies tęsiniams, kaip sako M. McLuhanas, skiriama ypač daug dėmesio. Juk išskyrus radiją, naujosios medijos – televizija, internetas – tarnauja kaip akies ir vaizduotės tęsiniai. Visai neatsitiktinai technologijų išradėjai pirmiausia ir orientuojasi į regos tęsinius, tikėdamiesi atitikti visuomenės ir kultūros poreikį. Šiuolaikiniame pasaulyje akies tęsiniai tiesiog padvigubino ar patrigubino vizualumo dominavimą. Taigi susiduriame su vizualumo dauginimo efektu.

Savo straipsniuose apie vizualumą norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad vizualumą sudaro ne tik tai, ką mes matome, bet ir ką vaizdijame, t. y. ne tik realūs vaizdai, bet ir vaizduotės produktai. Juk pasaulėžiūra irgi turi tam tikrą vizualinį aspektą. Vis dėlto pasaulio kaip visumos mes nematome ir negalime pamatyti. Pasaulį mes įsivaizduojame. Kaip rutulį ar kaip plokštumą – įvairiais amžiais jo vaizdijimas keitėsi. Turiu omeny ne tik materialų pasaulį kaip visumą, bet ir mūsų kultūrinės ir socialinės aplinkos supratimą. Kai kas gal paklaustų, o kam reikia tą visumą pamatyti? Kam tos metafizinės užmačios? Gal užtenka matyti detales, gal reikia atsisakyti pretenzijų žiūrėti proto ar sielos akimis ir apsiriboti tik kūno akimis? Tokiems kritikams atsakyčiau labai hermeneutiškai – kiekvieną detalę matome visumos kontekste. Norėdami pamatyti detalę, kad ir stalą ar tušinuką, turime ją įdėti į tam tikrą aplinką. Psichologai yra nustatę, kad tas pats daiktas vienoje aplinkoje atrodo didesnis, o kitoje, pavyzdžiui, tamsesniame fone, – mažesnis. Net ir kūno akimis kiekvieną detalę matome vadovaudamiesi savo pasaulio vaizdu, kurį susidarome iš tam tikrų detalių. Kitaip tariant, pasaulio vaizdas (matomas sielos akimis) tarnauja kaip fonas, kuriame matome daiktą kūno akimis. Viską suprantame ir matome judėdami hermeneutiniu ratu – detalę visada patalpiname į visumą, o visumos vaizdą susidarome iš detalių. Tai vyksta nuolat – ir skaitant knygą, ir žiūrint filmą. Epizodo prasmę tinkamai suvokiame tik peržiūrėję visą filmą, ir atvirkščiai, filmo įspūdis susidaro iš peržiūrėtų epizodų sekos.

Nesu iš tų, kurie mano, kad filmas mus atbukina arba apriboja vaizduotę, o literatūra būtinai ją sužadina. Turime geros literatūros, kuri sužadina vaizduotę, ir lygiai taip pat turime gerų filmų, kurių visuma mūsų vaizduotę praturtina. Ir atvirkščiai, turime prastos literatūros, knygų, kurių geriau neskaityti, bei daugybę prastų filmų. Be to, vaizduotės sužadinimas – tik vienas iš gero meno kūrinio kriterijų. Jis nėra vienintelis. Mano manymu, filmas turi gerokai daugiau galimybių būti geru meno kūriniu negu literatūra vien dėl to, kad tai yra sinkretinis menas. Jis apima ne tik žodinę kūrybą, dialogus, bet ir muziką, vaizdus, atmosferą, režisieriaus pasaulėžiūrą. Vykę filmai netgi labiau sužadina vaizduotę negu literatūra. Kitas klausimas, kiek režisierius ir kiti filmo statytojai išnaudoja šį šansą. 

Studijavote pas garsųjį filosofą Arvydą Šliogerį. Jūsų ir prof. A. Šliogerio kelias į filosofiją turi daug sąsajų, jų yra ir Jūsų pasaulėžiūroje…

Arvydas Šliogeris labai pavojingas. Žinoma, gerąja prasme. Pavojingas savo įtaiga. Jis padarė didžiulę įtaką man. Kita vertus, atėjo laikas, kai mūsų keliai privalėjo išsiskirti, kai turėjau atsiplėšti nuo mokytojo traukos, nuo jo gravitacijos. Aš turėjau eiti savo keliu. Kitaip iškiltų tapatumo klausimas.

Jam esu labai už daug dėkingas. 

Cituoju Jūsų mokytoją filosofą Arvydą Šliogerį: „Jeigu dabar man reikėtų rinktis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose.“ Ar būna dienų, kai Jūs suabejojate filosofijos ir savo darbų reikalingumu?

Suprantama, kad būna. Tik klausimas, kada ir kodėl (Red. – juokiasi)?.. Jo mintis apie skiedryną giliai filosofinė. Jis supriešina knyginę patirtį ir giminystės, namų pojūtį. Išties senelio skiedrynas gali būti ne mažiau filosofiškas nei Aristotelio logikos traktatas „Kategorijos“. 

Jums asmeniškai geriau patirti gyvenimą kad ir ant to skiedryno ar filosofuoti apie jo reiškinius?

Ar galima filosofuoti nepatyrus? Filosofas irgi jaučianti būtybė, kuris į visus reiškinius žvelgia iš savo patirties. Juk iš pojūčių ir kyla esminiai filosofiniai klausimai ir atsakymai. Filosofija nėra būdas Dievo žvilgsniu aprėpti tai, kas neaprėpiama. 

Jūsų mokytojas Arvydas Šliogeris daug kalba apie technologinį terorą ir Ekraną, kaip žmogaus identiteto naikintoją. Jūs, jo mokinys, dirbate su kūrybinių industrijų studentais, kurių darbo esmė dažniausiai yra efektyvus reginys, tinkama linkme veikiantis adresatą. Ko mokote savo studentus? Ar esate įsitikinęs, kad Jūsų studentai gebės atskirti viena nuo kito?

Filosofijai reikia tam tikros idėjų aplinkos. Kūrybinių industrijų programa buvo puiki galimybė išplėtoti kai kurias mintis, susijusias su šiuolaikinėmis aktualijomis, su medijomis, su technologijų invazija, su Ekranu. Šie aspektai turi ir neigiamas, ir teigiamas puses. Medijos – didžiausias pavojus tapatumui, kita vertus, juk mes savo tapatumą išbandome medijoje. Jei mums pavyksta atsispirti, mūsų tapatumas laimi. Taip pat geras pavyzdys ir mūsų studentai: studentai stoja į šią specialybę su mintimi įsilieti į medijų kultūrą, tam, kad patenkintų savo tapatumo geismą. Jie gali tapti varžteliais ir sraigteliais medijų kultūroje. Kita vertus, veikiami medijų kultūros ir jai atsispyrę, jie gali save sukurti kaip asmenybes, veikiančias šią kultūrą.

Norėdami turėti tobulą tapatumo štampavimo mašiną, žmonės ir sukūrė Ekraną. Juk Ekranas – priemonė formuoti savo tapatumą. 

Ar Jūs mokote savo studentus, kaip atskirti, kas Ekrane yra bloga, kas yra gera?

Mes mokome kritinio mąstymo, kritinio požiūrio į aplinką, įskaitant ir į medijas. 

Jūsų nuomone, kokius filosofinius tekstus turi būti skaitęs kiekvienas išsilavinęs žmogus, kad ir aukštosios mokyklos studentas, būsimasis inžinierius?

Studentai irgi panašiai klausia. Kaip minėjau, klausia, kokie garsiausi pasaulio filosofai ir jų veikalai. Tada jiems ant lentos užrašau apie penkiolika kūrinių. Jei bent keli absolventai per visą gyvenimą perskaitys kai kuriuos iš tų kūrinių, tai mūsų tikslas bus pasiektas. Mano paskaitų tikslas – sudominti, o ne versti skaityti kalnus knygų. Knygas reikia mokytis skaityti lėtai, su pasimėgavimu: tinkamas skaitymas – taip pat gyvenimiška patirtis.

Vis dėlto kūrybinių industrijų studentus verčiame perskaityti nors tris kūrinius – Platono „Valstybę“ L. Wittgensteino „Filosofinius tyrinėjimus“ ir M. Horkheimerio bei M. Adorno „Kūrybines industrijas“. 

Kas gi tas geriausių filosofinių veikalų penkioliktukas?

Platono „Valstybė“ (ar „Faidras“), Aristotelio „Metafizika“ (ar „Nikomacho etika“), Tomo Akviniečio „Teologijos suma“, R. Descartes’o „Metafiziniai apmąstymai“, D. Hume’o „Traktatas apie žmogaus prigimtį“ (ar „Žmogaus proto tyrinėjimas“), S. Kierkegaardo „Baimė ir drebėjimas“, G. W. F. Hegelio „Dvasios fenomenologija“, I. Kanto „Grynojo proto kritika“ (ar „Praktinio proto kritika“),  K. Marxo „Kapitalas“ (prisipažįstu, kad jo pats dar nesu skaitęs, bet jo poveikis – milžiniškas), Z. Freudo „Psichoanalizės paskaitos“, E. Husserlio „Grynosios fenomenologijos idėjos“ (ar „Kartezijietiškos meditacijos“), M. Heideggerio „Būtis ir laikas“ (ar „Pakeliui į kalbą“), L. Wittgensteino „Filosofiniai tyrinėjimai“ (ar „Tractatus logico-philosophicus“), H. G. Gadamerio „Tiesa ir metodas“ ir P. Ricœuro „Gyvoji metafora“. Kaip matome, beveik pusė jų parašyti XX a., t. y. šiuolaikinių filosofų. Žinoma, šį sąrašą galima pildyti ar keisti pagal filosofinius interesus. 

O ar dar sulauksime naujų Jūsų knygų?

Taip, turiu sumanymų dar bent penkioms knygoms. Bijau vieno: neužteks joms laiko. Tačiau laikas yra kaip tik tai, kas atrenka ir subrandina mūsų kūrybą. Tai galioja ir jau parašytoms knygoms: laikas negailestingai vienas jų iškels, kitas išstums į mąstymo pakraštį. 

Kalbėjosi Edita Jučiūtė ir Tomas Taškauskas 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.