2013 10 06

bernardinai.lt

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Foreli Blinstrubaitė-Kramarik: Autizmas ir hiperaktyvumas – ir sunkumas, ir dovana

Siūlome rugsėjo 27 dienos laidos „Mes, moterys“ išrašą, kuriame su iš Lietuvos kilusia ugdymo konsultante Foreli Blinstrubaitė-Kramarik buvo kalbamasi apie vis daugiau nerimo tėvams keliančius ir vis dažniau pasitaikančius vaikų elgesio sutrikimus: autizmą ir hiperaktyvumą.

Ugdymo konsultantė, 5 vaikų mama Foreli Blinstrubaitė-Kramarik – moteris, apie kurią nemažai jūsų tikriausiai jau girdėjote. Užaugo Lietuvoje, tėtis – poetas ir režisierius – parinko tokį mūsų ausims neįprastą vardą. Jaunystėje ji išvyko į JAV, ten sukūrė šeimą ir su vyru vaikus ugdė ir ugdo taikydami savitą požiūrį talentams puoselėti. Bene daugiausia dėmesio sulaukė ir sulaukia jų duktė Akianė, kuri nuo pat vaikystės atsiskleidė kaip itin gabi dailininkė. O pati Foreli stengiasi tyrinėti įvairias kultūras, žmogaus ugdymo idėjas ir konsultuoja tuos, kuriems jos požiūris reikalingas. Pastaraisiais metais šeima keliauja po pasaulį, neseniai viešėjo ir Lietuvoje.

Foreli Kramarik ir čia bendravo su žmonėmis, atsakinėjo į jų klausimus.


Viename tokiame susitikime pamačiau, kad ypatingo dėmesio sulaukia jos mintys apie sudėtingas ugdymo situacijas. Pavyzdžiui, ką daryti, kai vaikas yra autistas. Vienas iš šio raidos sutrikimo požymių – kai žmogui sunkiai sekasi bendrauti su kitais, paprasčiau būti daiktų pasaulyje. Dar viena populiari klausimų tema – hiperaktyvumas. Apie hiperaktyvius vaikus sakoma, kad jie nenusėdi vietoje, išsiblaškę. Panašu, kad mamoms ir tėvams visada įdomu gauti naujų minčių.

Foreli mintys gali tapti nuoroda, kuriomis kryptimis dar galima galvoti. Ji ir pati visiems palinki rasti savo atsakymus, o ne tiesiogiai taikyti kitų patarimus.

Labai dažnai apie vaikus šiais laikais sakoma, kad jie yra hiperaktyvūs ir kad tai viena didžiausių šiuolaikinių problemų. Ar sutiktumėte su tuo, kad tai yra kylanti problema, ar tiesiog išmokome ją įvardinti? Ar visada buvo judrių vaikų, su kuriais visi nežinojo, ką daryti?

Dalykas tas, kad mes niekada nežinosime tikslaus atsakymo, nes labai sunku palyginti ir sužinoti, kaip buvo gerokai anksčiau. Niekas to neužregistravo. Mes turime Čaplino filmų, kur veikiama pagreitintai, bet realiai mes nežinome, koks buvo žmonių greitis, kaip jie judėjo. Tai tik mūsų supratimas ir bandymas lyginti su tuo, kaip buvo prieš 70 ar 100 metų. Arba kad ir prieš 30 ar 40. Tačiau, žinoma, į šiuos dalykus reikia žvelgti labai rimtai, nes, pavyzdžiui, tiek autizmą, tiek hiperaktyvumą labai stipriai lemia iš aplinkos ir maisto gaunami toksinai. Juk kiek daug yra šiais laikais moterų, kurios vartoja kontraceptikus. Net ir toks dalykas, jog kai kurie vaikai alergiški miltiniams produktams – tai ypač būdinga autistams ir hiperaktyviems.

Autizmas yra labai platus reiškinys. Mes net negalime sakyti autizmas, nes yra daug autizmų: nuo vieno šios ligos krašto iki kito yra dideli kraštutinumai. Autistų vaikų paprastai būna labai silpnas žarnynas, stiprūs organizmo uždegiminiai procesai. Kita vertus, autizmą stipriai lemia testosterono lygis – kuo daugiau organizme šio hormono, tuo vaikas yra šaltesnis, uždaresnis. Testosterono poveikis pasireiškia tuo, kad oksitocino receptoriai uždaromi (jie kaip langai, pro kuriuos į organizmą patenka šviežias oras). Hiperaktyvūs vaikai dažnai būna agresyvūs, o autistai – atsitraukia nuo pasaulio ir daugiau domisi tik daiktais, žmonės, bendravimas jiems nebeįdomūs. Jie viską surikiuoja, surūšiuoja, gali net labai įdomių dalykų sukurti, bet jiems nebeįdomu tai, kas susiję su giliais tarpusavio santykiais. Jiems pasidaro svarbiausia  jų pasaulis su daiktais ir technologijomis. Tokie vaikai paprastai turi ypatingų gabumų, daug pasiekia savo srityje, bet jiems nepaprastai sunku bendrauti.


Ką patartumėte tėvams, seneliams, kaip sumažinti testosterono poveikį, į ką atkreipti dėmesį auginant elgesio sutrikimų turinčius vaikus?

Vienas svarbiausių patarimų – ypač atidžiai parinkti maistą. Pati keliaudama po pasaulį ir tyrinėdama įvairių kultūrų gyvenimo būdą tyrinėję žmonės, darau išvadą, kad netgi kai kurių gyvulinės kilmės riebalų ar vitamino D trūkumas gali neigiamai veikti vaiko savijautą ar elgesį.

Buvo laikai, kai darželyje visiems vaikams duodavo žuvų taukų. Viena vertus, jie buvo teisūs, nes to tikrai trūko ir trūksta dar ir šiandien – juk mes daugiau kaip šešis mėnesius tūnome debesyse. Turime per mažai saulės.


Jei kalbėtume apie hiperaktyvius vaikus, tai esama daugybės skirtingų faktorių, lemiančių šį elgesio sutrikimą. Tačiau kaip vieną iš labiausiai varginančių faktorių įvardinčiau neteisingą mitybą. Saldumynai, bandelės, sausainiai… O tarkim tikro gero gyvo šokolado, kuris kaip tik nuramina, vaikams paprastai neduodama.

Svarbu duoti daug daržovių, kiaušinių, neužterštos žuvies, šiek tiek ekologiskos mėsos. Tokiems vaikams labai tinkamas maistas, kuriame yra daug triptofano. Tai tinka visiems vaikams, patiriantiems bet kokias psichozes ar neurozes. Tarkim kalakutiena. Va, kaip Amerikoje per Padėkos dieną visi prisivalgo kalakuto ir užmiega (juokiasi).

Išvis, labai svarbu patyrinėti, kas ir kaip, nuo ko priklauso vienas ar kitas elgesys, savijauta. Tarkim, aš pati tokiems vaikams visiškai neduočiau duonos. Ją labai sunku virškinti. Bet vaikams labai tinka kokosai ir jų pienas. Žinoma, svarbiausia tiesiog subalansuota mityba. Bet kokie kraštutinumai vaikams nėra gerai. Tarkim, ta pati žaliavalgystė. Ji yra labai geras dalykas, bet vaikams būtinas ir virtas maistas. Iš praktikos esu pastebėjusi, kad greičiausiai vaikai atsistato ten, kur yra subalansuota mityba.

Dar kalbant apie hiperaktyvius vaikus, jie labai stipriai reaguoja į vibracijas. Pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų bangos, bevielis (wi-fi) internetas – tai tokius vaikus sutrikdo. Jiems tai kaip elektros srovė, dar didesnis centrinės nervų sistemos sudirginimas.

Vadinasi, šeimose reikėtų labai gerai pergalvoti, kiek yra prietaisų, kiek jie naudojami ir kaip?

Taip, net ir vaiką guldyti ne prie rozečių. Yra specialūs aparatai, kuriais galima išmatuoti, kur yra palankiausia vieta bute. Ir nors visiškai apsaugoti namų nuo šiuolaikinių technologijų neįmanoma, galima šiek tiek riboti.

Kas dar veikia vaikų elgesį?

Reikia priminti, kad suaugusiųjų priežiūra vaikams taip pat gali kelti papildomų įtampų. Šiuolaikiniai tėvai pernelyg skubina savo vaikus, duoda jiems per daug instrukcijų. Paskaičiuokim, kiek vaikui visko pasakome per 1-2 minutes. Tikrai daug daugiau, negu vaikas gali priimti. Ir dar televizija, ir kompiuteris, ir būreliai, ir muzika visur, kur tik nueisi. Ir pačios muzikos garsas 20 kartų stipresnis, negu turėtų būti. Garsas, šviesos, viskas stimuliuoja tokį vaiką dar labiau. O jei jis dar jautresnis… Ir dar močiutės nuolatos įsikiša su savo senamadiškais auklėjimo metodais… „Nedaryk to, ko tu čia bliauni…“

Žinote, patarčiau bet kuriai mamai atsisėsti kur nors bent dešimčiai minučių, kur yra daug vaikų ir suaugusiųjų (senelių, mamų). Pastebėkite, ką iš tiesų kalba mamos. Jei išrinksite vieną iš 100 mamų, kuri viską gerai kalba, tai jau būtų labai gerai. Nes iš tikrųjų, vos ne kiekvienas žodis yra nereikalingas. Ir vaikui pastoviai nurodinėjama: ko tu čia tą darai, kur tu lipi, ko tu nedarai… Taip negalima. Tai pastovus nuodijimas žodžiu. O žodis materializuojasi, užkoduoja.

Kaip tada elgtis nesaugiose vietose ir situacijose, tarkim, kavinėje?

Kavinė turėtų būti paskutinė vieta auklėjimui, kur šeima eina. Procesas turi vykti, ten kur yra saugu. Kur tėvai turi laiko būti su vaiku. Kur vaikas gali kažką sugriauti ir tėvai galėtų vaiką mokyti. Taip būtų suteikiama kur kas daugiau galimybių, kad vaikas suprastų, kad tausotų aplinką. Pavyzdžiui, hiperaktyvūs vaikai dažnai nejaučia kitų žmonių erdvės ir daiktų svarbos. Jiems sunkiau užjausti žmones, nes jų kitoks ritmas. Tarkim, gali bėgti ir užgauti kitą vaiką, pastumti – tyčia ar netyčia.

Kaip išlavinti jautrumą kitam?

Tai žymiai sudėtingesnis darbas nei su paprastais vaikais: sukurti raminančią erdvę. Visų pirma, aktyvesnius vaikus reiktų stengtis suskirstyti taip, kad jie turėtų vieną ar du panašios erdvės reikalaujančių draugų. Kad ir atrodytų, jog tokie vaikai turėtų konkuruoti vienas su kitu, tačiau iš tiesų jie tarpusavyje sutaria žymiai geriau, nei jiems būti su tokiais vaikais, kurie jų nesupranta. Pasodinkime aktyvų vaiką su inžinerija besidominčiu vaiku, kuris nori sėdėti ir statyti, konstruoti, jis viską matematiškai apskaičiavo, kiekvieną kampelį. Vieną vienintelį namelį jis kruopščiai statė dvi savaites, o ateina kitas vaikas, kuris yra hiperaktyvus ir nejaučia erdvės, nejaučia kito vaiko lauko, ir eina, griauna, pastumia… Ir viskas – taip kyla krizė: krizė vaikui, vaiko mamai, krizė hiperaktyvaus vaiko mamai, nes jos mato, kas vyksta ir kaip susidaro konfliktai. Vaikams reikia padėti, kruopščiai surasti, kad jie šiek tiek atitiktų vienas kitą.

Ir tada kas – vaikas pradės jausti, kad kitas braunasi į jo erdvę?

Atitinkantys, panašūs vaikai daugiau užjaučia vienas kitą. Jie tai gali. Nepanašūs į juos vaikai jiems yra kita planeta.

Labai svarbu susikaupusią hiperaktyvių vaikų energiją išnaudoti konstruktyviai. Sudaryti sąlygas jiems, pavyzdžiui, statyti dideliais mastais ar su rąstais daryti kažkokį darbą, gaminti žaislus. Jiems reikia daugiau erdvės, daugiau būti gamtoje, tarkim, gaminti ir plukdyti laivelius. T.y. labai svarbu būti gamtoje arba tokioje vidinėje patalpoje, kur jie negali sugriauti, užgauti, sudraskyti to, ka mes vertiname…

Dar labai svarbus žmogui vanduo. Upelis, ežeras, jūra hiperaktyviems vaikams yra būtini. Reikia kuo dažniau eiti į tokią vietą, kur yra vandens. Vanduo ramina centrinę vaikų nervų sistemą.

O baseinas tinka?

Ne. Nebent tas baseinas neturi chemikalų, t.y. jei jis yra filtruojamas druskomis ar šviesomis. O chloras  ir kiti chemikalai labai smarkiai nuodija organizmą, juk viskas patenka per odą. Tai daro daug žalos. Taip, judėti yra gerai, tačiau kiekviena šeima turi nuspręsti, kas svarbiau. Pasaulyje vis daugiau šalių, kuriose keičiamos baseinų dezinfekavimo sistemos. Galima naudotis namų baseinais. Vanduo yra sveika, tačiau, labai svarbu, ką mes darome su tuo vandeniu.

Viename susitikime esate sakiusi, kad autizmą galima vertinti ir kaip sunkumą, ir kaip tam tikrą dovaną. Kaip tai pakomentuotumėte?

Manau, kad kartais lengvas gyvenimas mus išpaikina ir tampame pernelyg pasitikintys savimi. Sunkumai mus padaro kuklesnius. Sunkumai, aišku, priklausomai nuo to, kokio jie yra lygio, labai dažnai taip sukrečia mūsų gyvenimus, kad mes kitaip pradedame žiūrėti į kitus, tampame atlaidesni. Nebegalvojame paviršutiniškai, stereotipiškai, tampame švelnesni žmonėms. Didžiavimasis ir egocentrizmas labiausiai iškyla, kai mums viskas sekasi gerai, kai turime sveikus vaikus, jie mūsų klauso, yra ramūs, padaro viską, ką pasakome, ir mums taip gera, mes pasididžiuojame ir tampame panašūs į povus, kurie vaikštinėja užrietę nosį. Ir jeigu taip 100, 200 ar 300 metų pavaikščiojus, mes visi jaustumėmės kaip dievai. Tik kad aš manau, jog tai nėra sveika mūsų žmonijai. Dėl to sunkumai labai dažnai ir tampa dovana.

Autizmo sutrikimų turintys vaikai dažniausiai yra labai gabūs vaikai, jie pasiekia ypatingų dalykų. Pats Billas Geitsas, yra žinoma, turi autizmo spektrą. Tačiau juk svarbiausia ne tik pasiekimai. Aš manau, kad taip, tai svarbu, visi kažko per gyvenimą siekiame, tačiau daug svarbiau, kad mes būtume laimingi ir suteiktume laimės kitiems.

Kada vaikas pradeda suprasti, kad elgiasi netinkamai ir kad galbūt jis irgi gali pradėti prisitaikyti?

Net kelių mėnesių vaikai suvokia labai daug. Yra vaikų, kurie būdami kelių mėnesių daug supranta. Tarkim, jie ims stipriai verkti, jei juos subari. Dar kartą sugrįšiu prie to momento, jog didelis hiperaktyvumas arba autizmas atsiranda tada, kai užsidaro oksitocino receptoriai ir ne laiku atsidaro. Kai kurie vaikai gali susirgti vien dėl to, kad jiems buvo leista išsiverkti. Mamos nesuvokia, ką tai reiškia.

Lietuvoje labai dažnai pateikiami pavyzdžiai iš praeities. Sakoma, prisiminkite, kaip mūsų mamos, ūkininkės, palikdavo vaiką vieną lovelėje ir eidavo 4 valandoms dirbti į laukus. Ir nieko neatsitiko. Užaugo.

Aš tyrinėjau seneliu  kartą, kuri taip užaugo. Ir, tiesą sakant, jie turi labai daug psichologinių problemų. Žinoma, tai galima susieti su sunkiais laikais, kada jie augo, su karu, su pokariu. Tačiau aš galiu pasakyti, kad vien jau genai lemia labai daug. Mes negalime nepaisyti, jog genetiškai vieni traumas pakelia lengviau, kiti – sunkiau. Taigi, daug priklauso nuo to, kokį geną mes gavome, todėl lyginti tampa labai sunku.

Bet reikia tiesiog suprasti, kad vaiko palikimas išsiverkti nėra sveika nei vieną kartą, nei du, nei tris.

Apie hiperaktyvumą ir autizmą kartais pasakoma, jog tai išaugamas dalykas.

Čia yra šiek tiek tiesos, nes augant vaikui, mes įgyjame vis daugiau žinių, ką daryti, kaip elgtis. Jeigu vaikai neturės erdvės, kur lavintis, kur judėti, jeigu negaus gero maisto, nesukursime geros aplinkos, nesistengsime suprasti, jie gali visuomenei atnešti daug žalos. Aš manau, kad vaikams reikia pagalbos.

Kalbino Giedrė Čiužaitė