„Alfa“ fenomenas: kursas ar judėjimas?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2013 m. spalio 7 d.

Ne tik kurso lokalus efektyvumas, bet ir jo tarptautiškumas bei ekumeniškumas tapo būdingiausiais Alfa bruožais, kurie negali būti nepastebėti matant jo plėtrą. Jau pačiame kurso kerigminiame turinyje bei kurso metode „užprogramuota” bendrystė su kitu asmeniu, Kitu – Triasmeniu Dievu įgauna universalų pavidalą ir ekumeniniame kontekste. Vaisiai, kuriuos parodė šis kursas viršijo daugelio ir autoritetingų teologų lūkesčius.

Alfa kurso plėtra

Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo Alfa kurso atsiradimo pradžios, šiandien galime matyti įspūdingą Alfa kurso sklaidos statistiką. „Christian Research”, viena didžiausių krikščionių statistikos kompanijų Didžiojoje Britanijoje paskelbė, kad 2011 m. 2,3 milijonai žmonių sudalyvavo Alfa kurse 163 valstybėse visame pasaulyje, o tai yra trečdaliu daugiau nei 2010 m. Kursų skaičius per metus visame pasaulyje padidėjo 29 proc. Nuo 1993 m., kai tik prasidėjo Alfa kursas, visame pasaulyje iki 2011 m. sudalyvavo 19,6 milijonai dalyvių. Praėjusiais metais Alfa paaugo dar 19 procentų. 2013 m. gegužės mėnesį jau buvo priskaičiuojama 22,5 milijono žmonių, dalyvavusių Alfa 169 šalyse ir išversta į 112 pasaulio kalbų.

Alfa kursų augimas pastebimas kiekviename pasaulio regione, o labiausiai Azijoje, kur 2011 m. sudalyvavo net 31 proc. daugiau žmonių. Indijoje kursų skaičius 2010-2011 m. net padvigubėjo: nuo 11 323 (2010 m.) iki 20 075 kursų (2011 m.). Iš viso Indijoje per 2011 m. sudalyvavo 840 000 žmonių. Čia Alfa kurso medžiaga yra išversta į 12 regiono kalbų iš 18 oficialių. Indijoje kursai vedami ne tik studentams, jaunimui, kalėjimuose, bet ir raupsuotųjų kolonijose, transvestitų bendruomenėms. Egipte taip pat dalyvių skaičius didėjo dvigubai: nuo 5 040 (2010 m.) iki 10 206 dalyvių (2011 m.). Ukrainoje dalyvių skaičius augo nuo 1 140 (2010 m.) iki 6 300 (2011 m.). Nigerijoje 2010 m. buvo pravesta 4 Alfa kursai, o 2011 m. jau 65. Juose sudalyvavo daugiau nei 4 700 žmonių.

2012 m. spalio 12-13 dienomis Maskvoje (Rusija) vyko Alfa konferencija, į kurią atvyko dalyviai iš visos Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos (susirinko delegatai iš 113 bažnyčių 79 miestų).

Nuo pat 1993 metų kasmet Londone vyksta konferencijos arba savaitės vedantiems Alfa visame pasaulyje ir visose denominacijose. Šiose Alfa savaitėse vyksta „praktiškas” ekumenizmas: kartu meldžiamasi, dalinamasi patirtimi, ir itin stipriai patiriama vienybė. 2013 m. Alfa vadovų savaitėje Londone dalyvavo 6000 dalyvių iš 88 pasaulio šalių, 19 000 žmonių stebėjo šį renginį tiesiogiai.

2011 m. Lietuvoje vyko 88 Alfa kursai, iš jų 12 kursų skirtingose denominacijose. Nuo Alfa kursų pradžios Lietuvoje (2002 m.) sudalyvavo maždaug 14 000 lietuvių.

Alfa kursas ir Katalikų Bažnyčia

Katalikų Bažnyčia labai greitai Alfa kursą atpažino kaip priemonę Naujajai Evangelizacijai. Dar 1997 m. gegužės mėnesį daugiau nei 400 katalikų vadovų dalyvavo Vestminsterio Katedroje Londone Alfa konferencijoje, kuri sulaukė kardinolo Basil Hume palaiminimo.

2012 m. Nicky Gumbel matydamas neįtikėtiną Alfa kurso sklaidą pastebėjo, kad Alfa prasidėjo beveik kiekvienoje denominacijoje, tačiau didžiausias augimas pastebimas Katalikų Bažnyčioje, galiausiai, kursas plečiasi nepaisant denominacijų, nes Alfa peržengia jų skirtumus kiekvienoje skirtingoje Kristaus Kūno dalyje – presbiterionų, baptistų, metodistų, evangelikų reformatų, liuteronų, sekmininkų, Bulgarijos ortodoksų, Koptų ortodoksų, ne-denominacinių krikščionių, mesianinių žydų.

2012 m. birželio mėnesį Nicky Gumbel kalbėjo Katalikų Bažnyčios Tarptautiniame Eucharistiniame Kongrese Dubline tema, kuri jau savo pavadinimu kalba pati už save „Bendrystė mūsų bendrame krikšte”. Į kaltinimą, kad jis neva vilioja katalikus, jis atsako, kad, priešingai, jis ragina visus grįžti į savo parapijas. Tuo jis paliudija ne tik kurso universalumą, bet ir tikėjimą, kad Šventoji Dvasia veikia kiekviename krikščionyje.

Alfa tarptautinė komanda buvo pakviesta dalyvauti pasaulinėse Jaunimo dienose 2013 m. liepos 23-28 d. Rio de Žaneire (Brazilija). Jų metu buvo dalinamos paplūdimiuose skrajutės kviečiančios ateiti ir išgirsti apie Alfa kursą. Susitikimo metu vyko darbo grupė, kurioje jaunimas galėjo tiesiog patirti, kaip vyksta vienas kurso susitikimas.

2012 m. vyskusiame Naujosios Evangelizacijos sinode Romoje pristatyti popiežiui Benediktui XVI ir šimtams katalikų vyskupų Alfa kursus buvo pakvieti ir Alfa atstovai Marc and Florence de Leyritz (Prancūzija). Alfa kursas buvo apibūdintas kaip priemonė kerigmai skelbti parapijose ir kapelionavimo įstaigose bei pridurta, kad jis jau susilaukė beveik 20 milijonų žmonių dėmesio, daugelis jų asmeniškai susitiko Kristų.

Arkivyskupas Gérald C. Lacroix (Kvebeko arkivyskupas, Kanada) teigia, kad šiame iššūkių laikmetyje turime ieškoti kūrybingų būdų skelbti Gerąją Naujieną, o Alfa kursas šiame kontekste yra viena veiksmingiausių ir galingiausių Naujosios Evengelizacijos priemonių skelbti ir aiškinti krikščioniškąjį tikėjimą bei pasiekti kiekvieną vyrą ir moterį, kad jie galėtų atrasti krikščionybės grožį. Turėdamas galimybę dalyvauti skirtinguose Alfa kursuose savo arkivyskupijoje, jis pastebi, kad Geroji Naujiena iš esmės keičia žmonių gyvenimus, mokymas, liudijimas ir bendrystė yra pagrindiniai praktiniai šio kurso komponentai, o diskusijų grupelės yra raktas į Naujosios Evangelizacijos sėkmę. Jis taip pat išsakė viltį, kad Alfa kursas paplis visoje Kanadoje, nes žmonėms reikia susitikti Jėzų, reikia Jo vilties, tikėjimo ir laisvės.

Kardinolas Christoph Schönborn, Vienos arkivyskupas, 2013 m. vykusioje Alfa lyderystės konferencijoje sakė, kad tai, ką jis mato yra nuostabu, Viešpats surinko skirtingų denominacijų žmones neįtikėtinu būdu. Jis taip pat pabrėžė Kenterberio arkivyskupo Justin Welby žodžius, kad nėra kito kelio vienybei kaip susirinkti kartu Jėzaus meilėje ir, kad turime mokytis vieni iš kitų.

Ar tai tikrai ekumenizmas?

Kurso sudarytojas Nicky Gumbel sako, kad mums reikalinga vienybė, o Šventosios Dvasios judėjimas visada sujungia visas Bažnyčias. Kurso turinys, neliesdamas tarpdenominacinių ir doktrininių skirtumų, bet pagrindine idėja iškeldamas Jėzaus asmens (o tuo pačiu ir Švenčiausios Trejybės) skelbimą, tapo patrauklus skirtingoms krikščioniškoms bendruomenėms. Kerigminis bendrumas tapo išeities tašku susitikti skirtingoms bažnyčioms.

Alfa kurso pradžia nesiejama su ekumenizmu, tačiau sparti plėtra atskleidė iki tol tiesiogiai neišryškėjusią ekumeninę dimensiją (žodis „ekumenizmas” kilęs iš graikų kalbos, kurioje jis reiškia visą apgyvendintą žemę. Šiandien šis žodis reiškia įvairių krikščioniškų konfesijų vienijimosi pastangas).

Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Ut unum sint” dar 1995 metais skatindamas krikščionis vienybei rašė: „daryti visa, ką įstengia, idant būtų nugriaustos susiskaldymo bei nepasitikėjimo sienos, įveiktos kliūtys bei prietarai, trukdantys skelbti išganymo per Jėzaus […] kryžių Evangeliją”. Alfa kursas, atsiskleidęs savo ekumenine dimensija, tinkamai įsikomponuoja tarp visų kriščionių pastangų būti vieningais, nors ir šio tikslo horizontas atrodo ir labai tolimas.

Katalikų Bažnyčios įsijungimas į Alfa kurso plėtrą tik patvirtina, kad ji nevengia ir net aktyviai bendradarbiauja su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis, nes pripažįsta, kad su jomis yra susieta tam tikros autentiškos vienybės Šventojoje Dvasioje ryšiais. Galima sakyti, kad egzistuoja viena Bažnyčia, kaip ne kartą minėjo ir Nicky Gumbel, nes „visa, kad kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienintelei Kristaus Bažnyčiai” (Vatikano II Susirinkimo nutarimai // Unitatis redintegratio, 15) Katalikų Bažnyčia pažymi, kad ir tarp atsiskyrusių krikščioniškų bendruomenių galima aptikti daug veiksmų, kurie sužadina malonės gyvenimą ir yra laikomi tinkamomis priemonėmis keliui į išganymą atverti.

Alfa kursas sukviesdamas skirtingas krikščioniškąsias denominacijas į bendrus renginius ir pasidalinimus, šiuo sąlyčiu formuoja kiekvieno sąžinę ir kreipia į atgailą bei moko priimti kiekvieną „ne jo” bendruomenei priklausantį žmogų. Ši ekumeninė dimensija tampa neatsiejama krikščionio savimonės dalimi. Dar popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, jo mintį ne kartą kartojo jo pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa, dažnas Alfa kursų svečias: „To, kas mus vienyja, yra daugiau už tai, kas skiria”.

Reikia pabrėžti, kad Alfa kurso pagrindą sudaro malda: ji neatsiejama kiekvieno susitikimo dalis bei visų didžiųjų krikščionių susitikimų Alfa kontekste pamatas. Vatikano II Susirinkimas bei popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad kai broliai, tarp kurių nėra tobulos vienybės susirenka maldai, ją galima vadinti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir net, jei meldžiamasi ne už krikščionių vienybę, malda kaip tokia tampa vienybės išraiška ir patvirtinimas. Čia išsipildo Jėzaus pasakyti žodžiai: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20).

Krikščioniškos bendruomenės skatinamos Šventosios Dvasios skelbti Gerąją Naujieną Alfa kurso metu negali nematyti skaudinančios realybės, kuri regima ir tiems, kurie priima Evangeliją, kad akivaizdus krikščionių susiskaldymas prieštarauja tam, kas skelbiama. Tai kaip žaizda mistiniame Kristaus Kūne, kuri reikalauja būti gydoma kol bus pasiekta visiška vienybė, kurios meldė pats Kristus.

Ekumeninis bendradarbiavimas reikalauja bendradarbiauti įvairiais lygmenimis: pastoraciniu, kultūriniu, socialiniu lygmenimis bei liudijant Gerąją Naujieną. Alfa judėjime tai tampa įmanoma ir skatintina: susirinkę į formavimo ir pasirengimo renginius bei kitus susitikimus krikščionys dalinasi savo sėkminga ir nesėkminga patirtimi, asmeniniu liudijimu; apsisprendus šalyje įsteigti organizaciją, kuri rūpintųsi nacionaliniu Alfa lygmeniu, būtina įtraukti skirtingas krikščioniškas denominacijas. Taigi Alfa kurse išsipildo tai, ką popiežius Jonas Paulius II apibūdino: „Pasaulio akyse krikščionių bendradrabiavimas įgyja bendro krikščionių liudijimo matmenį ir tampa evangelizacijos visų labui priemone” (Jonas Paulius II . Ut unum sint, 20)

Popiežius Paulius VI apaštališkajame paraginime „Evangelii nuntiandi” nedviprasmiškai teigia: „Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios teikiamos vienybės liudijimu.Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui“.

Nors Alfa kurso kritikai prikiša jam doktrininį silpnumą, akademiškumo stoką bei pesimistiškai žvelgia į pasauliečių gebėjimą pristatyti autentišką krikščionybę, reikia pabrėžti, kad tokia kritika atsiranda dėl to, kad kurso turinys neliečia diskutuotinų probleminių klausimų tarp skirtingų krikščioniškų denominacijų doktrinų ir tai daro ne vardan kompromiso siekiant tarpkonfesinės vienybės: ekumeniniai tikslai kurse yra tiek užprogramuoti, kiek ir pačioje evangelinėje žinioje.

Taigi evangelizacijos sėkmė tiesiogiai susijusi su ekumenizmo sėkme. Alfa kursas viršijo savo tikslą: „užprogramuotas” kaip evangelizavimo priemonė, jis neatsiejamai tapo ir vienybės tarp krikščionių – ekumenizmo įrankiu. Akivaizdu, kad jis viršijo „kurso” lūkesčius ir labiau tapo panašus į judėjimą, kurį savaime norisi vadinti tiesiog Alfa.