Diarmuid Martin SJ. Airija – pokatalikiška valstybė?

Aš įstojau į kunigų seminariją Dubline 1962 metų spalį, tik savaitę prieš prasidedant Vatikano II Susirinkimui. Prisimenu seminariją kaip pastatą, o mokymąsi joje kaip tam tikrą rutiną, discipliną ir gyvenimo būdą, kuris, man atrodė, nesikeis per dešimtmečius. Netgi nuosaikesni žmonės tuomet manė, jog Bažnyčia yra atsilikusi ir atitolusi nuo pasaulio. Bažnyčioje viskas buvo stabilu ir atrodė, kad niekas nekis. Tačiau visgi status quo pasikeitė.

Per amžius į Airiją buvo žvelgiama kaip į vieną katalikiškiausių valstybių pasaulyje. Dabar kartu su kitomis Europos valstybėmis Airija yra laikoma pokatalikiška. Kiekvienas, žinoma, tą sąvoką supranta savaip. Galima aiškinti tai ir kaip tam tikro katalikiškumo pavidalo atsisakymą. Nereikia pamiršti, kad katalikybė Airijoje turi savo unikalią istoriją ir susiformavusią kultūrą. Bažnyčia čia keičiasi, sunyksta ar atsinaujina pirmiausia ne dėl kokių nors užsienio įtakų, universalių tendencijų, bet dėl išskirtinai vidinių procesų.

Airija, kaip ir kitos Vakarų valstybės, susiduria su sekuliarizacija ir jos keliamais iššūkiais. Tiesa, galima įžvelgti, jog situacija Europoje skiriasi nuo angliškai kalbančių kraštų. Tačiau vien todėl, kad Airija yra angliškai kalbantis kraštas, nereiškia, jog ji tokia pat, kaip ir JAV ar Didžioji Britanija. Airija yra kitokia.

Nei JAV, nei Didžioji Britanija nėra katalikiški kraštai. Pažvelgus į šalių demografiją ir kultūrinius aspektus, matyti, kad katalikybė tose valstybėse turi kitokį statusą. Netgi pačioje Airijoje yra skirtumų.Tarkim, Šiaurės Airijoje dėl ilgai trukusių konfliktų susikūrė stipresnis katalikiškas identitetas nei likusioje Airijos Respublikoje.

Matyti, kad skirtumai Šiaurės ir Pietų Airijoje vis labiau didėja dėl kitokios socialinės politikos ir netikėtų pokyčių, susidariusių dėl taikos – naujo Šiaurės Airijos identiteto. Dabar jau nebepavyktų dėti lygybės ženklo tarp katalikybės ir tautiškumo Šiaurės Airijoje. Galima net teigti, kad didelė dalis Šiaurės Airijos katalikų save suvokia pirmiausia, kaip Jungtinės Karalystės Katalikų Bažnyčios dalį.

Kas atsitiko senajai Airijai?

Ilgą laiką Airija kėlė pavydą aplinkiniams kaip spartaus ir nuoseklaus ekonominio augimo pavyzdys. Tačiau situacija pasikeitė, ir dabartinė Airijos ekonominė būklė kelia daug neaiškumų. Blogiausia, kad tirpsta tradicinis airių pasitikėjimas savimi. Kodėl tie pokyčiai įvyko taip greitai? Dar svarbesnis klausimas – kokios vertybės palaikė ankstesnį klestėjimą ir kas joms nutiko? Kodėl sunyko ekonominis modelis, kuris rėmėsi solidariu gyvenimo būdu ir strateginiu mąstymu, pripažįstančiu ilgalaikės perspektyvos svarbą?

Teigiama, kad Airija šiuo metu sėkmingai dorojasi su iškilusiomis ekonominėmis problemomis, tačiau tai turi socialinę kainą. Šiandien Airijoje daug vaikų eina į mokyklą prieš tai nepapusryčiavę. Seniau tai buvo retenybė. Kas čia tokio? Bendri šeimos pusryčiai ne tik bendrystės auginimas, bet ir ekonominio saugumo bei tam tikro gyvenimo būdo išraiška. Šiandien airiai nerimauja, kad radikalaus taupymo priemonės gali sukelti socialinį sprogimą ir, natūralu, niekas nenori prisiimti atsakomybės už lėšų, skirtų viešajam sektoriui, mažinimą. Populiaru kaltinti buvusią vyriausybę. Tačiau nepanašu, kad naujoji galėtų pasiūlyti iš esmės kitokį receptą.

Pokyčiai švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės globos srityse, akivaizdu, pirmiausia skaudžiai atsiliepia silpniausiesiems. Tai aiškiai pajutau apsilankęs Šv. Vincento Pauliečio bendruomenės nacionaliniame kongrese. Jame buvo išsakyta karti tiesa, kad šiandien nemaža dalis tų žmonių, kurie anksčiau padėdavo bendruomenei, dabar patys prašo pagalbos. Žmonių kantrybė senka ir vilties nematyti.

Negalima sakyti, kad dabartinė situacija Airijoje yra tragiška. Kita vertus, negalima sakyti, jog anksčiau viskas buvo idealu. Veikiau turime pripažinti, kad Airijos Bažnyčia turėjo daug iliuzijų, kurios dabar ištirpo. Nors dauguma airių buvo aktyvūs katalikai, tačiau struktūrinės vietos Bažnyčios problemos buvo kosmetiškai uždengiamos, bet nesprendžiamos. Po Vatikano II Susirinkimo būta didžiulio pokyčių vajaus, deja, Bažnyčios vadovybė Airijoje buvo nejautri žmonių religiniams jausmams.

Airijos Katalikų Bažnyčia per ilgai gyveno iliuzija, kad saugiai gyvuoja visokeriopai ją palaikančioje valstybėje. Ši iliuzija gimdė socialinį konformizmą, taip pat norą ne kalbėtis su visuomene, bet jai nurodinėti. Teko dalyvauti seminare, kuriame buvo kalbama, koks pavojingas Bažnyčiai yra įsitikinimas, kad ji – „tobula visuomenė“. Deja, šis įsitikinimas ilgą laiką buvo būdingas ir Airijos katalikams.

Tikėjimas Jėzumi Kristumi mums atveria Dangaus Karalystės horizontą. Krikščionybė skatina žmones keisti mąstymą ir labiau pasitikėti Dievo meile nei socialinėmis ar politinėmis atramomis savo aplinkoje. Kai tikintieji tampa konformistais, jie išduoda pačią tikėjimo prigimtį. Konformizmas remiasi prielaida, kad pasiekta optimali būsena, kurią tereikia saugoti. Tačiau tikinčiojo gyvenimas neatsiejamas nuo nuolatinio tikėjimo šuolio, kuris kartu yra kvietimas peržengti savo ribas ir nesilaikyti įsikibus į esą tvirtus politinius, socialinius stulpus, kurie gali būti iliuzija.

Kardinolas Jorge Bergoglio, būsimas popiežius Pranciškus, kalbėdamas kardinolų kongregacijoje prieš pat konklavą, pabrėžė, kad Bažnyčia negali užsisklęsti savyje, bet privalo rizikuoti, eiti į pasaulį ir jį evangelizuoti. Vienas iš paaiškinimų, kodėl Airijos Katalikų Bažnyčia nesugebėjo spręsti iškilusių vidinių problemų, susidoroti su seksualinio išnaudojimo skandalo iššūkiu, kaip tik ir buvo tai, kad ji užsisklendė savyje.

Vaikų seksualinio išnaudojimo skandalas stipriai sukrėtė Airijos Bažnyčią ir toliau ją demoralizuoja. Aišku, galima sakyti, jog prisidėjo ir tai, kad informacija apie seksualinio išnaudojimo atvejus buvo paviešinta pačiu nepalankiausiu metu, kai buvo smukęs pasitikėjimas Bažnyčia, todėl skandalo sprogimas buvo milžiniškas. Tačiau nesupainiokime, problema – ne skandalas, o tai, kas jį sukėlė.

Šiandien Airijoje įdiegtos vaikų apsaugos priemonės, ir galima drąsiai sakyti, kad bažnyčios yra daug saugesnės vietos vaikams nei praeityje. Tai didelis Nacionalinės vaikų apsaugos tarnybos, sukurtos pačioje Bažnyčioje, nuopelnas. Tačiau išlieka klausimas: ar šio ypač skausmingo skandalo šaknys glūdi pačios Bažnyčios struktūroje, kuri nesuteikė galimybių deramai ir operatyviai reaguoti į pirmuosius signalus, ar tai tik pernelyg sureikšminamos kelių iškrypusių kunigų nuodėmės?

Neabejoju, jog dauguma Airijos kunigų yra doroviškai nepriekaištingi. Jie atsidavę atlieka savo pareigas, bendradarbiauja su parapijiečiais ir patys siekia, kad būtų puoselėjami reiklesni vaikų apsaugos standartai. Tačiau negalime nekreipti dėmesio į seksualinę prievartą patyrusių vaikų skaičių. Jų ne keli ar keliolika, bet tūkstančiai. Neįtikėtina, kad absoliuti dauguma seksualinio išnaudojimo atvejų buvo niekam nežinomi. Taip, šiandien, tikiu, tai negalėtų pasikartoti, tačiau skandalinga jau tai, kad apsivalymo ir būtinų pokyčių procesas tęsėsi dešimtmečius.

Dar vienas sudėtingas iššūkis, paveldėtas iš praeities, klerikalizmo liekanų tirpdymas. Žinoma, dabar labai pasikeitė ir bendra socialinė bei politinė situacija, Bažnyčia jau nėra dominuojanti institucija Airijoje. Tačiau klerikalinė kultūra niekur neišnyko, ir šiandien susiduriame su jos apraiškomis. Mes, beje, dažnai nekreipiame dėmesio, kad pati „institucinės Bažnyčios“ sąvoka realiai dažnai reiškia ne ką kita, kaip klerą.

Klerikalizmas gali ištirpti tik įskiepijus gilesnį Bažnyčios supratimą. Geriau Bažnyčios prigimtį pažinti gali padėti ne strategijos ar struktūrinės reformos, bet atnaujintas gyvas tikėjimas Jėzumi Kristumi. Jei kreipsime dėmesį vien į struktūras ir galią, tuomet rizikuojame, kad klerikalizmas bus pakeistas neoklerikalizmu, ir tiek. Krikščionybė nepaveiks žmonių širdžių vien paskelbdama kokį nors manifestą ar išsakiusi aštrią kritiką visuomenei. Krikščionybė tarps tik tada, kai krikščionys bus tikras pavyzdys, kai kunigai apeliuos ne į savo pareigas, bet liudys Tą, kurį įsipareigojo sekti.

Pasikeitusi visuomenė

Per amžius Katalikų Bažnyčia Airijoje rėmėsi katalikiška visuomene, kuri turėjo būti pagrindinis instrumentas, perduodantis tikėjimą naujoms kartoms. Tačiau šiandien katalikiškos visuomenės, kaip ją supratome amžiais, nėra likę. Daug airių, vadinančių save katalikais, griežtai atmeta Bažnyčią. Deja, net jei tokie žmonės nuoširdžiai stengiasi išlikti tikėjimo kelyje, jie labai dažnai nuklysta nuo krikščioniškos tradicijos, nebesupranta tikėjimo logikos.

Tikrai nemanau, jog Bažnyčiai nereikia struktūrinių reformų. Priešingai. Tačiau esu įsitikinęs, kad jokia Bažnyčios reforma neįmanoma be radikalaus tikėjimo atnaujinimo, nes kitaip pertvarkytos struktūros labai greit deformuosis. Klerikalizmas išnyks ne tiek per struktūrines reformas, kiek stiprėjant bendrystės ir bendradarbiavimo kultūrai Bažnyčioje.

Taip pat yra ir kitų gyvybiškai svarbių uždavinių Airijos Bažnyčiai. Pavyzdžiui, kaip susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą tiek, kad būtų klausomasi Bažnyčios balso, kad ji galėtų veikti įvairias kultūrines plotmes. Jei Bažnyčia susitelkia vien tik į savo vidines problemas, kaip taikliai pabrėžė popiežius Pranciškus, ji uždūsta. Todėl, kai šiandien kalbame apie Bažnyčios reformą, turime neišvengiamai grįžti prie klausimo apie jos tikslą.

Svarbu būti realistais ir suprasti, kad Bažnyčia, kaip institucija, turės atsisakyti dalies tų socialinių funkcijų, kurias seniau atliko Airijoje. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia turi užsisklęsti šventoriuje. Atvirkščiai, jos buvimas visuomenėje turėtų tapti net labiau pastebimas. Tikrai nesiūlau stengtis kitiems primesti savo tikėjimo ar sukurti katalikišką „mafiją“, gebančią kontroliuoti visuomenę.

Nemanau, kad išmintinga, jog Bažnyčia susitelkia beveik išskirtinai į seksualinės moralės klausimus. Šiandien turime siekti, kad tikintieji naudotųsi savo kaip piliečių galimybėmis, darydami įtaką visuomenės gyvenimui. Kalbu apie tai, kad reikia kurti specifinį „kataliko“ tipą. Tai turi būti žmogus, kuris būtų aplinkinių atpažįstamas dėl to, kad jo ar jos religiniai įsitikinimai suteikia kasdieniam gyvenimui, profesinei veiklai ir apsisprendimams specifinę kokybę.

Šiandien Katalikų Bažnyčiai kaip niekada anksčiau reikalingi stiprūs ir drąsūs pasauliečiai, kurie gebėtų ir kitiems įkvėpti viltį ir liudytų Evangeliją kuo platesnėje erdvėje. Bažnyčia turi atrasti lyderių, kurie turėtų ką pasakyti visai visuomenei svarbiausiais klausimais.

Galime pasidžiaugti, kad turime aktyvių pasauliečių žiniasklaidoje. Tačiau mūsų katalikiška informacija oponentų dažnai priimama ne kaip kvietimas dialogui, bet kaip propaganda. Beje, lygiai taip pat žiūrime į sekuliarios žiniasklaidos keliamus klausimus. Mes į juos žiūrime ne kaip į dialogo galimybę, bet kaip į puolimą. Deja, bet Airijoje tarp įvairių pasaulėžiūrų žiniasklaidos atstovų nėra brandaus dialogo, kuris bent kartkartėmis pasitaiko kitose Europos valstybėse.

Demografija

Leiskite man trumpai apžvelgti pasikeitusią demografinę situaciją katalikiškoje Airijoje. Bažnyčia menkai lankoma ypač ten, kur gyvena skurdžiausi visuomenės sluoksniai. Dubline Bažnyčia dažniau lankoma viduriniosios klasės parapijose, kuriose gan aplaidžiai žvelgiama į Bažnyčios mokymą. Tačiau tai parapijos, kuriose pastebimas bendruomenės aktyvumas. Pradedama domėtis ir suaugusių katalikų tikėjimo formavimu.

Pastebėtina, kad airių katalikai yra dosnūs Bažnyčiai netgi sunkiais laikais. 2002 m. Tarptautinis eucharistinis kongresas Dubline buvo finansuotas vien savanoriškomis paprastų katalikų aukomis.

Deja, yra ir neigiamų dalykų. Parapijų veikloje itin mažai dalyvauja jaunų žmonių, o tikrų katalikų stuburą sudaro daugiausia pagyvenę asmenys.

Airijos Bažnyčioje daugiausia dalyvauja konservatyvūs jaunieji katalikai. Ar jie yra Bažnyčios ateitis, neaišku. Šitų jaunų ir tradicinių katalikų yra labai mažai, jie nelabai veikia savo kartą. Kai kalbame apie naująją evangelizaciją, Bažnyčia turėtų savęs rimtai klausti: kur turėtų kreipti savo išteklius?

Kalbant apie pašaukimus, jų skaičius mažas, ir seminaristai yra susiskaldę į dvi grupes: viena iš jų – Airijoje, kita – Romoje. Nė viena negali pasiekti savo tikslų, besiremdama tokiais mažais skaičiais. Dar blogiau – yra tokių religinių kongregacijų, kur nebuvo įšventinimų jau 15 ir daugiau metų. Yra tokių vyskupijų, kurios neturi nė vieno seminaristo. Tačiau nėra taip, kad reikėtų atskirti sekuliarią Airiją mieste ir sveikai religingą provinciją. Tie patys kultūriniai procesai vyksta visoje šalyje.

Turėjau galimybę įdėmiau pastudijuoti Dublino arkivyskupijos demografinę situaciją, kurią atskleidė 2011 metų gyventojų surašymas. Yra tikrai įdomių faktų. Pavyzdžiui, nors gerokai išaugo bendras Dublino arkivyskupijos gyventojų skaičius, katalikų skaičius išliko toks pat – 1,2 milijono. Ketvirtadalis arkivyskupijos gyventojų pareiškė esą ne katalikai – tai kiek daugiau nei visos valstybės vidurkis. Nekelia abejonių ir tai, kad dauguma iš 75 nuošimčių save įvardijančių katalikais ne tik reguliariai nedalyvauja religinėse praktikose, bet apskritai neturi ryšių su Bažnyčia. Jau dabar Dubline yra parapijų, kur katalikai sudaro mažumą. Taip pat nekelia abejonių, jog kultūrinė katalikybė sunkiai prognozuojama, ir labai tikėtina, kad didelė dalis kultūrinių katalikų, pirmam išbandymui iškilus, formaliai atsiribos nuo Bažnyčios.

Dublino arkivyskupija yra jauna. Tai rodo faktas, kad vaikų iki 6-erių metų skaičius didesnis nei pagyvenusių žmonių, kuriems – per 70. Tai rodo, jog Bažnyčiai atsiranda ir naujų galimybių, ir iššūkių.

Pasak demografinių prognozių, netrukus Airija vėl pasieks 8 milijonų gyventojų skaičių, kuris buvo prieš didįjį XIX amžiaus badą. Spėjama, kad net pusė visų gyventojų gyvens būtent Dublino arkivyskupijoje. Tai yra aplinka, kurioje Katalikų Bažnyčiai teks veikti. Reikia realistiškai ją įvertinti ir permąstyti strategiją.

Airiško katalikiško ugdymo ateitis

Jaunų katalikų formacija Airijoje šimtmečius labiausiai priklausė nuo mokyklų, kuriose daug dėmesio buvo skiriama religiniams dalykams. Čia buvo ruošiama Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Beveik visa Airijos mokyklų sistema tradiciškai turėjo konfesinį atspalvį. 90 nuošimčių visų mokyklų buvo katalikiškos. Beje, dar visai neseniai konfesinės mokyklos buvo vienintelis mokyklų tipas ir buvo visiškai finansuojamos valstybės.

Sekuliarėjant visuomenei ir didėjant pliuralizmui iškilo kitokių mokyklų poreikis. Airijos švietimo sistema yra atsidūrusi sudėtingoje kryžkelėje.

Panašu, kad vis dar didelė dalis šeimų pasisako už aukštos kokybės konfesinį mokymą, kuris kartu yra atrama, leidžianti jaunuoliams išlikti savo religinėje tradicijoje. Bėda ta, kad šis mokymas vis blankiau sugeba perteikti krikščionišką tapatybę ar pristatyti krikščionišką tradiciją. Airijoje vis pasigirsta nuogąstavimų, kad konfesinės mokyklos yra pernelyg uždaros ir atsilikusios nuo pliuralistinio šių dienų pasaulio. Tačiau tokie nuogąstavimai yra kur kas mažesnė grėsmė Bažnyčiai nei daugumos katalikiškų mokyklų vadovų noras katalikišką ugdymą įsivaizduoti kaip sekuliarias švietimo paslaugas, pridengtas religine skraiste. Tokių mokyklų mokiniai įgauna iškreiptą suvokimą apie tai, ką reiškia krikščioniškas gyvenimo būdas.

Debatuose, kad galbūt derėtų nutraukti valstybės paramą konfesinėms mokykloms, kartais girdime paradoksalių teiginių. Pavyzdžiui, kai kurie katalikiškų mokyklų atstovai tvirtina, kad jų mokyklos tokios atviros ir tolerantiškos, jog tikrai nereikalingos jokios kitos. Kiek šios mokyklos išlieka katalikiškos ir kokiu pagrindu jos taip save įvardija? Panašu, kad Airijos Bažnyčiai teks spręsti sudėtingą uždavinį – atrasti, koks vaidmuo bendroje švietimo sistemoje turi tekti katalikiškoms mokykloms ir kas yra pastarųjų tapatybės būtinieji dėmenys. Katalikiškų mokyklų svarba yra ne tik tai, kad jų steigėja yra Bažnyčia, bet jų specifinė tapatybė ir savitas akcentų dėliojimas.

Seniau, kai buvo kalbama apie Bažnyčios atsinaujinimą, buvo įprasta žvelgti į seminarijas. Veikiausiai ir dabar verta į jas pažvelgti, nes pašaukimų krizė yra svarbus signalas, į kurį turime reaguoti. Pašaukimai paprastai subręsta tikinčių žmonių šeimoje ir bendruomenės gyvenime. Galima teigti, kad Airijos Bažnyčios atsinaujinimas galimas tik tada, kai ateis nauja vyrų ir moterų karta, kuri jausis pakankamai tvirta liudyti savo tikėjimą ir juo vadovautis kasdieniame gyvenime.

Vykstant Tarptautiniam eucharistiniam kongresui Dubline, rengėjus nustebino didžiulis žmonių susidomėjimas katechetiniais seminarais, noru gilintis į savo tikėjimą. Galima drąsiai sakyti, kad Airijos katalikai jaučią stiprų tikėjimo formacijos ir maldos poreikį, tačiau, deja, į tai ne visada atsižvelgiama. Tarsi yra visos struktūros katechezei ir evangelizacijai plėtoti, tačiau nemaža dalis katechetų yra vangūs ar neturi drąsos keistis, kaip ir nemaža dalis katalikiškų mokyklų mokytojų paprasčiausiai patys nepraktikuoja tikėjimo. Labai dažnai matome prastą situaciją, kai katechezė apsiriboja tik pasiruošimu Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Natūralus padarinys – vyresnių klasių moksleivių dalyvavimas religinėse praktikose labai sumažėjo. Religinis gyvenimas pasibaigia Sutvirtinimo sakramentu.

Visi šie sunkumai, su kuriais susiduria Airijos Bažnyčia, trukdo jai adekvačiai reaguoti į tai, kad politinis gyvenimas vis labiau atitrūksta nuo krikščioniškų vertybių. Viena vertus, priešų šiandien turime ieškoti ne tiek išorėje, kiek savo viduje. Šiandien Airijos Bažnyčiai tapti gyvybinga liudytoja trukdo ne tiek išorinės aplinkybės, kiek įpročiai, paveldėti iš praeities. Kita vertus, kiekvienas iššūkis kartu yra dovana ir kvietimas keistis. Tad svarbu ne dejuoti, bet drąsiai ir entuziastingai imtis spręsti iškilusius sunkumus.

Vertė Tomas Matulevičius ir Andrius Navickas