„Tikėjimo ir šviesos bendruomenės“ piligrimystė: „Nebijokite Dievo siurprizų“

Šis pokalbis – tai kelios piligrimų mintys apie Tikėjimą ir šviesą, apie Periferijų popiežių, apie draugystę.

Tikėjimo ir šviesos bendruomenės grupė prieš kelias dienas grįžo iš Romos. Koks šio vizito tikslas, kokiuose renginiuose dalyvavote?

Kristina. Lygiai prieš metus viena neįgali mergaitė iš mūsų bendruomenės išreiškė tokį norą – noriu į Vatikaną, ar važiuosime?

Popiežiui Benediktui XVI paskelbus Tikėjimo metus, mums tapo aišku, kad Tikėjimo ir šviesos bendruomenės Tikėjimo metų proga tiesiog privalo aplankyti Vatikaną; tad tai yra mūsų Tikėjimo metų piligrimystė. Kai planavome kelionę, tikėjomės susitikti su popiežiumi Benediktu XVI, tačiau Apvaizda pakeitė įvykius, ir vienas iš pagrindinių troškimų buvo susitikti su naujuoju popiežiumi Pranciškumi.

Br. Ramūnas. Vykau į šią piligrimystę, kad patarnaučiau bendruomenei dvasiniuose dalykuose, kad ši kelionė būtų ne tiek turistinė, o piligriminė, kad išgyventume maldos gyvenimą bendruomenėje.

Norėjome aplankyti Romos pirmųjų amžių kankinius, kurie atidavė savo gyvenimą už Kristų, už tikėjimą, norėjome prisiliesti prie jų gyvenimo liudijimo, kad patys rastume drąsos eiti tikėjimo keliu, skelbti Jėzų Kristų. Man paliko labai gilų įspūdį, kai Šv. Kalisto katakombose aukojome šv. Mišias – toje vietoje, kur pirmaisiais amžiais krikščionys meldėsi, laužė Eucharistinę duoną. Taip pat norėjome aplankyti Šv. Petro baziliką, išgirsti dabartinio apaštalo Petro įpėdinio žodį, padrąsinimą.

Dalyvavote keliuose susitikimuose su popiežiumi – Viešpaties Angelo maldoje, trečiadienio bendrojoje audiencijoje; aplankėte nemažai krikščioniško tikėjimo liudijimo paminklų. Kokie įspūdžiai? Kas labiausiai palietė?

Kristina. Vienas didžiausių įspūdžių šios kelionės metu – trečiadienio bendroji audiencija, bet kartu ir labai netikėtas pirmasis susitikimas su popiežiumi Pranciškumi sekmadienį per Viešpaties Angelo maldą. Jau kiek pažinodami šį popiežių iš jo mokymo, kad jis siunčia visą Bažnyčią į periferijas ir pats yra tarsi periferijų popiežius, einantis pas žmones, ypač pas tuos, kurie galbūt pas jį ateiti negalėtų, – savu būdu išgyvenome tokią patirtį ir patys.

Ėjome į Vidudienio maldą Šv. Petro aikštėje, tačiau buvo daugybė žmonių ir likome labai toli, negalėjome net ekranų įžvelgti, neturėjome jokio lūkesčio pamatyti popiežių, tik galvojome dalyvauti dvasioje, melstis kartu. O kaip popiežius sako: „Nebijokite Dievo siurprizų“, – ir tai, kad popiežius privažiavo labai arti, mums buvo laba didelė Dievo dovana. Kaip Tikėjimo ir šviesos bendruomenė šį popiežių priimame kaip labai didelę dovaną, labai artimą mums, nes mūsų bendruomenė, šeimos, kurios augina protiškai neįgalius vaikus, visada bus šiek tiek periferijos žmonės – nes negalia visada yra skandalas, niekada iki galo nebūsime priimti, visada atsiras ta perskyra. Todėl mums kelia didį džiaugsmą, jog popiežius trokšta Bažnyčios vargšams, ir dar labiau jaučiame, kad esame Bažnyčios širdyje.

Popiežius Pranciškus vis pabrėžia, kad turime labai rūpintis mažiausiais, skurdžiausiais, pažeidžiamiausiais. Tai tarsi ypatingas paskatinimas ir jums?

Taip, ir kartu tai yra ne tik proga pasijusti priimtiems Bažnyčios širdyje, kuri tarsi vis labiau atveriama vargšams, bet kartu ir sustiprinimas misijoje. Kaip kad sako mūsų įkūrėjas Jeanas Vanier sako, „Tikėjimo ir šviesos bendruomenei“ būdingas džiaugsmas, kylantis iš kančios, iš tiesų yra pašauktas tapti visų žmonių džiaugsmu, nes šių dienų pasaulyje labai stokojama to tikro džiaugsmo. Tad jis mus siunčia į misiją tuo džiaugsmu dalintis, eiti į pakraščius ir liudyti.

Bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier liepos mėnesį gavo premiją „Pacem in Terris“ – tai jau ne pirmas apdovanojimas, kuriuo įvertinama jo veikla. Jo ištarti žodžiai priimant apdovanojimą „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“, – tai stiprus liudijimas visuomenei, propaguojančiai jaunatvės, sveikatos, grožio kultą, kuri dažnai nori kitokį,  pažeidžiamą ar nepatogų išstumti į užribį.

Gražu tai, kad tą apdovanojimą priimdamas, jis neprisiima sau nuopelno – tai labai nuolanki Dievo žmogaus reakcija, kuris, priimdamas apdovanojimą, sakė: „Suteikdami šį apdovanojimą, jūs apdovanojate ne mane, bet žmones su kuriais aš gyvenu, žmones, turinčius negalią, – tai juos jūs pagerbiate“. Ta žinia, kad Dievas pasirinko tai, kas silpna, iš esmės yra mūsų bendruomenių širdyje. Tuo mes gyvename, tai taip pat yra to džiaugsmo, būdingo Tikėjimui ir šviesai, priežastis – būti pasirinktiems Dievo, nepaisant silpnumo, nepaisant negalios. Galbūt net to silpnumo ir negalios dėka dar labiau išryškėja tas Dievo pasirinkimas ir Dievo darbas.

Bendruomenė Lietuvoje įkurta 1991 metais. Kaip pasikeitė visuomenės nuostata žmonių, turinčių negalią, atžvilgiu? Sovietmečiu jie buvo labai marginalizuojami, stigmatizuojami, kaip tai kito Nepriklausomybės metais?

Br. Ramūnas. Manau, kad palyginus su sovietmečiu pasiekimas nemažas. Tiesa, kad einant su neįgaliaisiais iš pavienių žmonių gali sulaukti ironiškos šypsenos tiek Lietuvoje, tiek Romoje, tai galima suprasti, kadangi galbūt ne visiems priimtina. Tačiau bendrai paėmus sakyčiau yra teigiamas postūmis, priėmimas, nesame kažkaip persekiojami. Jei kartais ir pasijaučiame esantys visuomenės ar Bažnyčios pakraštyje, bet suprantame, kad gyvename dar pasaulyje, dar ne danguje.

Kristina. Aš dirbu viename dienos centre – tai dienos užimtumo centras protiškai neįgaliems žmonėms, dalis mūsų Tikėjimo ir šviesos bendruomenės lanko šį centrą. Tai irgi galime pastebėti tą pokytį, ypač kai ateina naujas centro lankytojas, jaunas žmogus, turintis negalią, ir jo tėvai yra jaunesnės kartos, tai matyti labai didelis skirtumas, palyginti su tais, kurie atėjo prieš dvidešimt metų, po sovietinio bloko griuvimo. Sakyčiau, kad yra daugiau laisvės, atvirumo, priėmimo. Visuomenėje vyksta įvairių integracinių projektų, dirba dienos centrai ir panašiai.

Dirbdama dienos centre pastebėjau dar vieną dalyką. Kaip minėjau, čia ateina dalis mūsų Tikėjimo ir šviesos bendruomenės bičiulių – kaip mes vadiname neįgalius žmones.

Centras labai puikiai dirba, labai daug daroma dėl tų žmonių, kad jie jaustųsi saugūs, kad galėtų vystyti savo gebėjimus, aplinka pasižymi bendruomeniškumu. Tikrai viskas yra labai gražu, tačiau draugų jie neturi. Tai labai svarbu, jei neįgalus žmogus lanko tik dienos centrą, kur jis priimamas pagarbiai, kur vyrauja draugiškas santykis, bet tie žmonės netaps draugais.

Kartais tenka skaityti anketą, kurią tėvai pildo, kai priimame naują žmogų į centrą, ir net širdį suspaudžia, kai anketoje į klausimą, ar jis turi artimų žmonių, ar turi artimų draugų, dažniausiai parašoma – ne. O Tikėjimas ir šviesa yra ta aplinka, ta erdvė, kur žmogus su negalia iš tiesų įgyja draugų – tikrų draugų, ir tada visų gyvenimas labai keičiasi: ir draugų, ir žmonių su negalia, ir šeimos. Tai toks unikalus „Tikėjimo ir šviesos bendruomenės“ vaidmuo šių dienų visuomenėje, kai dėl neįgaliųjų jau, atrodo, tarytum nemažai daroma.

Kalbino Dalia Žemaitytė