Petras Repšys: „Svarbiausia užduotis yra nepadaryti klaidų“

Petro Repšio pasakojime atsiskleidžia svarbiausi jo asmeninės ir kūrybinės biografijos bruožai. Knygos puslapiuose analizuojama asmens ir kūrėjo laisvės sovietmečiu problema, dalijamasi prisiminimais apie sovietmečio ir posovietinio Vilniaus kultūrinį veidą formavusius žmones, prabylama apie dailininkų bendruomenę ir kuriami išraiškingi jos atstovų portretai. Nuosekliai aptariama, kaip buvo brandinami Repšio darbai, kuriuose atvaizduoti svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai ir juos kūrusios asmenybės.

Norėčiau mūsų pokalbį pakreipti istorijos link. Papasakokite apie savo „klajones“ po įvairias dailės technikas, kurios turbūt išduoda Jūsų nuolatinį poreikį dairytis į praeitį, mąstyti apie jos ir dabarties susitikimo formas. Kada ir kodėl Jums tapo įdomios senosios dailės technikos?

Manau, kad šito nereikėtų sureikšminti. Stengiuosi pabandyti tiek, kiek spėju. Nesu didelis senųjų dailės technikų žinovas ar juo labiau meistras ar aukštos klasės amatininkas.

Technika tėra technika. Svarbiausia, ar kas nors pavyksta ja naudojantis.

Man viskas buvo įdomu: padaryti reljefą, nutapyti paveikslą kiaušinio tempera ar išbandyti enkaustiką. Norint visa tai daryti, reikia kai ką žinoti.

Freska susijusi su vienomis problemomis, medaliai — su kitomis. Tačiau negaliu pasakyti, kad visa tai yra labai komplikuota. Technikos nereikėtų mistifikuoti. Viską knygose galima rasti, tiesa, ilgą laiką buvo problema, kur tas knygas gauti, ir dažniausiai jos būdavo ne lietuvių kalba. Na ir vėl tekdavo kitus žmones kankinti, prašyti, kad išverstų.

Nuolatinė Jūsų kūrybos tema — Lietuvos istorija. Kuri Lietuvos istorijos epocha Jums pati įdomiausia?

Iš tikrųjų visa istorija yra istorija, ir ją reikia priimti tokią, kokia ji yra. Tiktai tiek, kad labai sunku skaityti, kai mūsiškius žiauriausiais būdais žudo. Tačiau vienas dalykas. Aš nesu prieš religiją, bet kiek buvo kraujo pralieta su krikščionybės atėjimu!.. Mums krikštas buvo reikalingas vien jau kaip būdas išlikti, kitaip visus mus būtų iškorę ir išsmaugę.

Kita vertus, krikščionybė atnešė mums raštą, prie Katedros buvo įsteigta mokykla, kurioje vaikai pradėti mokyti skaityti, rašyti ir giedoti. Labai patinka Gintaro Beresnevičiaus pasakymas, kad krikščionybė ir pagonybė yra dvi seserys, kurios neperskiriamos. Man svetima vieno istoriko mintis: „Man šlykštu visi tie žalčiai ir rupūžės!.. Suprantu, yra žmonių, kurie baisiai bijo varlių — iš karto puola į isteriją jas pamatę.

Amžinatilsį Gintaras ne tik įdomiai mąstė, bet ir mokėjo savo mintis rišliai bei sklandžiai pateikti.

Deja, gyveno neilgai.

Ką norite pasakyti? Kad talento liepsna jį sudegino?

Noriu pasakyti, kad būtų, be abejo, daug nuveikęs. O dėl talento liepsnų ir susideginimų… tai romantiškas požiūris. Tiesiog toks likimas… Jeigu ir galima kuo nors tikėti, tai likimu.

Su Beresnevičiumi susipažinau, kai mano freska jau buvo baigta. Tai kitos kartos žmogus, puikus pašnekovas. Jis buvo nepanašus į mokslininką — laisvas ir gyvas. Užeidavo nežiūrėdamas paros laiko. Mąstė stambiais planais. Buvo toliau pažengęs į religijotyrą už kitus mūsų tyrinėtojus. Savaip suprato mitologiją. Nesirausė faktuose, surasdavo mūsų mitologijos atitikmenų kitose (kartais labai tolimose) kultūrose. Antai brėžė analogiją tarp mūsų „Eglės žalčių karalienės“ ir kazachų pasakos.

Mane stebino, kai jis rimtu veidu aiškindavo, kad po mirties dar garantuotai reiks gyventi toliau ir dirbti tuos pačius darbus, kuriuos darėme žemėje.

Važiuodamas namo į Kauną, užeidavo pas mane: jam reikėjo mano grafikos, kaip jis sakydavo, savo žmonai lauktuvių.

Esate ne kartą pasakojęs apie bendravimą su praeities tyrinėtojais. Daugiausia minėdavote etnografų ir mitologų pavardes, na, kad ir Pranės Dundulienės ir Norberto Vėliaus.

Turiu beveik visas Pranės Dundulienės knygas, bet jos sunkiai paskaitomos. Puiki Angelės Vyšniauskaitės knyga „Etnografijos bruožai“ (1). Tapant freską man buvo naudingos jos aprašytos kalendorinės šventės.

Su Norbertu Vėliumi susipažinau taip: jis buvo ką tik baigęs Vilniaus universitetą, o mes su Geda kūrėm „Strazdą“. Norėjome surasti žmogų, su kuriuo galima dėl mitologijos pasikalbėti. Tada jis mums sakė: „Jūs turite fantazijos — darykite ir viskas bus gerai.“ Žinoma, su Sigitu savo darbą padarėme. Knyga buvo išleista.

Bet Vėliaus ramybėje nepalikau. Man jo pagalbos prireikė, kai pradėjau ruoštis kurti freską. Jei man kildavo kokių neaiškumų, jis mielai patardavo, skolindavo knygas, konsultuodavo mitologijos klausimais. Nepaprastai daug žinojo. Buvo įdomu, kaip jis pasakodavo. Klausytis jo kalbančio buvo gal net įdomiau negu skaityti jo tekstus.

Visai negerdavo, bet savo namuose visada turėdavo puikios dzūkiškos naminukės.

Visos jo išleistos knygos buvo įdomios ir vertingos.

Kaukai, aitvarai ir kitos mitinės būtybės puikiai jo suregistruotos ir aprašytos (2). Jo tekstais naudojausi kurdamas freską. Vėlius išleido baltų religijos ir mitologijos šaltinius (3). Viačeslavas Ivanovas apgailestavo, kad rusai tokio pobūdžio knygos neturi.

Norbertas buvo mokslo žmogus. Nešvaistė laiko beprasmiams pasisėdėjimams. Susitikdavom, kai buvo reikalas.

Pereikime prie Jūsų darbų, kuriuose atskleidžiami istoriniai siužetai ir procesai, asmenybės ir įvykiai. Jūsų kūrybos procesas daug kuo panašus į istoriko darbą. Visų pirma Jūs daug skaitote, analizuojate, lyginate detales ir tik tada imatės paišyti. Man atrodo, kad Jūs atkuriate praeitį vaizdais, o ne kuriate jos atvaizdus.

Noriu pasakyti vieną dalyką: kai susiduri su tokiais dalykais, kuriais aš užsiimu, svarbiausia užduotis yra nepadaryti klaidų. Egzistuoja tekstas ir tu jame negali suklysti.

Norite pasakyti, kad dailininkas neturi teisės paišyti Vytauto Didžiojo kaip drūto dviejų metrų ūgio vyro su ilga ir juoda lyg degutas barzda, jeigu nėra tikras, kad Vytautas buvo būtent toks?

Savo darbuose naudoju kaip medžiagą istorikų pateikiamus faktus. Nežinau, kiek tai tiesa, kiek jų nuomonė. Man svarbu sukurti meno kūrinį, visa kita — pagalbiniai dalykai.

Iš istorijos žinau, kad Vytautas buvo Didysis, bet ne dviejų metrų, neturėjo nei deguto, nei barzdos. Jei nesilaikyčiau tvarkos, išeitų Karabasas Barabasas.

Eina kalbos, kad istorikai kryžiuočių archyve aptiko Vytauto Didžiojo „pasinę nuotrauką“. Taigi, ši problema išsispręs.

Taigi, menininkas turi teisę į interpretaciją, kai jis dirba su istoriniu siužetu, tačiau „nepadarydamas klaidų“… O gal vis dėlto meninė išraiška svarbiau?

Meninė išraiška — pagrindinis dalykas. Jei žmonės jos neranda mano darbuose, tai man bankrotas.

Taigi, egzistuoja meninė tiesa ir gyvenimo tiesa.

Meninė tiesa ir gyvenimo tiesa ne visada sutampa. Kai kada meninė tiesa paneigia gyvenimo tiesą. Nuostabioje „Rolando giesmėje“ Karolis Didysis kaunasi su saracėnais ir laimi. Iš tikro Karolis kovojo su baskais. Baskai sumušė Karolio kariauną. Kas tai? Melas? Taip, tai netiesa. Šiuo atveju netiesa virsta menu. Bet ne visada menas yra melas.

Dažnai teigiama, kad menas yra tiesos ieškojimas. Arba menininkas — piligrimas, klaidžiojantis labirinte, einantis Dievop.

O kaip su įkvėpimu? Kiek reikšmės jis turi Jūsų darbo procesui?

Meno mokyklose, institutuose buvome rengiami būti menininkais. Kūryba yra ir darbas. Sėkmė šiame darbe siejama su visokiausiais įkvėpimais ir iškvėpimais. Žodžiu: dirbtiniu kvėpavimu. Manipuliuojama ir tokiais žodžiais: „dvasingumas“, „šiltumas“, „aistra“, „nuoširdumas“, „betarpiškumas“. Kai kas sukuria meną „netyčia“ arba menas „atsitinka“.

Dar tenka girdėti, kad „kažkas iš viršaus ranką vedžioja“… Visas tas sąvokas, kartu su „ranka“, reiktų sudėti į didelį puodą, išvirti ir atiduoti dangaus paukščiams sulesti. Bitė gyvena 60 dienų. Per visą savo gyvenimą suneša 1 gramą medaus.

Man kaip istorikui itin įdomūs Jūsų istorinio žanro kūriniai. Pirmiausia, žinoma, medaliai. Turbūt visi Jūsų medaliai — ar būtų skirti mūšiams, ar bičiuliams pagerbti — priklausytų ir meno, ir istorijos sričiai. Medalių esate sukūręs labai daug. Turbūt galima net atskiras grupes skirti?

Mano medalius iš tiesų būtų galima skirstyti į keletą grupių (4).

Pirmoji — medaliai artimiems draugams: Giedrei, Albinui Kentrai, Justinui Mikučiui, Mindaugui Navakui, Kęstučiui Paliokui, Rasai, Arvydui Šalteniui, Norbertui Vėliui, Viktorijai… Tai neportretiniai vienpusiai medaliai. Vaizdavau objektus, tinkamus to žmogaus būsenai atskleisti, kai kada naudojau anekdotines situacijas iš jų gyvenimo. Bandžiau įvairias plastines kombinacijas: negatyvą ir pozityvą vienoj plokštumoj, piešinį ant sujaukto paviršiaus, įvairias faktūras ir kt. Kitai

grupei priklausytų portretiniai medaliai: Apučiui, Čigriejui, Gedai, Juškaičiui, Katkui, Martinaičiui, Strielkūnui… Buvo puiku dirbti, nes personažai man pozavo. Tai ne tas pat, kas naudotis fotografija. Remiantis fotografija, sunku suvokti formą. Reversui kiekvienas poetas turėjo savo nuožiūra pateikti tekstą, kurį norėtų matyti iškaltą metale. Su šriftu taip pat įvairiai eksperimentavau. Nesistengiau ir nesistengsiu kurti portretų neturėdamas medžiagos, pavyzdžiui, Donelaičio, Kulviečio ar Mažvydo.

Antrą grupę sudarytų medaliai dabarties ir praeities iškilioms asmenybėms: Dubeneckiui, Gimbutienei, Greimui, Jonui Pauliui II, Maironiui, Mickevičiui, Slovackiui…

Medalio Mickevičiui reverse vaizduoju Aušros vartus. Mat iš Naugarduko į Vilnių poetas atvyko būtent pro juos. Čia jis išlipo pasimelsti. Kadaise čia meldėsi jo mama, kuomet mažasis Adomas beviltiškai sirgo. Motinos įsitikinimu, Madona jį išgelbėjo.

Trečia grupė — medaliai institucijoms ir įstaigoms: Vilniaus universitetui, universiteto Medicinos draugijai, universiteto Kiemo teatrui, Vilniaus miesto savivaldybei…

Universiteto medalyje vaizdavau architektūrą. Averse — kolonų salė su simbolinėmis figūromis, reverse — didysis Skargos kiemas ir tuometinio rektoriaus Kubiliaus (5) portretas su senuoju ir naujuoju universiteto herbais bei skeptru.

Ketvirta grupė būtų medaliai svarbiems Lietuvos kultūros reiškiniams: Lietuvos Statutui, taip pat lietuviškos raštijos pradininkams Mažvydui ir Daukšai.

Šiuo metu kuriu iš plastilino medalių variantus Martyno Rodomiečio „Agendai“ ir Husoviano „Giesmei apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (6). Dar turėtų būti medaliai Skorinos „Rusų Biblijai“ ir lenkiškajai „Brastos Biblijai“ (7). Su dviem pirmaisiais medaliais (Daukšai ir Mažvydui) būtų serija, skirta LDK raštijai. Šiai grupei priklausytų ir medaliai, skirti naujiems kultūros reiškiniams: Vilniaus ekslibrisų bienalei (1977), Kauno pavasario tapybos parodai (1980), Vilniaus tapybos trienalei (1981), Vilniaus Pabaltijo medalių trienalei (1986).

Penkta grupė — medaliai istoriniams įvykiams ir asmenybėms:

1009 metų Lietuvos Krikštui (šio medalio averse pavaizduotas Netimeras, ugnis ir Brunonas Bonifacijus, reverse — penki į vandenį įsibridę vyrai; iš jų rankų judesių galima atsekti žegnonę). Šiai grupei taip pat priklauso medaliai istoriniams mūšiams atminti: Saulės, Durbės, Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio…

Medalyje Žalgirio mūšiui vaizduoju Vytautą ir Jogailą. Virš jų — angelas, laikantis du vainikus. Naudojausi majestotiniais valdovų antspaudais.

Šiuo metu kuriu medalius Salaspilio, Klecko, Ulos, Oršos ir Chotino mūšiams. Taip pat esu sukūręs Lietuvos istorinio Vyčio aštuonias modifikacijas.

Iš asmenybių — medaliai Herkui Mantui, Kasparui Bekešui, Mindaugui, Steponui Batorui. Atskirą grupę sudaro medaliai svarbiems naujosios istorijos įvykiams: lietuviams, kurie prievarta į svetimas armijas paimti savo galvas padėjo, 1941 metų deportacijų aukoms, miško broliams, 1941-ųjų sukilimui, 1941 metų Raudonojo teroro aukoms atminti, 1949 metų vasario 16-osios deklaracijai. Tą ciklą dar tęsiu. Kita serija bus skirta nacių teroro aukoms — Štuthofo kaliniams, žydų holokaustui, Pirčiupiams, Ablingai…

Taip pat čia priklauso medaliai Juozui Urbšiui ir Vladui Putvinskiui. Medalio deportacijų aukoms atminti averse pavaizdavau degantį avilį ir skrendantį bičių spiečių. Reverse — Aušros Vartų Marija. Aplink — Maironio tekstas. Medalyje „Lietuviams, kurie prievarta į svetimas armijas paimti savo galvas padėjo“ vaizduoju tris upių atskirtus, miegančius vyrus svetimose žemėse. Mitologiškai upė yra riba. Nevaizduoju užkaltų vagonų, durtuvų, išdarkytų kūnų. Kiekvienu atveju stengiuosi surasti atitinkamą simbolį, kad mintis nebūtų tiesmuka ir sekli.

Su naujausia istorija susiję medaliai Sausio 13-osios aukoms, Lietuvos muitininkų žūčiai, Romui Kalantai, Vytautui Landsbergiui, Artūrui Sakalauskui, Stanislovui Žemaičiui.

Ar nesijaučiat su savo medaliais truputį vienišas tarp kolegų? Juk Lietuva neturi senų medalininkystės tradicijų…

Prieškaryje buvo du pagrindiniai medalininkai. Tai Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Rimšos medalius pagal jo modelius pantografo technika atlikdavo ir tiražuodavo Šveicarijos ir Vokietijos meistrai (8).

Daugelio Zikaro darbų liko tik gipsiniai modeliai.

Mūsų laikais Lietuvoje priskaičiavau per 40 medalininkų.

Medaliai liejami, auginami elektrolizės būdu (9). Petras Garška pirmasis pradėjo graviruoti plieno medalius. Paskui„Dailės“ kombinate atsirado savų graverių. Medalių graviravimą perėmė susikūrusi monetų kalykla. Kasmet Telšiuose vyksta medalininkų stovyklos. Tai palaiko medalininkystės egzistavimą. 2010 metais Telšių stovykloje dalyvavo du lenkų skulptoriai, kurie rodė filmą apie medalininkystės dėstymą Varšuvoje. Ten esama net medalininkystės specialybės.

Lietuvoje niekada nebuvo tokių dalykų. Į medalininkystę jaunimas ateina ne iš Dailės akademijos, o iš Telšių (10). Yra talentingo jaunimo. Kadangi medalių niekas nebeužsako, dailininkai patys yra ir užsakovai, ir vykdytojai. Pabaltijo trienalėse jau kelerius metus Estijai atstovauja vienintelis autorius, atklydęs iš Sankt Peterburgo.

Nesinorėtų, kad taip atsitiktų ir pas mus.

Kaip žinoma, 1482–1499 metais Leonardo da Vinci dirbo Milane Ludovico Maria Sforzos il Moro dvare tapytoju, skulptorium ir karo inžinierium. Jo dukterėčia Bona Sforza tapo Lenkijos ir Lietuvos karaliene. Į Lenkiją ir Lietuvą iš Italijos ji atvežė ne tik salotas ir pupeles bei sąvokas „architektūra“, „projektas“, „obeliskas“.

Jos karaliavimo metu nukalami pirmi karališkosios šeimos medaliai. XVI amžių reiktų laikyti Lenkijos ir Lietuvos medalininkystės pradžia.

Be to, Bonos Sforzos rūpesčiu sukuriamas Vytauto Didžiojo sarkofagas Vilniaus katedroje. Per Bonos protekciją Abraomas Kulvietis atidarė pirmąją humanitarinės kolegijos tipo mokyklą Lietuvoje LDK bajorų vaikams (11).

1969 metais pradėjote kurti estampų ciklą „Mano Tėvynė“, kuriame, kaip pats rašėte, norėjote išpaišyti papročius, žaidimus, įvairiais metų laikais dirbamus darbus. Kaip gimė sumanymas imtis tokio ciklo?

Tai turėjo būti didelis ciklas, kuriame atsispindėtų lietuvių papročiai, žaidimai, darbai įvairiais metų laikais (12).

Naudojau realistinį piešinį. Tuo metu domėjausi klasika. Pasirinkau litografijos techniką, nes linija ant litografinio akmens būna pilka, o paveikslas šviesus. Tai tiko mano darbams.

Tonų ir pustonių mūsų meistrai nemokėjo ėsdinti, todėl piešiau ant akmens litografiniu tušu. Pozavo mano draugai. Norėjau parodyti, kaip rūbai, kuriuos perkame parduotuvėje, ilgainiui pasisavina žmogaus fizines ir psichines ypatybes. O gal žmogus paverčia rūbą savo anatomijos dalimi?

Vėl kalbame apie Jūsų kūrybą, susiliečiančią su istorija. Tad norėčiau pasiteirauti, kaip kilo sumanymas pagaminti metalo skydą „Versmės“ knygynui, primenantį Renesanso ar baroko epochos metalo dirbinius.

Virš durų esanti niša prašėsi užpildoma.

Tuomet padariau ovalo formos skydą, kuriame patalpinau Pegasą (13). Jį rėmino dvi poezijos mūzos ir Homero galva. Amūriukai buvo reikalingi kaip kompoziciniai jungiamieji elementai.

Tarp langų sukūriau kronšteiną su Mažvydo knyga. Virš knygos grifonas, ant kurio sėdi mūza su lyra. Knygos raidės, lyra ir ornamentai paauksuoti.

Sukūrėte puošmenų ir „Versmės“ knygyno interjerui.

Norėjau, kad įėjęs nesijaustum esąs valdiškoj erdvėj. Bandžiau suteikti patalpai jaukumo.

Dešinėje pusėje stovėjo lentynos su knygom, tad savo darbus išdėsčiau kairėje. Nišose patalpinau du savo tapybos darbus, o nišutėje kampe — skulptūrą.

Ant sienų — medaliai, mažoji grafika ir trys auksuoti reljefai. Čia buvo organizuojami rašytojų susiėjimai, knygų pristatymai. Naujiesiems metams merginos puošdavo eglutę. „Versmėje“ mano darbai buvo iki Perestroikos, kai „mano kambarį“ išnuomojo antikvariatui.

Gal galėtumėte pakomentuoti „Atvaizdus Pilies fone“ [1974], įsimenančią kompoziciją, dominavusią „Versmės“ knygyno viduje? Kaip ir kodėl gimė šis kūrinys, kas čia pavaizduota?

Vlado Drėmos sukurtas Vilniaus pilių maketas nedavė man ramybės. Nutariau jį nupaišyti. Šio seno atvaizdo fone pavaizdavau šiuolaikinius vilniečius. Beje, tai mano šeima. Sugalvojau šį darbą atlikti kiaušinio tempera.

Paėmiau ir nupaišiau pernelyg nieko daug negalvodamas tris figūras — vyresnį sūnų Algirdą, žmoną ir save. Kai žmonės nuolat yra šalia tavęs, nereikia samdyti modelių. Žinoma, dabar žiūrintiems į šį mano paveikslą kyla įvairiausių minčių. Išgirdę tokį paprastą atsakymą, ne visuomet nori patikėti. Be jokios abejonės, autoriai kartais meluoja, aiškindami savo darbus. Tačiau, mano nuomone, kiekvienas žiūrovas pats pasirašo savo tekstą.

Piešėte Vilniaus pilis. Ar dabar pastatyta Žemutinė pilis, Jūsų manymu, pritapo prie Katedros aikštės erdvės?

Gerai, kad pastatė. Kitaip mūsų verslininkai vietoj rūmų būtų pastatę dar vieną „Maximą“. Čia didelės puikios salės. Vyšniauskas sakė, kad salėse gera akustika. Beje, pagal pirminį sumanymą čia turėjo būti nacionalinė dailės galerija. Dailininkai Sąjūdžio laikais aukojo pinigus tam reikalui.

Šalia Katedros visada buvo pilis ir ji niekada nebuvo implantas. Be to, pietinis atstatytų rūmų fasadas nė kiek nesiskiria nuo Smuglevičiaus piešinio.

Taigi, Jūsų negąsdina prie Katedros aikštės iškilęs pastatas?

Mane nelengva išgąsdinti. Jei rimtai, tai ginčus seniai reikėjo baigti ir galvoti, ką galima pagerinti. Man visa tai primena Trakų pilies istoriją (14). Kai kam labiau patiktų, kad ten būtų akmenų krūva. Turėtume neapsakomai daug romantikos. Šiandien nebėra reikalo diskutuoti apie Žemutinę pilį. Yra daug svarbesnis dalykas: visais įmanomais būdais gelbėti Aukštutinę, kad nenugriūtų.

1987 metais pradėjote kurti estampų ciklą „Vilnius“, kuriame fiksuodamas senamiesčio vaizdus pats tarsi ir gelbstite besikeičiantį, griūvantį, griaunamą, perstatomą miestą. Šiame cikle Jūs atsiskleidėte kaip miesto istorikas arba kronikininkas, kurio darbai, praėjus vos keleriems metams, šalia meninės įgijo ir dar vieną vertę, o būtent — kintančią realybę dokumentuojančio arba sustabdančio žvilgsnio. Kas inspiravo šį sumanymą?

Visų pirma aš negalvojau apie jokį ciklą (15). Turėjau cinko plokštelių, išsirinkdavau vietą ir raižiau tiesiai metale negalvodamas. Susidarė daug raižinių, o tas „daug“ šiandien pavirto į ciklą.

Praėjus laikui, kai kurių pastatų nebeliko, jie tebėra tik mano piešiniuose.

Kiti neatpažįstamai subjauroti. Prekybininkai savo krautuvėlėms sienose kerta duris ir langus. Niekas nieko nebesaugo. Sapiegų rūmų teritorijoje ir kitose panašiose vietose stato gyvenamuosius namus, naikindami istorinę erdvę. Net sovietinė paminklosauga tokių absurdų neleido.

Esam mužikai, esam barbarai.

Ar kada skaičiavote, kiek šio ciklo estampų sukūrėte?

Tiksliai nežinau. Kai kas pasimetė.

Kaip Jūs atsirinkinėjote objektus, kuriuos įtraukėte į Vilniaus ciklą? Galbūt iš anksto buvote susidaręs preliminarų sąrašą tam tikrų vietų, kurias norėsite užfiksuoti?

Paišiau, kas man patiko. Čia nebuvo jokios sistemos.

Ar Vilniaus ciklas jau yra užbaigtas? O gal kada nors dar planuojate prie jo grįžti?

Jei kada prie jo grįšiu, vadinasi, ciklas nebaigtas, jei negrįšiu — Vilniaus ciklas baigtas.

Manote, kad „nuprausę“ Vilnių mes išplovėme ir dalelę jo gyvybės?..

Vilniuje gana greitai nebebus ką paišyti. Miestas pamažu virsta brėžiniu. Galbūt čia atsiveria galimybės fotografams, stebintiems, kaip saulės spinduliai krinta ant pastatų, aš nežinau — tai jau jų reikalai. Imkime kad ir Dobužinskio nupaišytą Sarbievijaus kiemą (16). Atsimeni tą piešinį? Klausyk, ten tikras stebuklas! Piešinyje viskas juda. Pastatas jame lyg audinys, o visi daiktai — judesyje. Kai kur šiek tiek nubyrėjęs tinkas, kažkas užlieta vandeniu. Žvelgdamas į Dobužinskio piešinį supranti, kad pastatas turi savo istoriją. Jis neleidžia atsirasti iliuzijai, kad miestas buvo pastatytas per naktį — prabudo žmonės vieną rytą ir išvydo, kad Vilnius stovi! Taip juk nebūna, tik pasakose įmanomi tokie dalykai. Vilnius stovi ant įvairiausių kultūrinių sluoksnių. Čia susimaišę įvairūs stiliai ir iš to susidaro miesto ir atskirų statinių biografijos. Juk kiekvienas namas turi unikalią istoriją. Tačiau dabartiniai žmonės nori švaros, ir niekur tu nepasidėsi.

Kai kuriems menotyrininkams, analizuojantiems Jūsų darbus, susidaro įspūdis, kad Vilnių skirtinguose gyvenimo ir kūrybos etapuose matėte visiškai kitokį. Turiu omenyje Jūsų „pasakų“ Vilnių ankstyvuosiuose darbuose ir vėlyvąją kūrybą, kur nebelieka dekoratyvumo, tačiau atsiranda daug teksto. Kaip ir kodėl įvyko šis virsmas? Kas pasikeitė Jūsų žvilgsnyje?

Tekstas atsiranda, nes jis reikalingas. Man buvo svarbu objektas. Tai neturi nieko bendra su dekoratyvumu. Tuose mano ofortuose nėra paslapčių. Tai yra piešimas iš natūros. Be to, nepamenu, kad būčiau paišęs „pasakų“ Vilnių.

Beje, dar norėčiau grįžti prie Vilniaus ciklo ir pasakyti vieną dalyką. Drėmai nepatiko mano Vilnius… Juk jis romantikas… ir norėjo, kad miestas būtų gražus. Tuo tarpu mano darbuose kai kas įžvelgia lyg ir kažkokią niūrią nuotaiką, esą estampuose trūksta saulės, debesų, vienu žodžiu viso to, apie ką rašė Czesławas Miłoszas, tikriausiai žiūrėdamas į Ferdynando Ruszczyco paveikslus. Turiu omenyje Miłoszo mintis apie virš Vilniaus pakibusius barokinius debesis…(17) Taigi, aš neperteikiau Drėmos epochos žvilgsnio, kurį jis atsinešė į sovietinius laikus. Tačiau tai natūralu, juk aš pats — iš kitos epochos.

---

1 Lietuvių etnografijos bruožai, redagavo Angelė Vyšniauskaitė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964.

2 Norbertas Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės: laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai, Vilnius: Vaga, 1977.

3 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, t. 1; 2001, t. 2; 2003, t. 3; 2005, t. 4.

4 Žr.: Giedrė Jankevičiūtė, „Žodžio ir vaizdo jungtys metale“, Kultūros barai, 1993, Nr. 2/3, p. 22–25; Laima Kanopkienė, „Medaliai — kaip duoklė didiesiems atminti“, Lietuvos rytas, 1998 gruodžio 15 d., priedas „Mūzų malūnas“, p. 1, 5; Giedrė Jankevičiūtė, „Senovės ir nūdienos metraštininkas“, Kultūros barai, 2000, Nr. 8/9, p. 44; Ramutė Rachlevičiūtė, „Petro Repšio kultūros istorija“, 7 meno dienos, 2000 liepos 28 d., Nr. 30. Taip pat žr. paties dailininko autorefleksiją: „Petras Repšys apie savo sukurtus medalius“, Krantai, 1990, Nr. 2, p. 50–53. Kol kas išsamiausias P. Repšio medalių katalogas: Petras Repšys, medalių parodos katalogas, Vilnius, 1987. Taip pat žr.: Petras Repšys, Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius (sud.), p. 150–177.

5 Jonas Kubilius (1921–2011) — lietuvių matematikas, Vilniaus universitetorektorius (1958–1990).

6 Lenkų kilmės Vilniaus kapitulos kanauninkas Martynas Rodomietis parengė ir 1499 m. Gdanske lotynų kalba išleido apeigų knygą „Agenda“. Poeto humanisto Mikalojaus Husoviano lotyniškai parašyta poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ išleista 1523 m. Krokuvoje yra pirmas didesnis grožinės literatūros kūrinys apie Lietuvą.

7 Švietėjas ir humanistas Pranciškus Skorina 1517–1519 m. Prahoje rusėnų (senąja baltarusių) kalba išspausdino „Rusų Bibliją“ (22 Senojo Testamento knygos). Mikalojaus Radvilos Juodojo Brastoje įkurtoje spaustuvėje lenkų kalba išspausdinta Brastos arba Radvilų Biblija.

8 Pantografas — prietaisas brėžinių, planų, žemėlapių kopijoms kitu masteliu braižyti.

9 Elektrolizės būdas arba galvanoplastikos technika — plono metalo sluoksnio nusodinimas ant modelio elektrocheminio proceso metu.

10 Telšių kolegijos (buvęs Taikomosios dailės technikumas) metalo specialybės.

11 Abraomas Kulvietis pirmasis įsąmonino pribrendusią būtinybę Lietuvoje sukurti europinio lygio mokyklą, kurioje lietuvių kalba turi būti mokomoji kalba. 1539 m. Vilniuje buvo įsteigta mokykla, kurioje, pagal A. Kulviečio sumanymą, turėjo būti ugdoma lietuvių inteligentija.

12 Apie tai žr. dailininko autorefleksiją „Mano Tėvynė“, in: Petras Repšys, Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius (sud.), p. 70. Taip pat šiame albume žr. ciklo „Mano Tėvynė“ litografijas.

13 P. Repšio sukurta iškaba — integrali „Versmės“ knygyno Vilniuje eksterjero ir interjero dekoro dalis (darbai pradėti 1973 m., baigti 1978 m.). Knygynas veikė M. Gorkio, dabar — Didžioji g. 27.

14 Didžiojo kunigaikščio reikmėms Trakų salos pilis naudota iki XVII a. antrosios pusės, vėliau apleista, pamažu ėmė griūti. Pilies rekonstrukcija pradėta 1951 m. tuometinio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus iniciatyva. 1961 m. atstatyti rūmai, vėliau — priešpilis. Trakų pilies statyba sumanyta kaip tautinio komunizmo legalizavimo instrumentas, ne tik pravertė partijos poreikiams, bet ir atliko svarbų vaidmenį gaivinant lietuvių tautinę savimonę.

15 Apie šį ciklą žr. dailininko autorefleksiją „Vilnius“, in: Petras Repšys, Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius (sud.), p. 120. Taip pat šiame albume žr. ciklo „Vilnius“ ofortus.

16 Mstislavas Dobužinskis 1907 m. nutapė paveikslą „Universiteto Sarbievijaus kiemas“.

17 Czesławas Miłoszas apie Vilnių, kuriame praleido savo mokyklinius ir studijų metus bei debiutavo kaip poetas, yra pasakęs: „Debesų miestas, panašus į baroko architektūrą, ir baroko architektūros miestas, panašus į sutirštėjusius debesis.“