Clive’as Parkinsonas: „Menas daro poveikį mūsų sveikatai ir savijautai“

Clive‘as Parkinsonas yra Mančesterio metropolijos universiteto Meno sveikatai katedros vedėjas, menininkas, tyrėjas, Nacionalinio meno, sveikatos ir gerovės aljanso vienas steigėjų ir Jungtinės Karalystės meno, sveikatos ir gerovės tyrimų tinklo narys.

Clive‘as Parkinsonas yra mokymų programos „Meno sveikatai“, kuri  2013 m. spalio mėnesį vyko Vilniaus universiteto Onkologijos institute, vadovas. Ši programa buvo skirta  menininkams, grafinio ir interjero dizaino kūrėjams, jos tikslas – suteikti praktinių ir teorinių žinių apie meno poveikį sveikatai ir padėti parengti projektinį pasiūlymą Onkologijos instituto interjerui.

Menas sveikatai ir gerovei – Lietuvoje visiškai nauja sąvoka. Nedaug turime literatūros šia tema, Jungtinėje Karalystėje menas sveikatai praktikuojamas jau daugiau nei 30 metų. Kaip įgyta patirtis leidžia apibrėžti meno įtaką sveikatai?

Visada nustembu, kai menas sveikatai pavadinamas naujove. Tam tikra žmonių dalis dešimtmečius lankosi meno galerijose, teatre, skaito knygas, žiūri filmus. Tik jie neįsąmonina, kad potencialiai tai daro tikrai didelį poveikį jų sveikatai ir savijautai.

Menininkas savo veikla poveikį sveikatai gali daryti per dalyvaujamąjį kūrybinį procesą ir užsakomuosius kūrinius žmogaus sukurtai aplinkai arba pastato interjerui. Tokia menininko praktika suteikia žmogui galimybę keisti savo mąstyseną, pamiršti ligą ir prisiminti savo išgales, vidinį potencialą ir nusistatyti siekius. Menas sveikatai suteikia galimybę imti tai, ką dabar duoda gyvenimas, net jei tai gyvenimas su vėžiu, demencija, Alzheimerio liga ir t. t. Aš mėgstu mąstyti apie gyvenimo kokybę ir apie tai, kaip ją gali pagerinti kultūra ir menas.

Anksčiau buvote menininkas, o dabar – meno sveikatai judėjimo ambasadorius, vadovaujate mokymams, meno sveikatai sričiai atstovaujate politikoje, atliekate mokslo tyrimus ir t. t. Kaip augant susidomėjimui menu sveikatai keitėsi jūsų požiūris į meną ir kultūrą?

Kaip vizualiųjų menų atstovas turėjau progos dirbti didžiulėje Viktorijos laikų ligoninėje, kurioje gyveno apie 500 įvairias proto ir kūno negalias turinčių žmonių. Kai kurie ten praleido visą gyvenimą. Kai įžengiau į tą ligoninę, visa ligtolinė mano samprata, kas yra menas ir kultūra, pasikeitė kone per naktį. Toje didelėje ligoninėje aš vadovavau nedideliam meno skyriui. Menas buvo taip toli nuo viso to, kas ten dėjosi – ten buvo žmonių be jokių bendravimo gebėjimų, jie negalėjo kalbėti. Žmonės, atėję dirbti kartu su manimi, įgijo saviraiškos galimybę. Pamačiau, kaip žmonės keičiasi. Atėjo tokių, kurie buvo laikomi itin agresyviais, ir juos nepaprastai patraukė galimybė kurti ir laisvesnė aplinka.

Visiškai neįgalūs žmonės tapo įgalūs kai ką išreikšti vizualiai, menas jiems suteikė balsą. Ir tai nebuvo meno terapija tuo požiūriu, kad aš nesiskverbiau į klinikinę problemą. Aš nežiūrėjau į žmones kaip į ligonius ar kažko stokojančius gyvenime. Ir šitaip kažkas didino jų vidinį potencialą. Po to, ką patyriau ligoninėje, ėmiau tyrinėti sritį tarp terapijos ir meno asmeniui ir bendruomenei, ir meno poveikį platesniu visuomenės mastu. Ėmiau domėtis, kaip meninė kūryba gali praaugti patį individą ir kaip savo ruožtu ji gali daryti poveikį sveikatai ir savijautai – negana to, menas labiausiai į šalį nustumtiems žmonėms leidžia prisiliesti prie kultūros vertybių.

Daugeliui menininkų gali būti sunku dirbti sveikatos įstaigų aplinkoje – galbūt toks darbas tiesiog ne jiems. Kai kurie žmonės turi savą unikalų matymą, jie gali būti gabūs, talentingi ir susitelkti vien į galerijoms skirtą savo produkciją. Tai dar nereiškia, kad toks menininkas tampa garsiu bendruomenės menininku ar meno sveikatai praktiku. Kai kuriems žmonėms netinka darbas tokiame kontekste.

Kas būdinga menininkams, kurie siekia kurti meną sveikatai?

Kasmet dviem nedidelėms menininkų grupėms vedu „Meno sveikatai“ mokymus. Menininkai atrenkami, atsižvelgiant į jų motyvaciją, vertybes, taip pat tarpasmeninio bendravimo įgūdžius. Vieną grupę sudaro viešosioms erdvėms kuriantys menininkai, pageidaujantys gauti užsakymų sveikatos įstaigose. Kita grupė būna suburta iš dalyvaujamojo meno kūrėjų, kurie veikia instinktyviai klausydami širdies balso, tarp jų paprastai vyrauja revoliucionieriai, norintys paskatinti visuomenės pokyčius. Žmones šie mokymai domina dėl įvairių priežasčių – vieni nori daugiau praktinių įgūdžių, kiti nori keistis patirtimi su kitais šios veiklos atstovais, tačiau daugiausia yra norinčių pažinti naują sritį.

Pastato projekto stadijoje menas ligoninėse šiomis dienomis yra nebūtinas reikalavimas. Paprastai meno atsiranda vėliau, kai ligoninė jau pastatyta. Tada paveikslai, nuotraukos ir kiti meno kūriniai čia atsiduria iš kitų vietų kaip dovanos, jais užpildomos tuščios koridorių sienos ar nišos. Kaip apibrėžtumėte svarbiausią skirtumą tarp meno, kuris iš kažkur atsiranda ligoninėje, ir specialiai sukurto tam tikrai vietai?

Klinikinėje aplinkoje dirbantiems žmonėms nuolat tenka galynėtis su užduotimi tą aplinką sužmoginti ir pacientams, jų šeimos nariams bei personalui sukurti mažiau įtemptą atmosferą. Gana dažnai pacientai ir jų šeimos nariai su geriausiais ketinimais ligoninėms dovanoja meno kūrinių, bet, nepaisant gerų ketinimų, dažnai iškyla dilema, kaip organizuoti erdvę, ypač jei meno kūrinys jai netinkamas, bet personalas nenori įžeisti jo dovanotojo. Labai svarbu, kad būtų žmogus, kuris padėtų koordinuoti ir kuruoti meno programas. Tai leidžia sukurti vientisesnę ir net kintamą aplinką.

Taip pat yra svarbu rasti būdą į kūrybinį procesą įtraukti pacientus ir personalą. Pavyzdžiui, rengti kūrybinės dirbtuvės, kurios padėtų pažinti paciento ir personalo poreikius. Asmens vaidmuo erdvės kūrimo procese pakelia jo savivertę – pagrindinis dalykas yra atsižvelgti į tai, kad žmogus gali tapti bendro proceso dalyviu. Ligoninėje, kur asmens nepriklausomybė yra stipriai suvaržyta ligos ir gydymo režimo, toks įtraukimas į kūrybinę veiklą yra labai svarbus.

Ar prieš einant dirbti į ligoninę menininkui reikia įgyti medicinos išsilavinimą?

Medicinos išsilavinimas nebūtinas – menininkas pirmiausia turi būti menininkas. Bet jei dirbate su pažeidžiamais žmonėmis yra svarbu pažinti, kokie išmėginimai jūsų laukia ir kokių galimybių teikia meno sveikatai praktika.

Vargu ar yra įmanoma galutinai apibrėžti meno sveikatai sampratą. Galbūt ji yra nuolat naujai permąstoma, kaip ir apskritai meno samprata.

Mane labai žavi ši mintis apie permąstymą. Dar dirbdamas ligoninėje, susidūriau su Mančesterio metropolijos universiteto Meno sveikatai katedra ir jos požiūriu į žmogaus sukurtą aplinką – architektūrą ir dizainą bei galimą jos poveikį žmonių sveikatai ir savijautai.

Dirbdamas Nacionalinėje sveikatos tarnyboje ir rūpindamasis dvasine visuomenės sveikata, psichikos sveikatos įstaigose išmėginau įvairius vaidmenis ir dirbau įvairiuose tų įstaigų padaliniuose. Ir jaučiau, kad kartais kažko trūksta – tai yra būdų panaudoti meną kaip žmonių bendravimo priemonę ir pakelti žmonių savivertę, kad jie augtų ir klestėtų. Man atrodė, kad esama tam tikrų skirtumų tarp tradicinės meno terapijos, taikomos žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų, ir meno sveikatai judėjimo, kurio užuomazgos slypi žmogaus sukurtoje aplinkoje, bet jis plėtojasi toliau. Menas ir dizainas ligoninėse yra tik vienas iš elementų, yra ir kitų, taikomų sprendžiant visuomenės sveikatos problemas – alkoholis, rūkymas ir kiti dalykai paliečia kiekvieną iš mūsų kaip žmogų. Visų šių visuomenės sveikatos problemų pagrindas yra dvasinė sveikata ir savijauta – be abejo, ir nelygybė.

Menas – toks dalykas, kuris praplečia mūsų intelektinę ir emocinę patirtį. Taigi ar menas, stiprindamas dvasinę sveikatą, gali tapti įrankiu spręsti tam tikras mūsų sveikatos problemas?

Taip, meno sveikatai tikslas yra dvasinė sveikata ir gerovė. Sveikatos paslaugų įstaigos atlieka lemiamos svarbos vaidmenį kovodamos su ligomis, epidemijomis, negaliomis, bet „Meno sveikatai“ judėjimas mąsto apie žmogaus savijautą ir būtinybę matyti ne vien žmogaus ligą ir jam priklijuotas etiketes, bet perprasti asmenybės visumą ir įžvelgti galimybę tai asmenybei išsiskleisti, nepaisant ligos. Meno poveikis gali būti ir yra matuojamas įvairiomis vertinimo priemonėmis ir metodais. Tokiu būdu menas sveikatai plėtojasi kaip tarpdisciplininė sritis, apimanti kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologijas. Iš dalyvių istorijų ir menininkų tyrimų sintezės galima gauti įdomios medžiagos ir pamatyti, kad kultūra ir menas tikrai keičia žmonių gyvenimo kokybę.

Kalbino Ieva Petkutė, VšĮ Socialiniai meno projektai

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė