2013 10 14

bernardinai.lt

Ikimokyklinis.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ramunė Želionienė. Tariame TAIP vaiko atkaklumui, nuomonei ir poreikiams

Nors vaikui dar nėra dvejų metų ir jo „ožiukai“ dar maži, bet nesinori, kad jie užaugtų dideli. Vaikas dažnai nesupranta mano „ne“, nedaro, ką liepiu; visiškai manęs neklauso, kai negauna to, ko nori, – labai pyksta ir rėkia. Kartais nepadeda nei gražūs žodžiai, nei rėkimas, nei vaiko mušimas. Ką daryti?

(Sutrikusi mama)

Evgenios Levin nuotrauka

Vaikai neturi ožių – tai viena svarbiausių gyvenimo su vaikais aksiomų.

Ką daryti?

Nenorėkite, kad vaikas visuomet priimtų suaugusiojo NE.

Pasistenkite įsakinėjimus ir paliepimus pakeisti į kvietimą bendradarbiauti.

Nenorėkite, kad vaikas Jums visuomet besąlygiškai paklustų.

Pakančiai išgyvenkite vaiko nepasitenkinimą, kai jis neįgyvendina savo tikslų ir nepatenkina savo poreikių.

Niekada nemuškite vaiko, stenkitės nerėkti ant jo – priešingu atveju mokysite vaiką fiziškai ir psichologiškai smurtauti.

Auklėdami vaiką daugiausia dėmesio skirkite savo tinkamam elgesiui demonstruoti, o gražius žodžius pasilikite tik pastiprinimui. 

Levas Tolstojus rašė: „Tik tol auklėjimas atrodo sudėtingas ir sunkus, kol mes norime auklėti savo vaikus arba kitus žmones neauklėdami savęs.“ (Šalva Amonašvilis. Gyvenimo mokykla. Vert. I. Stulpinienė).

Viename interviu psichologas Michailas Litvakas rimtai juokavo: „Jei vaikai visuomet klausytų savo tėvų, mes su jumis dar ir dabar gyventume olose. Vaikai – tai pažanga, tai ateitis, pokyčiai.“

Pamąstykite sau tyliai: ką Jums reiškia vaiko NE? 

Yra suaugusiųjų, kuriems vaiko prieštaravimas tolygus jų karūnos numetimui visiems matant, jų autoriteto sumenkinimui, jų galios ir įtakos nuneigimui, nepagarba jiems. Tai suaugusieji, kurie nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų įpranta su jais kovoti. Toks suaugusiųjų elgesys skatina dar didesnį vaikų priešinimąsi, nes vaikai siekia laisvės ir teisės gyventi savo gyvenimą. Autoritarinis auklėjimas sukelia didelių konfliktų, vaikai su tėvais jau vaikystėje nebeturi bendrumų ir vieni nuo kitų tolsta.

Kai vaikas prieštarauja, vadinasi, jis mąsto kitaip – tai puiki galimybė paklausti vaiko, ko jis nori, kaip jis mąsto, kaip jam viskas  atrodo. Tai puiki galimybė geriau pažinti savo vaiką.

Yra suaugusiųjų, kuriems vaikų NE suteikia kur kas daugiau informacijos apie pačius vaikus ir neišmuša jų iš pusiausvyros. Kai vaikas prieštarauja, vadinasi, jis mąsto kitaip – tai puiki galimybė paklausti vaiko, ko jis nori, kaip jis mąsto, kaip jam viskas  atrodo. Tai puiki galimybė geriau pažinti savo vaiką. Kai vaikas sako NE, jis suteikia mums informacijos apie save. Ir tai labai svarbu kuriant bendradarbiavimu grįstus santykius. Nepratinkime vaikų prie nuolatinių kovos situacijų, nes labai greitai vaikai savo tikslus išmoks pasiekti tik jėga. Būtent toks yra „aš liepiu – tu vykdai“ elgesio pavyzdys.

Mūsų tikslas – parodyti vaikams, KAIP galime bendradarbiauti. 

Frazės „man reikia tavo pagalbos…“; „ką manai apie…?“; „kaip tau atrodo?“; „aš tau siūlau…“; „pasitarkime dėl…“ skatina bendradarbiauti. Ir jas reikia pradėti vartoti nuo pat pradžių, kai vaikai dar maži. Vaikai tik kalbėti kurį laiką nemoka, bet jie mąsto ir supranta mus. Naujausi  tyrimai parodė, kad pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje mažyliai geba įvertinti, ar su jais pasielgė teisingai, ar neteisingai. Vaikai yra protingesni, nei mums, suaugusiesiems, atrodo. Todėl nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų reikia juos laikyti lygiaverčiais žmonėmis, tik dar labai labai priklausomais nuo mūsų. Mūsų atsakomybė pirmaisiais vaikų gyvenimo metais – didžiulė.

Vaikai, kurie besąlygiškai paklūsta savo tėvams, mokosi paklusti visiems suaugusiesiems. 

Gyvendami su vaikais turime padėti jiems išmokti savarankiškai mąstyti, nes tai ugdo ir savarankiškumą, ir atsakomybę. Kai vaikas nesutinka su Jūsų nuomone, bandykite išsiaiškinti, ko norėtų konkrečioje situacijoje vaikas. Jei nėra rimtos priežasties sakyti vaikui NE, tebūnie taip, kaip vaikas nori. Kartais, norėdami patenkinti paprastus vaiko poreikius, turime įdėti pastangų. Ir tai yra gerai. Savo elgesiu parodysime vaikui, kad rūpinamės juo, kad esame pasiruošę tenkinti jo poreikius. Jei nemanipuliuojame grasinimais, bauginimais, bausmėmis, pataikavimu, vaikas taip pat nemanipuliuos mūsų geranoriškumu.

Prisiminkime paskutinį kartą, kai mes kažko norėjome ir negavome. 

Kaip tada jautėmės? Tikrai nemaloniai. Vaikai jaučiasi lygiai taip pat ir dar prasčiau: tai, kas mums yra smulkmena, vaikams yra didelė tragedija.

Suaugusiojo nepasitenkinimas ir vaiko nepasitenkinimas gali turėti dvi skirtingas priežastis. Vaikai poreikius atideda tik trumpam laikui. Su metais stiprėja savikontrolė. Mokslininkai teigia, kad mergaičių savikontrolė susiformuoja iki 14–16 metų, o berniukų – formuojasi net iki 21 metų. Kai dvimečiui liepiame liautis ko nors norėti arba ką nors daryti, norime neįmanomo. Todėl turime liautis mes. Jei negalime (neretai tikrai negalime!) patenkinti visų vaiko norų, vis tiek galime jam dovanoti savo jausmus: guosti, raminti, sakyti ir rodyti, kad suprantame jo liūdesį ir net nepasitenkinimą.

Vaikas išgyvena savo nesėkmę, jam reikia mūsų palaikymo. Bet ne barimo, grasinimo ar dar kitokio gluminimo. Mes tikrai ne visuomet suprasime savo vaikus. Bet negalime jų vienų palikti sielvartauti. Nuraminti vaiką jo bėdoje, kurios mes net neaprėpiame, –  didelė galia, kuri duota mamai, tėvams. Turime atpažinti tuos atvejus, kai galime nereaguoti į vaiką ir kai būtinai turime jį raminti. 

Augant vaikui svarbu kuo daugiau sakyti jam TAIP. Neleidimas ko nors turi būti grindžiamas ne principu, ne nuotaika, šis veiksmas  turi būti sąžiningas. Kai vaikui ko nors neduodame dėl rimtos priežasties, o vaikas prieštarauja, nesutinka, galime jį guosti, pabandyti užjausti, suprasti. Taip vaikas mokysis gyventi realybėje, bet visuomet jaus ir turės šalia savęs  supratingą suaugusįjį.

Negaliu duoti dar vieno šokolado, bet galiu apkabinti vaiką, ramiai nušluostyti ašarėles, paguosti vaiką dėl to, kad  didelio jo noro nėra galimybės išpildyti,  ir ką nors malonaus pasakyti, pavyzdžiui, „Kai tik vėl valgysime šokoladą, iš karto tau pranešiu.“ Vaikams labai skaudu, kai jie negauna to, ko nori (dar neaprėpia, kad ne viską gali gauti). O jei dar dėl to  mama įniršta, jam gyvenimas tampa visai nemielas. Toks suaugusiųjų elgesys nesąžiningas vaikų atžvilgiu. 

Vaikai atėjo į šį pasaulį ne todėl, kad sugadintų mums gyvenimą.

Todėl ir mes neturime teisės jiems gadinti gyvenimo nuo mažų dienų. Ko mokome vaikus, sakydami jiems moralus? Ko mokome vaikus, rėkdami ant jų? Ko mokome vaikus, liepdami mums paklusti? Ko mokome vaikus, mušdami juos? Ko mokome vaikus, nešdami juos į kitą kambarį, kad nurimtų? Tokios pamokos skatina gyventi atskirai. Mes turime mokytis patys ir mokyti vaikus gyventi drauge: susitarti, priimti kompromisą, nusileisti ir pan.