Aistis Žekevičius. Laiškai iš Slovėnijos

Pora savaičių – daugiau nei pakankamas laikotarpis, siekiant susidaryti tam tikrą įspūdį apie vietą, kurioje esi, žmones, kurie tave supa, orą, kuriuo kvėpuoji. Ar bent taip atrodė tuomet, kai pirmąsyk rašiau šias eilutes iš mažiausios Vidurio Europos sostinės, kur praleidau penkis intensyviausius savo gyvenimo mėnesius.

Ko gero, nebūsiu toli nuo tiesos teigdamas, jog Slovėnija lietuvių mentaliniuose žemėlapiuose paprastai yra balta dėmė, geriausiu atveju – tai šalis, kurią visi nuolat painioja su Slovakija. Šie laiškai kadaise buvo rašyti draugams, o ypač tiems, kurie taip ir nesulaukė ranka rašyto laiško ar atviruko, bet kuriems vis dėlto norėjosi perteikti bent dalelę įspūdžių. Viliuosi, jog jie pasirodys bent kiek įdomūs ir tiems, kurie nori pajusti Slovėnijos dvasią.

I

Už savo dabartinę išvaizdą Liubliana turėtų būti labiausiai dėkinga architektui Jože Plečnikui, tikram vietos herojui. XX a. pirmojoje pusėje šis nenuilstantis vyrukas iš esmės pakeitė visą Liublianos veidą, suprojektuodamas gausybę objektų – nuo išskirtinės architektūros Nacionalinės bibliotekos pastato iki senamiesčiu tekančios Liublianicos upės krantinės; ką jau kalbėti apie daugybę tiltų, parkų ir įvairių monumentų, kuriuos miestui paliko Plečnikas. Slovėnijos sostinės gyventojams nė kiek negresia susirgti kuklumo liga; jų manymu, Liubliana – gražiausias pasaulio miestas. Tenka pripažinti, miestas turi savo aurą. Nors Liubliana visai mažutė, gyventojų čia mažiau nei Kaune, tačiau labai jauki. Barokinė. Bendrame Vidurio Europos kontekste Liubliana puošnumu vis tik nusileidžia Prahai ar Vienai. Gal ir nederėtų pernelyg tuo stebėtis, kadangi šis miestas sostine pirmąsyk tapo tik 1991 m.

Klimatas čia šiltesnis nei Lietuvoje: pirmą rugsėjo savaitę oras paprastai įkaisdavo iki 25–27 laipsnių šilumos. Nors tokia oro temperatūra tikrai pakeliama, tačiau prie lietuviškos vasaros pripratusiam organizmui toks karštis rugsėjį vis tik atrodo kiek neįprastai. Tiesa, paskui teko atsiprašyti saulės, kadangi netrukus atšalo ir keletą dienų termometro stulpelis tesiekė 11-12 laipsnių. Vietos gyventojų teigimu, žiemos čia būna pakankamai švelnios ir temperatūra paprastai laikosi apie nulį. Kaip bus šįmet – pamatysim.

Gamta… Slovėnijoje ji tiesiog nuostabi. Vos kirtus Slovėnijos sieną, važiuojant Triesto-Liublianos plentu, kraštovaizdis akimirksniu pasikeičia. Vietoje Italijoje įprastų lygumose išsibarsčiusių kaimų ir miestelių, apsuptų dirbamų laukų, nusėtų kviečiais, kukurūzais ir kitomis gėrybėmis, stoja uolos, kalvos, miškai ir slėniai. Kalnų grandinės tiesiog sukelia begalinės erdvės pojūtį, kuris lygumų krašto gyventojui tiesiog apsuka galvą. Ko vertas vien Julijaus Alpių apsuptas smaragdinis Bledo ežeras su jo viduryje iškilusioje saloje stūksančia bažnyčia…

Praktiškai su visais jaunais žmonėmis Liublianoje galima susikalbėti angliškai. Be jokių problemų. Aišku, tai tikrai nepadeda gilinti ir taip paviršutiniškų slovėnų kalbos žinių… Be to, susidarė įspūdis, jog slovėnai – labai paslaugūs ir geranoriški žmonės. Net jei jūsų sutiktas vietos gyventojas ir nemokės anglų kalbos, jis iš visų jėgų stengsis jums paaiškinti įnirtingai gestikuliuodamas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog slovėnai – ganėtinai sveika tauta, daug dėmesio skirianti aktyviam poilsiui. Gal tik kiek daugiau rūkanti. Miesto gatvėmis kasdien važinėja gausybė dviračių, kone kiekvienoje gatvėje įrengti dviračių takai. Savaitgaliais Tivoli parke pilna šeimų su vaikais. Beje, ilgėliau pavaikščiojus po Liublianą, labai krenta į akis dar vienas dalykas: gatvėse ir parkuose pilna nuogų skulptūrų. Nežinau, ką apie tai pasakytų ponas Freudas, bet, mano manymu, šie monumentai tiesiog atspindi blaivų slovėnų žvilgsnį į žmogaus kūną. Slovėnai juo moka gėrėtis, kūnas jiems nėra vulgarus ar gėdingas. Nors Slovėnija – katalikiškas kraštas, tačiau atrodo, jog slovėnai turi kur kas mažiau kompleksų, o davatkos ten jau seniai nebeturi balso.

Nereikia būti dideliu alaus ekspertu, jog suvoktum, kad Slovėnija tikrai nėra alaus kraštas.Tą rodo tiek gana skurdus vietinio alaus asortimentas (pagrindiniai konkurentai – didžiausias Slovėnijos alaus gamintojas „Laško“  ir sostinės „Union“ alus), tiek jo skonis, kuris man pasirodė niekuo neišsiskiriantis. Eilinis lager tipo alus, ir tiek. Tiesa, kai kuriuose Liublianos baruose galima išgerti „Human Fish“ alaus, savo stipriai išreikštu kartumu primenančio vokiškus savo pusbrolius. Tačiau parduotuvėse šio alaus tikrai nerasite. Na zdravje, moji prijatelji!

P.S. Nors Liublianoje išties saugu ir naktimis, dviračių vagystės čia – dažnas reiškinys. Nusipirkti naudotą dviratį Liublianoje galima tikrai nebrangiai, tačiau gera spyna kitąsyk gali atsieiti daugiau ir už patį dviratį. Vienas slovėnas pasakojo, jog čia galioja taisyklė „jeigu iš tavęs pavagia dviratį – vagi ir tu“ bei tikino važinėjantis jau kokiu penkioliktu dviračiu. Belieka tik konstatuoti, jog kai kurie kolegos lietuviai šią taisyklę įsisavino kuo puikiausiai.

Tai tiek šiam kartui.

2012-09-16

Akvilės Adomaitytės nuotrauka

II

Šįkart – keletas pastebėjimų apie studentus, alkoholį bei Balkanų tautų tarpusavio santykius. Slovėnijoje studentams sudarytos tiesiog puikios sąlygos. Visų pirma, visas aukštasis mokslas šalyje iki šiol nemokamas. Kitaip tariant, nemokamos ne tik bakalauro, bet ir magistro bei doktorantūros studijos. Be to, Slovėnijoje veikia studentų maitinimo programa, kuomet valstybė kompensuoja dalį studentiškų pietų kainos. Šiuos pietus paprastai sudaro salotos, sriuba, pagrindinis patiekalas ir desertas. Studentiškų pietų kaina paprastai svyruoja nuo nepilno euro (jei pietums kimšite greitą maistą) iki keturių su puse (jei rinksitės gerą meksikietišką restoraną senamiestyje). Porcijos tikrai didelės, tad galite įsivaizduoti, kaip apsiryja Slovėnijos studentai. Beje, čia egzistuoja tam tikra organizacija, padedanti studentams kur kas lengviau susirasti darbą. O ir darbdaviams apsimoka samdyti studentus, kadangi valstybė apmoka studento sveikatos draudimą. Žodžiu, tiesiog socializmas žmogišku veidu. Tiesa, Slovėnijoje jau bręsta aukštojo mokslo reforma, kuriai aršiai priešinasi patogiai gyventi įpratę, už mokslą mokėti nesiruošiantys studentai.

Dar vienas Slovėnijos bruožas, kuris nuolat krenta į akis, yra laisva, liberali atmosfera. Liublianoje galima kuo ramiausiai gurkšnoti alų parke ar tiesiog gatvėje. Viešas alkoholio vartojimas Slovėnijoje nėra uždraustas, tad netenka pastoviai dairytis per petį bei baimintis, jog tave pastebės koks išbadėjęs policininkas. Tiesa, įstatymas negailestingas išgėrusiems vairuotojams – pričiuptas neblaivus, gali netekti teisių pusei metų; neblaiviems dviratininkams gresia piniginė bauda nuo 500 eurų. Pasak vieno Liublianos taksisto, griežta valdžios politika iš tiesų pasiteisino – priėmus naujus įstatymus, žuvusiųjų keliuose dėl neblaivių asmenų kaltės sumažėjo net keturis kartus.

Balkanų tautų tarpusavio santykiai yra atskira, itin opi tema. Nors Slovėnija paspruko iš motušės Jugoslavijos glėbio bene mažiausiai nukraujavusi (dešimt dienų trukusiuose karo veiksmuose galvas padėjo „vos“ 19 slovėnų), vis dėlto etninės įtampos Balkanuose dar labai jaučiasi. Viena vertus, pernelyg daug žmonių asmeniškai patyrė Balkanų karo negandas, kad galėtų taip paprastai imti ir susitaikyti su praeitimi. Be to, nuo karo pabaigos neprabėgo nė dvidešimt metų; tiek laiko tikrai per mažai karo žaizdoms išsilaižyti. Komplikuotus buvusios Jugoslavijos tautų tarpusavio santykius puikiai iliustruoja Slovėnijos–Kroatijos pasienyje nutikęs nedidelis incidentas. Iš Zagrebo į Liublianą pūškuojančio traukinio kupė sėdėjome keturiese, kartu su dviem bendrakeleivėmis iš Lenkijos bei Liublianoje tapybą studijuojančia serbe. Atėjęs slovėnų pasienietis patikrino mūsų dokumentus. Tačiau tik serbei reikėjo atlaikyti ištisą pasieniečio klausimų tiradą. Be to, buvo išpurtytas jos bagažo turinys. Atsitiktinumas? Galbūt. Tačiau kitąsyk ir pačios smulkiausios detalės gali atskleisti labai daug.

Beje, buvusios Jugoslavijos teritorijoje klestėte klesti anekdotai apie Slovėniją. Pateiksiu vieną iš jų bendram vaizdui susidaryti. Jis skamba maždaug taip:

Slovėnijos prezidentas paskelbia karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir įsako numesti atominę bombą ant Vašingtono. Visas patenkintas, tik ploja katučių, galvoja – va dabar tai išgirs pasaulis apie Slovėniją! Laukia dieną, kitą – jokio atsako. Numeta dar vieną bombą – ir vėl nieko. Po poros dienų neapsikentęs Slovėnijos prezidentas galiausiai įsako numesti trečią bombą ant JAV. Galiausiai įsiutęs skambina Obamai ir sako: – Klausyk, mes ant jūsų numetėm tris atomines bombas, ir nesulaukėm jokios reakcijos. Kame šaknys? Obama atšauna: – Mes nedelsiant išspardysim jums užpakalius, vos tik surasime Slovėniją žemėlapyje.

Slovėnija – kaimų ir mažų miestelių kraštas. Tik keturi miestai turi daugiau negu 30 tūkstančių gyventojų. Nenuostabu, jog dažnas slovėnas gyvena užmiestyje ar bent jau turi giminių kaime. O ten alkoholio gamyba namų sąlygomis yra tikrai populiari. Tad dažnas kaimo gyventojas pats verda slivovką bei užsiima vyndaryste. Bet žodžiais čia mažai ką galima perteikti, reikia paragauti.

Iki kito karto!

2012-09-28

Akvilės Adomaitytės nuotrauka

III

Kultūrinis šokas yra viena populiaresnių, plačiau nagrinėjamų temų šiuolaikinėje antropologijoje. Kalbant paprastais žodžiais, tai – srautas sunkiai nuspėjamų bei kontroliuojamų emocijų, patiriamas mokslininko vos tik šiam atvykus tirti svetimą kultūrą, kuomet jis dar yra neįgudęs skaityti nepažįstamos kultūros ir kartu visiškai atsiriboti nuo tos aplinkos, iš kurios yra atvykęs. Jo patiriamų emocijų spektras gali būti labai platus, nuotaikoms svyruojant plačia amplitude – nuo džiaugsmo ir euforijos iki vienatvės ar net depresijos. Vis dėlto labai abejoju, ar Lietuvos ir Slovėnijos atveju galima kalbėti apie kultūrinį šoką. Šiaip ar taip, abi valstybės priklauso Vakarų civilizaciniam arealui, netgi tam pačiam istoriniam-kultūriniam Vidurio Europos regionui (tiesa, su tam tikromis išlygomis, tačiau šįkart čia ilgiau neapsistosiu). Aišku, praėjusio šimtmečio įvykiai Slovėniją bent jau politiškai kur kas glaudžiau susiejo su Balkanų regionu, tačiau savo mentalitetu jie gerokai skiriasi nuo kroatų ar serbų. Racionalesni, ne tokie karštakošiai kaip pietiečiai kaimynai, sykiu ir šaltesni, kartais, atrodo, kiek tuščiai pasipūtę. Kalniečiai.

Tačiau nepaisant to, į kurį pasaulio galą nusigautum, visuomet galima kalbėti apie tam tikrą turisto (gerai, kad ne kiaulės!) akių sindromą. Kuo tai pasireiškia? Atsidūrus naujoje, nepažįstamoje aplinkoje, pirmosiomis dienomis ar net savaitėmis jaučiama euforija, kurią sukelia susidūrimas su Kitu ir kitoniškumu. Juk viskas atrodo taip nauja ir nepažįstama (beje, naujumo pojūtis yra vienas ginklų, kuriuos paprastai pasitelkia reklamos specialistai, siekdami Jus įtikinti nusipirkti dar vieną produktą, kuris Jums yra absoliučiai nereikalingas)! O jei tai – gražus, tvarkingas miestas, kuriame apstu puikios architektūros pavyzdžių (kas, beje, būdinga didžiajai daliai Vidurio Europos miestų), tikimybė, kad Jūs nevalingai užsidėsite rožinius akinius – praktiškai garantuota. Kaip ir amžinos meilės priesaikos miestui, haiku posmais išdažomos viešojoje miesto erdvėje, keliaujančios į gimtinę spalvingų atvirukų pavidalų, ar tarsi mantra kartojamos mintyse. Feel SLOVEnia, teigia populiarus reklaminis šūkis.

Bet kodėl gi aš apie tai kalbu? Sigitas Parulskis pasakytų, iš ilgesio visa tai. Aš manau, jog iš nuobodulio. Po pirmojo mėnesio euforijos, sukeltos nesibaigiančio naujų įspūdžių, pažinčių bei įvykių sūkurio, tenka pripažinti – vis dėlto Liublianoje darosi šiek tiek nuobodu. Nesu vakarėlių ar klubų liūtas ir paprastai mieliau renkuosi nuoširdų pokalbį su bičiuliais prie alaus bokalo ar vyno taurės, tad dauguma į tipinę studentiją orientuotų renginių tiesiog nedomina. Vakarais miestas tampa apytuštis, o savaitgaliais, studentams išsivažinėjus į namus (beje, studijuojantis jaunimas bent trečdalį Liublianos gyventojų), visai apmiršta. Dauguma parduotuvių užsidaro 20 h ir anksčiau, o sekmadieniais visame mieste teveikia vos keletas. Galbūt ne be reikalo dauguma pagal mainų programas atvykusių studentų savaitgaliais mėgina ištrūkti jei ne iš Slovėnijos, tai bent jau iš Liublianos?

P.S. Šiaip ar taip, man čia vis tiek labai patinka. Kur kitur visomis savo juslėmis pajusi tokį gyvą, tokį intensyvų laisvės pojūtį, jei ne Liublianoje?

2012-10-14