Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Liudvikas Jakimavičius. Kalendoriaus lapelis

Komentaras parengtas Mažosios studijos radijui.

Iš savo vaikystės gerai prisimenu keletą sovietinių laikų atributų, kurie buvo neatsiejama gyvenamos tikrovės dalis. Tai nuolat kalbantis ir grojantis „radijo taškas“ ir sieninis kalendorius, kabojęs ant vinies, virtuvėj, virš krosnies, su juodais ir raudonais datų skaičiais, žymėjusiais  sovietines švenčių dienas ant nuplėšiamų lapelių, kurių kitoje pusėje – patarimai ir receptai, ką tą dieną reikia daryti – ką sėti, ką pjauti, kaip šeimininkei išsikepti kiaušinienę ar virti šiupinį.

Antra vertus, abu atributai buvo dvi tobulai iš pasalų veikusios propagandinės smegenų plovyklos. Prisipažinsiu, pasiilgstu ir vieno, ir kito. Jei būčiau kolekcionierius, ypač norėčiau turėti visų LTSR laikų tas stačiakampes kalendorių kaladėles, neišplėšytais lapeliais, ir senatvėje atsidėjęs prie krosnies ramiai studijuočiau, kaip juose vieni lapeliai parausdavo, kiti pajuosdavo, kodėl vieni įrašai ir pavardės atsirasdavo, kitos – dingdavo, kokie pietums patiekalai būdavo siūlomi ir kaip keitėsi jų ruošimo ingredientai nuo kombenžyro iki alyvuogių aliejaus. Iš tų kalendorių koks nors istorikas  – hermeneutas galėtų rašyti daktaro disertaciją, mėgindamas atkurti visai nenuobodžią gyvento laiko panoramą. Dabar tokių kalendorių tikriausiai nebėra, spusteli kompiuterio klaviatūros klavišą , pavyzdžiui, –  na, eilinė  „spalio dvyliktoji“ ir matai gausybę įvykių ir pavardžių, kas tą dieną gimęs, kas miręs, kas ant margo svieto nutikę. Keletas iš tų užrašų šiandien man kelia tegul ir tolimų, bet tarp savęs susietų asociacijų.

Štai „spalio 12-ąją dieną, lygiai prieš 615 metų, 1398-aisiais  Nemuno saloje Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi.“

Kitas įrašas: „1796 m. spalio 12 d. gimė Michailas Nikolajevičius Muravjovas, carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius. Į šias pareigas paskirtas numalšinti 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje. Pasižymėjo ypatingu žiaurumu, už tai vėliau pramintas „Koriku“.

Ir dar viena ne pati linksmiausia lietuviams data: „1920-aisiais spalio 12-ąją „Sukilusioms“ lenkų pajėgoms užėmus Vilnių, jų vadas Liucjanas Želigovskis paskelbė apie Vidurinės Lietuvos įkūrimą“.

Tais pačiais 1920-aisiais metais ir tą pačią spalio 12 -ąją  Mažeikiuose geležinkelininko šeimoje gimė Lietuvos poetas Henrikas Nagys.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų niekuo nesusieti faktai mano vaizduotėje vis dėlto turi bendrą vardiklį – vieną semantinę sėklą, nusakomą vienu žodžiu – „žemė“. Vytautas už laikiną taiką ir titulą „perleido“ (įsūdė) kryžiuočiams Žemaitiją su visais žemaičiais, Muravjovas – „korikas“ kraujyje paskandino  sukilimą, kuriame sukilėlio lietuvio su dalge sąmonėje buvo šūkis  – „už žemę ir laisvę“. Želigovskis – dvidešimčiai metų atplėšė nuo etnografinės Lietuvos Vilniaus kraštą su senąja istorine sostine Vilniumi, o poetas Henrikas Nagys – žemaitis, vienas iš šešių „žemininkų“, poezijos antologijos „Žemė“, išėjusios 1951 metais Los Angele, autorių.  Ši antologija buvo bene reikšmingiausias įvykis išeivijos literatūroje, brėžęs perspektyvas ne tik išeivijos, bet ir likusios čia Lietuvos bežemių rašytojų poetinei raiškai bei minčiai.

Viena iš skaudžiausių ir dramatiškų iliuzijų  buvo „žemininkų“ tikėjimas tuo, kas neįmanoma ir pastanga susikurti prarastą Lietuvą poetiniame tekste, toje realybėje su tėviškės mitais, pasakom, dainom, ežerais, upėm, medžiais ir paukščiais, o svarbiausia – gyva kalba. Išgyventi, oriai atsilaikyti, neprarandant savo šaknų, ir tapatybės, kaip testamentiškai mokė lietuvį savo Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“  Mikalojus Daukša. Žemininkų kartos iliuzijų drama buvo ta, kad jie visi (ypač patys gryniausi šios idėjos puoselėtojai – Kazys Bradūnas ir Henrikas Nagys) pateko į Antėjo mito veikimo lauką. Graikų mite pasakojama: „ Antėjas buvo nepaprastai stiprus ant žemės (savo motinos), bet pakeltas į orą pasidarydavo silpnas kaip vanduo. Jis iškviesdavo į imtynių dvikovas visus atvykėlius, sumušdavo ir nužudydavo. Antėjas rinko užmuštų keleivių kaukoles, mat norėjo pastatyti savo tėvui Poseidonui šventyklą iš kaukolių. Bet kartą atvyko Heraklis ir įminė jo paslaptį. Heraklis suprato Antėjo galios šaltinį, kad negali įveikti Antėjo mesdamas jį žemėn, ir Antėjas suprato, kad negali įveikti Heraklio sutriuškindamas šio kaukolę. Todėl Heraklis atplėšė nuo žemės Antėją ir laikė iškėlęs kol šis mirė.“

Vytautas, žemaičio Kęstučio sūnus gerai žinojo žemaičio kietą būdą ir ištikimybę bei prisirišimą prie savo žemės, ir, matyt, atiduodamas kryžiuočiams Žemaitiją gudravo, gerai suprasdamas, kad dovanoja pastariesiems už laikiną taiką „briedį miške“.

Visos šios mano tolimos asociacijos ir paralelės būtų tuščias gražbyliavimas, jei nebūtų iššauktos šių dienų lietuviškųjų  aktualijų. Žygaičiai su kitomis žemaičių bendruomenėmis stebuklingu būdu atsilaikė prieš valdžios sprendimą parduoti Vakarų Lietuvą „Chevrono“ biznieriams ir leisti plėšyti bei teršti Žemaitijos žemės gelmes chemikalais už tokį patį „briedį miške“ – ilgą popierinį dolerį. Matyt, ne tokie jau patiklūs trumparegiai buvo „Chevrono“ magnatai ir prieš gręždami žemaičių žemę pasiskaitė kokių nors knygelių apie Lietuvos istoriją ir valdovų prekybą Žemaitija su žemaičiais. Tad susivyniojo savo meškeres ir dingo, palikę mūsų valdžią raudoti krokodilo ašarom dėl prarastų išsvajotų milijoninių pelnų. Mūsiškiai kietakakčiai iš istorijos nepasimokė, kad Lietuvoje dar esama žmonių ir bendruomenių, išsaugojusių sakralų, vertybinį, o ne modernų pragmatišką santykį su savo žeme. Pagarba tiems žmonėms ir bendruomenėms, sukėlusioms protestų bangą. Tai mūsų „žemės druska“. Tikiu, kad lietuviškuose ateities kalendoriuose kokiame nors spalio mėnesio pradžios lapelyje atsiras ir įrašas apie Žygaičių bendruomenės žygdarbį.

Beje, yra ir dar vienas bent jau man daug šviesių emocijų ir prisiminimų iššaukiantis įrašas nūdienos kalendoriuje – „ 1971-aisiais spalio 12-ąją  Brodvėjuje įvyko roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ premjera. Tai ištisos hipių generacijos (gėlių vaikų) egzistencijos ir filosofijos muzikinė manifestacija, davusi galingą įtaką ir mūsų kartos pasaulėjautai. Viskas yra susieta,  svarbu, kaip pažiūrėsi.